Sa­va­no­rės pa­tir­tis li­go­ni­nė­je: „Iš la­bai ar­ti ma­ty­da­ma, ko­kia plo­na gi­ja ski­ria gy­vy­bę nuo mir­ties, ki­taip ver­ti­ni kas­die­ny­bę, pa­pras­čiau žiū­ri į pro­ble­mas” (7)

Saulė Pinkevičienė
Erika Poškevičienė sako, kad ilgai išbūti su tokia apranga – tikras iššūkis, kurį medikai patiria kasdien. Asmeninė nuotr.
Erika Poškevičienė sako, kad ilgai išbūti su tokia apranga – tikras iššūkis, kurį medikai patiria kasdien. Asmeninė nuotr.
Šiuo įtemp­tu vi­sai vi­suo­me­nei lai­ku Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Šal­ti­nė­lis“ di­rek­to­rė Eri­ka Poš­ke­vi­čie­nė iš­ban­dė sa­ve sa­va­no­rys­tė­je. Min­tis kir­bė­ju­si se­niai, o im­tis ini­cia­ty­vos pa­ska­ti­no la­bai aiš­kus su­vo­ki­mas, kad ji ga­li bū­ti tik­rai kaž­kam nau­din­ga tiek dar­bu, tiek dė­me­siu, skir­da­ma ke­lias lais­va­lai­kio va­lan­das per sa­vai­tę.

– Tur­būt dau­ge­lis žmo­nių šio­mis die­no­mis pa­gal­vo­ja apie tai, kad ga­lė­tų sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nė­je, bet jiems pri­trūks­ta le­mia­mos mo­ty­va­ci­jos. Ky­la dau­gy­bė klau­si­mų: ko­dėl bū­tent aš? ar tai bus sau­gu man ir ma­no šei­mai? ar li­go­ni­nė yra bū­tent ta vie­ta, kur ga­liu bū­ti nau­din­giau­sias? Pa­ga­liau ar su­ge­bė­siu? Kaip bu­vo Jū­sų at­ve­ju ir kas nu­lė­mė spren­di­mą?

– No­ras pra­smin­gai ke­lias va­lan­das per sa­vai­tę skir­ti sa­va­no­rys­tei bren­do jau se­niai, ta­čiau vis pri­trūk­da­vo iki le­mia­mo spren­di­mo ma­žo žings­ne­lio. Šį­kart vis­kas su­si­dė­jo la­bai lai­ku. Už­pil­džiau Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių an­ke­tą tuo me­tu, kai tiek Aly­tu­je, tiek vi­so­je Lie­tu­vo­je ki­lo su­sir­gi­mų ban­ga ir ste­bė­jo­me, su ko­kiais sun­ku­mais ir krū­viais su­si­du­ria svei­ka­tos sis­te­ma. Jau­čiau­si drą­siau, nes per­sir­gau CO­VID-19 vi­ru­su lap­kri­čio mė­ne­sį – vy­liau­si, kad or­ga­niz­mas įga­vo imu­ni­te­tą. Iš ki­tos pu­sės, pa­ti ga­na sun­kiai sir­gau ir ži­nau, kaip sun­ku tie­siog pa­kil­ti iš lo­vos, kaip sun­ku iš­lai­ky­ti puo­de­lį ar­ba­tos. O dar la­biau, kaip sun­ku, kai esi izo­liuo­tas nuo šei­mos. To­dėl, ei­nant į li­go­ni­nę, bu­vo ir bai­mės: ar aš su­ge­bė­siu? Bet bu­vo ir la­bai aiš­kus no­ras pa­dė­ti tiems, kas ser­ga, pa­dė­ti tiems, kas dir­ba su ser­gan­čiais. Tie­siog at­ėjo toks la­bai aiš­kus su­vo­ki­mas, kad šiuo me­tu aš ga­liu kaž­kam bū­ti nau­din­ga tiek dar­bu, tiek dė­me­siu. Ma­no pa­čios vai­kai už­au­gę, šiuo me­tu net ir na­mo grįž­ti ne­ga­li. Ir ne­ga­li ži­no­ti – gal­būt ka­da nors ir aš bū­siu tarp tų, ku­riems ser­gant rei­kės sa­va­no­rio pa­gal­bos ar dė­me­sio. O da­bar ma­no lai­kas ir jė­gos ga­li bū­ti kaž­kam nau­din­gos.

– Ar ta­rė­tės su šei­ma ir ko­kia bu­vo jos na­rių re­ak­ci­ja?

