Savanorystė Alytaus pabėgėlių registracijos centre: „Čia yra karas ir jis neatsitiko pasiruošus” (0)
Naktinė pamaina matuojama autobusais
Kovo 11-osios išvakarėse, artėjant ilgajam savaitgaliui ir prašvitus pavasarinei saulei, viliojančiai į gamtą, buvo paviešintas prašymas: pabėgėlių centrui reikia savanorių pagalbos, ateikite kas galite. Raudonojo Kryžiaus koordinatorės Monika ir Ugnė, kurių telefonais vyko registracija, dėkoja visiems atsiliepusiems – telefonai užkaito. Aritmetika – vieno pokalbio metu telefonas fiksavo 15 praleistų skambučių.
Daugelis šių atsiliepusių žmonių jau įsitraukė į savanorystę vienoje ar kitoje pozicijoje. Pabėgėlių registracijos centre savanoriai registruoja atvykstančius, dalija jiems maisto ir higienos paketus, atlieka migracijos registraciją, ieško būsto per „Stiprūs kartu“ programą, prižiūri nuo karo bėgančių šeimų vaikus, kad artimieji galėtų ramiai nusiprausti, pavalgyti po sunkios kelionės.
Raudonojo Kryžiaus savanoriai registruojasi budėjimams uždaroje feisbuko grupėje, joje skelbiama ir ekstra informacija apie atvykstančius autobusus, iki pusės šimto pabėgėlių viename. Neretai autobusai atvyksta naktį, jų skaičiumi matuojami budėjimai. Pervargusius žmones reikia užregistruoti ir apnakvindinti, padalyti maisto, higienos paketus. Kartais priimti 100 žmonių tenka vos keliems naktinės pamainos savanoriams. „Ačiū, jūs patys šauniausi!“ – tokie koordinatorių įrašai uždaroje savanorių feisbuko grupėje atsiranda po sunkių naktinių budėjimų.
„Čia yra karas“
„Mums reikia visų, siūlančių savo pagalbą, daug tokių, kurie eina pro šalį ir užeina į centrą – sako, noriu padėti“, – sako Raudonojo Kryžiaus savanorių koordinatorė Ugnė. Pradėjusi savanoriauti kovido pandemijos metu, nuo sausio Ugnė yra Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus darbuotoja – savanorių koordinatorė.
Antroji savanorių koordinatorė Alytaus pabėgėlių registracijos centre – M.Aziulevičiūtė. Prie Raudonojo Kryžiaus savanorystės ji prisijungė šią vasarą, per migrantų krizę. Monika – neformaliojo švietimo būrelio vadovė. Pabėgėlių centre jos rūpestis ir savanorių budėjimo grafikų sudarymas.
„Kol kas koordinatorės esame dviese, bet, dirbant su savanoriais, matosi, kaip natūraliai išsigrynina lyderiai, galintys koordinuoti procesą. Tikimės, kad jie bus atrama ir pagalba mums. Pačioje pradžioje ir pats registracijos procesas tobulėjo, ir kito kasdien, netgi kelis kartus per dieną. Turėti taisykles labai sudėtinga, nes situacija greitai keičiasi, reikia rasti optimalius sprendimus“, – sako Monika.
Koordinatorė mato savanorių lūkesčius ateiti ir gauti tikslų instruktažą, ką ir kaip privalai daryti. „Be abejo, mes supažindiname su užduotimis, bet negalime visiškai įvesti žmogaus ir paliekame šitą funkciją kitiems savanoriams, kurie sistemą jau žino. Suprantu, kad naujiems savanoriams tas sudėtinga, bet ir pati situacija nelengva. Čia yra karas, jis neatsitiko pasiruošus. Jis tiesiog atsitiko, ir mes visi esame įmesti. Ir visi lygiai taip pat kapanojamės. Aš labai dėkinga savanoriams, kurie viską supranta, mokosi, apsišarvuoja kantrybe, nepasiduoda, o kitą dieną jie ateina jau kaip to proceso žinovai ir moko naujokus“, – pasakoja koordinatorė Monika.
Savanorystė kaip psichoterapija
Monika ir Ugnė neabejoja, kad daugeliui žmonių, išbandžiusių savanorystę karo Ukrainoje metu padedant pabėgėliams, ji taps nevienadieniu atradimu. Šios krizės metu, be kita ko, tai ir psichoterapija. Pabėgėlių registracijos centre niekas neturi laiko ne tik aptarinėti naujausių žinių, bet netgi įsijungti jų mobiliajame telefone. Kai gali padėti tiems, kam pagalbos tikrai reikia, emociškai geriau jautiesi ir pats.
