„Sun­ku ne­bu­vo, nes at­ra­dau sa­ve my­li­mo­je veik­lo­je, ku­ri vi­sa­da tei­kė džiaugs­mą”

„Kar­tais ma­nęs klau­sia, kas per vi­sus šiuos me­tus bu­vo sun­kiau­sia? Tur­būt nie­kas ne­bu­vo sun­ku, nes at­ra­dau sa­ve pe­da­go­gi­ko­je, tai bu­vo my­li­ma ma­no veik­la, ku­ri tei­kė džiaugs­mą. Vi­sa­da sa­kau, kad ge­riau bū­ti žmo­gu­mi, ku­ris ati­duo­da, nei lauk­ti iš ki­tų. Kiek ga­lė­jau ati­da­viau ir ati­duo­du ki­tiems“, – pa­ro­dos ati­da­ry­me kal­bė­jo A.Vil­ke­lie­nė.

Pa­pra­šy­ta api­bū­din­ti sa­vo moks­li­nės veik­los sri­tis, pro­fe­so­rė jas iš­ski­ria tris. Pir­mo­ji – tai mu­zi­kos te­ra­pi­ja, ku­rio­je ji su­kau­pu­si daug prak­ti­kos ir įdir­bio, iš­leis­ti lei­di­niai, taip pat su ben­dra­au­to­riais už­sie­nio moks­li­nin­kais.

Ant­ro­ji sri­tis yra spe­cia­lio­ji me­no pe­da­go­gi­ka – spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čių vai­kų ug­dy­mas me­nu. Su ja su­si­ju­si tre­čio­ji – me­nų da­ly­kų mo­ky­to­jų ren­gi­mas.

A.Vil­ke­lie­nė dės­to įvai­rio­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se bū­si­miems šo­kio, te­at­ro, mu­zi­kos ir dai­lės stu­den­tams. Jos dės­to­mas da­ly­kas – kaip dirb­ti su mo­ki­niais, tu­rin­čiais spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių.

Kaip svar­biau­sią dar­bą šio­je sri­ty­je A.Vil­ke­lie­nė įvar­di­jo 2016 me­tais iš­leis­tą mo­nog­ra­fi­ją „Spe­cia­lu­sis ir įtrau­ku­sis me­ni­nis ug­dy­mas.“ Jo­je ski­ria­ma dė­me­sio ir su­dė­tin­gų ne­ga­lių tu­rin­tiems vai­kams, ku­riems įtrau­ku­sis udy­mas tai­ko­mas ne­ga­li bū­ti, ta­čiau su jais ga­li­ma dirb­ti in­di­vi­du­a­liai.

Prof. dr. A.Vil­ke­lie­nės mo­nog­ra­fi­jos ir va­do­vė­liai yra pla­čiai tai­ko­mi Lie­tu­vos švie­ti­mo ins­ti­tu­ci­jo­se. Ji – dau­giau kaip 90 moks­li­nių ir švie­čia­mo­jo po­bū­džio straips­nių me­ni­nio ug­dy­mo, so­cia­li­nės įtrauk­ties, ne­įga­lių­jų me­ni­nio ug­dy­mo te­mo­mis au­to­rė. Pa­ro­do­je moks­li­nin­kė pri­sta­to tik da­lį sa­vo lei­di­nių.

Vie­nas iš tri­jų pa­ro­dos sten­dų yra skir­tas Aly­taus kul­tū­rai, bū­tent mu­zi­kos is­to­ri­jai, nuo mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo prieš­ka­ry­je iki pas­ta­rų­jų de­šimt­me­čių, ap­žvel­giant Mu­zi­kos mo­kyk­los veik­lą, jos as­me­ny­bes ir įvy­kius.

Ren­gi­nio me­tu A.Vil­ke­lie­nę svei­ki­no Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė. „50 me­tų – tar­si gy­ve­ni­mo pu­siau­ke­lė, ku­pi­na vin­gių, pa­ki­li­mų ir nuos­mu­kių. Tai pa­tir­tis ir tar­si pėd­sa­kas ki­tų žmo­nių gy­ve­ni­muo­se lie­kan­čios ži­nios. Tų pėd­sa­kų pa­li­ko­te la­bai daug, tai liu­di­ja ši pa­ro­da, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­mos Jū­sų pa­ra­šy­tos kny­gos, straips­niai ir ki­ta me­to­di­nė me­džia­ga, pa­de­dan­ti ir at­ei­ty­je pa­dė­sian­ti iš­ug­dy­ti ne vie­ną pui­kų mu­zi­kos pe­da­go­gą, o gal pro­fe­so­rių“, – sa­kė me­ro pa­va­duo­to­ja, pa­lin­kė­ju­si moks­li­nin­kei svei­ka­tos, idė­jų ir sėk­mės to­les­nė­je pe­da­go­gi­nė­je ir moks­li­nė­je veik­lo­je.

A.Vil­ke­lie­nę pa­ro­dos ati­da­ry­mo pro­ga taip pat svei­ki­no Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė Gab­rie­lė Dam­baus­kai­tė, mu­zi­ki­nes do­va­nas do­va­no­jo Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jai.