– Sa­vo spren­di­mą tie­siog pa­sa­kiau ir dėl to daug dis­ku­si­jų ne­ki­lo. Tie­siog šei­mos na­riai ži­no, kad iš ma­nęs ga­li­ma bu­vo to ti­kė­tis. Vai­kai la­bai pa­lai­ko, sa­kė, kad jie di­džiuo­ja­si ma­ni­mi. Tai įkve­pia.

– Kaip pri­si­me­na­te pir­mą­ją sa­va­no­rys­tės pa­tir­tį? Ar ka­da nors iki tol te­ko tu­rė­ti ko­kių rei­ka­lų su me­di­ci­na, iš­sky­rus kaip pa­cien­tui?

– Ne­tu­rė­jau jo­kios sa­va­no­rys­tės pa­tir­ties me­di­ci­nos sri­ty­je. Ačiū Die­vui, kad ne­tu­rė­jau to­kios pa­tir­ties ir su šei­mos na­riais ar ar­ti­mai­siais. Tik­rai bu­vo ne­drą­su, bet pir­mo­sios die­nos įkvė­pė, pa­lai­kė, nes sky­riaus, ku­ria­me dir­bau, dar­buo­to­jai tie­siog džiau­gė­si, kad ir čia at­si­ran­da sa­va­no­rių. Vi­si bu­vo la­bai ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­kę, sa­kė, ką ir kaip da­ry­ti.

– Kas Jus nu­ste­bi­no pra­dė­jus sa­va­no­riau­ti? Ta pras­me, kas iš es­mės bu­vo ki­taip, nei iki tol įsi­vaiz­da­vo­te? Kiek jau lai­ko sa­va­no­riau­ja­te ir ką ten­ka da­ry­ti?

– Sa­va­no­riau­ju jau tre­čia sa­vai­tė. Vi­suo­met ei­nu vie­ną sa­vait­ga­lio die­ną ir, de­rin­da­ma su sa­vo pa­grin­di­niu dar­bu, ren­kuo­si ry­ti­nį ar va­ka­ri­nį lai­ką sa­vai­tės vi­du­ry­je, vie­ną dvi die­nas per sa­vai­tę. Te­ko įvai­rius dar­bus at­lik­ti. Pir­miau­sia tai ma­nau, kad nė­ra jo­kių že­mi­nan­čių ar ne­įma­no­mų dar­bų. Ir ži­nau, kad yra žo­dis rei­kia. O li­go­ni­nė­je ei­ni ir da­rai tai, ką rei­kia – pa­de­di pa­val­gy­ti, pa­keis­ti saus­kel­nes ar tie­siog kal­bie­si su žmo­gu­mi, ku­riam no­ri­si ir rei­kia dė­me­sio. Ten nė­ra vie­tos pui­ky­bei. Džiu­gu, kad ko­vi­do at­ve­jų ma­žė­ja, sky­rius, ku­ria­me sa­va­no­ria­vau, bus iš­ar­dy­tas. Kiek ži­nau, rei­kės pa­gal­bos kaž­ku­riuo­se glo­bos na­muo­se. Esu nu­si­tei­ku­si vyk­ti ten, kur rei­kės pa­gal­bos ir pa­pil­do­mų ran­kų.

– Ką va­din­tu­mė­te sub­jek­ty­viu sa­va­no­rys­tės iš­šū­kiu ir ko­kiais mo­men­tais ge­riau­siai jau­čia­te pras­mę to, ką da­ro­te?

– Su­dė­tin­gas klau­si­mas. Dėl pras­mės. Bu­vo to­kia mo­čiu­tė sky­riu­je. Vie­ną sa­vait­ga­lį dar ga­na žva­li, juo­ke­lį ko­kį su­sa­kan­ti. Ki­tą kar­tą at­ėju­si ma­tau, kad silps­ta. De­juo­ja. Klau­siu, kas ne­ge­rai. Iš­pa­sa­ko­ja, aš klau­sau. Pa­glos­tau, nu­ra­mi­nu, pa­si­tiks­li­nu, kur ir ką skau­da. Sa­kau, at­eis gy­dy­to­jas, pa­sa­ky­sit, gal jis kuo pa­dės. O ji sa­ko – tai kad tu, vai­ke­li, ma­no gy­dy­to­ja, man jau ir ge­riau pa­si­da­rė. Čia gal ir pras­mė. Kar­tais ne vais­tų, o tie­siog žmo­giš­ko dė­me­sio li­go­niui rei­kia. Ir vi­sos dar­buo­to­jos, kal­bi­nan­čios, guo­džian­čios ir tie­siog nuo­šir­džiai dir­ban­čios sa­vo dar­bą, yra ver­tos pa­gar­bos ir pa­dė­kos. Gal ir ta­me yra pras­mė – iš ar­ti pa­ma­ty­ti, koks su­dė­tin­gas, koks svar­bus ir at­sa­kin­gas kiek­vie­no me­di­ko dar­bas.

– Tar­ki­te ke­lis žo­džius apie tą gar­sų­jį „ska­fan­drą“. Ar la­bai ne­pa­to­gus, ar nuo­lat jį ten­ka vil­kė­ti ir sa­va­no­riams?

– Ka­dan­gi bu­vau rau­do­no­je zo­no­je, te­ko vil­kė­ti pil­ną kom­plek­tą ap­sau­gos prie­mo­nių. Il­gai iš­bū­ti – tik­ras iš­šū­kis. Ir kvė­puo­ti sun­ku, ir ju­de­siai kiek ri­bo­ti. Bet su­dė­tin­giau­sia mū­vint dve­jas pirš­ti­nes at­lik­ti pirš­tų mik­lu­mo rei­ka­lin­gą dar­bą. Ir nors jau at­ro­do, kad šį­kart pa­to­giau kaž­kaip vis­kas, kiek­vie­ną kar­tą, nu­si­vil­kus ska­fan­drą ir nu­si­ė­mus ap­sau­gos prie­mo­nes, vis ki­tur ma­tai li­ku­sias įsi­spau­du­sias žy­mes.

– Ko­kių at­ra­di­mų, nau­jų pa­tir­čių do­va­no­jo sa­va­no­rys­tė Jums pa­čiai?

– Pir­miau­sia tai tik­tai dar kar­tą įsi­ti­ki­nau, kad kar­tais mes net ne­ži­no­me, kiek ga­li­me, nes net ne­ban­do­me. Aš iš­ban­džiau sa­va­no­rys­tę, dar­bą li­go­ni­nė­je ir su­pra­tau, kad ga­liu. Tai su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo. O man dar yra ki­ta, ne­ma­to­ma, bet la­bai stip­ri sa­va­no­rys­tės pu­sė. Tie­siog iš la­bai ar­ti ma­ty­da­ma, ko­kia plo­na gi­ja kar­tais ski­ria gy­vy­bę nuo mir­ties, ki­taip pra­de­di ver­tin­ti kas­die­ny­bę. Daug pa­pras­čiau žiū­riu į pro­ble­mas. Vi­sų pir­ma, klau­siu sa­vęs, ar tai tik­rai pro­ble­mos? O su­vo­ki­mas, kad gy­ve­ni­mas ga­li tie­siog im­ti ir nu­trūk­ti, kaž­kaip ir su­kre­čia, ir at­ne­ša kaž­ko­kią vi­di­nę ra­my­bę. Sun­ku nu­sa­ky­ti, ko­kie vir­smai vyks­ta gal­vo­je.

– Kaip ma­no­te, kas pla­či­ą­ja pras­me vie­ni­ja vi­sus tuos žmo­nes, ku­rie iš­ban­dė sa­ve sa­va­no­riau­da­mi li­go­ni­nė­je, CO­VID-19 sky­riuo­se, pra­de­dant po­li­ti­kais, de­šim­tis tūks­tan­čių se­kė­jų tu­rin­čias in­flu­en­ce­riais ir bai­giant žmo­nė­mis, ku­rių ne ar­ti­mi drau­gai ne­ži­no, kad jie tai da­ro?

