Šim­tą ki­lo­met­rų įvei­ku­sios Vai­va ir Edi­ta: apie bė­gi­mą, avan­tiū­ras ir drau­gys­tę

– Ben­drau­ja­te nuo vai­kys­tės?

Vai­va: Pa­na­šiai. Bu­vo per­trau­kų mū­sų ben­dra­vi­me, kai su­kū­rė­me šei­mas. Ta­da ke­liai iš­si­sky­rė. Prieš ke­le­rius me­tus vėl pra­dė­jo­me stip­riai ben­drau­ti.

– Ką jums reiš­kia šis ry­šys?

Edi­ta: Pra­dė­jo­me ben­drau­ti, sa­ky­kim, at­nau­ji­no­me san­ty­kius per spor­tą, per bė­gi­mą. Kai ži­nai, kad yra žmo­gus, tu­rin­tis tą pa­tį po­mė­gį, ku­ris ta­ve vi­sa­pu­siš­kai pa­lai­ko, tai jau­tie­si ra­mus. Man ge­ra.

Vai­va: Man Edi­ta yra kaip se­sė. Ne tik apie spor­tą mes ga­li­me kal­bė­tis, ga­li­me vie­na ki­tai ir „ra­gus pa­ro­dy­ti“, į vie­tą pa­sta­ty­ti, kai rei­kia – pa­guos­ti, pa­dė­ti. O spor­tas mus sie­ja la­bai stip­riai. Į vi­sas avan­tiū­ras mes ve­lia­mės kar­tu, vie­na be ki­tos – nie­kur.

– Ko­kias vie­na ki­tos sa­vy­bes la­biau­siai ver­ti­na­te?

Vai­va: At­vi­ru­mą, tie­su­mą, są­ži­nin­gu­mą, ge­ru­mą. Vis­ką. Ji to­bu­la (juo­kia­si).

Edi­ta: Iš tik­rų­jų, vis­kas man Vai­vo­je ge­rai. Su­tin­ka mū­sų au­ros. Nors bū­na vis­ko: „tu man ne­aiš­kink“ ir pa­na­šiai. Bet po mi­nu­tės ap­si­su­ka­me ir vėl vis­kas bū­na ge­rai. La­bai leng­va su ja ben­drau­ti.

Vai­va: Mes juk vie­nak­rau­jės. Ki­taip bū­ti ne­ga­li.

– Ko­dėl bū­tent spor­tas jus trau­kia? Ne ke­ra­mi­ka, ne šo­kiai.

Edi­ta: Net ne­ži­nau. Bet Vai­va la­bai kū­ry­bin­gas žmo­gus. Ji la­bai gra­žiai mez­ga. Mo­ka gra­žiai iš­pjaus­ty­ti dar­žo­ves. Ap­skri­tai, ji nuo vai­kys­tės da­ry­da­vo kaž­ko­kius rank­dar­bius. Ma­tyt, tu­ri me­ni­nę gys­le­lę. Juk ki­tas žmo­gus taip net ne­su­gal­vo­tų, ga­lų ga­le, ne­tu­rė­tų tiek kan­try­bės. O spor­tą pa­si­rin­ko­me grei­čiau­siai dėl to, kad jis ti­ko mums abiem.

Vai­va: Aš at­sa­ky­siu pa­pras­čiau. Iš pra­džių man spor­tas ne­bu­vo po­mė­gis. Aš juo pra­dė­jau už­si­i­mi­nė­ti, nes pa­ma­čiau, kad stam­bė­ju. O juk no­rė­jo­si tu­rė­ti gra­žią fi­gū­rą, reng­tis gra­žiais dra­bu­žiais. Dėl šių pa­ska­tų įvy­ko ma­no pir­ma­sis dvie­jų ki­lo­met­rų bė­gi­mas. Po jo bu­vau pa­var­gu­si, iš­se­ku­si. Kad bė­gi­mas iš­si­ru­tu­lios į kaž­ką dau­giau – net min­čių to­kių ne­bu­vo. Bet vis dau­giau bėg­da­ma ėmiau su­pras­ti, kad es­mė jau ne­be fi­gū­ra, o kad be to gy­ven­ti ne­iš­ei­na. Truk­tų kaž­ko gy­ve­ni­me.

– Gal­būt pa­ste­bė­jo­te, ko­kias as­me­ni­nes sa­vy­bes ug­do­tės už­si­im­da­mos spor­tu?

Vai­va: Už­si­spy­ri­mą, at­kak­lu­mą, tiks­lo sie­ki­mą, to­le­ran­ci­ją. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad net ne su vi­sais žmo­nė­mis aš ga­liu bėg­ti kad ir 10 km il­gio dis­tan­ci­ją, nes bū­na, kad žmo­nės var­gi­na. O Edi­ta yra tas žmo­gus, su ku­riuo aš ga­liu bėg­ti, nes mes ga­li­me ir ty­lė­ti, ir kal­bė­ti. Mes vie­na ki­tą su­pran­ta­me.

Edi­ta: Taip. Kai esi pa­var­gęs, ne­ga­li re­a­guo­ti ma­lo­niai. Jei­gu žmo­gus, esan­tis ša­lia, ta­ve ner­vins, tai tu­ri per­lip­ti per sa­ve. Dėl to to­le­ran­ci­ja stip­riai ug­do­si.

– Kad jau pra­kal­bo­me apie jū­sų nu­bėg­tus šim­tą ki­lo­met­rų kar­tu, pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kia yra jū­sų šim­tu­ko is­to­ri­ja?

Vai­va: Is­to­ri­ja yra la­bai juo­kin­ga. Vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai feis­bu­ke pa­ma­čiau, kad vyks Aly­tu­je toks ren­gi­nys, kur rei­kia nu­bėg­ti šim­tą ki­lo­met­rų. Tuo me­tu mes su Edi­ta da­ly­va­vo­me kik­bok­so tre­ni­ruo­tė­je. Pa­sa­kiau: „Edi­ta, ži­nok vyks šim­to ki­lo­met­rų bė­gi­mas Aly­tu­je.“ Edi­ta la­bai „fai­nai“ į ma­ne pa­žiū­rė­jo, iš­kart pa­sa­kiau: „Aš nie­ko ne­sa­kau, tik in­for­ma­vau, kad bus.“ Ir vis­kas tuo bai­gė­si. Va­ka­re man Edi­ta pa­ra­šė ir pa­siū­lė nu­bėg­ti il­ga­bė­gį. Sa­kė: „Ži­nai, nu­bė­gam, jei­gu ne­blo­gai sek­sis, tai ga­lim va­ryt.“ Aš pa­sa­kiau jai, kad jau už­si­re­gist­ra­vau. Edi­ta, il­gai ne­lau­kus, pa­da­rė tą pa­tį. Įpras­tai aš, ką ran­du, pa­siū­lau, o Edi­ta su­tin­ka. Edi­ta el­gia­si taip pat. Da­bar jau nu­spren­džiau, kad rei­kia ne­be­žiū­rė­ti ren­gi­nių, ma­žiau skai­ty­ti ne­są­mo­nių ir ne­da­ry­ti ne­są­mo­nių (juo­kia­si).

– Šis at­stu­mas pri­lygs­ta ke­lio­nei iki Vil­niaus. Apie ką gal­vo­jo­te bėg­da­mos vi­są tą lai­ką?

Edi­ta: La­bai įvai­riai. Iš pra­džių sten­gie­si ne­gal­vo­ti ap­skri­tai, ma­ny­ti, kad tu čia ne ki­lo­met­rus bė­gi, o sa­vo ma­lo­nu­mui. Tuo me­tu fi­zi­nis krū­vis dar nė­ra at­si­bo­dęs, dar ga­li vis­ką. Dai­rai­si vi­sur, ste­bi žmo­nes, su vie­nais pa­ben­drau­ji, su ki­tais pa­ben­drau­ji, oru pa­si­gė­ri. O pas­kui jau pra­de­da im­ti nuo­var­gis. Imi gal­vo­ti, kiek dar li­ko, ar su­ge­bė­si. Bet su­sto­ji at­si­ger­ti ir tos min­tys „nu­si­mu­ša“. Gal­vo­ji, kaip ki­tur bu­vo, kur bė­gai, kur leng­va bu­vo, kur sun­ku, kad gal ko­ją skau­da, o gal ir ne­skau­da. Pas­kui jau ima „že­miš­kos min­tys“.

Vai­va: Pir­miau­sia, tai kai Edi­ta sa­ko, kad ji gal­vo­ja, ką čia ap­skri­tai vei­kia, ar pa­jėgs nu­bėg­ti, ar ne, tai man to­kių min­čių ne­bū­na. Vi­sa­da gal­vo­ju, kad nu­bėg­siu. Esa­me bu­vu­sios ren­gi­ny­je, kur bė­gi­mas tru­ko vi­są pa­rą. Kas tris va­lan­das rei­kė­jo nu­bėg­ti de­šimt ki­lo­met­rų: dvi va­lan­das il­sie­si, o va­lan­dą bė­gi, ir taip vi­są pa­rą. Mes bė­go­me tri­se: aš, Edi­ta ir dar vie­na mer­gai­tė. Jos abi svars­tė, ar su­ge­bė­si­me. O aš joms ir sa­kau: „O aš tai ti­kė­jau, nuo pat pra­džių iki pa­bai­gos.“ O ši­tam bė­gi­me aš ne­ži­no­jau. Bu­vo la­bai juo­kin­gas da­ly­kas – vie­nas pa­žįs­ta­mas pra­bėg­da­mas pa­siū­lė įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­nas ra­tas yra vie­nas ki­lo­met­ras. Ir man taip at­ro­dė, kad tas ra­tas yra ki­lo­met­ras. Edi­ta sa­ko: „Va, ši­tą ra­tą bė­gom 19 mi­nu­čių.“ O aš sau svars­čiau vis, ko­dėl mes tą ki­lo­met­rą taip il­gai bė­gam. Iki 50 ki­lo­met­ro mums bu­vo la­bai links­ma: mes juo­ka­vom, su vi­sais mo­ja­vo­mės. O nuo 80 ki­lo­met­ro pra­si­dė­jo dar­bas – ėmė­me skai­čiuo­ti. Bė­gi­me skai­čia­vi­mas yra la­bai svar­bus: kiek lai­ko li­ko, kiek ki­lo­met­rų li­ko, ar tilp­sim į li­mi­tą. Dar bu­vo min­tis, kiek aš sau lei­siu nu­bė­gu­si šim­tą ki­lo­met­rų: ma­sa­žą, šal­tą alų, dar kaž­ką. Tar­si ga­lė­čiau sau leis­ti vis­ką, nes jau bū­siu nu­bė­gu­si ki­lo­met­rus ir bus ne­re­a­li sa­vi­jau­ta. O iš tik­rų­jų to jaus­mo net ir ne­bu­vo. Jis din­go. Po bė­gi­mo ne­si­no­rė­jo nie­ko.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia?

Edi­ta: Pas­ku­ti­niai ki­lo­met­rai bu­vo sun­kiau­si fi­ziš­kai. Dar la­bai var­gi­no ši­lu­ma, nes man sun­ku spor­tuo­ti, kai karš­ta. Psi­cho­lo­giš­kai vis­kas bu­vo ge­rai.

Vai­va: Kai bė­go­me pas­ku­ti­nį ra­tą, pa­sa­kiau Edi­tai, kad jei­gu jie mums lieps bėg­ti dar vie­ną ra­tą, tai ne­bėg­siu. Toks psi­cho­lo­gi­nis už­si­brė­ži­mas bu­vo, kad nu­bėg­siu šim­tą ki­lo­met­rų, ir vis­kas. O sun­kiau­sia bu­vo nu­lip­ti nuo pa­ky­los, ant ku­rios už­li­po­me fo­to­gra­fuo­tis. La­bai skau­dė­jo ko­jas.

– Ką dar vei­kia­te kar­tu, be bė­gi­mo?

Edi­ta: Ei­na­me į pir­tį, su­si­tin­ka­me su drau­gais.

Vai­va: Va­žiuo­ja­me prie eže­ro, vyks­ta­me pas bro­lius į Klai­pė­dą. Sa­vait­ga­liais Edi­ta už­ku­ria pir­tį, tad mė­gau­ja­mės mo­te­riš­kais ma­lo­nu­mais: kau­kė­mis, įtry­ni­mais ir vi­su ki­tu.

– Ką reiš­kia bū­ti to­kio­mis pa­tra­ku­sio­mis mo­te­ri­mis?

Vai­va: Mes gy­ve­na­me. „Kai­fuo­ja­me“ nuo gy­ve­ni­mo, džiau­gia­mės smul­kme­no­mis. Net ir tais pa­čiais pur­vi­nais bė­gi­mais. Nors ir grįž­ta­me pur­vi­nos iki au­sų, bet už­tat lai­min­gos. Mes ne­sa­me la­bai pa­tra­ku­sios, Edi­ta?

Edi­ta: Ne­ži­nau. Jei­gu ly­gin­tu­mė­me su ki­tais, tai gal ir esa­me. Bet ly­gi­na­me sa­ve su sa­vi­mi. Mums juk vis­kas įdo­mu, pa­tin­ka.

Vai­va: Daug kas ste­bi­si, kad lan­ko­me kik­bok­so tre­ni­ruo­tes. Bet mes ten nie­ko ne­mo­ka­me, ne­la­bai mums ten kas pa­vyks­ta. Bet, grei­čiau­siai, turime ener­gi­jos per­tek­lių. Or­ga­niz­mas per daug ga­mi­na ir ieš­ko­me, kur ją iš­lie­ti.