Sa­mu­e­lis Ta­cas: „Su­de­rin­ti rei­kia ne tik in­stru­men­tus, bet ir mu­zi­kan­tų kū­nus”

Ko­dėl smui­ki­nin­kui nau­din­ga ra­vė­ti dar­žus?

S.Ta­cas pa­sa­ko­jo, kad tarp jo įkur­tos kū­no de­ri­ni­mo stu­di­jos, vei­kian­čios cen­tri­nia­me Man­ha­te­ne (Niu­jor­kas), pa­cien­tų yra dau­gy­bė mu­zi­kan­tų, jau­niau­siam, ku­riam pri­rei­kė pa­gal­bos – sep­ty­ne­ri, vy­riau­sia­jam – 92-eji. Tarp pa­cien­tų to­kios gar­se­ny­bės kaip vio­lon­če­li­nin­kas Mstis­la­vas Rost­ro­po­vi­čius, smui­ki­nin­kas se­ras Yehu­dis Me­nu­hi­nas ir dau­gy­bė ki­tų.

„Smui­kas yra toks in­stru­men­tas, ku­riuo gro­ti rei­ka­lin­ga mū­sų kū­nui ne­na­tū­ra­li po­zi­ci­ja, tai­gi vi­sus smui­ki­nin­kus ka­muo­ja pa­na­šios pro­ble­mos, įvai­rias vie­tas skau­dės ir jums, jei gro­si­te ke­lias de­šim­tis me­tų“, – sa­kė ki­ne­zi­te­ra­peu­tas or­kest­ro na­riams.

S.Ta­cas šmaikš­ta­vo gir­dė­jęs ir to­kį ki­ne­zi­te­ra­peu­tų siū­ly­mą: pus­va­lan­dį gro­ti kai­re ir pus­va­lan­dį – de­ši­ne ran­ko­mis. Gal toks re­cep­tas ga­lė­tų pa­dė­ti te­ni­si­nin­kui, bet tik­rai ne mu­zi­kan­tui.

Jo ma­ny­mu, vie­nin­te­lis bū­das, ku­ris ga­li iš­lai­ky­ti kū­ną svei­ką, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ką dir­ba­me, – mankš­ta. Di­džiau­sia klai­da ir nesu­si­pra­ti­mu jis va­di­na mu­zi­kan­tų at­lei­di­mą nuo kū­no kul­tū­ros pa­mo­kų, nes esą taip jie sau­go ran­kas ir pan.

„Ypač stip­rios tu­ri bū­ti smui­ki­nin­ko ran­kos, net dar­žus ra­vė­ti yra la­bai nau­din­ga. Per­trau­ko­se re­pe­tuo­jant pra­vers mankš­ta su ka­muo­liu­ku, pa­su­kio­ji­mas, pa­mė­ty­mas. Re­ko­men­duo­ju vi­sas spor­to ša­kas, taip pat ir jud­riuo­sius žai­di­mus“, – pa­ta­rė sve­čias.

Svei­ka­ta – as­me­ni­nė pro­ble­ma

S.Ta­cas ste­bi­si, kad Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je šiuo me­tu ski­ria­ma vi­sai ma­žai dė­me­sio fi­zi­niam la­vi­ni­mui, nors anks­čiau šio­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je dir­bo net 7 tre­ne­riai. „Rei­kia su­pras­ti, kad svei­ka­ta yra as­me­ni­nė pro­ble­ma. Jū­sų svei­ka­ta jū­sų ran­ko­se, jei da­ry­si­te pra­ti­mus, or­kest­ras skam­bės ge­riau“, – įsi­ti­ki­nęs sve­čias.

Pa­pras­čiau­sias pra­ti­mas, tin­kan­tis gro­jan­tiems bet ku­riuo mu­zi­kos in­tru­men­tu (tur­būt ir dir­ban­tiems kom­piu­te­riu) – kas 40 mi­nu­čių da­ry­ti per­trau­kas ir jų me­tu pa­siū­buo­ti nu­leis­to­mis ran­ko­mis ap­link sa­ve. Be­je, ma­žiau­siai pro­ble­mų ky­la gro­jan­tiems mu­ša­mai­siais, smui­ki­nin­kus ka­muo­ja įtam­pa pe­čiuo­se, flei­ti­nin­kus – kak­lo pro­ble­mos. Jiems pa­ta­ria­ma daž­niau pa­šo­ki­nė­ti per vir­vu­tę, nes tai svar­bu kvė­pa­vi­mui.