– Ko ge­ro, kiek­vie­nas ei­da­mas tu­ri kaž­ko­kių in­di­vi­du­a­lių tiks­lų, min­čių ir pa­na­šiai. Bet vie­ni­jan­ti min­tis, sa­ky­čiau, yra ge­bė­ji­mas su­vok­ti si­tu­a­ci­jos svar­bu­mą, drą­sa ir no­ras pa­dė­ti bei pri­si­dė­ti. Sė­dė­ti ir kri­ti­kuo­ti, šai­py­tis ar er­zin­ti vi­sai ne­sun­ku. Ir tai tik žo­džiai. O sa­va­no­rys­tė – tai jau veiks­mas. Yra ir to­kių žmo­nių, ku­rie no­rė­tų, bet dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­ga­li ei­ti į li­go­ni­nes ar slau­gos, glo­bos na­mus ir fi­ziš­kai ten bū­ti ir pa­dė­ti. Bet jie pa­de­da pa­lai­ky­da­mi žo­džiu. Įvai­rių re­ak­ci­jų ir aš iš­gir­dau. Drau­ge no­rė­čiau pa­dė­ko­ti tiems, kas pa­lai­ko to­kį ma­no no­rą ir pa­si­ry­ži­mą, pa­lai­ko pa­čią sa­va­no­rys­tės idė­ją. To­dėl, re­a­liai pa­bu­vus tarp gau­sy­bės ser­gan­čių­jų, vi­si ne­igian­tys, ne­si­lai­kan­tys rei­ka­la­vi­mų, juos ig­no­ruo­jan­tys man ke­lia gai­les­tį. Jau ne­pyks­tu ir ne­si­pik­ti­nu. Vi­so­kių žmo­nių, vi­so­kių nuo­mo­nių yra. Bet tu­riu nu­si­sta­ty­mą ir po­zi­ci­ją – nie­ka­da ne­si­gin­či­ju su žmo­gu­mi, ku­riam ma­no nuo­mo­nė ne­įdo­mi, ar ma­tau, kad jis ne­pa­keis sa­vo­sios ir su ka­žin ko­kiais ar­gu­men­tais. Įti­ki­nė­ti, gin­čy­tis su skep­ti­ku, aiš­kin­ti, kad svar­bu sau­go­tis ir sau­go­ti ki­tus – daug ener­gi­jos rei­ka­lau­jan­tis da­ly­kas. Aš ren­kuo­si ki­tą ke­lią – ge­riau tuo me­tu sa­vo ener­gi­ją pa­nau­do­siu pra­smin­giau, ten, kur jos šiuo me­tu la­biau­siai rei­kia.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Šiuo liudijimu verta pasidalinti pasauliui. Aš čia pasakoju gerų daktaro Ilekhojie darbų pasauliui. Mano vyras paliko mane ir mano vaikus dėl kitos vyresnės moters. Man nebuvo taip lengva .. Aš taip myliu savo vyrą ir nepraradau vilties, aš vis meldžiausi, o Dievas pagaliau atsakė į mano maldas ... Aš internete ieškojau burtų ratuko, kuris padėtų suvienyti mane ir mano meilužį amžinai ir mačiau tiek daug liudijimų, kaip daktaras Ilekhojie padėjo tiek daugeliui žmonių internete, ir nusprendžiau duoti jam teismą ... susisiekiau su juo ir paaiškinau. Jis man liepė nesijaudinti, kad jis grąžins mano vyrą per 24 valandas. Jis pasikonsultavo su savo galiomis ir patikino, kad nesijaudinčiau. Jis padarė savo darbą ir užbūrė, ir mano didžiausiai nuostabai, mano vyras tą pačią dieną grįžo maldaudamas ir verkdamas, kaip sakė daktaras Ilekhojie. Mes esame laimingi ir gyvename kartu kaip vienas. Susisiekite su dr. Ilekhojie. „WhatsApp“ numeris + 2348147400259 / el. Paštas (gethelp05@gmail.com)

    Komentaras

    Šiuo liudijimu verta pasidalinti pasauliui. Aš čia pasakoju gerų daktaro Ilekhojie darbų pasauliui. Mano vyras paliko mane ir mano vaikus dėl kitos vyresnės moters. Man nebuvo taip lengva .. Aš taip myliu savo vyrą ir nepraradau vilties, aš vis meldžiausi, o Dievas pagaliau atsakė į mano maldas ... Aš internete ieškojau burtų ratuko, kuris padėtų suvienyti mane ir mano meilužį amžinai ir mačiau tiek daug liudijimų, kaip daktaras Ilekhojie padėjo tiek daugeliui žmonių internete, ir nusprendžiau duoti jam teismą ... susisiekiau su juo ir paaiškinau. Jis man liepė nesijaudinti, kad jis grąžins mano vyrą per 24 valandas. Jis pasikonsultavo su savo galiomis ir patikino, kad nesijaudinčiau. Jis padarė savo darbą ir užbūrė, ir mano didžiausiai nuostabai, mano vyras tą pačią dieną grįžo maldaudamas ir verkdamas, kaip sakė daktaras Ilekhojie. Mes esame laimingi ir gyvename kartu kaip vienas. Susisiekite su dr. Ilekhojie. „WhatsApp“ numeris + 2348147400259 / el. Paštas (gethelp05@gmail.com)

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.