Žiūrint iš šalies savanorystės esmę suprasti sunku, čia kaip tas biblinis reikalas, „o, kad būtum šaltas arba karštas“, bet ne drungnas. Labai smagu savanorių būryje pamatyti pažįstamų alytiškių veidus, savanorystė vienija, gimsta naujos pažintys, o praleidęs drauge keturias pamainos valandas tampi labai geru pažįstamu.
„Tikroji karo krizė, kurioje matomi Raudonojo Kryžiaus savanoriai, visą laiką buvo kažkur kitur, toli nuo mūsų. Dabar viskas vietoje ir realu, pagalbos reikia čia ir dabar“, – sako savanorių koordinatorės Ugnė ir Monika. Didelė vertybė, kurią duoda savanorystė – galimybė suvokti savo laimės būseną, pilnatvę, kurios gal niekada gyvenime taip neįvertinai, kai parėjęs namo iš pabėgėlių registracijos centro, jau vien dėl to, kad pats turi kur pareiti.
„Kai pamatai, kas čia dedasi, žmonių skausmą, tuos išvargusius veidus, verkiančius vaikus, kai dar tenka pranešti apie žuvusį vyrą... Sakytum, vienas kitas žmogus bėdoje, bet kai yra minia, kai jauti jų emocijas – pačiam skauda be proto. Turbūt todėl savanorystė padedant nuo karo pasitraukusiems ukrainiečiams taip žmones ir suvienijo, atsirado stiprybė bendrystėje, tas kumštis savanorių, kurie sakė, kad „negaliu visą dieną, bet galiu keturias valandas“, arba jei naktį atvažiavo 5 autobusai – „skambinkit man“. Savanorystė čia tokia stipri, nes čia žmonės ateina dėl to, kad nori padėti“, – sako Ugnė.
Priprasti neįmanoma
Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus vadovė Aldona Turauskytė sako, kad savanorių rankų šiuo metu reikia ir „TikoTiks“ rūšiavimo punkte, ir Raudonojo Kryžiaus būstinėje Ligoninės gatvėje, ir buvusiuose globos namuose A.Juozapavičiaus gatvėje. Šiose vietose renkami ir rūšiuojami daiktai. Ko trūksta? Šiuo metu reikalingi nauji įvairaus dydžio apatiniai rūbai moterims, vaikams, paaugliams, įvairių dydžių moteriškos ir vyriškos guminės šlepetės, nes po kelionės norisi nusimesti sunkius batus. Paaugliams trūksta kasdienių drabužių – džinsų, marškinėlių, džemperių.
Vienintelis reikalavimas norintiems tapti savanoriais – amžius, tai yra nuo 18 metų. Jaunesniems reikia tėvų sutikimo, puiki išeitis – įsijungti į tokią veiklą drauge. „Savanorystė, o ne mamanorystė“ – kaip pajuokavo viena savanoriaujanti mama, paraginusi tai daryti ir sūnų, bet kiekvienas nuspręsti turi pats. Teko girdėti savanoriaujančių mokytojų pasvarstymų, kad būtent tokia veikla moksleiviams galėtų būti prasmingiausios „socialinės valandos“. Pagalbos reikia įvairiausios, net ir pakeisti telefono kortelę (atvykusieji gauna lietuviškų ryšio tiekėjų), pagelbėti su stringančia kompiuterine programa registracijai.
A.Turauskytė neabejoja: kiekvienas, jei tik jaučia, kad gali padėti, atras save kažkurioje veikloje. Svarbu viskas, taip pat ir kalbinti nuo karo besitraukiančius žmones, pasakyti, kad viskas bus gerai, papasakoti apie miestą, kuriame jie rado būstą. Tai nėra taip paprasta, kaip SMS žinute paaukoti kelis eurus gerumo akcijai, nes ukrainiečiai pasakoja savo išgyvenimus.
„Kiekviena istorija – visiškai unikali, priprasti neįmanoma, tai nusėda mumyse, mintyse ir širdyje, nes visi esame žmonės. Tai, kas vyksta, turbūt mus visus privertė permąstyti daugelį dalykų, savanorystė yra vienas iš jų“, – sako Ugnė.
P. S. Norinčius savanoriauti prašome kreiptis tiesiogiai į Alytaus pabėgelių registracijos centrą 11.30 arba 15.30 val. kasdien, klausti koordinatorių Ugnės arba Monikos.
Komentarai
Palikite savo komentarą