Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ja nu­ste­bi­no vieš­nias iš Suo­mi­jos

Pa­žin­tį su gim­na­zi­ja pra­dė­jo­me nuo mū­sų ug­dy­mo sa­vi­tu­mo. Ap­si­lan­kė­me kop­ly­čio­je – mal­dos, su­si­kau­pi­mo ir ra­my­bės oazė­je. Tuo­met tarp­tau­ti­nė ko­man­da ki­bo į dar­bus: su­pa­žin­di­no­me vieš­nias su Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos ug­dy­mo pri­va­lu­mais ir iš­skir­ti­nu­mu. Su­si­ti­ki­me nuo­to­li­niu bū­du da­ly­va­vo ir mū­sų pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė, ku­ri pri­si­jun­gė į su­si­ti­ki­mą „Swivl“ ro­bo­tu­ko pa­gal­ba. Jau pir­mą die­ną nu­ste­bi­no­me vieš­nias įran­ga, skir­ta nuo­to­li­niam ug­dy­mui.

Gim­na­zi­jo­je vieš­nios ste­bė­jo in­teg­ruo­tas lie­tu­vių kal­bos, ma­te­ma­ti­kos bei fi­zi­nio ug­dy­mo pa­mo­kas, mo­ki­nių at­lie­ka­mus che­mi­jos ir bio­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­nius dar­bus. Žais­min­gai su plan­še­tė­mis, ro­bo­tu­kais „Blue-bot“, nau­do­da­mi už­duo­tims QR ko­dus, dirb­da­mi Li­noit ir Le­ar­nin­gapps plat­for­mo­se pra­di­nu­kai mo­kė­si sa­ki­nio rū­šių, lie­tu­viš­kai ir an­gliš­kai dis­ku­ta­vo apie pa­ty­čias. Vieš­nias ste­bi­no ir tai, kad mū­sų mo­ki­niai lais­vai kal­ba an­gliš­kai. Bu­vo ste­bi­ma ir plau­ki­mo pa­mo­ka ba­sei­ne. Šia ga­li­my­be ypač džiau­gia­si mū­sų gim­na­zi­jos mo­ki­niai. Čia ma­žie­ji plauk­ti mo­kė­si žais­da­mi, kas itin di­di­no pa­mo­kos emo­cin­gu­mą, ug­dė ini­cia­ty­vu­mą, sa­va­ran­kiš­ku­mą ir mo­kė­ji­mą veik­ti gru­pė­je.

Ak­ty­vios in­teg­ruo­tos bio­lo­gi­jos ir fi­zi­nio ug­dy­mo pa­mo­kos ne­ga­li ne­pa­tik­ti, ypač kai jo­se pa­nau­do­ja­ma in­te­rak­ty­vi uni­ver­sa­li edu­ka­ci­jos ir ju­de­sio plat­for­ma. Vi­sos ke­tu­rios Imat­ros mo­ky­to­jos iš­ban­dė sa­vo jė­gas ir iš­tver­mę gim­na­zi­jo­je įreng­to­je tre­ni­ruok­lių sa­lė­je.

Imat­ros Kos­ken vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jos ste­bė­jo­si pa­čia mo­kyk­la, jos švie­sio­mis mo­der­nio­mis ug­dy­mui ir po­il­siui pri­tai­ky­to­mis erd­vė­mis, au­ga­lų gau­sa, dė­me­siu sa­vo ta­pa­ty­bei – gim­na­zi­jos em­ble­mai ir him­nui. O ypač jas džiu­gi­no gra­žiai pra­di­nė­se kla­sė­se ra­šan­tys vai­kai. Nuo­sta­bą vieš­nioms kė­lė ir ypač šil­ti mo­ky­to­jų san­ty­kiai su mo­ki­niais: jau­nes­nie­ji mo­ki­niai per per­trau­kas pa­tys pri­ei­na, ap­si­ka­bi­na sa­vo mo­ky­to­jas. Pa­li­ko įspū­dį ir tai, kad per pa­mo­kas mo­ki­niai įsi­trau­kę į veik­las, lais­vai ir ne­var­žo­mai dis­ku­tuo­ja su mo­ky­to­jais, ge­ba pa­aiš­kin­ti, ko ir kaip mo­ko­si. An­glų kal­bos ži­nias mo­ki­niai de­monst­ra­vo vi­sų ap­lan­ky­tų pa­mo­kų me­tu, net ir che­mi­jos bei bio­lo­gi­jos pa­mo­ko­se, at­lie­kant ir ap­ta­riant la­bo­ra­to­ri­nius dar­bus.

