Spausdintas žodis – ne sintezatorius, o gyvas instrumentas

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse „Alytaus naujienų“ žurnalistai svečiavosi Punioje. Kokiomis nuotaikomis ji gyvena? – paklausėme čia sutiktų žmonių.

Puniškė Jūratė Paliokienė saulėtą gegužės antradienį vaikštinėjo su dviem atžalomis, viena jų – vežimėlyje. „Punioje gyvename 6 metus, atsikraustėme iš Alytaus, įsigijome sodybą ir kuriame savo ateitį. Su vyru darbus abu turime Alytuje, vaikas taip pat lanko darželį mieste, nes tiesiog patogesnis darbo laikas, o ir užsiregistravę buvome iš anksto“, – pasakoja Jūratė. Ji neslepia, kad Punioje pasigenda vaistinės, apgailestauja, kad nebeliko ir medicinos punkto. Kol dar toks buvo, yra tekę ir jo paslaugomis pasinaudoti, nes savaitgalį staiga susirgo dukra. 

„Ko dar trūksta? Renginiai organizuojami, bet svarbu laiku atrasti reklamą ir apsilankyti“, – svarsto puniškė. Paklausta, kas šiandien ją stebina politikoje, Jūratė mini Seimo narių sumanytas mokesčių reformas, kai vieni nori jas įvesti, o kiti – lengvatų pridėti, pasigenda vieningos nuomonės ir bendro apsisprendimo. Jauna mama neturi aiškios nuomonės dėl Alytaus miesto ir rajono savivaldybių sujungimo, o regiono naujienas sako sužinanti skaitydama „Alytaus naujienas“ internete ir feisbuke. 

Prie Punios piliakalnio sutikome vilnietį vyrą, kuris pasakojo su bendradarbiais užsukęs pakeliui į namus papietauti gražioje gamtoje. „Punia puikiai tvarkosi, miestelyje gražu, kaip ir visa Lietuvą labai graži, kartais be reikalo  į užsienį dairomės, savo krašto neįvertiname“, – sakė jis. 

„Didžiausia problema turbūt yra tai, kad Punioje nebeturime mokyklos, o kol ji buvo, tai ir jaunimo netrūko, ir renginiai kitokie buvo. Gyventojų sumažėjo, nors paskutiniais metais po truputį perkami seni, apleisti namai, kuriasi grįžę iš užsienio, jaunos šeimos“, – sako puniškė, buvusi ilgametė Punios mokyklos direktorė, o šiuo metu bendruomenės pirmininkė Laimutė Žūsinienė, be kita, vedanti ekskursijas po Punią čia atvykstantiems turistams.

Su Laimute prisėdame ant grojančio suolelio, 2024-ųjų pabaigoje įrengto gyvenvietės centre. L. Žūsinienė pasakoja, kad šis suolelis atsirado jos ir visos bendruomenės iniciatyva, buvo parašytas projektas. „Labai seniai norėjome įamžinti Punios literatus, kurie čia paliko  daug kūrybos. Vienas tokių buvo Jurgis Tamošiūnas, vargonininkavęs nuo 1925 iki 1980-ųjų metų. Jis buvo muzikas profesionalas, puikus vargonininkas, subūrė bažnytinį, tuo metu garsų chorą, pats kūrė giesmes. Viena iš jų tapo Punios himnu. Praktiškai ją moka visi puniškiai, per šventes himnas skamba po Tautiškos giesmės. Kadangi suoliuką pastatė žiemą, tai oficialaus jo pristatymo dar nebuvo. Birželio 15-ąją suplanuota bendruomenės šventė, kurioje ir vyks atidarymas, visus pakviesime apsilankyti“, – mintimis dalijasi Laimutė.

Visą straipsnį rasite naujausiame, laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (35/14095).

VIDEOREPORTAŽAS:

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas