Sa­va­no­riš­ka veik­la Kris­ti­na iš­ma­ta­vo sa­ve – su­kau­pė pa­tir­ties, su­ra­do dar­bą

„Į sa­va­no­rys­tę, ku­ri aly­tiš­kiams dar bu­vo ne­įpras­tas rei­ka­las, at­si­tik­ti­nai įsi­trau­kiau prieš de­šimt­me­tį. Ma­no pir­mo­ji pa­žin­tis – Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Aly­taus sky­rius. Po sky­ry­bų ir ne­si­bai­gian­čių ry­šių su gy­dy­mo įstai­go­mis bei vai­ku­čiu ant ran­kų ne­bu­vau darb­da­viams pa­trauk­li dar­buo­to­ja, tad te­ko gy­ven­ti že­miau skur­do ri­bos, iš pa­šal­pos. At­ėjau į šią or­ga­ni­za­ci­ją pra­šy­ti pa­ra­mos mais­tu.

Ma­čiau rau­don­kry­žie­čių at­si­da­vi­mą ir pras­min­gą jų dar­bą.

Jie man vie­ną kar­tą, vė­liau ir an­trą, pa­siū­lė pri­si­dė­ti prie hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos da­li­ji­mo mies­te­lė­nams. Man tai da­ry­ti pa­ti­ko. Ir įsi­jun­giau į šią veik­lą ne vie­niems me­tams.

La­biau­siai at­min­ty­je yra įstri­gu­sios kas­me­ti­nės vai­kų va­sa­ros sto­vyk­los, Ka­lė­dų lai­ko­tar­pis, me­tas, kai da­li­jo­me mais­to pro­duk­tų pa­ke­tus, šil­tos ar­ba­tos su ap­si­lan­ky­mu pas vie­ni­šus se­ne­lius ne­ši­mas, pri­klau­so­my­bių tu­rin­čių žmo­nių pa­lai­ky­mas sun­kiu jiems me­tu.

Kai įsi­jun­gi, iš­si­ke­li sau tiks­lus, daug ir nu­vei­ki. Sa­va­no­rys­tė yra toks da­ly­kas, kad tu be ri­bų ga­li įgy­ven­din­ti di­de­lius už­mo­jus, daug ka­me ga­li pa­dė­ti žmo­nėms, ku­riems li­ki­mas nė­ra pa­lan­kus“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Kris­ti­na.

Per Už­im­tu­mo tar­ny­bos vyk­do­mus mo­ky­mus ji su­si­pa­ži­no su Lie­tu­vos po­li­ci­jos rė­mė­jų veik­lo­mis. Įspū­dį pa­li­ko 200 va­lan­dų sa­va­no­rys­tė pro­jek­te „Sa­va­no­riai – žmo­nių sau­gu­mui“.

„Vis dar esu ko­le­ga su pa­rei­gū­nais, jie ža­vi ma­lo­niu ben­dra­vi­mu. Pri­rei­kus sa­va­no­riau­ju vie­šuo­se ren­gi­niuo­se, su žmo­nė­mis kal­bu in­for­ma­ci­jos ir pre­ven­ci­jos sklai­dos te­mo­mis, ko­mu­ni­ka­bi­lu­mo tu­rė­jau pro­gų sem­tis už­si­mas­ka­vu­si Am­siu­mi“, – tei­gia sa­va­no­rė Kris­ti­na.

Pa­čia reikš­min­giau­sia įstai­ga, ku­ri ypač tu­rė­jo įta­kos mo­ters šian­die­nos pa­sie­ki­mams, bu­vo Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tras. Ten ji ati­dir­bo vi­suo­me­nei nau­din­go so­cia­li­nio dar­bo va­lan­das, sa­va­no­ria­vo, ga­vo ko­lek­ty­vi­nį ir psi­cho­lo­gi­nį pa­ska­ti­ni­mą.

„Vi­so­se tri­jo­se įstai­go­se įgy­tos sa­va­no­rys­tės pa­tir­tys su­si­dės­tė į gra­žų ir man la­bai svar­bų ži­nių kom­plek­tą – Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre įgi­jau so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jo spe­cia­ly­bę su pa­gy­ri­mu.

Dir­bau Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tro At­vi­rų jau­ni­mo erd­vių pro­jek­te su jau­ni­mu, tal­ki­nau Ben­druo­me­ni­nių šei­mos na­mų vai­kų prie­žiū­ro­je. Cen­tras į nau­ją dar­bo vie­tą ma­ne iš­lei­do su gė­lė­mis ir Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­dė­ka.

Da­bar dir­bu vie­no­je so­cia­li­nės glo­bos įstai­go­je su sen­jo­rais. Per­nai įsi­gi­jau slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jos kva­li­fi­ka­ci­ją“, – šian­die­na bei sa­vo dar­bo vie­tos at­ra­di­mu džiau­gia­si Kris­ti­na.

Ir apie sa­vo dar­bą, ir apie sa­va­no­rys­tę mo­te­ris kal­ba la­bai po­zi­ty­viai. Jos pa­ste­bė­ji­mu, nors sa­va­no­rys­tė yra ne­at­ly­gi­na­ma pi­ni­gais, bet sa­va­no­riau­da­mas at­gau­ni šyp­se­nas, bū­ni lai­min­ges­nio vei­do, iš džiu­ge­sio kar­tais – ir su­drė­ku­sio­mis aki­mis. O vi­sų pir­ma – pats iš­ma­tuo­ji sa­ve.

„Nie­ko ne­veik­ti ir bam­bė­ti ga­li­me vi­sa­da. Bet iš­ei­ti iš pro­ble­miš­ko kom­for­to zo­nų drįs­ta­me tik ki­tų rū­pes­tin­gų ran­kų pa­ky­lė­ti“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Ji no­ri at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad šian­dien, šia­me ko­vi­do įka­lin­ta­me lai­ke, la­biau rei­kė­tų įžvelg­ti pras­mę vie­ny­tis: pa­dė­ti kai­my­nui, kad ir nu­ė­jus už jį į par­duo­tu­vę, gal­būt vis pa­le­si­nus žie­mo­ti pa­si­li­ku­sius paukš­čius ar iš­ger­ti karš­tos ar­ba­tos su kai­my­nais dau­gia­bu­čio kie­me.