Sa­va­no­rės pa­tir­tis li­go­ni­nė­je: „Iš la­bai ar­ti ma­ty­da­ma, ko­kia plo­na gi­ja ski­ria gy­vy­bę nuo mir­ties, ki­taip ver­ti­ni kas­die­ny­bę, pa­pras­čiau žiū­ri į pro­ble­mas”

– Tur­būt dau­ge­lis žmo­nių šio­mis die­no­mis pa­gal­vo­ja apie tai, kad ga­lė­tų sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nė­je, bet jiems pri­trūks­ta le­mia­mos mo­ty­va­ci­jos. Ky­la dau­gy­bė klau­si­mų: ko­dėl bū­tent aš? ar tai bus sau­gu man ir ma­no šei­mai? ar li­go­ni­nė yra bū­tent ta vie­ta, kur ga­liu bū­ti nau­din­giau­sias? Pa­ga­liau ar su­ge­bė­siu? Kaip bu­vo Jū­sų at­ve­ju ir kas nu­lė­mė spren­di­mą?

– No­ras pra­smin­gai ke­lias va­lan­das per sa­vai­tę skir­ti sa­va­no­rys­tei bren­do jau se­niai, ta­čiau vis pri­trūk­da­vo iki le­mia­mo spren­di­mo ma­žo žings­ne­lio. Šį­kart vis­kas su­si­dė­jo la­bai lai­ku. Už­pil­džiau Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių an­ke­tą tuo me­tu, kai tiek Aly­tu­je, tiek vi­so­je Lie­tu­vo­je ki­lo su­sir­gi­mų ban­ga ir ste­bė­jo­me, su ko­kiais sun­ku­mais ir krū­viais su­si­du­ria svei­ka­tos sis­te­ma. Jau­čiau­si drą­siau, nes per­sir­gau CO­VID-19 vi­ru­su lap­kri­čio mė­ne­sį – vy­liau­si, kad or­ga­niz­mas įga­vo imu­ni­te­tą. Iš ki­tos pu­sės, pa­ti ga­na sun­kiai sir­gau ir ži­nau, kaip sun­ku tie­siog pa­kil­ti iš lo­vos, kaip sun­ku iš­lai­ky­ti puo­de­lį ar­ba­tos. O dar la­biau, kaip sun­ku, kai esi izo­liuo­tas nuo šei­mos. To­dėl, ei­nant į li­go­ni­nę, bu­vo ir bai­mės: ar aš su­ge­bė­siu? Bet bu­vo ir la­bai aiš­kus no­ras pa­dė­ti tiems, kas ser­ga, pa­dė­ti tiems, kas dir­ba su ser­gan­čiais. Tie­siog at­ėjo toks la­bai aiš­kus su­vo­ki­mas, kad šiuo me­tu aš ga­liu kaž­kam bū­ti nau­din­ga tiek dar­bu, tiek dė­me­siu. Ma­no pa­čios vai­kai už­au­gę, šiuo me­tu net ir na­mo grįž­ti ne­ga­li. Ir ne­ga­li ži­no­ti – gal­būt ka­da nors ir aš bū­siu tarp tų, ku­riems ser­gant rei­kės sa­va­no­rio pa­gal­bos ar dė­me­sio. O da­bar ma­no lai­kas ir jė­gos ga­li bū­ti kaž­kam nau­din­gos.

– Ar ta­rė­tės su šei­ma ir ko­kia bu­vo jos na­rių re­ak­ci­ja?

– Sa­vo spren­di­mą tie­siog pa­sa­kiau ir dėl to daug dis­ku­si­jų ne­ki­lo. Tie­siog šei­mos na­riai ži­no, kad iš ma­nęs ga­li­ma bu­vo to ti­kė­tis. Vai­kai la­bai pa­lai­ko, sa­kė, kad jie di­džiuo­ja­si ma­ni­mi. Tai įkve­pia.

– Kaip pri­si­me­na­te pir­mą­ją sa­va­no­rys­tės pa­tir­tį? Ar ka­da nors iki tol te­ko tu­rė­ti ko­kių rei­ka­lų su me­di­ci­na, iš­sky­rus kaip pa­cien­tui?

– Ne­tu­rė­jau jo­kios sa­va­no­rys­tės pa­tir­ties me­di­ci­nos sri­ty­je. Ačiū Die­vui, kad ne­tu­rė­jau to­kios pa­tir­ties ir su šei­mos na­riais ar ar­ti­mai­siais. Tik­rai bu­vo ne­drą­su, bet pir­mo­sios die­nos įkvė­pė, pa­lai­kė, nes sky­riaus, ku­ria­me dir­bau, dar­buo­to­jai tie­siog džiau­gė­si, kad ir čia at­si­ran­da sa­va­no­rių. Vi­si bu­vo la­bai ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­kę, sa­kė, ką ir kaip da­ry­ti.

– Kas Jus nu­ste­bi­no pra­dė­jus sa­va­no­riau­ti? Ta pras­me, kas iš es­mės bu­vo ki­taip, nei iki tol įsi­vaiz­da­vo­te? Kiek jau lai­ko sa­va­no­riau­ja­te ir ką ten­ka da­ry­ti?

– Sa­va­no­riau­ju jau tre­čia sa­vai­tė. Vi­suo­met ei­nu vie­ną sa­vait­ga­lio die­ną ir, de­rin­da­ma su sa­vo pa­grin­di­niu dar­bu, ren­kuo­si ry­ti­nį ar va­ka­ri­nį lai­ką sa­vai­tės vi­du­ry­je, vie­ną dvi die­nas per sa­vai­tę. Te­ko įvai­rius dar­bus at­lik­ti. Pir­miau­sia tai ma­nau, kad nė­ra jo­kių že­mi­nan­čių ar ne­įma­no­mų dar­bų. Ir ži­nau, kad yra žo­dis rei­kia. O li­go­ni­nė­je ei­ni ir da­rai tai, ką rei­kia – pa­de­di pa­val­gy­ti, pa­keis­ti saus­kel­nes ar tie­siog kal­bie­si su žmo­gu­mi, ku­riam no­ri­si ir rei­kia dė­me­sio. Ten nė­ra vie­tos pui­ky­bei. Džiu­gu, kad ko­vi­do at­ve­jų ma­žė­ja, sky­rius, ku­ria­me sa­va­no­ria­vau, bus iš­ar­dy­tas. Kiek ži­nau, rei­kės pa­gal­bos kaž­ku­riuo­se glo­bos na­muo­se. Esu nu­si­tei­ku­si vyk­ti ten, kur rei­kės pa­gal­bos ir pa­pil­do­mų ran­kų.

– Ką va­din­tu­mė­te sub­jek­ty­viu sa­va­no­rys­tės iš­šū­kiu ir ko­kiais mo­men­tais ge­riau­siai jau­čia­te pras­mę to, ką da­ro­te?

– Su­dė­tin­gas klau­si­mas. Dėl pras­mės. Bu­vo to­kia mo­čiu­tė sky­riu­je. Vie­ną sa­vait­ga­lį dar ga­na žva­li, juo­ke­lį ko­kį su­sa­kan­ti. Ki­tą kar­tą at­ėju­si ma­tau, kad silps­ta. De­juo­ja. Klau­siu, kas ne­ge­rai. Iš­pa­sa­ko­ja, aš klau­sau. Pa­glos­tau, nu­ra­mi­nu, pa­si­tiks­li­nu, kur ir ką skau­da. Sa­kau, at­eis gy­dy­to­jas, pa­sa­ky­sit, gal jis kuo pa­dės. O ji sa­ko – tai kad tu, vai­ke­li, ma­no gy­dy­to­ja, man jau ir ge­riau pa­si­da­rė. Čia gal ir pras­mė. Kar­tais ne vais­tų, o tie­siog žmo­giš­ko dė­me­sio li­go­niui rei­kia. Ir vi­sos dar­buo­to­jos, kal­bi­nan­čios, guo­džian­čios ir tie­siog nuo­šir­džiai dir­ban­čios sa­vo dar­bą, yra ver­tos pa­gar­bos ir pa­dė­kos. Gal ir ta­me yra pras­mė – iš ar­ti pa­ma­ty­ti, koks su­dė­tin­gas, koks svar­bus ir at­sa­kin­gas kiek­vie­no me­di­ko dar­bas.

– Tar­ki­te ke­lis žo­džius apie tą gar­sų­jį „ska­fan­drą“. Ar la­bai ne­pa­to­gus, ar nuo­lat jį ten­ka vil­kė­ti ir sa­va­no­riams?

– Ka­dan­gi bu­vau rau­do­no­je zo­no­je, te­ko vil­kė­ti pil­ną kom­plek­tą ap­sau­gos prie­mo­nių. Il­gai iš­bū­ti – tik­ras iš­šū­kis. Ir kvė­puo­ti sun­ku, ir ju­de­siai kiek ri­bo­ti. Bet su­dė­tin­giau­sia mū­vint dve­jas pirš­ti­nes at­lik­ti pirš­tų mik­lu­mo rei­ka­lin­gą dar­bą. Ir nors jau at­ro­do, kad šį­kart pa­to­giau kaž­kaip vis­kas, kiek­vie­ną kar­tą, nu­si­vil­kus ska­fan­drą ir nu­si­ė­mus ap­sau­gos prie­mo­nes, vis ki­tur ma­tai li­ku­sias įsi­spau­du­sias žy­mes.

– Ko­kių at­ra­di­mų, nau­jų pa­tir­čių do­va­no­jo sa­va­no­rys­tė Jums pa­čiai?

– Pir­miau­sia tai tik­tai dar kar­tą įsi­ti­ki­nau, kad kar­tais mes net ne­ži­no­me, kiek ga­li­me, nes net ne­ban­do­me. Aš iš­ban­džiau sa­va­no­rys­tę, dar­bą li­go­ni­nė­je ir su­pra­tau, kad ga­liu. Tai su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo. O man dar yra ki­ta, ne­ma­to­ma, bet la­bai stip­ri sa­va­no­rys­tės pu­sė. Tie­siog iš la­bai ar­ti ma­ty­da­ma, ko­kia plo­na gi­ja kar­tais ski­ria gy­vy­bę nuo mir­ties, ki­taip pra­de­di ver­tin­ti kas­die­ny­bę. Daug pa­pras­čiau žiū­riu į pro­ble­mas. Vi­sų pir­ma, klau­siu sa­vęs, ar tai tik­rai pro­ble­mos? O su­vo­ki­mas, kad gy­ve­ni­mas ga­li tie­siog im­ti ir nu­trūk­ti, kaž­kaip ir su­kre­čia, ir at­ne­ša kaž­ko­kią vi­di­nę ra­my­bę. Sun­ku nu­sa­ky­ti, ko­kie vir­smai vyks­ta gal­vo­je.

– Kaip ma­no­te, kas pla­či­ą­ja pras­me vie­ni­ja vi­sus tuos žmo­nes, ku­rie iš­ban­dė sa­ve sa­va­no­riau­da­mi li­go­ni­nė­je, CO­VID-19 sky­riuo­se, pra­de­dant po­li­ti­kais, de­šim­tis tūks­tan­čių se­kė­jų tu­rin­čias in­flu­en­ce­riais ir bai­giant žmo­nė­mis, ku­rių ne ar­ti­mi drau­gai ne­ži­no, kad jie tai da­ro?

– Ko ge­ro, kiek­vie­nas ei­da­mas tu­ri kaž­ko­kių in­di­vi­du­a­lių tiks­lų, min­čių ir pa­na­šiai. Bet vie­ni­jan­ti min­tis, sa­ky­čiau, yra ge­bė­ji­mas su­vok­ti si­tu­a­ci­jos svar­bu­mą, drą­sa ir no­ras pa­dė­ti bei pri­si­dė­ti. Sė­dė­ti ir kri­ti­kuo­ti, šai­py­tis ar er­zin­ti vi­sai ne­sun­ku. Ir tai tik žo­džiai. O sa­va­no­rys­tė – tai jau veiks­mas. Yra ir to­kių žmo­nių, ku­rie no­rė­tų, bet dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­ga­li ei­ti į li­go­ni­nes ar slau­gos, glo­bos na­mus ir fi­ziš­kai ten bū­ti ir pa­dė­ti. Bet jie pa­de­da pa­lai­ky­da­mi žo­džiu. Įvai­rių re­ak­ci­jų ir aš iš­gir­dau. Drau­ge no­rė­čiau pa­dė­ko­ti tiems, kas pa­lai­ko to­kį ma­no no­rą ir pa­si­ry­ži­mą, pa­lai­ko pa­čią sa­va­no­rys­tės idė­ją. To­dėl, re­a­liai pa­bu­vus tarp gau­sy­bės ser­gan­čių­jų, vi­si ne­igian­tys, ne­si­lai­kan­tys rei­ka­la­vi­mų, juos ig­no­ruo­jan­tys man ke­lia gai­les­tį. Jau ne­pyks­tu ir ne­si­pik­ti­nu. Vi­so­kių žmo­nių, vi­so­kių nuo­mo­nių yra. Bet tu­riu nu­si­sta­ty­mą ir po­zi­ci­ją – nie­ka­da ne­si­gin­či­ju su žmo­gu­mi, ku­riam ma­no nuo­mo­nė ne­įdo­mi, ar ma­tau, kad jis ne­pa­keis sa­vo­sios ir su ka­žin ko­kiais ar­gu­men­tais. Įti­ki­nė­ti, gin­čy­tis su skep­ti­ku, aiš­kin­ti, kad svar­bu sau­go­tis ir sau­go­ti ki­tus – daug ener­gi­jos rei­ka­lau­jan­tis da­ly­kas. Aš ren­kuo­si ki­tą ke­lią – ge­riau tuo me­tu sa­vo ener­gi­ją pa­nau­do­siu pra­smin­giau, ten, kur jos šiuo me­tu la­biau­siai rei­kia.