Vieš­na­gės me­tu pa­ro­dė­me mū­sų my­li­mą mies­tą Aly­tų. Vieš­nios gė­rė­jo­si mies­to ža­lu­ma, gė­ly­nais, iš­puo­se­lė­tais nuo­sa­vų na­mų kie­mais. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je gi­das Gied­rius Ber­na­ta­vi­čius ap­ro­dė mo­der­niai įreng­tą XIX a. pa­bai­gos–XX a. pra­džios et­no­gra­fi­nę eks­po­zi­ci­ją „So­dzius Dzū­ki­jon“. Vyk­dant pro­jek­tą „Gy­va­sis van­duo“, la­bai svar­bu su­vok­ti Ne­mu­no upės vaid­me­nį aly­tiš­kių gy­ve­ni­me. To­dėl na­tū­ra­lu, kad il­gė­liau bu­vo stab­tel­ta prie eks­po­zi­ci­jos „Gy­ve­ni­mas abi­pus Ne­mu­no“, ku­rio­je pri­sta­to­ma Aly­taus mies­to is­to­ri­ja nuo XIV iki XX a. O štai tre­čia­die­nį ap­lan­kė­me ir Bal­to­sios ro­žės til­tą, iš Ne­mu­no upės pa­ė­mė­me mė­gi­nius bū­si­miems van­dens ty­ri­mams. Sma­gu, kad pro­jek­to vieš­nioms mū­sų mies­tas pa­li­ko la­bai ge­rą įspū­dį.

Tre­čia­die­nio po­pie­tę pra­lei­do­me Mer­ki­nė­je. Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko ir Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to di­rek­ci­jos lan­ky­to­jų cen­tre Mer­ki­nė­je vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo spe­cia­lis­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas sve­čiams pa­pa­sa­ko­jo apie Par­ką, upių, upe­lių reikš­mę šio kraš­to žmo­nių gy­ve­ni­me pa­ryš­kin­da­mas, kad Dai­na­vos kraš­to is­to­ri­nė sos­ti­nė Mer­ki­nė kū­rė­si ke­tu­rių upių san­ta­ko­je, o dau­gu­ma šio kraš­to kai­mų ne­der­lin­ga­me kraš­te įsi­kū­rė prie upių ir upe­lių. „Upės ir ski­ria, upės ir jun­gia, o jų van­duo tei­kia gy­vy­bę šiam kraš­tui, tai tar­si Die­vo pa­ra­šas žmo­gaus gy­vy­bei že­mė­je.“ Sve­čiai ap­žiū­rė­jo Šal­ci­nio ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mą Ma­ri­jos Te­re­sės Ro­žans­kai­tės pa­ro­dą „Bo­bu­tės ir Die­du­kai kai­mo“, ban­dė per­pras­ti Al­gi­man­to Kaz­laus­ko „Ste­bė­to­jus“.

Apie tai, kad suo­mių žur­na­lis­tai yra pa­va­di­nę ši­lų Dzū­ki­ją ,,smė­lio ir me­daus kraš­tu“, sve­čiams pri­mi­nė bo­ta­ni­kas, gam­tos moks­lų dak­ta­ras Min­dau­gas La­pe­lė, Ne­mu­no ir Mer­kio san­ta­ko­je pri­sta­tęs šio kraš­to gam­tos ypa­tu­mus. Pa­sig­ro­žė­jo­me nuo da­bar Mer­ki­nės dvar­vie­tės, pi­lia­kal­nio ir bokš­to at­si­ve­rian­čiu pri­bloš­kian­čia upių san­ta­kos vaiz­du. Uo­lė­tus kran­tus iš­grau­žu­sios ir ga­lin­gai pro Imat­ros elek­tri­nės už­tvan­ką pra­si­ver­žian­čios Vuok­si upės vaiz­dų mai­ti­na­mos vieš­nios ir čia pri­pa­ži­no, kad vaiz­das ver­tas dė­me­sio. Iš dr. M.La­pe­lės su­ži­no­jo­me, kad „Ne­mu­no slė­niu, eu­ro­pi­nės reikš­mės rū­šių mig­ra­ci­jos ko­ri­do­riu­mi, čia at­ke­liau­ja ki­tur mū­sų kraš­te ne­su­tin­ka­mos au­ga­lų ir gy­vū­nų rū­šys, kad čia nuo se­no su­si­tik­da­vo ir skir­tin­gos dzū­kų kil­tys – ši­li­niai, grums­tų, pa­ne­mu­nių“. Įsi­ti­ki­nom, kad ši vie­ta ir yra Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko cen­tras ir iš­gir­dom, kad Mer­ki­nė­je yra vi­si kraš­to­vaiz­džio va­rian­tai, trūks­ta tik jū­ros...

Ket­vir­ta­die­nio po­pie­tę mū­sų vieš­nios jau trau­kė į Vil­nių, Lie­tu­vos sos­ti­nę, pa­ke­liui ap­lan­ky­da­mos Tra­kus, is­to­ri­nę LDK sos­ti­nę, o rug­sė­jo 16-ąją iš­skri­do į Hel­sin­kį.

Pui­ku, kad ne tik mes tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti iš suo­mių, bet ir juos ga­li­me nu­ste­bin­ti.

Ri­ta Čer­niaus­kie­nė, pro­jek­to vie­šin­to­ja