Šau­lių na­mai

Tu­ri­mos pa­tal­pos rei­ka­la­vo daug in­ves­ti­ci­jų jas re­mon­tuo­jant, o šau­liai bu­vo tik nuo­mi­nin­kai. To­kia pa­dė­tis il­gai tęs­tis ne­ga­lė­jo – ga­liau­siai pa­sta­tas bu­vo per­duo­tas šau­liams ir pa­tar­ta ieš­ko­ti bū­dų ir ga­li­my­bių sta­ty­ti nau­jus na­mus. Pir­miau­sia, pra­dė­ta ieš­ko­ti skly­po, tu­ri­mas mies­to cen­tre bu­vo per ma­žas. Su­ra­dus vie­tą, ku­rio­je ir šian­dien sto­vi Šau­lių na­mai, im­ta­si vi­sų įma­no­mų prie­mo­nių, kad skly­pas bū­tų skir­tas šau­liams. 1933 me­tų pra­džio­je jis 36 me­tams per­duo­tas XIX Aly­taus šau­lių rink­ti­nei. Pra­si­dė­jo lė­šų rin­ki­mas sta­ty­boms – bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos lo­te­ri­jos, va­ka­rai, pra­šo­ma au­ko­ti vi­suo­me­nės, ka­riuo­me­nės, val­di­nin­kų, spaus­di­na­mi at­vi­ru­kai, ku­riuos per­kant pi­ni­gai ski­ria­mi sta­ty­boms. Apy­lin­kių šau­liai pa­si­ža­dė­jo at­va­žiuo­da­mi į Aly­tų at­vež­ti ak­me­nų pa­ma­tams, kad pi­giau kai­nuo­tų sta­ty­bos – da­lis pa­sta­to nu­ma­ty­ta me­di­nė. Pi­ni­gų rin­ki­mas už­tru­ko, ta­čiau il­gai dels­ti, kol bus su­rink­ta vi­sa su­ma, ir ne­pra­dė­ti sta­ty­bų taip pat bu­vo ne pats ge­riau­sias va­rian­tas. Ir taip jau vis­kas už­tru­ko iki 1936 me­tų.

Sta­ty­bos

Pra­de­dant bent ko­kias sta­ty­bas – tu­ri bū­ti įsi­vaiz­da­vi­mas, kaip at­ro­dys pa­sta­tas, ir pro­jek­tas, kaip jį sta­ty­ti. 1936 me­tų ko­vo 14 die­ną „Su­val­kie­ty­je“ pa­si­ro­dė ži­nu­tė „Pri­im­tas ša­ulių na­mų pro­jek­tas“, jo­je ra­šo­ma: „Šau­lių na­mams sta­ty­ti ko­mi­te­tas jau ga­lu­ti­nai pri­ėmė in­ži­nie­riaus-ar­chi­tek­to V. Tre­čio­ko šau­lių na­mų pro­jek­tą. Na­mai bus vie­no aukš­to su pus­rū­siu, ku­ria­me bus sa­lė vai­di­ni­mams, erd­vi sce­na, res­to­ra­nas, šau­lių pa­tal­pos, bi­liar­das ir kt.

Na­mai ne­tru­kus bus pra­dė­ti sta­ty­ti.“

Pa­na­ši ži­nu­tė pa­si­ro­dė ir 1936 me­tais ko­vo 28 die­ną: „Šau­lių na­mams pro­jek­tą pa­ruo­šė inž. Tre­čio­kas. Sta­ty­si­miems šau­lių na­mams Aly­tu­je, na­mams sta­ty­ti ko­mi­te­tas, pri­ėmė inž. ar­chit. Tre­čio­ko pa­ruoš­tą pro­jek­tą. Na­mas bus me­di­nis, vie­no aukš­to su pus­rū­siu. Taip pat bus sce­na ir sa­lė vai­di­ni­mams, fo­je, bu­fe­to pa­tal­pos su te­ra­sa, at­ski­rių 3 kamb., rū­bi­nė ir at­ski­ras kam­ba­rys mo­te­rims. Pus­rū­sy bus bi­li­jar­di­nė, vir­tu­vė ir k.“

Kol „Su­val­kie­tis“ skel­bė ži­nias apie pro­jek­to au­to­rių ir kaip at­ro­dys Aly­taus šau­lių na­mai, 1936 me­tų ko­vo 21 die­ną „Lie­tu­vos ai­de“ pa­si­ro­dė skel­bi­mas: „L.Š.S. XIX Rink­ti­nės Ta­ry­ba skel­bia KON­KUR­SĄ: Šau­lių na­mų – kur­hau­zo es­ki­zi­niam pro­jek­tui pa­ga­min­ti iki 1936 m. ge­gu­žės 1 die­nos.

