Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je dir­ban­ti uk­rai­nie­tė Ole­na So­lod­ka: „Šian­dien gy­ve­na­me vi­siš­ko­je ne­ži­nio­je, bet ti­ki­mės, kad ka­rą lai­mė­si­me“

Lėk­tu­ve su­si­pa­ži­no su mo­te­ri­mi iš Sim­no

Kaip pri­si­me­na O.So­lod­ka, gim­ta­die­nio pro­ga ji sa­vo vy­rui pa­do­va­no­jo tri­jų die­nų ke­lio­nę į Tur­ki­ją ir va­sa­rio 23-iąją jie jau bu­vo Stam­bu­le, ap­žiū­ri­nė­jo šio mies­to is­to­ri­nes ver­ty­bes. Ta­da jiems jo­kių min­čių apie ka­rą Uk­rai­no­je ne­bu­vo. O po die­nos, va­sa­rio 24-ąją, Ole­na su vy­ru, vie­šė­da­mi Tur­ki­jo­je, su­ži­no­jo apie jų ša­lį Uk­rai­ną už­klu­pu­sius bai­su­mus – Ru­si­jos su­kel­tą ka­rą.

„Į Me­li­to­po­lį mes grįž­ti jau ne­be­ga­lė­jo­me. Tą­kart ar­ti­miau­si lėk­tu­vai iš Stam­bu­lo bu­vo tik į Len­ki­ją ir Lie­tu­vą. Taip mes į Vil­nių at­skri­do­me va­sa­rio 25-ąją. Lėk­tu­ve su­si­pa­ži­no­me su mo­te­ri­mi iš Sim­no, ku­ri tu­ri bu­tą Aly­tu­je. Ji mums pa­siū­lė ap­si­gy­ven­ti šia­me bu­te ir ja­me gy­ve­na­me iki šiol. Ta­da gal­vo­jo­me, kad tik tru­pu­tį čia pa­bū­si­me ir grį­ši­me na­mo į Me­li­to­po­lį. Bet taip ne­at­si­ti­ko“, – pa­sa­ko­jo Ole­na.

Ji su vy­ru už­si­re­gist­ra­vo Aly­tu­je vei­kian­čia­me uk­rai­nie­čių Re­gist­ra­ci­jos cen­tre ir abu pra­dė­jo ieš­ko­tis dar­bo, nes su­pra­to, kad grįž­ti į na­mus Uk­rai­no­je grei­tai ne­ga­lės. Taip pat ap­si­lan­kė ir Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je ieš­ko­da­mi dar­bo.

Iš pa­žįs­ta­mų su­ži­no­jo apie rei­ka­lin­gą odon­to­lo­gą Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je

Ole­nai ir jos vy­rui dar­bo pa­ieš­kos Aly­tu­je bu­vo pa­kan­ka­mai sėk­min­gos. Jie iš pa­žįs­ta­mų žmo­nių su­ži­no­jo, kad Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je rei­ka­lin­gas gy­dy­to­jas odon­to­lo­gas. O Ole­na, bai­gu­si Pol­ta­vos Sto­ma­to­lo­gi­jos aka­de­mi­ją, Me­li­to­po­ly­je tu­rė­jo nuo­sa­vą odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tą. Tad ži­nia iš pa­žįs­ta­mų, kad Sim­ne rei­ka­lin­gas odon­to­lo­gas, ją la­bai su­do­mi­no.

Ne­tru­kus ji su vy­ru ap­si­lan­kė Aly­taus ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tre, ku­riam pa­val­di Sim­no am­bu­la­to­ri­ja, ir pra­dė­jo do­mė­tis įsi­dar­bi­ni­mo ga­li­my­bė­mis.

Šio cen­tro di­rek­to­rės Gied­rės Il­gū­nai­tės tei­gi­mu, iš tie­sų Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je bu­vo rei­ka­lin­gas odon­to­lo­gas, nes čia dir­bu­si odon­to­lo­gė yra iš­ėju­si vai­ko au­gi­ni­mo atos­to­gų: „Mes su­tvar­kė­me vi­sus Ole­nai rei­ka­lin­gus įsi­dar­bin­ti do­ku­men­tus, pa­dė­jo­me gau­ti lie­tu­viš­ką li­cen­ci­ją dirb­ti odon­to­lo­gu. Tai už­tru­ko apie pus­an­tro mė­ne­sio. Ole­na dirb­ti Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je pra­dė­jo ba­lan­džio vi­du­ry­je.“

Jos vy­ras su­si­ra­do dar­bą vie­nos Aly­taus įmo­nės san­dė­ly­je ir iki šiol čia dir­ba. Kol bu­vo tvar­ko­mi vi­si rei­ka­lin­gi do­ku­men­tai įsi­dar­bin­ti gy­dy­to­ja odon­to­lo­ge, be dar­bo ne­sė­dė­jo ir Ole­na. Ji dir­bo va­ly­to­ja vie­no­je Aly­taus įmo­nė­je.

„Kai ieš­kai dar­bo, jį ran­di. Svar­biau­sia – ne­nu­leis­ti ran­kų. Juk rei­kia už­si­dirb­ti pi­ni­gų ne tik iš­gy­ve­ni­mui, bet ir su­si­mo­kė­ti už bu­to nu­omą, ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus“, – sa­ko Ole­na.

Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je odon­to­lo­ge dir­ban­ti uk­rai­nie­tė ge­ru žo­džiu at­si­lie­pia apie sa­vo pa­cien­tus, ku­rių ne­re­tai per die­ną rei­kia pri­im­ti po dvi de­šim­tis – ir vai­kų, ir gar­baus am­žiaus žmo­nių: „Jie ra­mūs, nė­ra to­kie emo­cio­na­lūs kaip uk­rai­nie­čiai.“ Ir pa­čiam Sim­no am­bu­la­to­ri­jos ko­lek­ty­vui Ole­na ne­gai­li ge­rų žo­džių, va­di­na jį tik­rai drau­giš­ku. Su vi­sais am­bu­la­to­ri­jos dar­buo­to­jais ji ga­li su­si­kal­bė­ti ru­sų kal­ba.

„Man, kaip odon­to­lo­gei, su pa­cien­tais ne­rei­kia la­bai daug kal­bė­ti, ne­pa­ly­gin­si su šei­mos gy­dy­to­jo dar­bu. Aš daug ką su­pran­tu, tik ne vi­sa­da ga­liu at­sa­ky­ti, to­dėl da­bar nuo­to­li­niu bū­du mo­kau­si lie­tu­vių kal­bos“, – tei­gė Ole­na.

Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro di­rek­to­rė G.Il­gū­nai­tė tvir­ti­no, kad uk­rai­nie­tei odon­to­lo­gei su­si­kal­bė­ti su pa­cien­tais pa­de­da jos pa­dė­jė­ja: „Jo­kių nu­si­skun­di­mų dėl jos dar­bo ne­tu­ri­me, ir pa­cien­tai, ir Sim­no am­bu­la­to­ri­jos ko­lek­ty­vas gi­ria Ole­ną.“

Prieš mė­ne­sį no­rė­jo grįž­ti į Me­li­to­po­lį

Ka­dan­gi ru­sų oku­puo­ta­me Me­li­to­po­ly­je li­ko Ole­nos vie­nin­te­lis sū­nus su žmo­na, se­suo ir tė­vai, prieš mė­ne­sį ir ji su vy­ru bu­vo su­si­ruo­šę grįž­ti į šį Uk­rai­nos mies­tą. Ole­na net bu­vo pa­ra­šiu­si pa­reiš­ki­mą at­leis­ti iš dar­bo Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je.

Ta­čiau su­ži­no­jus, kad ru­sai ir ko­la­bo­ran­tai at­imi­nė­ja uk­rai­nie­čių tur­tą, pa­im­tos ir Ole­nos odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­to pa­tal­pos, kur dar­bar, jos ži­nio­mis, šei­mi­nin­kau­ja ka­za­chai, per nak­tį te­ko pa­keis­ti ap­si­spren­di­mą. Nu­spręs­ta to­liau lik­ti Aly­tu­je.

Ka­dan­gi ru­sų oku­puo­ta­me Me­li­to­po­ly­je pa­si­gir­do kal­bos apie uk­rai­nie­čių vy­rų mo­bi­li­za­ci­ją, prieš dvi sa­vai­tes į Aly­tų at­vy­ko ir Ole­nos su vy­ru už­au­gin­tas vie­nin­te­lis sū­nus Boh­da­nas su žmo­na Vla­da, ku­rie abu yra odon­to­lo­gai. Be­je, Me­li­to­po­ly­je jie ne­pa­li­ko ir sa­vo šu­niu­ko.

Boh­da­nas ir Vla­da taip pat iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Aly­tu­je ir da­bar ieš­ko­si dar­bo. Pa­sak Ole­nos, la­bai no­rė­tų dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę, bet kol kas dar ne­pa­vyks­ta su­si­ras­ti to­kio dar­bo.

Aly­taus ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tras šiuo me­tu jiems pa­de­da tvar­ky­tis Lie­tu­vo­je rei­ka­lin­gas tu­rė­ti odon­to­lo­gų li­cen­ci­jas.

Tad Boh­da­nui ir Vla­dai ga­lin­tie­ji pa­siū­ly­ti įsi­dar­bin­ti gy­dy­to­jais odon­to­lo­gais ga­li skam­bin­ti Ole­nai 8 692 63796 ar­ba Aly­taus ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro di­rek­to­rei G.Il­gū­nai­tei 8 687 51961.

„Tie­siog ne­ži­no­me, ką da­ry­ti, ko lauk­ti“

Ole­na, kal­bė­da­ma apie šian­die­ni­nius įvy­kius Uk­rai­no­je, su­sig­rau­di­na: „Ar­tė­ja žie­ma, žmo­nėms teks gy­ven­ti be švie­sos ir ap­šil­dy­mo. Me­li­to­po­ly­je du­jų nė­ra, ap­si­šil­do­ma kol kas elek­tri­nė­mis kros­ni­mis. Ma­ma vis skam­bi­na ir pra­šo grįž­ti. Ji iš­va­žiuo­ti nie­kur ne­ga­li, nes tė­vas dėl li­gų ne­trans­por­tuo­ja­mas. Sklan­do kal­bos, kad bus na­cio­na­li­zuo­ti ir iš­vy­ku­sių­jų bu­tai, na­mai, o tai mums ke­lia di­de­lę bai­mę, nes mes to­kį tur­tą Me­li­to­po­ly­je tu­ri­me. Tie­siog ne­ži­no­me ką da­ry­ti, ko lauk­ti, ne­aiš­ku, ka­da bus de­o­ku­pa­ci­ja. Bet mes ti­ki­me, kad Uk­rai­na lai­mės ka­rą, jei pa­dės vi­sas pa­sau­lis. Taip sa­ko ir Uk­rai­nos pre­zi­den­tas.“

Nors Aly­tus Ole­nai ir da­bar čia ap­si­gy­ve­nu­siai vi­sai jos šei­mai pa­tin­ka dėl gra­žių par­kų, dau­gy­bės pės­čių­jų ta­kų, gau­sios ža­lu­mos, kas jiems pri­me­na Me­li­to­po­lį, ta­čiau kas­dien ne­ap­lei­džia min­tys kuo grei­čiau grįž­ti į Uk­rai­ną.

„Tik baig­sis ka­ras, ir mes iš­va­žiuo­si­me. Kiek­vie­nas no­ri grįž­ti na­mo. Šian­dien mes iš tie­sų dė­kin­gi aly­tiš­kiams už su­pra­ti­mą ir pa­gal­bą, už tai, kad mū­sų ne­pa­lie­ka vie­nų di­džiu­lė­je bė­do­je“, – sa­ko Ole­na.

„Kai ieš­kai dar­bo, jį ran­di. Svar­biau­sia – ne­nu­leis­ti ran­kų. Juk rei­kia už­si­dirb­ti pi­ni­gų ne tik iš­gy­ve­ni­mui, bet ir su­si­mo­kė­ti už bu­to nu­omą, ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus“, – sa­ko Ole­na Solodka.