Smur­to ne­iš­ma­tuo­si. Kaip ir vai­ko pa­stan­gų

Il­gai kau­piau­si ir mąs­čiau, kas gi iš tik­rų­jų yra SMUR­TAS. Tu­rė­jau lai­min­gą vai­kys­tę, nors ir gi­miau so­vie­ti­niais lai­kais. Bent jau tuo­met at­ro­dė, kad esu lai­min­gas vai­kas, nors tė­vai iš­si­sky­rė, kai bu­vau ma­ža. Dau­gu­mą lai­ko au­gau pas mo­čiu­tę, nes ma­ma dir­bo pre­ky­bo­je, ir, ne pa­slap­tis, tais lai­kais al­ko­ho­liz­mas bu­vo lai­ko­mas įpras­tu da­ly­ku. Ta­čiau sil­pnes­nei mo­te­riai kaip ma­no mo­ti­nai tai bu­vo tie­sus ke­lias į pra­žū­tį. Ma­ty­da­vau ją vis re­čiau. Mo­čiu­tė tė­tei ne­lei­do ma­nęs lan­ky­ti, kei­kė jį vi­sais įma­no­mais žo­džiais.

Tė­tį ma­ty­da­vau tik kar­tą per me­tus. Jis at­va­žiuo­da­vo per ma­no gim­ta­die­nį, vi­sa­da va­žiuo­da­vo­me fo­to­gra­fuo­tis. Dar ir da­bar tu­riu iš­sau­go­ju­si vi­sų gim­ta­die­nių nuo­trau­kas. Gau­da­vau ir do­va­nų, o pas­kui tė­tis par­vež­da­vo pas mo­čiu­tę į na­mus.

Ei­da­vau su di­de­le bai­me, nes nuo­lat gir­dė­jau, koks jis tė­vas, ko­kios do­va­nos. Ap­skri­tai tik da­bar su­vo­kiu, su ko­kia bai­me nuo­lat gy­ve­nau, nes ma­no mo­čiu­tė bu­vo la­bai griež­ta, drau­gių be­veik ne­tu­rė­jau, į na­mus at­ei­ti jos ne­ga­lė­jo, už­si­bū­ti pas drau­gę taip pat bu­vo ne­ga­li­ma. Be vi­so ši­to nuo­lat ma­čiau, kaip mo­čiu­tė mu­ša mo­ti­ną už gė­ri­mą. Tuo­met at­ro­dė jai, kad tai pa­dės. De­ja...

Vė­liau, kai man bu­vo 14 me­tų, tė­vai vėl pra­dė­jo kar­tu gy­ven­ti. Bu­vo lai­kas, kai ma­ma ne­gė­rė, tė­tė pa­ti­kė­jo. Ma­nau, kad jis ją my­lė­jo ir my­lės vi­są gy­ve­ni­mą. Tė­tė va­ži­nė­jo dėl dar­bo į už­sie­nį, tai vėl bu­vo pro­ga mo­ti­nai ger­ti.

Kiek­vie­ną kar­tą ma­ne pa­pir­ki­nė­da­vo žais­lais, o su­ži­no­jęs apie mo­ti­nos pa­si­kar­to­jan­tį gir­tuok­lia­vi­mą tė­tė prieš iš­vyk­da­mas pa­lik­da­vo man, vai­kui, pi­ni­gų kaip už­mo­kes­tį, kad pri­žiū­rė­čiau mo­ti­ną. Gy­ve­nau už­bur­ta­me ra­te. Kol vie­ną ry­tą tė­tei iš­vy­kus pa­bu­du­si ra­dau tuš­čią bu­tą, du­ris ne­už­ra­kin­tas, o mo­ti­ną iš­ėju­sią gir­tuok­liau­ti. Tą kar­tą ji ne­grį­žo tris mė­ne­sius, taip pat pra­lei­do ma­no mo­kyk­los šim­ta­die­nį.

Nie­ka­da nie­kas ne­skai­tė pa­sa­kų prieš mie­gą, ne­ap­ka­bin­da­vo, ne­pa­bu­čiuo­da­vo prieš mie­gą. Tik da­bar su­pran­tu, kad nors vis­ką ir tu­rė­jau, bai­giau stu­di­jas (tik­rai tė­tis la­bai daug pa­dė­jo), ta­čiau tai bu­vo sa­vo­tiš­ka smur­to for­ma. Pa­sa­kiau sau, kad sa­vo vai­kui nie­ka­da ne­bū­siu to­kia mo­ti­na.

„Aš tu­riu pa­čią ge­riau­sią ma­my­tę pa­sau­ly­je. Ji ma­no gy­nė­ja, ma­no vi­sas pa­sau­lis. Ji man nuo ma­žų die­nų skai­tė prieš mie­gą pa­sa­kas. Kai man bu­vo pen­ke­ri, jau ži­no­jau apie An­toi­ne de Saint-Exu­pe­ry „Ma­žą­jį prin­cą“. Mes tu­rim sa­vo tra­di­ci­ją prieš at­si­svei­ki­nant ar lin­kint la­bos nak­ties, aš ją pa­bu­čiuo­ju į kak­tą, no­sy­tę ir abu skruos­tus, ta­da stip­riai ap­si­ka­bi­na­me ir ji pa­bu­čiuo­ja ma­ne į skruos­tą. Aš nie­ka­da sa­vo ma­my­tei ne­me­luo­ju. Ap­skri­tai ji nuo­lat sa­ko, kad esu ty­ras ir per ge­ras šiam pa­sau­liui. Ji ko­vo­jo už ma­ne, kai pa­ty­riau pa­ty­čias vie­no­je di­de­lė­je Aly­taus mo­kyk­lo­je iš mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių. Tė­tę ma­tau re­tai, kar­tą per mė­ne­sį ar net kar­tą per tris mė­ne­sius. Ma­my­tei tai ne­pa­tin­ka, ta­čiau ji sten­gia­si man to ne­pa­ro­dy­ti“.

Prieš 12 me­tų ta­pau mo­ti­na. Sū­naus, ku­rį my­liu la­biau už vis­ką pa­sau­ly­je, dėl ku­rio pa­au­ko­čiau gy­vy­bę. Tai ne tuš­ti žo­džiai, o toks stip­rus jaus­mas šir­dy­je, kad tam nė­ra tin­ka­mų žo­džių iš­reikš­ti.

Iš­si­sky­riau su vy­ru, kai sū­nui bu­vo 4 me­tu­kai. Ko­vo­jau il­gai teis­muo­se dėl lan­ky­mo, nes vy­ras rei­ka­la­vo daž­nai ma­ty­tis su sū­nu­mi, kad nak­vo­tų pas jį na­muo­se. Ka­dan­gi sū­nus gi­mė su klu­bo dis­pla­zi­ja bei be­ga­le ki­tų pro­ble­mų, ir jau per 4 me­tus bu­vo tu­rė­jęs 14 ope­ra­ci­jų, man toks ma­ty­ma­sis su sū­nu­mi pri­ly­go tra­ge­di­jai.

Lei­dau ma­ty­tis, tačiau pa­ma­žu, ne­trau­muo­jant vai­ko, bet bu­vu­siam vy­rui toks pa­siū­ly­mas ne­ti­ko. Ta­čiau vos tik pa­si­bai­gė teis­mas, tė­vas iš sū­naus gy­ve­ni­mo iš­ny­ko tą pa­čią aki­mir­ką. Pa­si­ro­dė po tri­jų mė­ne­sių, pas­kui daž­niau, ta­da vėl re­čiau. Vė­liau sa­vo re­tus ap­si­lan­ky­mus mo­ty­va­vo, jog tu­ri dirb­ti, da­bar­ti­nė žmo­na lau­kia­si, ne­no­ri jos ner­vin­ti, su­si­lau­kus nau­ja­gi­mio vėl ki­tos prie­žas­tys ne­si­ma­ty­ti su sū­nu­mi.

Aš taip pat dir­bau, tu­rė­jau tęs­ti ne­baig­tas stu­di­jas (tu­rė­jau aukš­tą­jį uni­ver­si­te­ti­nį iš­si­la­vi­ni­mą, ta­čiau no­rint iš­lai­ky­ti sū­nų, rei­kė­jo įgy­ti dar ir ki­tos už­sie­nio kal­bos iš­si­la­vi­ni­mą). Gy­ve­no­me tuo me­tu pas ma­no tė­vus. Mo­ti­na re­gu­lia­vo ma­no gy­ve­ni­mą, lyg pa­ti bu­vu­si man vai­kys­tė­je pa­vyz­di­ne mo­ti­na. Ji lie­pė ne­dirb­ti, ko tik­rai ne­ga­lė­jau sau leis­ti. Mo­kiau­si ne­aki­vaiz­džiai Vil­niu­je, kas­dien kel­da­vau­si, vež­da­vau sū­nų į dar­že­lį, va­žiuo­da­vau į Vil­nių ir vėl na­mo. Mo­ti­na, pa­bu­vu­si sa­vai­tę su sū­nu­mi, lie­pė man „mes­ti“ moks­lus, vėl pra­dė­jo ger­ti. Tė­tis jau jos ne­kon­tro­lia­vo, aš rū­pi­nau­si sa­vo sū­nu­mi, at­ei­ti­mi, sten­giau­si ne­kreip­ti dė­me­sio. Vie­ną die­ną man ne­pa­si­da­vus jos prie­spau­dai, ji vi­siš­kai ati­trū­ko nuo re­a­ly­bės ir man pa­sa­kė: „Ga­lė­čiau čia vie­to­je ta­ve už­muš­ti ir iš­neš­ti ko­jo­mis į prie­kį.“ Tą die­ną ji mi­rė ma­ny­je vi­sam gy­ve­ni­mui.

„Ma­no ma­my­tė yra jau­na ir la­bai gra­ži. Kai ji pa­si­žiū­ri į veid­ro­dį ir pa­sa­ko, kad dau­gė­ja raukš­lių, aš vi­sa­da nu­si­ste­biu. Ma­no ma­my­tė juk ne­se­na ir nie­ka­da ne­pa­sens, o tų raukš­le­lių net ne­si­ma­to“.

Tad, kas man pa­sa­kys, koks ir kie­no smur­tas yra bai­ses­nis? Sve­ti­mo ar ar­ti­mo žmo­gaus? Dak­ta­ro ar mo­ky­to­jo? Žo­dis ar smū­gis? Esu ko­vo­to­ja. Esu griež­ta sau. Vi­sa­da mo­kiau sa­vo sū­nų bū­ti man­da­gų, gra­žiai elg­tis, nes kai li­ko­me dvie­se ir rei­kė­jo lan­ky­tis pas gy­dy­to­jus, man­da­gu­mas at­vė­rė du­ris ir šir­dis. Gal­būt su­ži­no­jus apie ma­no vai­kys­tę, bus keis­ta, ta­čiau sū­nų mo­kiau taip pat nie­ka­da ne­at­si­dė­ko­ti už pyk­tį pyk­čiu.

„Ma­my­tė man vi­sa­da sa­ko, kad tu­riu bū­ti ge­res­nis nei ki­ti, net jei ki­ti už­gau­lio­ja. Kar­tą ėjau į par­duo­tu­vę. Pro ša­lį dvi­ra­čiais va­žia­vo du pa­aug­liai, jie pa­žiū­rė­jo į ma­no ba­tus (aš ne­šio­ju spe­cia­lią ava­ly­nę, nes ma­no vie­na ko­ja trum­pes­nė dau­giau nei 3 cm ir dėl pė­dų ope­ra­ci­jos) ir nu­si­šyp­so­ję pa­sa­kė: „Gra­žūs ba­tai.“ Aš pa­dė­ko­jau, jie la­bai nu­ste­bo, o aš nu­ė­jau to­liau sa­vo ke­liu. Grį­žęs pa­pa­sa­ko­jau vis­ką ma­my­tei. Ne­su­pra­tau tik ko­dėl ji nu­si­mi­nė ir nu­liū­do“.

Sa­vo sū­nų mo­kiau at­vi­ru­mo, ta­čiau tik da­bar su­pra­tau, kad ne­iš­mo­kiau, ka­da ir su kuo bū­ti at­vi­ram. Bū­da­mas penk­to­kas pra­dė­jo lan­ky­ti vie­ną di­de­lę Aly­taus mo­kyk­lą. Grį­žęs iš mo­kyk­los man vis­ką pa­pa­sa­ko­da­vo iki smul­kme­nų, nes ži­no­jo, kad ma­nęs bi­jo­ti ne­rei­kia, aš ne­bar­siu, tik, jei reiks, tei­sin­gai pa­tar­siu, iš­klau­sy­siu ar pa­gir­siu. Ta­čiau šir­dis vis la­biau sto­jo tiek nuo mo­ki­nių, tiek nuo mo­ky­to­jų el­ge­sio. Sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti, jog toks da­ly­kas kaip pa­ty­čios yra to­le­ruo­ja­mos bū­tent to­je mo­kyk­lo­je, ku­ri kaip ir pri­tai­ky­ta ir in­teg­ruo­ja ne­ga­lią tu­rin­čius vai­kus. Kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas mo­ky­to­ja tu­rė­jo ves­ti skir­da­ma ki­tus pra­ti­mus, bet jos ne tik kad ne­vy­ko, nes mo­ky­to­ja jam ne­tu­rė­jo lai­ko, bet ma­no sū­nus dar bū­da­vo pa­lik­tas sė­dė­ti per­si­ren­gi­mo kam­ba­ry­je. O ten kla­sio­kai nuo­lat šai­pė­si ir liep­da­vo jam ei­ti į mer­gai­čių per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį. Ban­dy­mas iš­spręs­ti šią pro­ble­mą bai­gė­si tuo, kad lei­do ne­lan­ky­ti kū­no kul­tū­ros pa­mo­kų, nors įskai­tas mo­ky­to­ja ra­šy­da­vo tie­siog „iš oro“.

„Šian­dien Os­ka­ras vi­sus vai­ši­no sal­dai­niais. Ma­my­tė vi­sa­da man nu­per­ka, ko no­riu, ir sal­dai­nių tu­riu na­muo­se. Ta­čiau vis tiek no­rė­jau, kad pa­vai­šin­tų ir ma­ne. Ta­čiau Os­ka­ras pa­sa­kė, kad man ne­duos sal­dai­nio. Ma­my­tė vėl la­bai nu­liū­do, pri­gra­sė nie­ka­da nie­ko ne­pra­šy­ti, nes ji dir­ba, ir mums tik­rai nie­ko ne­trūks­ta. Bet ki­tą kar­tą aš ne­pra­šiau, kai Pau­lius pats pa­siū­lė man bul­vy­tę. Ži­no­jo, kaip aš mėgs­tu kep­tas bul­vy­tes. O aš, jau ma­my­tės pa­mo­ky­tas, įta­riau, kad čia bus ap­gau­lė ir ne­duos. Bet kaž­kaip pa­ti­kė­jau Pau­liu­mi ir su­ti­kau pa­im­ti bul­vy­tę. Juk ne­gra­žu at­si­sa­ky­ti, kai tau siū­lo. O jis tik ėmė ir „įsi­me­tė“ bul­vy­tę į bur­ną kva­to­da­mas iš ma­nęs. Tą kar­tą ma­my­tė rim­tai su­py­ko, skam­bi­no auk­lė­to­jai, ra­šė Pau­liaus tė­vams laiš­ką į Ta­mo“.

Krei­piau­si į kla­sės auk­lė­to­ją. Ta­čiau ma­ne pa­si­ti­ko abe­jin­gas pa­aiš­ki­ni­mas, kad ma­no sū­nus „ki­toks“, vai­kiš­kas, dėl to kla­sio­kai ne­no­ri su juo drau­gau­ti. Ne­rei­kia drau­gau­ti per prie­var­tą, jie drau­gais jau ir ne­bus, bet kam ta­da ty­čio­tis? Ko ma­mai lauk­ti iš­lei­dus sa­vo vai­ką į mo­kyk­lą? Ga­lu­ti­nai pra­trū­kau, kai šo­kio mo­ky­to­ja sū­nų įver­ti­no sep­ty­ne­tu. Ra­šiau laiš­kus, ėjau pas di­rek­to­rę, skam­bi­nau pa­va­duo­to­jai. Pa­si­ro­do, ma­no sū­nus ver­ti­na­mas už pa­stan­gas. O kas iš­ma­ta­vo jo pa­stan­gų ly­gį? Mo­ky­to­ja?

„Man vi­sai pa­tin­ka nau­jo­je mo­kyk­lo­je. Nors val­gyk­la ma­žy­tė, ta­čiau vi­rė­jos la­bai ma­lo­nios. Kū­no kul­tū­rą da­rau su vi­sa kla­se ir man la­bai pa­tin­ka. Kai ne­ty­čia bė­gio­da­mas nu­kri­tau, bu­vo taip sma­gu, kad net ne­jau­čiau skaus­mo“.

