Se­ne­lių dar­že­ly­je – ža­lios nuo­tai­kos

Jo­nas Mei­lius šį­va­kar ža­da pa­si­puoš­ti ža­liais marš­ki­niais (pa­šmaikš­tau­ja, kad iš bė­dos ir ža­li kle­vo la­pai ap­ran­gos ko­dui pa­į­vai­rin­ti tiks), o Al­do­na Po­liaus­kie­nė svars­to, kur jai gau­ti ko­kį ža­lią ša­li­ką, nes nu­pirk­ti jau ne­spė­sian­ti. Pa­sko­lin­ti ža­lią ap­ran­gos de­ta­lę  pa­ža­da „Ge­ru­mo skrais­tės“ so­cia­li­nė pe­da­go­gė Ra­sa Ado­mai­tie­nė. To­kios ak­tu­a­li­jos šią sa­vai­tę die­nos cen­tre – Se­ne­lių dar­že­ly­je. „Aly­taus nau­jie­nos“ pa­si­do­mė­jo, kaip ren­gi­niui ruo­šia­si mū­sų iš­ti­ki­mie­ji skai­ty­to­jai – šios lan­ky­to­jai lan­ky­to­jai, ku­riems laik­raš­čio pre­nu­me­ra­tą 2024-ie­siems do­va­no­jo aly­tiš­kė Ire­na Sed­lec­kai­tė.

Sen­jo­rai pa­sa­ko­ja, kad vie­ta, ku­rio­je šie­met vyks Ža­lio­ji va­ka­rie­nė, ge­rai jiems pa­žįs­ta­ma, net jei dau­ge­lis nė­ra pri­gim­ti­niai aly­tiš­kiai. Ona Da­gi­lie­nė pri­si­me­na, kaip jau­nys­tė­je lan­kė­si šo­kiuo­se va­di­na­mo­jo­je „plaš­čiad­kė­je“ – est­ra­do­je Mies­to so­de, ne­to­li fon­ta­no. Ki­ta die­nos cen­tro lan­ky­to­ja Mil­da Mit­ru­le­vi­čiū­tė pa­sa­ko­ja už­su­kan­ti pa­si­dai­ry­ti į sen­jo­rių nak­tiš­kius, ku­rie va­sa­rą taip pat vyks­ta Mies­to so­de.  Mil­dai pa­tin­ka, kad šiuo­se šo­kiuo­se gro­ja gy­va mu­zi­ka, kaip ir Jo­nui, ku­ris Aly­tu­je gy­ve­na pen­kias de­šim­tis me­tų. Pa­si­vi­lio­jo žmo­na dzū­kė, ku­ri pa­ža­dė­jo, kad bus ir gry­bų, ir uo­gų, tai­gi ne­sto­kos. Sta­sė To­to­rai­tie­nė į Aly­tų gy­ven­ti at­va­žia­vo ne­se­niai – per­si­kė­lė ar­čiau sū­naus aly­tiš­kio, bet jau spė­jo su­si­pa­žin­ti su gra­žia gam­ta, mėgs­ta ap­lan­ky­ti Dai­li­dės eže­rė­lį, o gy­ven­ti jai yra te­kę vi­suo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se. 

Va­sa­rą į Ku­ror­te, Le­li­jų gat­vė­je, va­di­na­mojoje Pet­ro­vo li­go­ni­nėje, įsi­kū­ru­sį die­nos cen­trą kas­dien at­vyks­ta apie 20 sen­jo­rų, ku­rie čia lai­ką lei­džia už­si­im­da­mi įvai­rio­mis veik­lo­mis, šiuo me­tu – ruo­šia­si Ža­lia­jai va­ka­rie­nei. Nu­nė­rė įvai­rių ža­lių in­dų, gė­lių sta­lui de­ko­ruo­ti pa­si­da­rė. Ant sta­lo sa­ko pa­si­dės ana­na­są, vy­nuo­gių, ki­to­kių ža­lu­my­nų. Bū­si­mas ren­gi­nys jiems – įdo­mi pra­mo­ga, ku­rios nie­kas ne­si­ruo­šia pra­leis­ti, kad tik svei­ka­tos bū­tų – ir bet ir apie skaus­mus, ki­tas ne­gan­das gar­baus am­žiaus die­nos cen­tro lan­ky­to­jai per daug kal­bė­ti ne­lin­kę. 

„Man at­ro­do, kad aš mo­kau­si iš sen­jo­rų op­ti­miz­mo, nors at­ėjau kaip sa­va­no­rė jiems pa­dė­ti“, – sa­ko nuo lap­kri­čio „Ge­ru­mo skrais­tė­je“ sa­va­no­riau­jan­ti aly­tiš­kė Re­gi­na Ar­šu­lie­nė. Se­ne­lių dar­že­ly­je su­ti­ko­me ir dar vie­ną sa­va­no­rę – prie ke­le­rius me­tus iš Ai­ri­jos grį­žu­sią Bi­rū­tą Kve­da­ra­vi­čie­nę, ku­ri la­bai džiau­gia­si at­ra­du­si šią įstai­gą. Flo­ris­tė, daug rank­dar­bių mo­kan­ti mo­te­ris jų pa­slap­čių mo­ko se­njo­rus. Be­je, ki­tą sa­vai­tę ji pra­de­da stu­di­jas Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Aly­taus fi­lia­le, mo­ky­sis teks­ti­lės ir odos ama­to. Ai­ri­jo­je Bi­rū­ta bu­vo įkū­ru­si ama­tų stu­di­ją, ku­rią lan­kė on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­čios mo­te­rys. Čia jos iš­mok­da­vo įvai­rių rank­dar­bių, mez­gi­mo, o ge­riau­sias įver­ti­ni­mas bu­vo tai, kad šie už­si­ė­mi­mai, kaip pa­čios sa­kė, joms pa­dė­jo pa­sveik­ti. Dar vie­na pa­na­ši jos pa­tir­tis – dar­bas lab­da­ros par­duo­tu­vė­je, kur rin­ko lė­šas žmo­nėms su per­so­din­ta šir­di­mi, Ai­ri­jo­je tai la­bai po­pu­lia­ri veik­la, su­lau­kian­ti di­de­lio vi­suo­me­nės dė­me­sio.

Į Ža­li­ą­ją va­ka­rie­nę šį­va­kar „Ge­ru­mo skrais­tės“ die­nos cen­tro sen­jo­rai at­vyks nau­ju įstai­gos au­to­bu­siu­ku, ku­riuo džiau­gia­si dar vi­sai ne­se­niai, o lė­šas jam įsi­gy­ti au­ko­jo ge­ros va­lios aly­tiš­kiai, įmo­nės ir   or­ga­ni­za­ci­jos. At­vyks ne tuš­čio­mis – Se­ne­lių dar­že­lis įstei­gė pri­zus Ža­lio­sios va­ka­rie­nės da­ly­via­ms. Jie bus su­dė­ti į pa­čių ran­ko­mis pa­siū­tus ir de­ko­ruo­tu mai­še­lius, o ko­kie pri­zai – kol kas pa­slap­tis.