S.Ta­cas sa­ko, kad svar­biau­sia ne­pa­mirš­ti: žmo­gaus kū­nas su­tver­tas ju­dė­ti. Jo tiks­las yra ge­ra­no­riš­kai ir ne­at­ly­gin­ti­nai skleis­ti pa­tir­tį, įgy­tą per dau­gy­bę dar­bo me­tų – re­ko­men­duo­ja­mus pra­ti­mus, skir­tus įvai­rioms pro­ble­mos spręs­ti, ga­li­ma ras­ti „You­Tu­be“ ka­na­le, taip pat jo kny­go­se.

JAV trūks­ta ne mu­zi­kan­tų, o žiū­ro­vų

S.Ta­cas su­si­ti­ki­mo me­tu pa­si­džiau­gė „Sva­jo­nės“ sva­jo­ne – ki­tais me­tais ko­lek­ty­vas ruo­šia­si kon­cer­ti­niam tu­rui JAV. „At­va­žiuo­si­te į Ame­ri­ką, da­ry­si­te pra­ti­mus, o jei skau­dės – su­de­rin­si­me ne smui­kus, o kū­nus“, – S.Ta­cas kal­bė­jo ne tik apie ki­ne­zi­te­ra­pi­ją, bet ir mu­zi­ki­nę ter­pę, ko „Sva­jo­nei“ ti­kė­tis JAV.

Pa­sak Niu­jor­ke gy­ve­nan­čio iš­ei­vio, ne­bū­ti­na gro­ti Car­ne­gie Hall (Kar­ne­gio sa­lė­je), di­džiau­sio­je Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų kon­cer­tų sa­lė­je Niu­jor­ke, tu­rin­čio­je 2 tūkst. 784 vie­tas, bet la­bai ge­ras jaus­mas sa­vai­me, kad esi gro­jęs Ame­ri­ko­je. Tie­sa, šio­je ša­ly­je trūks­ta ne mu­zi­kan­tų ar or­kest­rų, o žiū­ro­vų.

S.Ta­cas nu­si­ste­bė­jo ap­lan­kęs Vil­niu­je ope­rą ir du kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tus, ku­riuo­se sa­lės bu­vo pil­nos. JAV, anot jo, tai pa­kan­ka­mai re­tas reiš­ki­nys.

„Esu už­tik­rin­tas, kad ki­tą­met pa­ma­ty­siu jus JAV, pa­dė­siu, kuo ga­lė­siu“, – kal­bė­jo S.Ta­cas, pa­si­džiau­gęs, kad šian­dien aly­tiš­kiai tu­ri vi­sai ki­to­kias są­ly­gas mu­zi­kuo­ti nei jo lai­kais: – „Mes re­pe­ta­vo­me mo­kyk­los rū­sy­je, o Ma­le­rio (Gus­ta­vas Mah­le­ris, aust­rų ko­po­zi­to­rius ir di­ri­gen­tas) nė var­do ne­bu­vo­me gir­dė­ję?“

Ži­no­ma, to­bu­lė­ti vi­sa­da yra kur: „Sva­jo­nės“ di­ri­gen­tas Vy­tau­tas Ki­mi­nius sa­kė, kad or­kest­rui la­bai pra­vers­tų re­gu­liuo­ja­mo aukš­čio pul­tai ir kė­dės, ta­čiau tai yra ne­pi­gus ma­lo­nu­mas.

Ab­so­liu­čią mu­zi­ki­nę klau­są tu­rin­tis S.Ta­cas, ko ge­ro, ir pats ga­lė­jo tap­ti mu­zi­kan­tu, ta­čiau pa­si­rin­ko ki­tą ke­lią. Sve­čiuo­jan­tis Aly­tu­je jam pa­vy­ko ap­si­lan­ky­ti kny­gos „Dzū­ki­jos kraš­to pu­čia­mų­jų or­kest­rai“ (au­to­riai Ri­man­tas Jo­čys ir Jus­ti­na Jo­čy­tė-Ori­nie­nė) prista­tyme, ku­riame da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie pa­aug­lys­tės me­tus Aly­tu­je. S.Ta­cas gro­jo akor­de­o­nu ir elek­tro­var­go­nais 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­re-džiaz­ben­de. Taip pat – tri­mi­tu 1-osios ir 2-osios vi­du­ri­nių mo­kyk­lų pu­čia­mų­jų or­kest­re.

Iš Aly­taus į JAV jis iš­si­ve­žė ir do­mė­ji­mą­si dai­le, o jo pra­džia bu­vo rep­ro­duk­ci­jų al­bu­mai, ku­riuos sa­vo mo­ki­niams ro­dė dai­lės mo­ky­to­ja. Šiuo me­tu jis yra pri­va­čios me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­jos sa­vi­nin­kas, da­lį jos šią va­sa­rą ga­lė­jo­me pa­ma­ty­ti Aly­taus si­na­go­go­je.