Šimtametės „ulanų“ dūdos netyla

Dūdavo ir atlaiduose, ir gimnazistų išleistuvėse

Orkestro vadovas, kapelmeisteris vyresnysis leitenantas Ramūnas Valaitis didžiuojasi, kad šiandieniniame jo sąstate groja visi profesionalų muzikinį išsilavinimą turintys orkestrantai. „Esame vienintelis tokio lygio profesionalus pučiamųjų orkestras Pietų Lietuvoje“, – sako jis.

Trys dešimtmečiai muzikinės veiklos – gražus jubiliejus kiekvienam kolektyvui. Nors iš tiesų bataliono orkestras yra tarsi antrojo Ulonų pulko orkestro, tarpukariu buvusio Alytuje, veiklos ir tradicijų tęsėjas. Juolab kad ir batalionas yra perėmęs Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų pulko regalijas ir tradicijas.

„Iš įvairių dokumentų matyti, kaip puikiai tarpukaryje orkestras įsiliejo į Alytaus miesto kultūrinį gyvenimą. Kasmet per Vėlines pulkas su orkestru žygiuodavo per visą miestą, nuo kareivinių iki Angelų Sargų bažnyčios šventoriaus, pagerbti A. Juozapavičių ir kitus karius, žuvusius už Lietuvos laisvę. Be tiesioginių pareigų kariuomenėje, orkestras rengdavo koncertus visuomenei, taip pat dūduodavo per valstybines bei bažnytines šventes, atlaiduose, įvairiose iškilmėse, gegužinėse, gimnazistų išleistuvėse“, – sako Rimantas Jočys, vienas orkestro atkūrimo iniciatorių.

Karių orkestro istorinės šaknys siekia dar praėjusį šimtmetį, kuomet 2-jame raitelių pulke 1921 metų vasario 21 d. buvo įkurta Triūbočių (taip ji tada vadinosi) komanda. Ją sudarė 28 kariai, komandai vadovavo kapelmeisteris Jonas Braunas. Kariai kasdien po tris valandas mokėsi groti. Orkestro vadovas R. Valaitis, sako, kad repeticijos ir šiais laikais panašiai, o kartais ir ilgiau užtrunka. Dar pasitaiko, kad orkestrantams pratybų metu ir budėti tenka, kitais kariškais reikalais užsiimti: kaip ne kaip, kone visi muzikantai – ir profesinės karo tarnybos kariai.

Miestelėnai sutiko su džiaugsmo ašaromis 

Už kariško orkestro atsikūrimą Alytuje 1994 m. alytiškiai labiausiai turėtų būti dėkingi tuomet pirmus žingsnius atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje žengusiam „Geležinio vilko“ batalionui ir tuometiniam jo vadui pulkininkui leitenantui Antanui Ramoškai. Būtent jo iniciatyva rasta bendra kalba su Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato (ENSK) pučiamųjų orkestro vadovu Rimantu Jočiu, kuris ėmėsi burti kariškių orkestrą.

„Situacija buvo palanki, nes subyrėjo Eksperimentinis namų statybos kombinatas, natūralu, nereikalingas tapo ir orkestras“, – prisimena R. Jočys, su džiaugsmu priėmęs vado pasiūlymą atkurti  buvusio ulonų pulko orkestrą, surinkęs savo buvusius muzikantus. Jie visi drauge nutarė: orkestras turi gyvuoti. „Vado A. Ramoškos reikalavimai irgi buvo konkretūs: muzika turi puošti karių rikiuotes, didelį dėmesį skirti svečių sutikimui, sugrojant jų valstybių himnus. Jau pirmaisiais orkestro gyvavimo mėnesiais tekdavo žygiuoti per miestą, lydint karių kolonas. Visa tai matė miestelėnai, su džiaugsmo ašaromis ir šiltais plojimais sutikdavo Lietuvos kareivėlius. Dar buvo žmonių, kurie prisiminė buvusį ulonų orkestrą, džiaugsmui nebuvo ribų. Tik pradėjus orkestro veiklą, pasikvietėme Praną Kuncevičių, buvusį ulonų pulko orkestro muzikantą, kuris padrąsino, padovanojo natų ir kibome į darbus. Pirmieji orkestro muzikantai buvo ENSK orkestro dalyviai, nemažai muzikos mokyklos auklėtinių ir keletas būtinosios tarnybos karių, kurie grodavo perkusija. Didžiausi iššūkiai buvo karinė drausmė – palengva, bet įveikėme. Nebuvo instrumentų, bet padėjo miesto ir rajono kultūros skyriai, nupirkdami naujus japonų gamybos „Yamaha“ instrumentus, buvęs ENSK veltui atidavė visą turėtą orkestro inventorių“, – prisimena R. Jočys. 

Alytiškius labai palaikė tuometinis karinių orkestrų inspektorius majoras Justinas Jonušas. Jo patarimai, pagalba orkestro repertuaru ir puikiomis rekomendacijomis, leido po vienerių tarnybos metų išvykti į karinių orkestrų festivalį Italijoje. „Tai buvo fantastiškas pasiekimas jauno kolektyvo gyvenime ir mes tuo pasinaudojome, įrodydami, kad ir Alytuje yra puikių muzikantų ir orkestras turi gyvuoti. Vėliau sukurti karinius orkestrus buvo bandoma Panevėžyje, Šiauliuose. Deja, jiems nepavyko, o mums – pavyko“, – sako R. Jočys, kuris orkestrui vadovavo nuo 1994 iki 1996 m.

Orkestrantai ir grojo, ir autobusą stūmė

Pirmieji orkestro akordai karinio dalinio teritorijoje Ulonų gatvėje nuskambėjo batalionui 1994 m. lapkričio 19 dieną įteikiant kovinę vėliavą. Pradžioje tai nebuvo pilnos sudėties orkestras, tačiau palaipsniui prie muzikantų jungėsi nauji nariai. Šiandien orkestre groja 31 muzikantas.  

Nuo 1996 iki 2019 metų orkestrui vadovavo šviesios atminties kapelmeisteris Viktoras Ščetilnikovas. Religinėse šventėse skambėjo ir skamba jo instrumentuotos bažnytinės giesmės, o pasaulietinių ir kariškų švenčių progomis – Viktoro parašyta ir bataliono himnu tapusi daina „Po vėliava pulko Birutės“, kiti kariniai kūriniai. 

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14052-ajame numeryje.

Publikciją parengė 

Saulė PINKEVIČIENĖ, 

Romas JANKAUSKAS 
Lietuvos kariuomenės Pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ 

Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono 

Sausumos pajėgų orkestro 

Visuomenės informavimo specialistas

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas