Sal­dus ver­slas „Tu­sal­di”: pri­sis­ta­tę ža­lio­jo­je va­ka­rie­nė­je de­ser­tų ko­lek­ci­ja, sau­sio pra­džio­je aly­tiš­kiai ati­da­rė de­ser­ti­nę

Ver­slo idė­ja – iš Pran­cū­zi­jos į gim­tą­jį Aly­tų

Ke­pyk­lė­lė „Tu­sal­di“ – šei­mos ver­slas, pra­ėju­sią va­sa­rą Geiš­ta­ruo­se at­vė­rė du­ris ke­pyk­lė­lė, o ant­rą­ją 2023-ių­jų sa­vai­tę įkur­tu­vės at­švęs­tos ir Aly­tu­je. „Geiš­ta­rus pa­si­rin­ko­me to­dėl, kad vy­ras ten tu­ri ver­slą. Pa­ti esu aly­tiš­kė ir vi­suo­met ži­no­jau, kad ver­slą kur­siu gim­ta­ja­me mies­te. Dvi ke­pyk­lė­lės ir bu­vo mū­sų su­ma­ny­mas, ku­rį įgy­ven­di­no­me, o da­bar mums rei­kia pa­lai­ky­mo, ku­rį sten­gia­mės pel­ny­ti ska­niais ga­mi­niais“, – sa­ko K.Ne­kra­šie­nė, ne­re­tai su­lau­kian­ti klau­si­mo, ar ne­gąs­di­na iš­šū­kis pra­dė­ti ver­slą bū­tent da­bar ir dar Aly­tu­je, o ne Kau­ne ar Vil­niu­je?

Ke­pyk­lė­lės sa­vi­nin­kė svars­to, kad to vie­nin­te­lio tin­ka­mo lai­ko tur­būt nie­ka­da ir ne­bus, bet jei­gu nie­ko ne­da­ry­si – nie­ko gy­ve­ni­me ir ne­įvyks. Il­gai puo­se­lė­ju­si sal­daus ver­slo idė­ją sve­tur, ją par­si­ve­žė na­mo, kad įgy­ven­din­tų.

Dau­giau kaip de­šimt me­tų Ne­kra­šų šei­ma gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je ir Ita­li­jo­je. Kris­ti­na pa­sa­ko­ja, kad jai la­bai pa­ti­ko ma­žų ke­pyk­lė­lių tra­di­ci­ja, ko­kią te­ko šio­se ša­ly­se ma­ty­ti: „Lie­tu­vo­je pir­kė­jai la­biau orien­tuo­ti į tin­kli­nes par­duo­tu­ves, ke­pyk­lė­les, o ma­ne vi­suo­met ža­vė­jo ma­žos ka­vi­nu­kės ir vie­tos gy­ven­to­jų įpro­tis kas­ryt už­bėg­ti iš­ger­ti ka­vos, pa­ben­drau­ti. No­rė­tų­si to­kią tra­di­ci­ją kur­ti ir Aly­tu­je, kad žmo­nės ne­bi­jo­tų bū­ti šil­tes­ni, drau­giš­kes­ni vie­ni ki­tiems. To­kia mū­sų vi­zi­ja. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas ver­slas tu­ri sa­vo klien­tą, tik rei­kia jį at­ras­ti.“

Ma­ka­ru­nų re­cep­to pa­slap­tis

Koks yra „Tu­sal­di“ klien­tas? Tas, ku­ris ver­ti­na sa­vi­tą sko­nį, mėgs­ta ka­vą ir sal­džius de­ser­tus, kaip jau sa­ko ir ke­pyk­lė­lės pa­va­di­ni­mas. Jis at­si­ra­do šei­mai dar gy­ve­nant Pran­cū­zi­jo­je, bet jau svars­tant apie bū­si­mą ver­slą. O pa­va­di­ni­mų va­rian­tai bu­vo net ke­li, abu gra­žūs, to­dėl nu­spręs­ta trauk­ti bur­tus. Lai­mė­jo „Tu­sal­di“. Jau grį­žu­si į Lie­tu­vą ir gi­mus sū­nui Kris­ti­na su­kū­rė feis­bu­ke pus­la­pį tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu, ku­ria­me iš­ra­din­gai pa­sa­ko­jo apie sa­vo ga­mi­na­mus tor­tus, de­ser­tus. Ne tik tech­no­lo­gi­nius eks­pe­ri­men­tus, bet ir emo­ci­jas, ku­rias jau­tė ga­min­da­ma. Pus­la­pio se­kė­jų gre­tos vis gau­sė­jo, dau­ge­lis klau­sė, ka­da bus ga­li­ma pa­ska­nau­ti „Tu­sal­di“ ga­mi­nių gy­vai. To­kia ir bu­vo ver­slo pra­džia.

„Tu­sal­di“ ga­mi­niai – duo­na, ban­de­lės, tor­tai, de­ser­tai, ku­riuos ga­li­ma ras­ti ke­pyk­lė­lė­se, – šau­nios ko­man­dos dar­bas, jie ke­pa­mi Geiš­ta­ruo­se. Vi­sus re­cep­tus ku­ria jos sa­vi­nin­kė K.Ne­kra­šie­nė: „Lai­ko­mės prin­ci­po, kad ver­čiau pa­ga­min­ti tru­pu­tį ma­žiau, bet mū­sų ga­mi­niai tu­ri bū­ti švie­ži. Nors ke­pyk­lė­lė Aly­tu­je at­vė­rė du­ris vos prieš sa­vai­tę, jau ma­tau klien­tų, ku­rie su­grįž­ta. Ne­mėgs­tu gir­tis, bet ga­lė­čiau drą­siai sa­ky­ti, kad la­bai ver­ti­na­mi yra mū­sų ga­min­ti ma­ka­ru­nai.“

Lie­tu­vių taip pa­mėg­tus ma­ka­ru­nus Kris­ti­na mo­kė­si ga­min­ti il­gai. Val­gy­ti šių sub­ti­lių sau­sai­nių pa­ti ne­la­bai mėgs­ta, o štai ga­min­ti – la­bai pa­tin­ka. Ma­ka­ru­nai ga­mi­na­mi iš­skir­ti­nai tik su mig­do­lų mil­tais.

„Jei pran­cū­zai pa­ma­ty­tų, kaip ma­ka­ru­nų re­cep­tą „pa­to­bu­li­no“ kai ku­rie lie­tu­viai, jie tik­rai ap­si­verk­tų!“ – sa­ko „Tu­sal­di” sa­vi­nin­kė apie tuos ga­min­to­jus, ku­rie įsi­gud­ri­na kaž­ką vi­zu­a­liai pa­na­šaus į ma­ka­ru­nus kep­ti iš įvai­riau­sių rū­šių mil­tų.

„Tu­sal­di“ ma­ka­ru­nai ga­mi­na­mi tik iš mig­do­lų mil­tų pa­gal pran­cū­ziš­ką (dar yra ita­liš­kas, ku­ris ski­riai­si niu­an­sais) re­cep­tą ir su­lau­kia dau­gy­bės kom­pli­men­tų.

Po­pu­lia­rė­ja de­ser­tai in­de­liuo­se

„Pa­ste­bė­jau, kad mū­sų klien­tai mie­lai per­ka de­ser­tus in­de­liuo­se, juos ir pa­si­im­ti pa­to­gu, ir val­gant ne­rei­kia in­dų. Gal ir ne­iš­ra­do­me dvi­ra­čio, bet Aly­tu­je to­kių de­ser­tų di­des­nės pa­siū­los kol kas nė­ra. Po­pu­lia­rūs ir ne­di­de­li tor­tai, ku­riuos pjaus­to­me, nes dau­ge­lis no­ri pa­ra­gau­ti įvai­res­nių sko­nių. Tor­tų tu­ri­me 3–4 rū­šių skir­tin­gų rū­šių nuo­lat, taip pat ga­li­ma už­si­sa­ky­ti. Mū­sų siū­lo­mi tor­tai – šiek tiek ki­to­kie, ne­ra­si­te čia nei tra­di­ci­nių pa­va­di­ni­mų, nei to­kių re­cep­tū­rų, ko­kios įpras­tai siū­lo­mos pre­ky­bos cen­truo­se, nes mes ban­do­me bū­ti tru­pu­tį ki­to­kie. Tai yra mū­sų fir­mi­niai tor­tai, ku­riems re­cep­tai su­kur­ti ori­gi­na­lūs, kaž­ką pe­ri­mant iš ki­tų, bet pa­to­bu­li­nant, ieš­kant iš­skir­ti­nio sko­nio“, – sa­ko Kris­ti­na.

Ir ro­do įspū­din­go sto­rio kon­di­te­ri­jos kny­gą pran­cū­zų kal­ba – Chris­top­he­rio Fel­de­rio „Pa­ti­se­e­rie!“ (pranc. „Kon­di­te­ri­jos par­duo­tu­vė“), ku­rią juo­kais va­di­na sa­vo mal­dak­ny­ge. Gim­ta­die­nio pro­ga kny­gą apie pran­cū­ziš­kos kon­di­te­ri­jos sub­ti­ly­bes jai pa­do­va­no­jo drau­gė, pa­lin­kė­ju­si, kad grei­čiau im­tų­si sal­daus ver­slo ir re­a­li­zuo­tų ta­len­tą – lin­kė­ji­mas iš­si­pil­dė.

Pra­dė­jus ver­slą K.Ne­kra­šie­nei ga­min­ti na­muo­se lie­ka ma­žiau lai­ko, nors po­mė­gį suk­tis vir­tu­vė­je ji at­si­ne­šė iš gim­tų­jų na­mų ir vai­kys­tės. La­bai ge­rai ga­mi­no ma­ma, nuo ma­žens to iš­mo­kė ir duk­rą. „Ei­ti pirk­ti tor­tą par­duo­tu­vė­je man vi­sa­da at­ro­dė… gė­din­ga!“ – juo­kia­si ke­pyk­lė­lės sa­vi­nin­kė, ku­ri pri­si­pa­žįs­ta, kad ga­myk­li­nės kon­di­te­ri­jos, ži­no­ma, yra įsi­gi­ju­si ne kar­tą bent jau tam, kad pa­jus­tų sko­nio skir­tu­mą. Bet tai da­ry­da­ma vi­sa­da jau­tė­si blo­gai, nes ži­no­jo, kad ga­li pa­ga­min­ti, ką pa­no­rė­ju­si, pa­ti.

De­ser­tų ko­lek­ci­ja – ža­lia­jai va­ka­rie­nei

„Tu­ri­me sa­vo klien­tų, ku­rie džiau­gia­si, kad pa­ga­liau at­si­da­rė­me Aly­tu­je, nes „Tu­sal­di“ pa­žįs­ta vir­tu­a­liai ir at­va­žiuo­da­vo ap­si­pirk­ti į Geiš­ta­rus. Yra at­ei­nan­čių pa­smal­sau­ti, pa­žiū­rė­ti, ką siū­lo­me. Yra ne­gir­dė­ju­sių apie mus, bet no­riai ra­gau­jan­čių mū­sų ga­mi­nių“, – sa­ko Kris­ti­na ir ža­da, kad de­ser­ti­nės asor­ti­men­tas plė­sis ir kei­sis pri­klau­so­mai net nuo me­tų lai­kų.

Pa­vyz­džiui, Geiš­ta­ruo­se vei­kian­čio­je „Tu­sal­di“ ke­pyk­lė­lė klien­tai la­bai pa­mė­go tin­gi­nį su varš­ke, ta­čiau jis leng­vas ir po­pu­lia­res­nis šil­tuo­ju me­tų lai­ku. Va­sa­rą Kris­ti­na taip pat ža­da pa­siū­ly­ti kok­tei­lių, gai­ves­nių de­ser­tų: „Ap­skri­tai man pa­čiai la­bai pa­tin­ka eks­pe­ri­men­tuo­ti ir de­gus­tuo­ti, štai ru­de­nį atos­to­ga­vo­me Pran­cū­zi­jo­je, tai pir­miau­sia, ką pa­da­riau – per­bė­gau per ke­pyk­lė­les, de­ser­ti­nes ir pa­žiū­rė­jau, ką nau­jo jie siū­lo.“

Be­je, „Tu­sal­di“ ga­li pa­si­gir­ti ne tik vis at­nau­ji­na­mų de­ser­tų me­niu, bet ir jų ko­lek­ci­ja. Ją K.Ne­kra­šie­nė su­kū­rė spe­cia­liai pra­ėju­sią va­sa­rą vy­ku­siai ža­lia­jai va­ka­rie­nei – de­ko­ru, šil­ta at­mo­sfe­ra iš­si­ski­rian­čiai ir su­bū­ru­siai mies­to ben­druo­me­nę bei sve­čius prie ben­drų sta­lų Ža­lio­jo­je gat­vė­je. „Tu­sal­di“ pri­sta­tė ža­lios ir bal­tos spa­vos de­ser­tus su ori­gi­na­lia puo­šy­ba, tam la­bai ti­ko bal­ta „Pa­vlo­va“, ža­li ma­ka­ru­nai, py­ra­gai­čiai, ku­rių de­ko­ra­vi­mui iš­ra­din­gai pa­nau­do­ti mė­tos la­pe­liai ir ki­ti ža­lu­my­nai.

K.Ne­kra­šie­nė la­bai džiau­gia­si, kad, nors ke­pyk­lė­lė tuo me­tu dar ne­bu­vo at­si­da­riu­si Aly­tu­je, ta­čiau sėk­min­gai pri­si­jun­gė prie šios ben­druo­me­ni­nės ini­cia­ty­vos ir ža­da tai da­ry­ti at­ei­ty­je.