Se­ne­lių so­dy­bo­je har­mo­ni­jos link ar­ba Žmo­gaus gy­ve­ni­mas – tar­si pa­veiks­las

Iki tris­de­šim­ties at­ra­do vi­sa, ko no­rė­jo

„Sa­vo gy­ve­ni­mą, veik­lą ir so­dy­bą tar­si pa­veiks­lą ta­pau, vis po ga­ba­liu­ką. Ma­nau, kad treč­da­lį to pa­veiks­lo jau su­kū­riau. Vis­ką, ką no­rė­jau su­rink­ti, jau tu­riu ir to­bu­li­nu. Dė­lio­ju į vie­tas, da­rau kon­tro­li­nį su­rin­ki­mą“, – at­sa­kin­gai ren­ka žo­džius Do­vy­das. Sa­ko, kad ne spon­ta­niš­kai įni­ko į to­kią veik­lą, kiek me­na, jo min­ty­se se­niai kun­ku­lia­vo vi­sa tai. Tei­gia są­mo­nin­gai ieš­ko­jęs ir žmo­nos, kad ji bū­tų ir­gi iš Ve­re­bie­jų ir pa­na­šaus am­žiaus, kad pa­žiū­ros bū­tų pa­na­šios, dau­giau ben­drų da­ly­kų juos jung­tų. Ir ra­do, su žmo­na Ir­ma abu – vien­me­čiai.

Sa­vo ran­ko­mis Do­vy­das sten­gia­si at­kur­ti na­mus, ku­riuo­se gi­liai įleis­tos jo gi­mi­nės pa­gal mo­ti­nos li­ni­ją šak­nys dar nuo pro­pro­se­ne­lių. Ir kaip ma­to­si, jam se­ka­si. So­dy­ba iš pro­se­ne­lių ran­kų po­ka­riu bu­vo iš­sly­du­si, kai šei­ma bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­ro pla­ty­bes. Po de­vy­ne­rių me­tų grį­žę na­mus su­sig­rą­ži­no. Kaip pa­sa­ko­ja Do­vy­das, sa­vo na­mo, sta­ty­to apie 1920 me­tus, ku­ris sto­vė­jo prie ke­lio, už aly­vų, proseneliai ne­be­ra­do – bu­vo su­griau­tas. Iš svir­no na­mą pa­si­da­rė, o vė­liau pa­si­sta­tė nau­ją. Svir­ną pa­ver­tė san­dė­liu, kro­vė ja­me se­nus daik­tus. Kon­tei­ne­rių anuo­met ne­bu­vo, tad no­rint ką nors iš­mes­ti, bū­tų te­kę tą daik­tą ga­ben­ti į šiukš­ly­ną. Nie­kas ne­no­rė­jo tuo už­si­im­ti, tad daik­tus ne­šė į san­dė­liu­kus. Taip jie ir iš­li­ko. Kai ku­riems daik­tams – dau­giau nei 100 me­tų.

„O da­bar aš no­riu jį vėl pa­vers­ti gy­ve­na­muo­ju na­mu, kad vi­si čia esan­tys daik­tai ir prie­tai­sai bū­tų vei­kian­tys, o žmo­nės ga­lė­tų ge­riau pa­jaus­ti to laik­me­čio žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­dą, bui­tį. Die­du­kas apie 1977 me­tus nu­si­pir­ko ži­gu­liu­ką, la­bai bi­jo­jo, kad jo ne­pa­vog­tų kie­me, tad per la­bai trum­pą lai­ką du gy­ve­na­mo­jo na­mo kam­ba­rius per­da­rė į ga­ra­žą“, – kal­ba Do­vy­das dar pri­min­da­mas, kad da­bar jo na­muo­se yra tiek daik­tų, kiek jam ir rei­kia. Dar iki tris­de­šim­ties me­tų jis at­ra­do vi­sa, ko no­rė­jo. Da­bar ne­sku­bė­da­mas tvar­ko tai, ką tu­ri.

Svar­biau­sia – emo­ci­nė ver­tė

Ne­su­nai­kin­ta­me, Do­vy­do ran­kų pri­žiū­rė­ta­me se­na­me kluo­ne, tvar­te ir svir­ne gau­su se­no­vi­nės tech­ni­kos, mat pa­grin­di­nis D.Žvi­na­kio po­mė­gis – se­nų­jų is­to­ri­nių mo­to­cik­lų ir au­to­mo­bi­lių res­tau­ra­vi­mas. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad bet ko­kią trans­por­to prie­mo­nę ga­li­ma at­nau­jin­ti – aiš­ku, ne­gai­lint lai­ko bei jė­gų. To įro­dy­mų jo ga­ra­že ne­sto­ko­ja­ma.

„Ma­no ko­lek­ci­jo­je – 15 ta­ry­bi­nių lai­kų au­to­mo­bi­lių, tra­di­ciš­kai rin­kau tuos, ku­rie iš ma­no gi­mi­nės ap­lin­kos ir tu­ri emo­ci­nę ver­tę. Ji man aukš­čiau už ki­tas ver­tes. Kai­nos man ne­įdo­mu, svar­bu ko­kią emo­ci­ją su­tei­kia daik­tas“, – sa­vą fi­lo­so­fi­ją dės­to Do­vy­das.

Jis ypač di­džiuo­ja­si 40 me­tų die­du­ko pa­gal tė­vo li­ni­ją va­ži­nė­tu ir nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kel­tu „Minsk“ mo­to­cik­lu, 1966-ųjų ga­my­bos, ku­riuo jis pats da­bar ret­kar­čiais pra­le­kia. Die­du­kui Juo­za­pui Žvi­na­ke­vi­čiui iš ne­to­li­mo Na­vi­nin­kų kai­mo jau 89 me­tai, bet jis dar au­to­mo­bi­lį vai­ruo­ja, o at­vy­kęs čio­nai vis­ką ap­žiū­ri.

„Man įdo­mi is­to­ri­nė tech­ni­ka. Pa­tin­ka kom­plek­tuo­ti, dai­lin­ti ir da­žy­ti, gi­lin­tis į bu­vu­sių šei­mi­nin­kų is­to­ri­jas. O va­žiuo­da­mas to­kia se­nie­na ga­li pa­tir­ti, kaip jau­tė­si už jo vai­ro to me­to žmo­gus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Do­vy­do gy­ve­ni­mo tie­sos

Se­no­vi­nės tech­ni­kos meist­ro dirb­tu­vė­se – pa­vyz­din­ga tvar­ka, len­ty­no­se vi­sa kruopš­čiai ir tvar­kin­gai su­ri­kiuo­ta, su­rū­šiuo­ta ir yra po ran­ka. O ir jo pa­ties ran­kos, ku­rio­mis iki vė­lu­mos bu­vo kni­bi­nė­ta­si ga­ra­že, šian­dien kuo šva­riau­sios. „Aš plau­nu in­dus. Mes kiek­vie­nas pa­val­gęs iš­si­plau­na­me sa­vuo­sius, tad ir ran­kos tam­pa šva­rios“, – šyp­te­li Do­vy­das.

Sa­vą­ja fi­lo­so­fi­ja be­si­va­do­vau­jan­čio ve­re­bie­jiš­kio klau­sia­me, ko­kios yra jos pa­grin­di­nės tie­sos? „Jų tu­riu ne vie­ną. Pa­grin­di­nė – gy­venk kaip no­ri, bet ne­truk­dyk ki­tiems. Dvi tie­sas tai­kau tvar­ky­mui­si ir daik­tų rū­šia­vi­mui. Pir­ma, daik­tas tu­ri tu­rė­ti ar­ba aiš­kią funk­ci­ją, ar­ba emo­ci­nę ver­tę. An­tra, daik­tų kie­kis tu­ri ati­tik­ti san­dė­lia­vi­mo ga­li­my­bes. Jei šių tai­syk­lių gy­ve­ni­me ne­bū­čiau su­pra­tęs, bū­čiau pra­puo­lęs, nes bu­vo lai­kas, kai at­ro­dė vis­ko rei­kia, vis­ko no­riu.

O ver­ty­bės ma­no gy­ve­ni­me yra trys – tai­ka, mei­lė, lais­vė. Dar man ar­ti­ma ir to­kia tie­sa – ti­kė­ki­te Die­vu, pa­si­ti­kė­ki­te juo ir vis­kas bus ge­rai“, – to­kios D.Žvi­na­kio gy­ve­ni­mo tie­sos.

Su mei­le apie šim­ta­me­tes so­de­lio obe­lis

Vėl su­ka­me pro so­dy­bos so­de­lį, po ko­jo­mis če­ža me­džių la­pai, su­traš­ka obuo­liu­kas. Ant­rą­ją šimt­me­tį skai­čiuo­jan­čios obels vai­sius. Me­dis ste­bė­ti­nai gy­vy­bin­gas, tik vie­ną jos ša­ką Do­vy­das yra nu­pjo­vęs: „Ši obe­lis – mū­sų so­de­lio sim­bo­lis ir gi­mi­nės gy­vy­bės žen­klas. Kai ją su­nai­kins na­tū­ra­li mir­tis, tuos ti­tu­lus pe­rims ki­tas so­de­lio me­dis. Gal ma­no ąžuo­las, ku­riam, kaip ir man, 35-eri. Jį tė­vai pa­so­di­no man gi­mus. O prie šu­li­nio dar au­ga obe­lu­kė, ku­ri ir­gi tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Vais­me­dis truk­dė pa­sta­to sta­ty­bai, tad jį iš­ka­sė. Bet ma­ma su bro­liu la­bai ver­kė obels, tai die­du­kai nuo­ša­liai ėmė ją ir pa­so­di­no. Pri­gi­jo, ža­liuo­ja iki šian­dien“, – kal­ba Do­vy­das ir pri­du­ria, kad vis­ko ne­iš­sau­go­si – nu­ei­na se­na, at­ei­na nau­ja. Ma­te­ri­ja nė­ra ver­ty­bė, ta­čiau tai yra lai­di­nin­kas ir prie­mo­nė pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją.