Se­ne­lių na­mų „Ate­sys” di­rek­to­rė Emi­li­ja Žu­kaus­kai­tė: „Sa­vo dar­be sten­giuo­si ne­pa­mirš­ti, kad ko­ky­biš­ka slau­ga yra ne tik tech­ni­nis slau­gos pro­ce­dū­rų at­li­ki­mas ir ži­nios, bet ir dva­si­niai as­pek­tai

– Jau­ni žmo­nės ren­ka­si leng­ves­nį gy­ve­ni­mą, ne­ap­krau­tą ne­si­bai­gian­čiais dar­bais ir rū­pes­čiais, Jūs – prie­šin­gai – pa­si­rin­ko­te sun­kiau­sią sri­tį. To­kiu laik­me­čiu, kai vi­suo­me­nė­je aki­vaiz­džiai jau­čia­mas jau­nys­tės ir gro­žio kul­tas, kai svar­biais tam­pa to­bu­las kū­nas, ly­gi oda, aukš­tos pa­rei­gos, Jūs at­sig­rę­žė­te į vy­res­nius žmo­nes, se­nat­vę, kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, am­žė­ji­mą. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kią veik­los kryp­tį? Nau­jo pa­si­rin­ki­mo vi­zi­ją ir tiks­lus jau esa­te tvir­tai ap­mąs­čiu­si?

– Svei­ka­tos moks­lai man vi­sa­da bu­vo ar­ti­ma sri­tis. Taip su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, kad pir­miau­sia įsto­jau ir bai­giau eko­no­mi­kos moks­lus, o tik vė­liau su­pra­tau, kad iš tik­rų­jų no­riu stu­di­juo­ti ir dirb­ti me­di­ci­nos sri­ty­je. Šio es­mi­nio gy­ve­ni­mo pa­si­kei­ti­mo ne­si­gai­lė­jau nuo pir­mos moks­lų die­nos.

Stu­di­juo­da­ma Me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te ne­tru­kus su­pra­tau, kad se­nat­vė yra ne­at­ski­ria­ma mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis, kad dau­ge­lis li­go­ni­nė­je gy­do­mų as­me­nų yra se­ny­vo am­žiaus ir kad vie­naip ar ki­taip teks dirb­ti su šia am­žiaus gru­pe, to­dėl nu­sto­ti bėg­ti nuo se­nat­vės at­ro­dė na­tū­ra­lus pa­si­rin­ki­mas.

Pra­dė­jau kryp­tin­gai uni­ver­si­te­te rink­tis prak­ti­kas, su­si­ju­sias su slau­go­mų as­me­nų prie­žiū­ra, at­li­kau prak­ti­kas slau­gos li­go­ni­nė­se, de­men­ci­ja ir Alz­hei­me­riu ser­gan­čių žmo­nių psi­chiat­ri­jos sky­riu­je, ap­si­gy­niau ba­ka­lau­ro dar­bą te­ma apie pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes.

Kai bai­giau moks­lus ir nu­spren­džiau, kad gal­būt no­rė­čiau įkur­ti se­ne­lių na­mus, tei­sin­gas ke­lias at­ro­dė iš­ban­dy­ti to­kį dar­bą dau­giau iš­šū­kių ke­lian­čio­je ap­lin­ko­je, to­dėl iš­va­žia­vau dirb­ti į Lon­do­ną. Ten su tu­ri­mu iš­si­la­vi­ni­mu sėk­min­gai įsi­dar­bi­nau se­ne­lių na­muo­se pa­mai­nos va­do­ve. Dar­bas ne­bu­vo leng­vas, nes tai bu­vo sen­jo­rų, ser­gan­čių bū­tent Alz­hei­me­riu ir de­men­ci­ja, prie­žiū­ra, ta­čiau tai ma­nęs ne­iš­gąs­di­no ir to­liau ma­čiau ta­me, ką da­rau, pras­mę, tad grį­žu­si į Lie­tu­vą to­liau plė­to­jau idė­ją įkur­ti sa­vo se­ne­lių na­mus.

– Baig­ti eko­no­mi­kos, me­di­ci­nos moks­lai. Va­di­na­si, at­ei­ty­je – tik dar­bas, ar yra min­čių ir ki­tiems moks­lams?

– Ki­tiems moks­lams šiuo me­tu min­čių nė­ra, nes pa­tin­ka tai, ką da­rau, ir nuo­lat gi­li­nu sa­vo ži­nias kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­suo­se.

– Se­ne­liams skir­ti na­mai įkur­ti gra­žio­je vie­to­je, juo­se ap­si­sto­ju­sie­ji, be abe­jo, bus lai­min­gi gy­ven­da­mi gam­to­je, to­li nuo šur­mu­lių. Pri­min­ki­te tiems, ku­rių in­for­ma­ci­ja dar ne­pa­sie­ku­si, ko­kias pa­slau­gas ir kam teik­si­te? Kaip žmo­gus at­si­skai­tys už jas?

– Iš tie­sų se­ne­lių na­mai „Ate­sys“ ap­sup­ti gam­tos ir įsi­kū­rę ant eže­ro kran­to. Nuo pa­sta­to iki eže­ro yra nu­ties­ti ta­ke­liai, ku­riais ga­li­ma va­žiuo­ti ir ve­ži­mė­liu, ir pa­to­gu nu­ei­ti su vaikš­ty­ne, yra daug suo­liu­kų pri­sės­ti ir pail­sė­ti.

Tei­kia­me trum­pa­lai­kę ir il­ga­lai­kę so­cia­li­nę glo­bą, ap­gy­ven­di­na­me as­me­nis vien­vie­čiuo­se ar­ba dvi­vie­čiuo­se kam­ba­riuo­se su prie jų esan­čio­mis erd­vio­mis hi­gie­nos pa­tal­po­mis. Dau­ge­lis kam­ba­rių tu­ri iš­ėji­mus į bal­ko­nus.

„Ate­sy­je“ ga­li ap­si­gy­ven­ti ir svei­ki se­ne­liai, ir tie, ku­rie tu­ri bet ko­kią fi­zi­nę ne­ga­lią. Pri­ima­me ir ne­vaikš­čio­jan­čius as­me­nis.

Tei­kia­mos pla­čios svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gos (ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jo, slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jo, ki­ne­zi­te­ra­peu­to / ma­sa­žuo­to­jo, o šei­mos gy­dy­to­jo kon­sul­ta­ci­jos or­ga­ni­zuo­ja­mos pa­gal as­mens pa­si­rin­ki­mą), so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­slau­gos, mai­ti­ni­mas 4 kar­tus per die­ną, or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­rios veik­los bei už­si­ė­mi­mai.

Sen­jo­ras už gy­ve­ni­mą ga­li at­si­skai­ty­ti tie­sio­giai mums mo­kė­da­mas vi­są kai­ną ar­ba, kaip vi­sa­da pa­ta­riu, pir­miau­sia kreip­tis į sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos so­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių ir ban­dy­ti gau­ti so­cia­li­nės glo­bos kom­pen­sa­ci­ją, tuo­met sa­vi­val­dy­bė ga­li pa­deng­ti vi­są ar­ba bent da­lį kai­nos.

– Ko­kiais at­ve­jai žmo­nės pa­si­ren­ka se­ne­lių na­mus? Ar į jū­siš­kius žmo­nėms ten­ka pa­lauk­ti?

– Ka­dan­gi vi­sai ne­se­nai įsi­kū­rė­me ir ofi­cia­liai at­si­da­ry­si­me nuo rug­sė­jo 18 die­nos, tai šiuo me­tu dar tu­ri­me lais­vų vie­tų.

Daž­niau ne­gu ga­lė­tų at­ro­dy­ti mums skam­bi­na ne sen­jo­rų ar­ti­mie­ji, o pa­tys vy­res­nio am­žiaus as­me­nys, ku­riems tie­siog at­si­bo­do bū­ti vie­niems na­muo­se, o na­mų dy­dis yra pra­dė­jęs tap­ti la­biau naš­ta ne­gu džiaugs­mas. Ži­no­ma, daž­nai žmo­nės krei­pia­si, nes jie ar­ba jų ar­ti­ma­sis tu­ri fi­zi­nę ne­ga­lią, pa­vyz­džiui, sun­kiai vaikš­to ir vis di­des­niu iš­šū­kiu tam­pa na­mų ruo­ša bei as­me­ni­nė hi­gie­na.

– Ne­re­tai sa­vo ar­ti­mie­siems pa­rin­ku­sie­ji se­ne­lių na­mus vis dar jau­čia sa­vo­tiš­ką gė­dą, kal­tę. Kiek ga­jus ste­re­o­ti­pas, kad tė­vais pri­va­lu rū­pin­tis, nes ir jie sa­vo vai­kais rū­pi­no­si?

– Ma­nau, kad pa­kan­ka­mai ga­jus. Bet il­gė­jant pen­si­niam am­žiui, kai ar­ti­mie­siems pa­tiems dar ten­ka dirb­ti vis vy­res­nia­me am­žiu­je, na­muo­se pa­si­rū­pin­ti ki­tu ga­li bū­ti la­bai su­dė­tin­ga, se­ne­lių na­mai yra pui­ki iš­ei­tis. Taip pat ma­nau, kad pa­si­rink­ti bū­ti ap­sup­tam ben­dra­am­žių ir oriai sen­ti jau­kiuo­se se­ne­lių na­muo­se bei jaus­tis sau­giai ži­nant, kad ša­lia yra vi­sa­da pa­dė­sian­tis per­so­na­las, ne­ga­li bū­ti gė­din­ga.

Be to, pri­žiū­rė­ti as­me­nį su svei­ka­tos su­tri­ki­mais ga­li rei­ka­lau­ti spe­ci­fi­nių ži­nių, ku­rių daž­nai ar­ti­mie­ji ga­li ne­tu­rė­ti. Tam ir no­rė­jo­si įkur­ti se­ne­lių na­mus, ku­rie bū­tų gra­žio­je ir ra­mio­je vie­to­je, su vien­vie­čiais ir dvi­vie­čiais kam­ba­riais, su prie vi­sų kam­ba­rių esan­čiais tu­a­le­tais ir du­šais, po­il­sio erd­vė­mis su vaiz­du į eže­rą, kad ne­bū­tų gė­dos ar kal­tės juo­se gy­ven­ti ar ap­gy­ven­din­ti sa­vo ar­ti­mą as­me­nį.

– Ne­bi­jo­te, kad tarp ele­gan­tiš­kų ma­lo­nių, pa­pras­tų sen­jo­rų ra­sis ir iš­im­čių – nuo­lat ne­pa­ten­kin­tų, bam­bek­lių?

– Vi­si kar­tais to­kie esa­me, tai pri­imu kaip na­tū­ra­lią žmo­gaus sa­vy­bę. Juk kar­tais iš tik­rų­jų yra dėl ko pa­bam­bė­ti ar bū­ti ne­pa­ten­kin­tam.

– Ko­kio­je so­cia­li­nė­je sri­ty­je be­dirb­tu­mė­me, sa­va­no­rių pa­gal­ba pra­ver­čia. Tu­ri­te min­čių ret­kar­čiais jų pa­si­kvies­ti?

– Ži­no­ma, sa­va­no­riai vi­sa­da yra la­bai lau­kia­mi.

– Ar daug gra­žių, dė­kin­gų die­nų jau bū­ta, ka­da nuo­šir­džiai džiau­gė­tės, kad to­kios veik­los ėmė­tės?

– Taip, ma­tau pras­mę ta­me, ką da­rau, ir džiau­giuo­si pa­si­rin­ku­si šią kryp­tį.

– Vy­res­niam žmo­gui la­bai svar­bu dva­si­niai rei­ka­lai. Dva­si­nin­kas Jū­sų gy­ven­to­jus lan­kys?

– Ži­no­ma, gy­ven­to­jus lan­kys dva­si­nin­kas ar­ba sie­lo­va­dos spe­cia­lis­tas. Taip pat sen­jo­rams, ku­riems lei­džia fi­zi­nės ga­li­my­bės ir jiems pa­gei­dau­jant, bus or­ga­ni­zuo­ja­mos iš­vy­kos į baž­ny­čią.

Kam­ba­rius re­zer­va­vę as­me­nys yra la­bai pa­ten­kin­ti, kad pa­vy­ko gau­ti vie­tą pas mus.

– Tam, kad bū­tų ga­li­ma rū­pin­tis ki­tu, la­bai svar­bu pa­čiam jaus­tis pail­sė­ju­siam, stip­riam. Kaip at­gau­na­te jė­gas, pail­si­te pa­ti?

– Man ge­riau­sias po­il­sis yra pa­si­vaikš­čio­ji­mas gam­to­je, kny­gų skai­ty­mas, ži­no­ma, pail­sė­ti pa­de­da ir ge­ras nak­ties mie­gas.

– Gy­vy­bin­gu­mas ne vi­sa­da su­si­jęs su am­žiu­mi – apie tai pri­me­na Atė­nų tra­gi­kas So­fok­lis, su­lau­kęs de­vy­nias­de­šim­ties. Se­ne­lių gy­ve­ni­mas Jū­sų na­muo­se ne­bus niū­rus. Juk ki­taip ir bū­ti ne­ga­li, kai jų gy­ve­ni­mo ko­ky­be rū­pi­na­si jau­nas žmo­gus, ku­ris ži­no, ko no­ri ir ko sie­kia. Ir no­ri­si pa­klaus­ti, iš kur Ju­my­se ran­da­si ta nuo­jau­ta, tas ži­no­ji­mas, ko la­biau­siai rei­kia am­žė­jan­čiam žmo­gui?

– Ži­no­ji­mas, ko rei­kia vy­res­niam žmo­gui, ky­la iš to, kad vi­si esa­me žmo­nės, ir po­rei­kis bū­ti su­pras­tam, už­jaus­tam, my­li­mam, kad bū­tų ša­lia ki­tas žmo­gus, ku­ris pa­dės, kai bus sun­ku, yra uni­ver­sa­lus ir ne­tu­ri am­žiaus ri­bų.

Sa­vo dar­be sten­giuo­si ne­pa­mirš­ti, kad ko­ky­biš­ka slau­ga yra ne tik tech­ni­nis slau­gos pro­ce­dū­rų at­li­ki­mas ir ži­nios, bet ir dva­si­niai as­pek­tai, ku­rie kar­tais ga­li bū­ti net svar­bes­ni.

Taip pat tin­ka­mą prie­žiū­rą už­tik­rin­ti pa­de­da nuo­la­ti­nis va­do­va­vi­ma­sis pa­grin­di­niais į as­me­nį orien­tuo­tais slau­gos prin­ci­pais, tai yra oru­mo iš­lai­ky­mas, as­mens tei­sė pa­si­rink­ti, ne­pri­klau­so­my­bė, ben­dra­dar­bia­vi­mas, pri­va­tu­mas, pa­gar­ba, sau­gu­mas, ly­gy­bė ir kon­fi­den­cia­lu­mas.

– Džiu­gu gir­dė­ti pa­tį svar­biau­sią Jū­sų veik­los ak­cen­tą, kad jau­nat­viš­kai ku­ria­te pras­mę sau ir ki­tiems, kad ki­tų gy­ve­ni­mus pil­do­te pil­nat­ve. Tad klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­te apie tai kal­bė­ti.

– Mū­sų se­ne­lių na­muo­se pa­gal­vo­ta ir apie tai, kad gy­ven­to­jai la­bai lauks ir juos vi­sa­da džiu­gins ar­ti­mų­jų ap­si­lan­ky­mai.

To­dėl jų ar­ti­mie­ji tu­rės ga­li­my­bę gau­ti nuo­lai­dą ap­si­sto­ti ne­to­lie­se ant eže­ro kran­to esan­čia­me pir­ties na­me­ly­je, ku­ris nak­vy­nei tal­pi­na net iki 10 as­me­nų ir ku­ria­me sen­jo­ras ga­lės ne tik pa­si­bū­ti ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je, bet ir su jais švęs­ti šven­tes.

Platesnė informacija – www.seneliu-namai.com