Smul­kias są­ly­gas, skly­po pla­ną ir kt. Rink­ti­nės Ta­ry­ba (Aly­tus – Ko­men­dan­tū­ra) pa­rei­ka­la­vus siun­čia pa­štu.“

1936 me­tais lie­pos 7 die­ną Vy­riau­sia­sis sta­ty­bos ir saus­ke­lių ins­pek­to­rius sa­vo pa­ra­šu pa­tvir­ti­no Aly­taus šau­lių na­mų pro­jek­tą. Pro­jek­to au­to­rius – sta­ty­bos in­ži­nie­rius, ar­chi­tek­tas Adol­fas Lu­ko­šai­tis. Taip nu­ro­do­ma „Vi­suo­ti­nė­je lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je“. Tuo me­tu jis dir­bo Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties in­ži­nie­riu­mi.

Be­je, pro­jek­te bu­vo nu­ma­ty­tas ir ža­dė­ta­sis mo­te­rų kam­ba­rys, pa­va­din­tas „Mo­te­rų sek­ly­čia“.

Rug­pjū­čio mė­ne­sį spau­do­je pa­si­ro­dė ži­nu­tė apie sėk­min­gus ir spar­čius sta­ty­bos tem­pus: „Šau­lių na­mų sta­ty­ba ga­na spar­čiai vyk­do­ma. Pa­ma­tai bai­gia­mi sta­ty­ti ir jau ren­gia­ma­si pra­dė­ti sie­nas kirs­ti. Me­džiai lenp­jū­vė­je api­piau­ti ir ve­ža­mi į sta­ty­bos vie­tą.“

Ne­lai­mė

Pra­dė­jus sta­ty­bas bu­vo aiš­ku, jog su­rink­tų pi­ni­gų ne­pa­kaks, to­dėl prie dar­bų pri­si­dė­ti bu­vo kvie­čia­ma vi­suo­me­nė. Vie­nos to­kios tal­kos me­tu nu­ti­ko ne­lai­mė, su­jau­di­nu­si vi­są Aly­tų. Šau­lys Juo­zas Lin­ke­vi­čius, bu­vęs knyg­ne­šys, dirb­da­mas prie sta­ty­bų dai­li­de, nu­kri­to nuo pa­sto­lių ir grei­tai mi­rė. Pa­lai­do­tas 1936 me­tų lap­kri­čio 22 die­ną: „Pa­ra­pi­jos ka­puo­se iš­kil­min­gai pa­lai­do­tas už­si­mu­šęs prie šau­lių na­mų sta­ty­bos šau­lys – knyg­ne­šys Juo­zas Lin­ke­vi­čius. Ve­lio­nį į ka­pus pa­ly­dė­jo šau­liai, ver­slo­vi­nin­kais ir gau­sus vi­suo­me­nės bū­rys. Pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je bu­vo at­lai­ky­tos ge­du­lin­gos pa­mal­dos. Ka­puo­se at­si­svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė šau­lių var­du – tei­sė­jas Jo­čys ir ver­slo­vi­nin­kų, ku­rių na­riu taip pat ve­lio­nis bu­vo, pre­ky­bi­nin­kas J. Kup­čiū­nas. Ver­slo­vi­nin­kai vie­toj vai­ni­ko šau­lių na­mų sta­ty­bai pa­au­ko­jo 50 li­tų.“

Šven­tė

Mies­te 1938 me­tų sau­sio 29 die­ną tvy­ro­jo pa­ki­li nuo­ta­ka. Tą­dien iš­kil­min­gai vy­ko ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus pa­min­kli­nių na­mų sa­lės ati­da­ry­mas.

„Lie­tu­vos ai­das“ ra­šė: „Ka­riuo­me­nės, šau­lių or­ga­ni­za­ci­jų ir vi­suo­me­nės au­ko­mis bei sa­vi­val­dy­bės pa­ra­ma pa­sta­ty­ti a. a. ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus var­do pa­min­kli­niai na­mai, ku­rie dėl lė­šų sto­kos dar ga­lu­ti­nai nė­ra baig­ti“. Ta­čiau nors ir ne­bai­gus sta­ty­bos dar­bų, bu­vo nu­tar­ta pa­ki­liai ati­da­ry­ti ir nau­do­tis bent jau Šau­lių na­mų sa­le: „Aly­taus mies­tui pa­te­kus į pir­ma­ei­lių mies­tų ei­les ir ta­pus Dzū­ki­jos kraš­to ir Aly­taus ap­skri­ties cen­tru, bu­vo jau­čia­ma tin­ka­mų pa­tal­pų sto­ka. To­dėl bu­vo nu­si­sta­ty­ta, kad ir ne­bai­gus ga­lu­ti­nai įreng­ti mi­nė­tus na­mus, kol kas pa­si­ten­kin­ti tų na­mų sa­lės ati­da­ry­mu ir jos eks­plo­a­ta­ci­ja.“

Pa­tys šau­liai ir­gi tu­rė­jo ar­gu­men­tų: „Aly­taus šau­lių rink­ti­nės na­mų sta­ty­bos ko­mi­te­tas nu­ta­rė, kad ir ne­bai­gus ga­lu­ti­nai įreng­ti mi­nė­tų na­mų, kol kas pa­si­ten­kin­ti nors tų na­mų sa­lės ati­da­ry­mu ir jos eks­plo­a­ta­ci­ja, kas duo­tų šiek tiek pa­ja­mų ir įga­lin­tų sta­ty­bos ko­mi­te­tą ei­ti, kad pa­laips­niui prie ga­lu­ti­nos sta­ty­bos pa­bai­gos, nes šau­liš­ko­ji veik­la be sa­vų pa­tal­pų ne­ga­lė­jo vi­so­je pil­nu­mo­je pa­si­reikš­ti.“

Ati­da­ry­mo pro­ga bu­vo su­reng­tas iš­kil­min­gas pro­gi­nis va­ka­ras. Į jį iš Kau­no at­va­žia­vo vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras ge­ne­ro­las Ju­lius Čap­li­kas, Lie­tu­vos tau­ti­nin­kų są­jun­gos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius dr. Si­mas Ja­na­vi­čius, Miš­kų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius An­ta­nas Ru­kui­ža bei ki­ti aukš­to ran­go sve­čiai iš lai­ki­no­sios sos­ti­nės. Ly­di­mi Aly­taus ap­skri­ties ka­ro ko­men­dan­to, Aly­taus šau­lių rink­ti­nės va­do pul­ki­nin­kas Bro­niaus Ba­siu­lio, ulo­nų pul­ko va­do pul­ki­nin­ko Vin­co Ži­lio, Aly­taus ap­skri­ties vir­ši­nin­ko Bro­niaus Sta­siū­no ir men­kes­nio ka­lib­ro val­di­nin­kų bei ka­ri­nin­kų tvar­kin­gai ir pa­vyz­din­gai kles­te­lė­jo pir­mo­se ei­lė­se.

Pro­gi­nę kal­bą žie­bė mies­to bur­mist­ras Zig­mas Ja­ku­lis, pa­reikš­da­mas džiaugs­mą, kad pa­ga­liau ir Aly­tus su­si­lau­kė tin­ka­mų pa­tal­pų kul­tū­ros rei­ka­lams. Pa­si­bai­gus jo kal­bai, su­si­rin­ku­sių lau­kė efek­tin­gas siur­pri­zas: „Pa­ki­lo sce­nos už­dan­ga, o sa­lė pa­sken­do žals­vai raus­vos švie­sos prie­blan­do­je, kas aly­tiš­kiams bu­vo staig­me­na. Sce­no­je prieš žiū­ro­vų akis sto­jo Dzū­ki­jos kraš­to miš­kų vaiz­dai ir jų vi­du­ry­je mil­ži­niš­kas a. a. ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus pa­veiks­las. Vi­sa tai pa­da­rė sve­čiams ne­pa­pras­tą įspū­dį.“

Kon­cer­to me­ni­nę da­lį at­li­ko vals­ty­bi­nio te­at­ro so­lis­tai: Kip­ras Pet­raus­kas, Vin­cė Zau­nie­nė ir Ipo­li­tas Nau­ra­gis, ku­ris at­vy­ko vie­to­je An­ta­no So­dei­kos.

Kon­cer­tas nu­si­se­kė ypa­tin­gai. So­lis­tai plo­ji­mais po ke­lis kar­tus bu­vo kvie­čia­mi su­grįž­ti į sce­ną. Kaip ra­šė „Lie­tu­vos ai­das“: „Aly­taus vi­suo­me­nės var­du so­lis­tai bu­vo ap­do­va­no­ti gy­vų gė­lių bu­kie­tais ir K. Pet­raus­kas dar gra­žia dzū­kiš­ka juos­ta.“

Pa­si­bai­gus kon­cer­tui pul­ki­nin­kas Bro­nius Ba­siu­lis Šau­lių są­jun­gos var­du pa­dė­ko­jo vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui J.Čap­li­kui, sve­čiams, at­ėju­siai vi­suo­me­nei, kon­cer­ta­vu­siems dai­ni­nin­kams už di­de­lę pa­ra­mą ir vi­siems, pri­si­dė­ju­siems prie kon­cer­to or­ga­ni­za­vi­mo. „Tri­mi­tas“ ra­šė: „Po jo kal­bos bu­vo ati­da­ry­ta tur­tin­ga ver­tin­gais fan­tais, šau­lių mo­te­rų su­ruoš­ta lo­te­ri­ja, ku­rio­je kiek­vie­nas tu­rė­jo pro­gos už 1 lt iš­mė­gin­ti sa­vo lai­mę, juo la­biau, kad vi­si bi­lie­tai bu­vo pil­ni. Tuo tar­pu erd­vio­je ir gau­siai ap­švies­to­je sa­lė­je pra­si­dė­jo šo­kių va­ka­ras. Gi rū­mų vir­šu­ti­nė­je da­ly­je aukš­tiems sve­čiams ir kon­cer­ta­vu­siems so­lis­tams pa­gerb­ti bu­vo su­reng­tos vai­šės.“

Kas po to?

Šau­lių na­mai po tru­pu­tį kū­rė­si, bai­gi­nė­jo įreng­ti pa­tal­pas, su lai­ku ati­da­ry­tas ka­ri­nin­kui A.Juo­za­pa­vi­čiui at­min­ti kam­ba­rys, mankš­tų sa­lė, įsi­kū­rė res­to­ra­nas, apie ku­rį Aly­taus ku­ror­to di­rek­ci­jos lei­di­ny­je „Aly­tus“ 1939 me­tais ra­šė: „Res­to­ra­nas Šau­lių na­muo­se, Da­riaus–Gi­rė­no Nr. 4. Kiek­vie­ną va­ka­rą gro­ja dža­zo or­kest­ras, yra skai­tyk­la ir bi­li­jar­do kam­ba­rys.“ Šau­lių na­mai ta­po sa­vo­tiš­ku kul­tū­ros cen­tru, čia vy­ko įvai­rūs ren­gi­niai, gast­ro­lia­vo te­at­rai, žy­mūs at­li­kė­jai, bu­vo pri­ima­mi aukš­to ran­go sve­čiai, vy­ko įvai­rūs su­si­rin­ki­mai. Spau­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja, jog no­ri­ma įreng­ti ki­no te­at­rą.

Po 1940 me­tų so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos, lik­vi­da­vus Šau­lių są­jun­gą, na­cio­na­li­zuo­tuo­se Aly­taus šau­lių na­muo­se įsi­kū­rė so­vie­ti­nės ar­mi­jos įgu­los šta­bas. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais – vo­kie­čių ko­men­dan­tū­ra. 1944 me­tais, po ant­ro­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos, Šau­lių na­mai ta­po Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros na­mais. Ant jų sto­go 1988 me­tais iš­kel­ta tau­ti­nė tri­spal­vė. 1991 me­tais Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės nu­ta­ri­mu Šau­lių na­mai grą­žin­ti Aly­taus šau­lių rink­ti­nei.

Fon­ta­nas

1938 me­tais gre­ta Šau­lių na­mų bu­vo pa­sta­ty­tas fon­ta­nas „Tul­pė“, jį su­po ro­žy­nas. Ne vie­nas tuo­met pa­ste­bė­jo (ypač at­vy­kę į Aly­tų va­sa­ro­ti kau­nie­čiai), jog šis Aly­taus fon­ta­nas tu­ri „vy­res­nį­jį bro­lį“ Kau­ne, Kau­ko laip­tų pa­pė­dė­je. Lai­ki­no­sios sos­ti­nės fon­ta­nas la­bai pa­na­šios for­mos kaip Aly­taus bu­vo įreng­tas 1936 me­tais.

Tai, kad Šau­lių na­muo­se so­viet­me­čiu bu­vo įsi­kū­ru­si kul­tū­ros įstai­ga, juos ap­sau­go­jo nuo vi­siš­ko su­nio­ko­ji­mo. Pa­gal ga­li­my­bes bu­vo rū­pi­na­ma­si pa­sta­tu ir ap­lin­ka: 1978 me­tais fon­ta­nas „Tul­pė“ re­konst­ruo­tas, ta­čiau lai­kui bė­gant už­mirš­tas ir ke­le­tą de­šimt­me­čių ne­pa­ste­bi­mas ny­ko. Nau­jam gy­ve­ni­mui fon­ta­nas at­gi­mė 2022 me­tų bir­že­lio 13 die­ną.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė