Są­mo­nin­gas ke­lio­nes or­ga­ni­zuo­jan­ti Mig­lė Ma­to­nė: „Sie­kia­me pa­ro­dy­ti ke­liau­to­jams gam­tos me­di­ci­nos ga­lią”

„Nuo pat vai­kys­tės sva­jo­jau daug ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti pa­sau­lį, pa­žin­ti skir­tin­gas ša­lių kul­tū­ras, tra­di­ci­jas, žmo­nes“, – pa­sa­ko­jo Mig­lė.

Dau­gy­bę pa­sau­lio kam­pe­lių iš­ty­ri­nė­ju­si M.Matonė sa­vo ke­liau­to­jos kar­je­rą pra­dė­jo nuo ne­to­li­mų, daž­niau­siai ke­lio­nių agen­tū­rų su­pla­nuo­tų sa­vai­tės iš­vy­kų. Ta­čiau, kaip pa­ti sa­kė, jaus­da­ma, kaip grei­tai sve­čio­se ša­ly­se pra­le­kia die­nos ir no­rė­da­ma šiuo ma­lo­nu­mu pa­si­mė­gau­ti il­giau, iš­si­kė­lė tiks­lą – iš­vyk­ti į no­ri­mą ša­lį il­gam lai­kui.

Mig­lės ir An­driaus sva­jo­se bu­vo ža­vu­sis Tai­lan­das, to­dėl po il­gų in­for­ma­ci­jos apie šią ša­lį pa­ieš­kų, po­ra lei­do sa­vo sva­jo­nei iš­si­pil­dy­ti – nu­si­pir­ko bi­lie­tus ir dviem mė­ne­siams iš­vy­ko į Piet­ry­čių Azi­ją. Ten jie ne tik ty­ri­nė­jo ša­lį, bet ir gau­dė įkvė­pi­mą, ti­kė­da­mie­si at­ras­ti veik­lą, lei­sian­čią Tai­lan­de gy­ven­ti ir už­si­dirb­ti.

„Ši sva­jo­nė taip pat iš­si­pil­dė – An­drius Tai­lan­de pra­dė­jo fo­to­gra­fuo­ti ves­tu­ves ir ki­tas fo­to­se­si­jas, kū­rė­me re­kla­mi­nius fil­mu­kus vi­loms, iki pan­de­mi­jos net­gi bu­vo­me pra­dė­ję fil­muo­ti lai­das“, – džiaugs­mo ne­slė­pė aly­tiš­kė.

Pri­si­jau­ki­nu­si Azi­ją ne tik dva­siš­kai, bet ir fi­nan­siš­kai, po­ra jo­je pra­lei­do net še­šias žie­mas. Ten ap­lan­kė ne tik Tai­lan­dą, bet ir Ma­lai­zi­ją, Sin­ga­pū­rą, Fi­li­pi­nus, du kar­tus vy­ko į In­do­ne­zi­jos Ba­lio sa­lą.

At­ra­do Ko­lum­bi­ją

Ke­lio­nėms ta­pus di­džiau­sia Mig­lės ir An­driaus gy­ve­ni­mo aist­ra, po­ra nu­spren­dė no­rin­ti pra­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti ke­lio­nes ir ki­tiems. „Bet nie­kaip ne­ra­do­me tam tin­ka­mos ša­lies“, – sa­kė M.Ma­to­nė.

Kai ap­lan­kius Mek­si­ką jiems at­ro­dė, kad tai yra jų su­ma­ny­mui tin­ka­ma vie­ta, vi­di­nė in­tui­ci­ja pa­šnabž­dė­jo pa­si­do­mė­ti Ko­lum­bi­ja. Ša­li­mi, ku­ri, kaip tei­gia ke­liau­to­jai, dau­ge­lio aki­mis ne tik ne­sau­gi, bet ir ne­po­pu­lia­ri tarp tu­ris­tų.

„La­biau pa­si­do­mė­ję su­pra­to­me, kad Ko­lum­bi­ja ne­be to­kia, ko­kią mums pri­sta­to ži­niask­lai­da ar se­ria­lai apie nar­ko­ti­kų pre­ky­bą. Šian­dien ši ša­lis ino­va­ty­vi, tvar­kin­ga, sau­gi ir drau­giš­ka at­vy­kė­liams. O pa­tys ko­lum­bie­čiai la­bai my­li sa­vo ša­lį“, – aiš­ki­no M.Ma­to­nė.

Taip Mig­lė ir An­drius iš­si­ruo­šė į mi­tais api­pin­tą Ko­lum­bi­ją. Vos tik at­vy­kę su­pra­to – tai vie­ta, ku­rio­je jie no­ri re­a­li­zuo­ti sa­vo idė­jas, tad vi­są fi­zi­nę ir fi­nan­si­nę ener­gi­ją sky­rė ša­lies pa­ži­ni­mui.

„Ko­lum­bi­ja – tai ša­lis, ku­ri tu­ri la­bai daug pa­siū­ly­ti ke­liau­to­jams: kal­nus, Ka­ri­bų jū­rą, Ra­mų­jį van­de­ny­ną, dy­ku­mas, aukš­čiau­sių pa­sau­lio pal­mių slė­nį, au­ten­tiš­kus did­mies­čius ir, ži­no­ma, Ama­zo­nės re­gio­ną. Bū­tent Ama­zo­nė mus la­biau­siai su­ža­vė­jo ir su­stip­ri­no tiek dva­siš­kai, tiek fi­ziš­kai“, – kal­bė­jo ke­liau­to­ja.

Pa­sak M.Ma­to­nės, ji jau ku­ris lai­kas do­mė­jo­si gam­tos me­di­ci­na. Aja­hu­as­ka. Tai – šven­tas ir pa­grin­di­nis vais­tas vie­ti­niams Ama­zo­nės džiun­glių gy­ven­to­jams, ga­mi­na­mas iš čia au­gan­čių au­ga­lų. To­dėl į Ama­zo­nę jie vy­ko su tiks­lu pa­ma­ty­ti, kur au­ga jos au­ga­lai, kaip ji ga­mi­na­ma, su­da­ly­vau­ti pri­va­čio­je ce­re­mo­ni­jo­je.

Šiam tiks­lui pa­siek­ti po­ra 22 ki­lo­met­rus ėjo į Ama­zo­nės džiun­glių gi­lu­mą, ve­di­ni čia­bu­vio.

Mo­ters tei­gi­mu, žy­gis pa­rei­ka­la­vo dva­si­nės ir fi­zi­nės iš­tver­mės: „Bu­vo lie­tin­gos die­nos, tad te­ko bris­ti pa­tvi­nu­sio­mis upė­mis, kur van­duo sie­kė krū­ti­nę, su sa­vi­mi neš­tis sun­kų svo­rį. Ei­da­mi gi­lyn į džiun­gles to­lo­me nuo ci­vi­li­za­ci­jos, bu­vo­me be ry­šio prie­mo­nių. Iš ar­ti su­si­dū­riau ir su sa­vo fo­bi­ja – di­de­liais vo­rais ir net ta­ran­tu­lu.“

Gy­ve­no pas ša­ma­ną

Pa­rą tru­ku­sio žy­gio tiks­las bu­vo džiun­glių gi­lu­mo­je gy­ve­nan­tis ša­ma­nas Al­fre­das, pas ku­rį po­ra pra­lei­do ke­tu­rias die­nas.

Kaip aiš­ki­no M.Ma­to­nė, Al­fre­das džiun­glė­se vie­nas gy­ve­na jau 35 me­tus: be kai­my­nų, elek­tros, au­gin­ti­nių. Anot jį lan­kiu­sių ke­liau­to­jų, per tiek me­tų ša­ma­nas ša­lia na­mų tik kar­tą ma­tė jį ste­bin­tį ja­gu­a­rą. O iš­gy­ve­na jis žve­jo­da­mas, val­gy­da­mas vai­sius ir dar­žo­ves, ku­riuos au­gi­na ša­lia na­mų.

„Čia vis­kas bu­vo ki­taip nei mums įpras­ta: mau­dė­mės upė­je, gam­ti­nius rei­ka­lus at­li­ki­nė­jo­me kas­tu­vu iš­si­ka­sę duo­bę, ra­ga­vo­me di­džiau­sio­se pa­sau­lio džiun­glė­se už­au­gu­sius vai­sius, mie­go­jo­me ha­ma­kuo­se, bu­vo­me ap­sup­ti lau­ki­nės gam­tos“, – įspū­džiais da­li­jo­si mo­te­ris.

Pas ša­ma­ną Al­fre­dą, su­pa­žin­di­nu­sį po­rą su gy­do­mą­jį po­vei­kį tu­rin­čiais au­ga­lais, Mig­lė ir An­drius po kiek dau­giau nei sa­vai­tės su­grį­žo. Tik šį­kart jie pa­si­rin­ko ki­tą ke­lia­vi­mo bū­dą – mo­to­ri­ne val­ti­mi plau­kė Ama­zo­nės ir ki­ta su ja su­si­jun­gian­čia upe.

270 ki­lo­met­rų ke­lio­nė tru­ko 18 va­lan­dų, tad jau­nuo­liams tai bu­vo tik­ras iš­šū­kis: Mig­lė stip­riai nu­de­gė sau­lė­je, už­klu­po ga­lin­gas lie­tus, apė­mė bai­mė, kad tik ne­su­ges­tų val­ties mo­to­ras ar upės ne­už­tver­tų di­de­lis me­dis. „To­kiais mo­men­tais svar­bu ste­bė­ti sa­vo min­tis ir ne­pri­si­kur­ti ne­pa­grįs­tų bai­mių“, – ak­cen­ta­vo M.Ma­to­nė.

Mė­ne­sį lai­ko pra­lei­dę Ama­zo­nė­je, ke­liau­to­jai pa­ma­tė daug įvai­rių paukš­čių, gy­vū­nų, net­gi Ama­zo­nės upė­je gy­ve­nan­čius ro­ži­nius del­fi­nus. Po­ra su­si­pa­ži­no su vie­ti­niais gy­ven­to­jais, o svar­biau­sia – pa­ži­no džiun­glių gam­tos me­di­ci­ną.

Or­ga­ni­zuo­ja ke­lio­nes, trokš­tan­tiems po­ky­čių

Sa­vo eg­zo­ti­ka už­bū­ru­si Ko­lum­bi­ja ir jo­je at­ras­ta gam­tos me­di­ci­na ta­po pa­grin­du iš­sva­jo­tam Mig­lės ir An­driaus ver­slui. Po­ra su­kū­rė pro­jek­tą „Awa­ke Tra­ve­ler“, or­ga­ni­zuo­jan­tį 14 die­nų są­mo­nin­gas ke­lio­nes į Ko­lum­bi­ją.

Jų me­tu pa­ty­rę ke­liau­to­jai siū­lo pa­mirš­ti ne tik ne­svei­ką mais­tą, bet ir so­cia­li­nius tin­klus, pa­žin­ti sa­ve per jo­gos, me­di­ta­ci­jos ir kvė­pa­vi­mo prak­ti­kas, su­stip­rė­ti iš­mė­gi­nant ener­ge­ti­nius ma­sa­žus, gy­do­mą­ją te­mas­ka­lio pir­tį, pa­žin­ti Ko­lum­bi­jos kul­tū­rą ir Ama­zo­nės džiun­gles.

Kal­bė­da­ma apie or­ga­ni­zuo­ja­mas ke­lio­nes, M.Ma­to­nė la­biau­siai ak­cen­tuo­ja sa­vo pa­čios iš­ban­dy­tą gam­tos me­di­ci­ną: „Ama­zo­nės ato­grą­žų miš­kuo­se yra dau­gy­bė gy­do­mų­jų sa­vy­bių tu­rin­čių au­ga­lų. Ten žmo­nės ir da­bar gy­do­si na­tū­ra­lia me­di­ci­na, kad su­stip­rin­tų imu­ni­te­tą, re­gu­liuo­tų krau­jo­spūdį, at­kur­tų hor­mo­nų pu­siau­svy­rą ar pa­ge­rin­tų ner­vi­nės sis­te­mos veik­lą. To­dėl sa­vo ren­gia­mo­se „Awa­ke Tra­ve­ler“ ke­lio­nė­se sie­kia­me pa­ro­dy­ti ke­liau­to­joms gam­tos me­di­ci­nos ga­lią.“

Po­ros įsi­ti­ki­ni­mu, to­kios ke­lio­nės – tik­rai ne kiek­vie­nam. Anot jų, tai skir­ta žmo­nės, no­rin­tiems po­ky­čių ir sie­kian­tiems su­stip­rė­ti tiek fi­ziš­kai, tiek dva­siš­kai: „O tam ga­li pri­reik­ti ir aki­sta­tos su sa­vo fo­bi­jo­mis, pri­klau­so­my­bių ir kom­for­to at­si­sa­ky­mo.“

Vis­gi M.Ma­to­nė ti­ki­na, kad to­kios iš­vy­kos šiuo me­tu la­bai po­pu­lia­rios, o pa­ti ar­ti­miau­siu sa­vo tiks­lu įvar­di­ja ke­lio­nę į Alias­ką: „Be­veik vi­sos mū­sų ap­lan­ky­tos vie­tos pa­si­žy­mė­jo šil­tu kli­ma­tu, to­dėl da­bar no­ri­si pa­tir­ti ki­to­kią gam­tą ir jos ma­lo­nu­mus.“