Simnas sužėrėjo kaip perlas Dzūkijos karūnoje

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (3)
2020 Rugpjūtis 25
nuotrauka
Jubiliejinėje šventėje Simne sulaukta daug garbingų svečių, parapijiečių. Po bažnytinių iškilmių visi šventės dalyviai rikiavosi į eiseną ir su vėliavomis, orkestro palyda judėjo į centrinę miesto aikštę. Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
Sek­ma­die­nį Sim­no Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čia, pa­si­žy­min­ti gau­su­mu me­ni­nę ver­tę tu­rin­čių sak­ra­li­nės dai­lės kū­ri­nių, mal­dų rim­ti­mi, ope­ros dai­ni­nin­kų at­lie­ka­mo­mis gies­mė­mis ir pa­dė­ko­mis, į is­to­ri­ją įra­šė pu­sės tūks­tan­čio me­tų gar­bin­gą ju­bi­lie­jų. O ta­da jau Sim­no mies­tas įspū­din­gai ir šur­mu­lin­gai šven­tė. Iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių, už­sie­nio ša­lių į Sim­ną, ku­ris šie­met ti­tu­luo­tas ir ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės var­du, su­plau­kė dau­gy­bė šven­tiš­kai iš­si­puo­šu­sių žmo­nių. Šven­tė­je da­ly­va­vo ren­gi­nio glo­bė­jas – Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas, vi­ce­me­rė Da­lia Ki­ta­vi­čie­nė, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Gin­ta­rė Jo­ciuns­kai­tė, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Vir­gi­li­jus Prans­ke­vi­čius, sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, taip pat – Jo Emi­nen­ci­ja kar­di­no­las Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius, Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas Ri­man­tas Nor­vi­la, ki­ti vys­ku­pai, Aly­taus de­ka­nas Arū­nas Už­upis bei ki­ti dva­si­nin­kai, gar­būs sve­čiai.

 „500 me­tų – daug. Tu­ri kuo di­džiuo­tis sim­niš­kiai, pir­miau­sia pa­si­džiaug­ti gi­lio­mis krikš­čio­niš­ko­mis šak­ni­mis, kas yra ver­tė, di­džiau­sias ir bran­giau­sias tur­tas“, – is­to­ri­nę šios šven­tės svar­bą re­ziu­ma­vo ke­tu­rio­lik­ta­sis Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis JE kar­di­no­las S.Tam­ke­vi­čius SI.

Baž­ny­čios ju­bi­lie­jui – kry­žius, kny­ga ir pa­ro­da

Ąžuo­lo vai­ni­kais ir gir­lian­do­mis iš­puoš­tos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je prieš iš­kil­min­gas mi­šias pa­šven­ti­na­mas kry­žius, ku­rį baž­ny­čiai gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga do­va­no­jo Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no tra­di­ci­nių ama­tų cen­tro „Ūd­ru­pis“ pir­mi­nin­kė Ane­lė Na­su­le­vi­čie­nė su vy­ru Sta­siu.

Ąžuo­li­nį 6 met­rų aukš­čio kry­žių jos už­sa­ky­mu iš­dro­žė Aly­taus ra­jo­ne, Ra­džiū­nuo­se gy­ve­nan­tis tau­to­dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Zien­ka. Kry­žius tu­ri ir sa­vo in­ten­ci­ją – „Už iš­sau­go­tą Kū­lo­kų kraš­to ta­len­tin­go diev­dir­bio Ta­mo­šiaus Duls­kio 1829–1908 at­mi­ni­mą“.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį il­gai bal­ta spal­va švie­tu­sią Sim­no mies­to baž­ny­čią bu­vo nu­tar­ta per­da­žy­ti gels­vai rus­va spal­va, o ar­chi­tek­tū­ri­nės sie­nų ap­dai­los de­ta­les – sod­ria ru­dai rau­do­na och­ra. Pa­sta­ty­tas kry­žius sa­vo spal­va, pa­ra­pi­jie­čių pa­ste­bė­ji­mu, prie baž­ny­čios la­bai de­ra. Jį pa­šven­tin­ti bu­vo pa­ves­ta Pa­ne­vė­žio vys­ku­pui eme­ri­tui Jo­nui Kau­nec­kui, ku­rio biog­ra­fi­jo­je yra įra­šy­tas ir Sim­nas.

„Ką pri­si­me­nu iš Sim­no? Ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo šio­je pa­ra­pi­jo­je dir­bę ku­ni­gai, ir svar­biau­sia, kad tuo­met pa­ra­pi­jie­čiai iš­si­sky­rė gy­vu ti­kė­ji­mu“, – tei­gė ke­le­rius me­tus Sim­no me­lio­ra­ci­jos val­dy­bo­je dir­bęs bū­si­mas dva­si­nin­kas.

Prieš šv. Mi­šias baž­ny­čio­je vy­ko sim­niš­kio, 5 kny­gų apie Sim­ną au­to­riaus pro­fe­so­riaus Ar­vy­do Šeš­ke­vi­čiaus ką tik iš­leis­tos kny­gos „Sim­no baž­ny­čiai 500 me­tų“ pri­sta­ty­mas.

Iš­ki­liam ju­bi­lie­jui baž­ny­čio­je ati­da­ry­ta kil­no­ja­mo­ji fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da „Šimt­me­čiais sklei­dę ti­kė­ji­mą ir vil­tį“, ku­rią pa­ruo­šė Sim­no bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos Li­na Da­niu­le­vi­čie­nė ir San­dra Se­ja­vi­čie­nė.

Eks­po­zi­ci­jo­je – apie 40 fo­to­gra­fi­jų, su­rink­tų iš Sim­no pa­ra­pi­jos gy­ven­to­jų. Kiek­vie­na nuo­trau­ka – su sa­vo is­to­ri­ja, pri­si­mi­ni­mais: jo­se įam­žin­ti ne tik baž­ny­čio­je dir­bę ku­ni­gai, bet už­fik­suo­tos ir įvai­rios re­li­gi­nės šven­tės, su­si­ti­ki­mai, baž­ny­čios ju­bi­lie­jai.

Dau­giau­sia nuo­trau­kų pa­tei­kė kraš­tie­tis, kny­gų apie Sim­ną au­to­rius A.Šeš­ke­vi­čius, o se­niau­sia, ku­rio­je įam­žin­tas Sim­no pa­ra­pi­jos ko­mi­te­tas, fo­to­gra­fuo­ta 1920 me­tais.

Pa­va­di­no per­lu Dzū­ki­jos ka­rū­no­je

Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas R.Nor­vi­la Aly­taus ra­jo­no va­do­vą A.Vrub­liaus­ką bei vi­są jo ko­man­dą pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie pa­ra­pi­jie­čių ben­drai mal­dai. Sim­no baž­ny­čią, pu­sės tūks­tant­me­čio ju­bi­lie­jų šven­čian­čią Die­vo tvir­to­vę sto­ro­mis sie­no­mis, vys­ku­pas įvar­di­no iš­skir­ti­ne ne tik Dzū­ki­jo­je. Iš­skir­ti­nė ne tik sa­vo am­žiu­mi, ji yra svar­bi Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­jai – vie­nin­te­lė kryž­mi­nio pla­no re­ne­san­si­nė baž­ny­čia Lie­tu­vo­je. Kaip gra­žiai įsi­kom­po­nuo­ja Sim­no ir Gi­lui­čio eže­rų kraš­to­vaiz­dy­je ir jį pa­puo­šia! Baž­ny­čia, pa­sak vys­ku­po, ne­ma­žai nu­ken­tė­jo nuo gais­rų ir nio­ko­ji­mų, bu­vo ne kar­tą re­mon­tuo­ja­ma. Bet vi­suo­met, pen­kis am­žius, šių mal­dos na­mų pa­sto­gė­je bu­vo ga­li­ma su­tik­ti Die­vą, pa­si­lie­kan­tį Švč. Sak­ra­men­te.

„Ry­tą pri­sta­ty­ta­me lei­di­ny­je „Sim­no baž­ny­čiai 500 me­tų“ kal­bė­ta, kad, kai baž­ny­čios pa­sta­to būk­lė bu­vo sun­ki ir ją siū­ly­ta nu­griau­ti, pa­ra­pi­jie­čiai ne­su­ti­ko, ėmė at­sta­ti­nė­ti“, – di­džios pa­gar­bos ver­tą fak­tą pri­si­mi­nė Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas R.Nor­vi­la.

Jis kvie­tė pa­ste­bė­ti ir tai, kas stip­ri­no anais am­žiais gy­ve­nu­sių ir da­bar gy­ve­nan­čių žmo­nių tra­di­ci­jas, nuo­sta­tas, tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Dau­gy­bė Sim­ne dir­bu­sių ku­ni­gų žmo­nių šir­dy­se kū­rė ug­nį, guo­dė ir mo­kė sun­ku­muo­se rem­tis į Die­vą. Rė­mė ir pa­lai­kė tuos, ku­rie sie­kė lie­tu­vy­bės, lais­vės ko­vo­to­jus.

„Te­ska­ti­na šis ju­bi­lie­jus džiaug­tis ir pri­im­ti vi­sa, ką per šiuos na­mus gau­na­me, kas­die­ny­bė­je rem­tis Die­vo pa­ska­ti­na­mu žo­džiu“, – lin­kė­jo vys­ku­pas.

Re­mian­čių ir pa­lai­kan­čių baž­ny­čią yra ir šian­dien. Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Rai­mun­das Žu­kaus­kas tu­rė­jo kam pa­dė­ko­ti ruo­šian­tis ju­bi­lie­ji­nėms iš­kil­mėms. Ne die­ną ir ne dvi vy­ko pa­ruo­šia­mie­ji dar­bai, prie ku­rių pri­si­dė­jo ne­ma­žai dva­si­nin­kų, pa­ra­pi­jie­čių, iš­ki­lių šio kraš­to as­me­ny­bių.

Di­džiau­si plo­ji­mai, kle­bo­no pa­ste­bė­ji­mu, nu­skam­bė­jo šios šven­tės glo­bė­jui Aly­taus ra­jo­no me­rui A.Vrub­liaus­kui. Kle­bo­nas dė­ko­jo ir vi­ce­me­rei Da­liai Ki­ta­vi­čie­nei, vi­sai sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai, vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­riui Ai­va­rui Vyš­niaus­kui bei vie­tos bib­lio­te­ki­nin­kėms. Vi­siems, pri­si­dė­ju­siems prie kry­žiaus, ku­ris pa­puo­šė baž­ny­čios šven­to­rių ir pri­mins ju­bi­lie­jaus da­tą. Sim­no pa­ra­pi­jos kle­bo­nas pa­dė­kų iš­sa­kė ir Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro va­do­vui Vy­tau­tui Zub­rui bei jo mo­ki­niams, ku­rie pa­ga­mi­no ke­tu­ris suo­liu­kus.

Pa­dė­ko­ta vi­siems, gra­ži­nu­siems baž­ny­čią ir jos ap­lin­ką, kom­po­na­vu­siems puokš­tes ir py­nu­siems vai­ni­kus, pa­ra­pi­jie­čiams ir sve­čiams, ku­rie at­vy­ko da­ly­vau­ti iš­ki­lio­je šven­tė­je.

Ne­sun­ku bu­vo pa­ste­bė­ti, kad po gra­žiais al­to­riaus ap­klo­tais vyks­ta re­mon­to dar­bai. Vys­ku­pas pa­si­džiau­gė ir pa­dė­ko­jo Aly­taus ra­jo­no va­do­vams, kad vi­suo­met jų po­žiū­ris į pa­gal­bos pra­šy­mus bū­na tei­gia­mas. „Ti­kiu, kad pa­si­bai­gus re­mon­tui Sim­no baž­ny­čia taps per­lu Dzū­ki­jos ka­rū­no­je“, – vys­ku­po iš­sa­ky­tą vil­tį pa­ly­dė­jo aud­rin­gi ti­kin­čių­jų aplo­dis­mentai.

Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios in­ter­je­re do­mi­nuo­ja aukš­tos cen­tri­nės na­vos erd­vė. Į ją pa­ki­lu­sios ope­ros so­lis­tų Ra­sos Ju­zu­ko­ny­tės ir Dei­vi­do Sta­pon­kaus gies­mės džiu­gi­no ti­kin­čių­jų šir­dis ne tik Šv.Mi­šių me­tu, bet ir po jų.

Po dva­sin­go­sios šven­tės da­lies, baž­ny­ti­nės iš­kil­mės, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sau­su­mos pa­jė­gų or­kest­ro ly­di­ma, vė­lia­vo­mis ne­ši­na ei­se­na, ku­rio­je iš­skir­ti­nai pa­si­puo­šu­sios net aš­tuo­nios Sim­no kraš­te gy­vuo­jan­čios ben­druo­me­nės, pa­su­ko link Sim­no mies­to aikš­tės.

„Ne­su­sto­ki­me, ir to­liau au­gin­ki­me sa­vo kraš­to įžy­my­bes“

Svei­kin­da­mas su­si­rin­ku­sius į šven­tę mies­to aikš­tė­je, dar kar­tą pro­gas, dėl ku­rių su­gu­žė­ta į Sim­ną, pri­mi­nė Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras A.Vrub­liaus­kas: „Tai dvi iš­skir­ti­nės pro­gos – Sim­no baž­ny­čios 500 me­tų ju­bi­lie­jus ir Sim­no, kaip Ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės šven­tė.“

Me­ro tei­gi­mu, Sim­nas – tar­si ma­žas pa­sau­lio mo­de­lis, mies­tas, ku­ria­me su­gy­ve­no lie­tu­viai, žy­dai ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nės, kraš­tas, ku­ris vi­sa­da sie­kė sa­vi­val­dos ir ko­vo­jo už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę. Čia gi­mė „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ pus­la­piai.

„Bū­tent žmo­nių darbš­tu­mas, dva­si­nin­kų įta­ka lė­mė, kad ge­riau gy­ve­nan­čių sim­niš­kių vai­kai ga­lė­jo siek­ti moks­lo, ta­po ži­no­mais me­di­kais, ka­riš­kiais, dva­si­nin­kais, moks­li­nin­kais. Mes jais di­džiuo­ja­mės, nes jie gar­si­na Sim­no var­dą. Ne­su­sto­ki­me, ir to­liau au­gin­ki­me sa­vo kraš­to įžy­my­bes“, – kaip ra­jo­no va­do­vas, A.Vrub­liaus­kas pa­si­džiau­gė Sim­no žmo­nė­mis, se­niū­ni­ja, veik­lio­mis ben­druo­me­nė­mis, įstai­go­mis, or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir kiek­vie­nu žmo­gu­mi, ku­ris pri­si­de­da prie gra­žes­nio gy­ve­ni­mo. „No­riu pa­dė­ko­ti tau, Sim­ne, kad esi Lie­tu­vos ma­žo­ji kul­tū­ros sos­ti­nė“, – aikš­tė­je nu­skam­bė­jo ra­jo­no va­do­vo pa­dė­ka.

Jau ke­tu­rio­lik­tą kar­tą Aly­taus ra­jo­no me­ras A.Vrub­liaus­kas iš­kil­min­gai įtei­kia Aly­taus ra­jo­no Gar­bės pi­lie­čio re­ga­li­jas. Šie­met jos iš­kil­min­gai įteik­tos Jo Emi­nen­ci­jai kar­di­no­lui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui, ku­ris, tar­nau­da­mas bū­tent Sim­no pa­ra­pi­jo­je, pra­dė­jo leis­ti le­gen­di­nę „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“.

„Jei ša­lia ne­bū­čiau tu­rė­jęs tiek ge­rų, iš­ti­ki­mų tal­ki­nin­kų, tiks­lai ne­bū­tų įgy­ven­din­ti. Ir šian­dien šis pa­ger­bi­mas, nors skir­tas man, ta­čiau pri­klau­so dau­ge­liui, ku­riuos pats Vieš­pats įver­tins už ge­rus dar­bus. Esu dė­kin­gas Sim­no žmo­nėms, ku­rie man pa­dė­jo, nes bū­tent jie bu­vo ma­no pir­mie­ji tal­ki­nin­kai”, – dė­ko­jo kar­di­no­las, Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis S. Tam­ke­vi­čius. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, pats Vieš­pats vi­sus juos įver­tins, nes sun­ku bū­tų vi­sus juos su­skai­čiuo­ti.

Dva­si­nin­kas kal­bė­jo, kad nuo 1958-ųjų jis tre­jus me­tus tar­na­vo Aly­tu­je, ap­su­kęs ra­tą po ša­lies baž­ny­čias, su­grį­žo į Sim­ną. Pen­ke­ri me­tai, pra­leis­ti Sim­ne, pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką jo šir­dy­je. Džiau­gia­si ga­lė­jęs su gi­liu ti­kė­ji­mu daug vai­kų pa­ruoš­ti Pir­mą­jai Ko­mu­ni­jai. Pa­ger­bi­mą jis pri­ima kaip bran­gią do­va­ną.

