Šiek tiek retro sinchronizacijos motyvais

Privalau prisipažinti, kad kelis paskutinius metus klydau. Man atrodė, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių sinchronizacija  su kontinentinės Europos elektros energijos perdavimo sistema sukels ne šiaip Rusijos režimo įtūžį, o paskatins kurti beigi įgyvendinti brangias propagandos kampanijas, vykdyti šantažą bei politinį spaudimą joms Europos Sąjungoje (ES). Taip, kad visa, ką patyrėme statydami suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje, atrodys it žiedeliai.  Juolab iš Rusijos pareigūnų lūpų prieš kurį laiką girdėjosi atvirų grasinimų, esą dėl Kaliningrado regiono izoliacijos Maskva iš Briuselio reikalaus milijardinių kompensacijų už galimai patiriamus nuostolius. Buvo be to kalbama apie tai, kad derybose dėl Baltijos šalių sinchronizavimo Rusija gali pareikalauti per Lietuvą nutiestos rezervinės perdavimo linijos  iš Baltarusijos į Kaliningrado eksklavą. 

Tačiau galime sakyti, kad nieko to neįvyko. Išskyrus keletą desperatiškų komentarų diktatūros kontroliuojamoje žiniasklaidoje ir specialaus Rusijos URM komunikacijos vadovės Marijos Zacharovos benefiso apie tai, esą susijungusios su Europa Baltijos šalys pačios atsiakė prielaidų klestėti bei vystytis.  Manau, kad viso to priežastis – agresyvus Maskvos karas prieš Ukrainą. Dėl jo ES iš esmės nutraukė bet kokius politinius kontaktus su Rusija, taigi ir derėtis dėl Baltijos šalių žingsnio buvo neįmanoma. 

Nors kai kurie Lietuvos, o ypač Latvijos bei Estijos energetikos sektoriaus pareigūnai baiminosi, kad Rusija pati savo sprendimu gali atjungti mus nuo posovietinės erdvės. O tai rytinėje Baltijos jūros pakrantėje būtų sukėlę nemažai problemų.  Antroji svari vangios Rusijos reakcijos priežastis, manyčiau, yra ta, kad beveik prieš 3 metus – 2022 m. kovo pabaigoje prie  Europos kontinentinių tinklų netikėtai, tačiau labai sėkmingai po izoliuoto sistemos darbo bandymo prisijungė Ukraina bei Moldova.  Ta proga atmintis pasufleravo dar vieną įdomų kelerių metų senumo epizodą, kuris tada suteikė iliuzijų tikėtis, kad ir su Kaliningrado regionu galėjo būti šiek tiek kitaip, nei yra dabar.  Gal 2013 m. su tuometiniu AB „Litgrid“ vadovu Virgilijumi Poderiu dalyvavome vienoje energetikos konferencijoje Varšuvoje. Ją organizavo viena konsultacinė kompanija, tad ten buvo pakviestas antrinės Rusijos koncerno „Rosatom“ įmonės – „Rusatom, Overseas“ vadovas Sergejus Bojarkinas.  

Tuo metu „Rosatom“ rentė atominę elektrinę Kaliningrado regione, į statybas jau buvo sukišęs apie milijardą JAV dolerių ir neturėjo jokio supratimo, kur ateityje teks dėti jėgainėje pagamintą elektros energiją. Nors projekto verslo plane buvo numatyta eksportuoti į Baltijos šalis, Lenkiją ir Vokietiją.  S. Bojarkinas konferencijos scenoje vartėsi it vijurkas, kad visų pirma lenkus su vokiečiais įtikintų, kad Kaliningrado atominė užtikrins jiems prieigą prie „pigios“ elektros. Pasak S. Bojarkino, tam, kad pasiektų Vokietijos rinką, iš Kaliningrado per Lenkiją tereikėjo nutiesti naują 120-150 km perdavimo liniją iki tos, kuri buvo pastatyta dar vokiečių nacių laikais.  Kad vilionės būtų įtaigesnės, S. Bojarkinas žadėjo, esą Kaliningrade veiksianti jėgainė bus visus “europinius saugumo standartus” atitiksiantis objektas, kurį „Roasatom“ yra pasiryžęs leisti inspektuoti ne tik tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA), bet ir ES ekspertams. Maža to, pažymėjo S. Bojarkinas, dėl tokios verslo vizijos Kaliningrado regionas gali apsvarstyti galimybę integruotis į kontinentinės Europos perdavimo tinklus kartu su Baltijos šalimis. 

 Šioje vietoje mudu su V. Poderiu susižvalgėme tarpusavęs, tarsi norėdami įsitikinti, ar girdėjome tą patį...  Neklydome, nes per renginio pertrauką S. Bojarkinas davė man anksčiau sutartą interviu, kurio metu viską pakartojo žodis žodin.  Matyt, kad panašios erezijos plaukiojo ne tik S. Bojarkino galvoje. Mat tų pačių metų antroje pusėje Maskvoje įvyko rimtas energetikų pasisėdėjimas su prezidentu Vladimiru Putinu, kurio metu buvo nuspręsta, kad Kaliningrado regionas niekada nebus energetiškai integruotas į Europą, o kliausis išskirtinai izoliuotu darbu.  Nors Kaliningrado atominės jėgainės statyba buso sustabdyta, tačiau dabar ten veikia naujos ar apynaujės dujinės ir viena anglimis kūrenamos jėgainės. O visas regionas – atskira, uždara sistema.  Rašydamas šį tekstą internete ieškojau informacijos, kuo S. Bojarkinas užsiima dabar. 

Pasirodo, kad 2021 m. jis persikėlė gyventi į Latviją, kur statė ir pardavė individualius namus.