Šeimos gydytoja Iveta: „Telefonu išsprendžiama nedaug sveikatos problemų“

– Gydytoja Iveta, pradėkime pokalbį nuo paprastų dalykų. Esate jauniausios kartos gydytoja, o kas jauną žmogų paviliojo į atsakingą ir sudėtingą medicinos sritį?

– Mokykloje patiko tikslieji mokslai, biologija, ypač sudomino žmogaus anatomijos ir fiziologijos pamokos. Tad natūraliai kilo mintis pasirinkti medicinos studijas. Visada gerai sekėsi ir patiko mokytis, todėl studijų sudėtingumas neišgąsdino. Šioje srityje visada yra kur tobulėti ir nors kai kurie dalykai tapę kasdienybe, mintinai žinomi, tačiau vis tiek dažnai pasitaiko ir tokių, kur dar reikia pasitempti, pagilinti žinias.

– Darbui pasirinkote Dzūkijos sostinę, Alytų, kaip reagavo šeima? Po studijų likti dirbti didesniame už gimtąjį miestą nesinorėjo?

– Studijavau Kaune, tačiau dar tik pradėjusi rezidentūros studijas svarsčiau apie grįžimą gyventi ir dirbti į Alytų. Šeima reagavo teigiamai, tokį mano sprendimą palaikė. Darbas dideliame mieste turi ir savų minusų – daug laiko tekdavo praleisti kasdienėse automobilių spūstyse, ieškant vietos, kur parkuoti automobilį. Alytus daug ramesnis, nėra spūsčių, tad daugiau laiko lieka sau, čia daugiau žalių zonų, švaresnis oras. Be to, rajonuose labiau trūksta medicinos darbuotojų nei didesniuose miestuose, tad siūlomos darbo sąlygos taip pat geresnės.

– Ar prisimenate pirmąsias savarankiško darbo dienas Alytuje? Jums kaip grynakraujei alytiškei ar visada buvo drąsu darbo kabinete matyti  jau kaip pacientus pažįstamus veidus, galbūt kaimynus, mokytojus, bendraklasius?

– Tik pradėjus dirbti, be abejo, buvo šiek tiek nedrąsu, neramu, kaip žmonės priims, kaip man pačiai seksis susitvarkyti su darbe kylančiomis užduotimis. Tačiau ir kolegos, ir pacientai draugiškai priėmė, kas tikrai sumažino stresą pirmosiomis darbo dienomis.

– Kokius vizitus šiandien renkasi Jūsų pacientai – kontaktinius ar nuotolinius? Kuriems Jūs prioritetą teikiate?

– Reikalingi ir kontaktiniai, ir nuotoliniai vizitai. Pacientai renkasi vizitą, priklausomai nuo esamos problemos. Jei reikalingi tyrimai ar apžiūra – būtina atvykti į polikliniką. Tačiau jeigu reikia tik pratęsti seniai vartojamus vaistus, tuomet patogiau susisiekti su gydytoju telefonu ir išvengti apsilankymo poliklinikoje, pavyzdžiui, peršalimo ligų sezono laikotarpiu.

Jeigu nuotolinio vizito metu pacientas pradeda vardinti sveikatos problemas, naujai atsiradusius skundus, tuomet pasiūlome atvykti kontaktinei konsultacijai – tik nedidelę dalį su sveikata susijusių klausimų galima išspręsti telefonu.

– Rimtesnės ligos paliesti pacientai į gydytoją sudeda visas viltis ir lūkesčius. Esate giriama už mielą bendravimą, dėmesį. Kada tikrai būna sudėtinga?

– Sudėtingos situacijos yra tada, kai pacientas turi įvairių skundų, smarkiai bloginančių jo gyvenimo kokybę, tačiau atlikę galybę tyrimų nerandame priežasties ir tinkamo gydymo, vis tarsi atsimušame į sieną. Dar sudėtingiau, kai pacientas serga sunkia liga, kai diagnozė aiški, tačiau joks gydymas nepadeda ir, nepaisant dedamų pastangų, būklė tik blogėja. Deja, kad ir kokia pažengusi yra medicina, tikrai ne visas sveikatos problemas ji gali išspręsti.

– Pacientui, perdegusiam nuo veiklos krūvio, receptų teko išrašyti? Kokią „skubią pagalbą“ rekomenduojate tokiems žmonėms?

– Nėra stebuklingos tabletės, kuri sugrąžintų jėgas pervargusiam ir perdegusiam žmogui, kad ir kaip tokios norėtųsi. Perdegimas atsiranda ne per vieną dieną, tad ir nuo jo pasveikti užtrunka. Svarbu skirti sau laiko pailsėti, atitrūkti nuo darbų, pakeisti aplinką. Kai kam prireikia ir psichoterapijos bei vaistų.

– O koks „vaistas“ greičiausiai padeda sugrįžti į vėžes iš stresinės situacijos?

– Viskas priklauso nuo to, kas sukėlė tą stresinę situaciją. Jei tai trumpalaikis stresas, vieniems tiks išsikrauti sporto salėje, kitiems – pasivaikščioti ramioje aplinkoje, pavyzdžiui, miške. Jei stresas pastovus, nuolatinis – vėlgi, reikia žiūrėti, kas jį sukėlė – gal įmanoma ką nors pakeisti, kad streso patirtume mažiau? Gal įmanoma pakeisti požiūrį į esamą situaciją? Tad kovojant su stresu tikrai nėra vieno sprendimo ar vieno „vaisto“, kaip jį sumažinti ir vėl jaustis gerai.

– Pakalbėkime ir apie nesveikus dalykus, ko pirmiausia patartumėte atsisakyti?

– Nejudrios gyvensenos. Be abejo, yra daug dalykų, kurie kenkia sveikatai, tačiau fizinio aktyvumo stoka labiausiai įtakoja šių laikų žmogaus sveikatą ir savijautą.

– Prevencinės ligų programos vienus žmones pykdo, kiti jų laukia. Ar už jas padėkoja prisirašiusieji, kad siuntėte ir kad laiku pastebėta liga buvo lengviau įveikta? Apskritai, ką širdyje palieka paciento nuoširdūs padėkos žodžiai?

– Kai kurie pacientai tikrai džiaugiasi ir noriai atlieka prevencines programas, jaučia, kad jų sveikata rūpinamasi. Gražūs žodžiai ir padėka iš pacientų – tai priminimas, kad savo darbą atlikau tinkamai. Juk kiekvieno gydytojo tikslas – padėti žmogui. Matant, kad pagalba asmenį pasiekė ir kad jis jaučiasi geriau ar pasveiko, atsiranda motyvacijos ir toliau stengtis dirbti.

– Ar teko susidurti su sugrįžusia kokia pamiršta liga? Juk ne paslaptis, kad nemaža visuomenės dalis nusteikusi prieš skiepus?

– Kol kas teko susidurti su kokliušo atvejais, kurių pastaruoju metu daugėja dėl mažėjančių skiepijimo mastų. Iš kolegų tenka girdėti, jog dažniau tenka nustatyti ir tymus, kurie jau irgi ilgą laiką buvo pamiršti.

– Dzūkijos kraštui medikų trūksta. Jei reikėtų patarti tiems, kurie dar abejoja studijuoti ar ne mediciną, kokį patarimą duotumėte?

– Klausyti savęs ir, jeigu medicina patinka ir domina, – žinomač studijuoti. Tik pabandžius galima suprasti, ar tai ta sritis, kurioje norėsis ir toliau dirbti. O jei vis tik paaiškės, kad tai nebuvo tinkamas pasirinkimas, tai juk ne gyvenimo nuosprendis. Šiuo metu yra pakankamai galimybių pakeisti studijų kryptį ar profesiją ir ieškoti širdžiai mielo užsiėmimo.

– Tenka girdėti, kad jauni gabūs medikai palieka mediciną ir pasirenka kitą veiklos sritį. Kodėl taip atsitinka? Ne iš vieno mediko teko girdėti, kad ir iš privataus sektoriaus pasiūlymų jie dažnai sulaukia. Ir užsienis yra pasirengęs pasiūlyti puikias darbo sąlygas, priimti medikus iš Lietuvos.

– Priežasčių gali būti įvairių. Gal žmogus supranta, kad mediko darbas ne jam, gal pervargsta nuo didelių darbo krūvių. Medikams keliami aukšti reikalavimai, klaidos medicinoje gali būti labai skaudžios ir ne visada ištaisomos. Kasdien tenka susidurti su ligomis, skausmu, liūdesiu. O kur dar smulkmeniška įvairių valstybinių institucijų kontrolė. Šie dalykai ne visiems lengvai pakeliami, tad galiausiai, po ilgų apmąstymų priimamas sprendimas palikti mediciną.

– Nelengva gydymo įstaigoms prisivilioti jaunų specialistų į mažesnius miestus. Kaip manote, ar tik motyvuojančio atlyginimo ir racionalaus darbo krūvio užtektų?

– Per ilgus studijų metus nemažai medikų sukuria šeimas, susilaukia vaikų, įsigyja būstus. Nors medikams skirtinguose Lietuvos kampeliuose sudaromos patrauklios darbo sąlygos, ne visada įmanoma į mažesnį miestą persikelti su šeima.

– Nereikalingas popierizmas – nejau tai aktualu ir šiandien, kai viskas kompiuterizuota?

– Popierizmo tikrai netrūksta ir kol kas jo nemažėja, tik dabar dokumentaciją reikia pildyti ne į popierines asmens sveikatos istorijas, o į elektronines. O kalbant apie elektronines sistemas, naudojamas sveikatos priežiūroje, taip pat yra ką tobulinti.

– Jūs įsidarbinote maždaug tuo metu, kai dalis šeimos gydytojams tekdavusių pareigų, pavyzdžiui, siuntimų išrašymas, paciento informavimas apie prevencines ligų programas buvo perleidžiamos kartu komandoje dirbantiems slaugytojams. Kiek dabar gydytojams padeda slaugytojos?

– Gydytojo darbas be slaugytojų neįsivaizduojamas, jos visada buvo svarbi komandos dalis, atliekanti daug funkcijų. Dabar slaugytojos gali perimti iš gydytojo ir nemažą dalį su dokumentacija susijusių darbų, kas taip pat palengvina darbo krūvį gydytojams. O krūvis ir darbo aprėptis labai plati – šeimos gydytojas gydo ir prižiūri visus nuo naujagimio iki senyvo amžiaus paciento, nuo slogos iki įvairių lėtinių ligų. Taip pat rūpinasi ligų profilaktika, įvairių amžiaus grupių profilaktiniais sveikatos tikrinimais, netgi sprendžiama nemažai socialinių problemų.

– Pabaigai pakalbėkite apie Jums mielus užsiėmimus, kaip ilsitės po sunkios dienos?

– Laisvalaikiu mėgstu pabūti gamtoje, važinėtis dviračiu, plaukioti, jei norisi ramesnės veiklos, skaitau knygą arba užsiimu menais – muzika, tapyba.

Ačiū už pokalbį.