Pa­lie­kant mo­kyk­lą sek­re­to­rė slap­čia pri­ta­rė ma­no po­el­giui, o jau­nu­tė bib­lio­te­ki­nin­kė pa­lin­kė­jo sėk­mės tam mie­lam ber­niu­kui, ku­ris tu­ri ka­ti­ną. Di­rek­to­rė iš­ly­dė­jo žo­džiais: „Gal ir ge­riau jam bus ma­žes­nė­je mo­kyk­lo­je.“ O man la­bai gai­la, kad ta mo­kyk­la tik to­kį gar­bin­gą var­dą „ne­šio­ja“. Ir tik­rai ne nuo mo­ki­nių skai­čiaus mo­kyk­lo­je pri­klau­so mū­sų vai­kų ge­ro­vė.

Nie­ka­da ne­si­skun­džiau, kiek­vie­nam sa­vas skaus­mas duo­tas. Juk Die­vas duo­da gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mus tik stip­riems. Ver­ti­nu kaip pa­mo­ką kiek­vie­ną gy­ve­ni­mo aki­mir­ką. Net tiems, ku­riems at­ro­do, kad bū­na dar sun­kiau ir dau­giau smur­to ap­lin­ko­je, ga­liu at­sa­ky­ti, jog tik­rai ma­čiau ša­lia vė­žiu ser­gan­čio vai­ko tė­vą, mo­ti­nas jau abe­jin­gais žvilgs­niais po ne­pa­ke­lia­mų kan­čių, ma­čiau ir iš­gy­ve­nau sa­vo sū­naus kan­čias. Kai vienoje šalies ligoninėje tu­rin­tį me­tu­kus su pu­se ope­ra­vo pė­dą, pra­bu­du­sį ir kly­kian­tį iš skaus­mo ne­sa­vu bal­su, kai mal­da­vau dak­ta­ro nuim­ti gip­są, nes kaž­kas tik­rai ne­ge­rai. O jis tik kra­tė gal­vą ir sa­kė, kad ne­rei­kia, nes iš iš­orės vis­kas at­ro­do pui­ku. Tas sū­naus skaus­mas, riks­mas skam­ba iki šiol ir skam­bės iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, nes mo­ti­nos šir­dis jau­tė, jog kaž­kas ne­ge­rai. Po še­šių sa­vai­čių tai su­pra­to ir dak­ta­ras, kai pa­ma­tė at­vi­rą, pe­lė­siais ap­au­gu­sį pjū­vį, ku­ris ply­šo po gip­su iš­kart po ope­ra­ci­jos. Lai­mė (kar­tais li­ga bū­na Lai­mė iš di­džio­sios rai­dės), sū­nus tuo me­tu sir­go stip­riu bron­chi­tu, ku­ris iš­gel­bė­jo pė­dą nuo am­pu­ta­vi­mo. Koks siau­bin­gas dak­ta­rų smur­tas... Sa­ky­sit, rei­kė­jo pa­duo­ti dak­ta­rą į teis­mą? Bet ar tai su­ma­žins skaus­mo, kan­čios ir smur­to kai­ną, ku­rią su­mo­kė­jo ma­no sū­nus?

Smur­to ne­iš­ma­tuo­si. Kaip ir vai­ko pa­stan­gų. Kiek­vie­na smur­to for­ma jau yra smur­tas. Kas jį le­mia? Ne­ži­nau. Kar­tais tarp pik­tžo­lių iš­au­ga sau­lu­tės. Ma­žai ti­kė­ti­na, ta­čiau įma­no­ma. Jei kū­nas kar­tais pa­lūž­ta, sie­la su­ge­ba pa­kel­ti vis­ką, kas jai duo­ta gy­ve­ni­mo. Ne­to­le­ruo­ju smur­to. Ta­čiau kar­to­ju sa­vo sū­nui, jei jis bus ge­ras ir stip­rus, gal­būt ir ki­tas toks taps, taip vie­nas, ant­ras, tre­čias... Su­lip­dy­si­me pa­sau­lį be smur­to. Esu be ga­lo dė­kin­ga tiems, ku­rie ma­ni­mi pa­ti­kė­jo ir „ne­nu­ra­šė“, kaip dau­ge­lis mėgs­ta sa­ky­ti: „Iš jos nie­ko ge­ro ne­bus, seks tė­vų pė­do­mis.“

„Ne­svar­bu, kad man už ke­lių die­nų bus 13 me­tų. Ma­my­tė pa­ima ma­ne už ran­kos ir ei­na­me kar­tu į prie­kį“.

Ma­ma ir sū­nus

Var­dai ir pa­var­dės re­dak­ci­jai ži­no­mi