Vai­ši­no ku­li­na­ri­niu pa­vel­du ir da­li­jo­si ama­to ži­nio­mis

Čia, ša­lia Kul­tū­ros rū­mų, at­ski­ros Sim­no se­niū­ni­jos ben­druo­me­nės kvie­tė už­suk­ti į jų įkur­tus ma­žus kie­me­lius. Juo­se žmo­nės bu­vo ne tik vai­ši­na­mi Sim­no kraš­to ku­li­na­ri­niu pa­vel­du, bet ir su­tei­kia­ma daug is­to­ri­nių ži­nių apie tai, kaip ki­ta­dos žmo­nės ren­gė­si, ko­kių ama­tų mo­kė­jo, kuo ver­tė­si.

Ąžuo­li­nių ben­druo­me­nės vy­rai nu­spren­dė pri­min­ti, kad Sim­no mies­to is­to­ri­ja pra­si­dė­jo bū­tent nuo ka­ra­liš­ko­jo me­džiok­lės dva­ro, ku­riam pri­klau­san­čio­se gi­rio­se bu­vo gau­su žvė­rių. Kaip tik­ri me­džiok­liai jie de­monst­ra­vo šau­dyk­les, lan­kus, o jų mo­te­rys kie­me­ly­je kvie­tė pa­ska­nau­ti ver­da­mos su žvė­rie­na sriu­bos.

„Sim­ni­jos“ ben­dri­ja de­monst­ra­vo tik­rą kros­nį, ro­dė, kaip įpūs­ti ug­nį se­no­vi­niu prie­tai­su, mo­kė kaip duo­nos ke­pi­mui pa­ruoš­ti aje­rus. Vi­sus no­rin­čius vai­ši­no na­mi­niu svies­tu, ku­rio ne­gai­lė­da­mos kro­vė ant švie­žios na­mi­nės duo­nos. At­si­ra­do sve­čių, no­rin­čių su­žais­ti šaš­kė­mis di­de­lė­je len­to­je.

Ka­val­čiu­kų ben­druo­me­nės kie­me­ly­je – edu­ka­ci­ja apie bi­tes ir me­dų su tik­ru avi­liu, se­no­vi­niais bi­ti­nin­kys­tės reik­me­ni­mis.

Kai­my­nų kai­mo ben­druo­me­nė su pir­mi­nin­ku Vy­tau­tu Mi­ke­lio­niu prie­ša­ky­je at­gai­vi­no Sim­no žve­jų gy­ve­ni­mo vaiz­de­lį. „Kai­my­nų kai­mas – Sim­no prie­mies­tis ant Gi­lui­čio eže­ro pa­kran­tės. Eže­re ir šian­dien knibž­da kar­šiai, ly­de­kos, kar­piai... Ko­dėl žve­jams ne­pri­gau­dy­ti žu­vies ir ja ne­pa­vai­šin­ti šven­tės da­ly­vių?“ – re­to­riš­kai klau­sė ben­dri­jos pir­mi­nin­kas. Iš vie­nin­gų Kai­my­nų kie­me­lio nė vie­nas al­ka­nas ne­iš­ėjo.

Ka­les­nin­kų ben­druo­me­nės mo­te­rys iš se­ne­lių ir pro­se­ne­lių yra iš­mo­ku­sios vel­ti tik­rus se­no­vi­nius vel­ti­nius, tu­ri ir vel­ti­nių kur­pa­lių, ku­riems ga­li bū­ti per 100 me­tų, jos ži­no, kaip pa­ruoš­ti vil­ną ir to pa­mo­kė, kas iš­mok­ti no­rė­jo.

Vi­sos šven­tės me­tu vei­kė pre­ky­bi­nin­kų, tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų mu­gė, nuo­lat skam­bė­jo gy­va mu­zi­ka.

Pro­jek­tą „Sim­nas – Lie­tu­vos ma­žo­ji kul­tū­ros sos­ti­nė“ pa­ren­gė Sim­no ben­druo­me­nė „Sim­ni­ja“,  ben­dra­dar­biau­da­ma su Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pe ir ra­jo­no  sa­vi­val­dy­be.

    Komentaras

    Mero tarybos kompetencijoj teikt vystymo strategijas, kad žmonėms gerėtų. Dabar rajonas nusivystė, kad vaikų darželių neišsilaiko ir miesto potencialo dėka parazituoja. Ir tik šventės reklamai prieš rinkimus. Kažkokie sveiku protu nesuvokiami pokazistai. Daug proto nereikia už valdiškas lėšas prašvest. Štai uždirbt reikia proto ir gabumų.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.