Sa­va­no­rys­tės spal­vos: „Tė­viš­kės na­mų” kie­mas pa­va­sa­rį pra­žys gel­to­nu vil­ties lau­ku

Aly­taus hos­pi­so idė­ja jau ta­po kū­nu – „Tė­viš­kės na­mų“ die­nos cen­tru, o at­ei­ty­je gal­būt iš­augs ir į sta­cio­na­rą. Hos­pi­so veik­la ne­ga­lė­tų gy­vuo­ti be dau­gy­bės sa­va­no­rių pa­lai­ky­mo – že­miš­kų dar­bų, ku­riuos jie at­lie­ka kas­die­ny­bė­je. Nar­ci­zų svo­gū­nus į šir­de­lės for­mos gė­ly­ną, ku­ris pa­va­sa­rį džiu­gins pa­cien­tų akis ir šir­dis, taip pat so­di­no sa­va­no­riai, prie jų pri­si­jun­gė mies­to va­do­vai, po­li­ti­kai.

„Nar­zi­cui rei­ka­lin­gą gy­lį pa­ma­tuo­ti ne­sun­ku – rei­kia kas­ti gi­lyn tri­skart tiek, koks yra svo­gū­nė­lio il­gis“, – tei­sin­gai pa­so­din­ti nar­ci­zus pa­dė­jo Dva­ro se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė, ku­ri taip pat pri­si­de­da prie Aly­taus hos­pi­so idė­jos pa­lai­ky­mo re­a­liais dar­bais.

Pa­sau­li­nės hos­pi­sų ir pa­lia­ty­vio­sios pa­gal­bos die­nai skir­tą ren­gi­nį ve­dė Vi­da Griš­ma­naus­kie­nė. Ji – dar vie­na il­ga­me­tė sa­va­no­rė, Vi­dai yra la­bai ar­ti­ma hos­pi­so idė­ja, jos sa­va­no­rys­tės for­ma – hos­pi­so ren­gi­nių ve­dė­jos am­plua. „Hos­pi­sas tuo ir skria­si nuo įpras­tų me­di­ci­nos įstai­gų, kad jo veik­los tiks­las yra su­teik­ti li­go­niui ga­li­my­bę džiaug­tis jam dar li­ku­siu lai­ku. Nors ke­lias ve­da į vie­ną pu­sę, bet bu­vi­mas čia ir da­bar ga­li bū­ti la­bai pra­smin­gas, jei pa­vyks­ta pil­dy­ti ser­gan­čio žmo­gaus sva­jo­nes“, – įsi­ti­ki­nu­si Vi­da.

„Tė­viš­kės na­muo­se“ sa­va­no­riau­ja įvai­riaus am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nės. Sa­va­no­rių bū­ry­je – gy­dy­to­ja Vil­ma Ga­ve­lie­nė ir ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Au­re­li­ja Klė­ge­rie­nė. Ne­to­lie­se Dau­gų gat­vė­je gy­ve­nan­ti pen­si­nin­kė Te­re­sė Ru­die­nė iš pra­džių į „Tė­viš­kės na­mų“ kie­me­lį už­su­ko dėl to, kad ši vie­ta jai ke­lia ge­rų pri­si­mi­ni­mų. Čia vei­ku­sį vai­kų dar­že­lį lan­kė jos anū­kė, pa­ti čia dir­bo ir pa­so­di­no jaz­mi­ną, ku­ris jau tris­de­šimt me­tų kiek­vie­ną pa­va­sa­rį džiu­gi­na žy­dė­ji­mu iki šiol.

Drau­ge su Te­re­se nar­ci­zus so­di­no sa­va­no­ris Kęs­tu­tis – kuk­li­no­si, kad dar tik an­trą kar­tą už­su­kęs, bet jo pa­gal­ba rei­ka­lin­ga. Yra pro­fe­sio­na­lus ge­nė­to­jas, iš­ma­no, kaip rei­kia for­muo­ti me­džius, krū­mus. Augalais rūpinasi ir savanorė Birutė Lukošiūnienė. Žino, kada genėti, kada iškasti ar persodinti kiemelio augalus, anksčiau yra dirbusi miesto gėlynų priežiūroje, rūpinosi apželdinimu.

Akį trau­kia su­tvar­ky­tas „Tė­viš­kės na­mų“ kie­me­lis – erd­vė, ku­ri la­bai rei­ka­lin­ga pa­cien­tams šil­tuo­ju me­tų lai­ku. Į die­nos cen­trą pro­ce­dū­roms dau­ge­lis at­va­žiuo­ja iš bu­tų, ža­lu­ma jiems tei­kia ge­rų emo­ci­jų.

Kie­me­lio su­tvar­ky­mas ir įveik­li­ni­mas ne­bu­vo leng­vas dar­bas ir gu­lė di­dži­ą­ja da­li­mi ant sa­va­no­rių pe­čių. Te­ko ir že­mių at­vež­ti, ir iš­ly­gin­ti, ir au­ga­lus su­kom­po­nuo­ti bei pa­so­din­ti gė­ly­nuo­se. Ža­lu­mos di­zai­nu pa­si­rū­pi­no sa­va­no­rė Ag­nė Bernatavičienė.

Mo­ty­vuo­tų sa­va­no­rių Aly­tu­je yra tik­rai ne­ma­žai. Jų bū­rys pa­gau­sė­ja po kiek­vie­no di­des­nio ren­gi­nio, pa­vyz­džiui, tra­di­ci­nių Vi­dur­nak­čio ei­ty­nių, vyks­tan­čių pas­ku­ti­nį rug­pjū­čio penk­ta­die­nį. Ta­čiau pa­si­ry­žu­sių skir­ti sa­vo lai­ką ir jė­gas svar­bioms ini­cia­ty­vos aly­tiš­kių spren­di­mas pa­pras­tai ne­bū­na vien­kar­ti­nis, tai džiu­gi­na. Dar­bų tik­rai ne­trūks­ta – tai ir ap­lin­kos tvar­ky­mas, juk kie­me ir la­pus rei­kia grėb­ti, ir žo­lę pjau­ti. Yra ir „po­pie­ri­nio“ dar­bos, pa­vyz­džiui, įves­ti ar per­kel­ti duo­me­nis į laik­me­nas.

Šiuo me­tu Aly­taus filialo hos­pi­so ko­man­da na­muo­se lan­ko 25 pa­cien­tus, de­ja, ne vi­si jie ga­li at­vyk­ti į die­nos cen­trą dėl svei­ka­tos būk­lės. Hos­pi­sas pa­vė­žė­ji­mo pa­slau­gą tei­kia taip pat ir gu­lin­tiems li­go­niams.

Lan­ky­to­jai cen­tre lei­džia lai­ką ke­lias die­nas per sa­vai­tę, gau­na psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­ją, at­lie­ka­mos jiems rei­ka­lin­gos pro­ce­dū­ros. Dau­gu­ma šių žmo­nių yra vie­ni­ši, tad jiems la­bai svar­bu pa­bū­ti ben­druo­me­nė­je. Aly­taus hos­pi­so die­nos cen­tro vyr. slau­gy­to­ja Laima Karpuškienė sa­ko, kad kiek­vie­nas lan­ky­to­jas lau­kia­mas, per­so­na­las ži­no, ką jis mėgs­ta, net sa­vo mėgs­ta­mus in­dus kiek­vie­nas čia tu­ri.

„Hos­pi­so die­nos cen­tre pa­dė­da­mi ser­gan­tie­siems, mes, ži­no­ma, la­bai lau­kia­me kiek­vie­no sa­va­no­rio. Rei­ka­lin­ga vi­so­ke­rio­pa pa­gal­ba, ne­pri­klau­so­mai nuo par­ti­jų, pa­žiū­rų, ti­kė­ji­mo. „Man ne­rei­kės“ – fra­zė, ku­rios ne­ga­li­me iš­tar­ti nė vie­nas, nes nie­kas ne­ži­no­me, kas mums nu­tiks ry­toj“, – sa­ko vyr. slau­gy­to­ja L.Karpuškienė.