Rug­sė­jo 1-oji: ofi­cia­liai bai­gia­si va­sa­ra, pra­si­de­da moks­lai...

Pra­džios mo­kyk­la Nr. 1

1933 me­tų rug­sė­jį Aly­tu­je no­riai bu­vo per­ka­mas „Sa­vi­val­dy­bės“ žur­na­las, kai­na­vęs vie­ną li­tą. To prie­žas­tis – ant šio žur­na­lo vir­še­lio pui­ka­vo­si ką tik pa­sta­ty­tos Aly­taus pra­džios mo­kyk­los (šian­dien Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos se­na­sis prie­sta­tas) nuo­trau­ka.

Anuo­met straips­ny­je „Aly­taus švie­ti­mo įstai­gos rū­mai“ apie ją ra­šė: „Tro­be­siui pro­jek­tą da­rė apskr. techn. Taš­kū­nas. Da­bar rū­muo­se yra 8 kom­plek­tų pra­džios mo­kyk­la su apie 500 mo­ki­nių, be to, dvie­juo­se kam­ba­riuo­se su vir­tu­ve ir va­na II aukš­te mo­kyk­los ve­dė­jas ir pu­siau­rū­sy­je vie­ną kam­ba­rį ir vir­tu­vę tu­ri mo­kyk­los sar­gas; ki­to­se pu­siau­rū­sio kam­ba­riuo­se įreng­tos dra­bu­ži­nės (ber­niu­kams ir mer­gai­tėms), ka­ti­li­nė, mal­koms san­dė­liai ir di­de­lė spor­to sa­lė.“

Spor­to sa­lė­je bu­vo ąžuo­li­nio par­ke­to grin­dys. Sto­gas deng­tas čer­pė­mis, lan­gai da­žy­ti bal­tai žals­va spal­va, „iš oro pu­sės tin­kuo­tas ir da­žy­tas švie­siai dan­giš­ka spal­va“.

Taip pat nu­ro­dy­ta, kiek pi­ni­gų iš­leis­ta, iš kur gau­ta lė­šų sta­ty­boms: „40.000 lt gau­ta pa­šal­pos, 45.000 li­tų im­ta V. Tau­po­moj ka­soj pa­sko­los ir 75.000 lt – mies­to val­dy­bos.“ Su­dė­jus iš vi­so iš­ei­na 160 tūkst., ta­čiau straips­nio pra­džio­je mi­nė­ta, kad sta­ty­bos at­sė­jo 170 tūkst. plius 20 tūkst. li­tų cen­tri­nio šil­dy­mo įve­di­mas.

De­ta­liai pa­ra­šy­ta ir kaip at­ro­dė mo­kyk­los iš­orė ir vi­dus: „Mo­kyk­los rū­mų pa­ma­tas be­to­ni­nis. Izo­lia­ci­ja – to­lis su gud­ro­nu. Iš­ori­nės rū­sio sie­nos iš­mū­ry­tos 2 ply­tų sto­ru­mo, be oro tar­po. Ben­dras iš­ori­nis sie­nų sto­ris 52 cm. Vi­si lu­bų per­den­gi­mai pa­da­ry­ti iš ge­le­ži­nių si­jų. Lu­bų izo­lia­ci­ją su­da­ro šla­ko sluoks­nis 8 cm sto­rio. At­ski­rų gar­so izo­lia­ci­jų ne­da­ry­ta. Kla­sė­se ir ki­tuo­se kam­ba­riuo­se, iš­ski­riant pu­siau­rū­sį, grin­dys iš 2 co­lių pu­ši­nių len­tų su po­grin­džio vė­di­ni­mu. Mo­kyk­los ko­ri­do­rių grin­dys me­di­nės, – laip­tai ir pu­siau­rū­sio grin­dys ce­men­ti­nės. Laip­tai šli­fuo­ti, mar­gi, mar­mu­ro pa­vi­da­lo.“

Mo­kyk­la bu­vo pa­sta­ty­ta ant mies­tui pri­klau­san­čios že­mės, ku­ri jam pri­skir­ta po že­mės re­for­mos. Tau­pant pi­ni­gus mo­kyk­lo­je ne­bu­vo įren­gi­nė­ja­mi tu­a­le­tai, jie pa­sta­ty­ti lau­ke: „At­ski­rų iš­vie­čių pa­sta­ty­mas kaš­ta­vo 5000 lt. Iš­vie­tės be­to­ni­nės, skar­da deng­tos.“

Bai­gus vi­sus dar­bus, šiai mo­kyk­lai ati­te­ko Aly­taus pra­džios mo­kyk­los Nr. 1 ti­tu­las. Be­je, laik­raš­ty­je „Su­val­kie­tis“ au­to­rius, pa­si­va­di­nęs Aly­taus Pa­tri­jo­tu, pri­myg­ti­nai siū­lė mo­kyk­lą pa­va­din­ti Ksa­ve­ro Va­na­gė­lio var­du: „Šiais me­tais Ks. Va­na­gė­liui su­ka­ko 70 m. am­žiaus. Aly­taus vi­suo­me­nei, ku­riai ten­ka gar­bė at­sto­vau­ti dzū­ki­jos kraš­tą, ta pro­ga rei­kė­tų su­si­rū­pin­ti, kaip pa­gerb­ti, bei įam­žin­ti šio dzū­ki­jos kraš­to tau­ti­nio at­gi­mi­mo ve­te­ra­no var­dą. Ka­dan­gi šiais me­tais Aly­tu­je pa­sta­ty­ta nau­ja di­de­lė 8 kom­plek­sų pra­džios mo­kyk­la, tai tin­ka­miau­sia bū­tų šią mo­kyk­lą pa­va­din­ti „Ksa­ve­ro Va­na­gė­lio pra­džios Mo­kyk­la“.“

Ksa­ve­ro Sa­ka­laus­ko-Va­na­gė­lio bro­lio no­ta­ro Bro­niaus Sa­ka­laus­ko na­mas iki šių die­nų sto­vi ne­to­li mo­kyk­los. Prie to na­mo sta­ty­mo pri­si­dė­jo Ksa­ve­ras, kar­tais iš Var­šu­vos at­vyk­da­vęs į Aly­tų pa­si­bū­ti pas bro­lį ir pail­sė­ti.

Sa­vo su­si­ža­vė­ji­mo mo­kyk­la ne­slė­pė ir vie­nas Aly­taus ap­skri­ties mo­ky­to­jų kon­fe­ren­ci­jos, vy­ku­sios 1933 me­tais spa­lio 1–2 die­no­mis, da­ly­vis. Laik­raš­ty­je „Tau­tos mo­kyk­la“ pa­bur­bė­jęs, jog į kon­fe­ren­ci­ją at­vy­ku­sios mo­ky­to­jos už­tru­ko šmi­ri­nė­da­mos po par­duo­tu­ves, po to – žė­rė kom­pli­men­tus ką tik pa­sta­ty­tai mo­kyk­lai, ras­da­mas ir dėl ko pa­prie­kaiš­tau­ti: „Aly­tus, šiaip ne­jud­rus mies­tas, spa­lių 1 ir 2 d. bruz­dė­jo. Su­va­žia­vo te­nai 260 mo­ky­to­jų. Dau­gu­mas jau­ni, tik sun­kaus dar­bo, niū­rios ap­lin­kos kiek pa­var­gin­ti. Mo­ky­to­jai sku­ba kon­fe­ren­ci­jos sa­lėn, mo­ky­to­jos dar krau­tu­vė­se pir­ki­nė­ja­si.

Ieš­kom kon­fe­ren­ci­jos. Štai di­din­gi rū­mai ir juo­se „auk­so“ rai­dė­mis už­ra­šas: „Pra­džios mo­kyk­la“. Pra­gied­rė­jau! Erd­vus mo­der­niš­kas pa­sta­tas – prad. mo­kyk­lai dar nau­jie­na. Sa­lė – di­džiu­lė, mo­der­niš­kai ap­švies­ta, įtai­sy­ta sce­nai vie­ta, grin­dys par­ke­to, sa­lio­ni­nės kė­dės. Tik ko­dėl ko­kiu met­ru ne­pa­kel­tos lu­bos, nors bu­vo ne­sun­ku, nes sa­lė pas­ku­ti­nia­me aukš­te.“

Nau­ja žy­dų pra­džios mo­kyk­la

Pra­si­dė­jus 1936 me­tams Aly­taus žy­dų pra­džios mo­kyk­lo­je ap­si­lan­kė pra­di­nių mo­kyk­lų ins­pek­to­rius. Pa­si­žval­gė ir ata­skai­to­je pa­žy­mė­jo, jog mo­kyk­los būk­lė blo­ga: ankš­tos kla­sės, nė­ra aikš­te­lės žai­di­mams. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei re­ko­men­da­vo su­si­rū­pin­ti nau­jos mo­kyk­los sta­ty­ba.

1936 me­tais sa­vi­val­dy­bė sky­rė pi­ni­gų sta­ty­boms. Nu­tar­ta, jog mo­kyk­la tu­ri bū­ti pa­sta­ty­ta gre­ta mie­sto cen­tro, ne­to­li Tur­gaus aikš­tės. Bu­vo kal­ba­ma, jog šiam rei­ka­lui ga­li tek­ti at­sei­kė­ti 40 tūkst. li­tų. Nu­ma­ty­ta, kad pa­sta­tas bus me­di­nis, dvie­jų aukš­tų.

Pir­mą aukš­tą pa­sta­čius, šis at­ro­dė taip: „per vi­są mo­kyk­los iš sau­lės – pie­tų-ry­tų pu­sės ei­na il­gas ko­ri­do­rius su il­gu lan­gu be­veik per vi­są sie­ną. Mo­kyk­los vi­si lan­gai iš­ei­na į šiau­rės-va­ka­rų pu­sę. Tuo bū­du vi­si mo­kyk­los kam­ba­riai per vi­są die­ną ne­tu­ri jo­kio sau­lės spin­du­lė­lio.“

Bai­giant sta­ty­ti an­trą aukš­tą, at­ėjo sa­vi­val­dy­bės ko­mi­si­ja pa­si­žiū­rė­ti ir įver­tin­ti nu­veik­tų dar­bų. „Pa­ma­tę, kad vi­si mo­kyk­los lan­gai iš­ei­na į šiau­rės-va­ka­rų pu­sę, nu­si­tvė­rė sau už gal­vos ir lie­pė ap­suk­ti mo­kyk­lą į pie­tų pu­sę, kad mo­kyk­los vi­sų kla­sių lan­gai bū­tų į pie­tus.“

Sta­ty­bos ran­go­vo bū­ta šal­tų ner­vų ir, il­gai ne­si­vel­da­mas į žo­džių mū­šį, ko­mi­si­jai ra­miai pa­aiš­ki­no, kad „da­bar vė­lu jau kal­bė­ti apie mo­kyk­los ap­su­ki­mą, nes tai pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma be mo­kyk­los su­grio­vi­mo, ir kad pa­ma­tai ne­ati­tiks, o kam­ba­rius per­tvar­ky­ti į ki­tą pu­sę, rei­kė­tų iš nau­jo kirs­ti mo­kyk­los rąs­tus ir pu­sę me­džia­gos su­ga­din­tų.“

Ko­mi­si­ja, pus­die­nį pa­laks­čiu­si ap­link ir po sta­to­mą mo­kyk­lą, pa­ai­ma­na­vo ir de­juo­da­ma iš­ėjo, nu­ta­ru­si pa­lik­ti, kaip yra. Šian­dien šios mo­kyk­los vie­to­je sto­vi Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus.

Pa­min­klas mo­ky­to­jui Ka­ziui Kli­ma­vi­čiui

Šis mo­ky­to­jas bu­vo vie­nas iš Aly­taus gim­na­zi­jos stei­gė­jų. 1989 me­tais gre­ta Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos pa­sta­ty­tas pa­min­klas (aut. L.Pi­vo­riū­nas) mo­ky­to­jui Ka­ziui Kli­ma­vi­čiui. Bron­zi­nė fi­gū­ra, ran­ko­je lai­kan­ti pa­ties mo­ky­to­jo pa­ra­šy­tą va­do­vė­lį, sim­bo­liš­kai iš­reiš­kia am­ži­ną­ją mo­ky­to­jo žo­džio idė­jos pras­mę. Plas­ti­ne skulp­tū­ros kal­ba per­teik­tas as­me­ny­bės dva­sin­gu­mas, kuk­lu­mas ir darbš­tu­mas. Mo­ky­to­jo fi­gū­ra pa­ky­lė­ta ant ne­aukš­tos tri­pa­ko­pės for­mos, ku­ri ale­go­riš­kai reiš­kia K.Kli­ma­vi­čiaus gy­ve­ni­mo laip­tus.

At­mi­ni­mo ak­muo mo­ky­to­jui Hir­šui Kal­ma­na­vi­čiui

Aly­tus – vie­nin­te­lis mies­tas Dzū­ki­jo­je, pa­te­kęs į di­džiau­sią pa­sau­ly­je me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų po at­vi­ru dan­gu­mi. Tai nu­ti­ko 2018 me­tais, kai mies­to ša­li­gat­viuo­se bu­vo įdė­ti trys At­mi­ni­mo ak­me­nys prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą čia gy­ve­nu­siems žy­dams at­min­ti.

Šie At­mi­ni­mo ak­me­nys – tai vi­sa­me pa­sau­ly­je ša­li­gat­viuo­se ar gat­vių grin­di­niuo­se mon­tuo­ja­mos at­mi­ni­mo len­te­lės, skir­tos įam­žin­ti na­cio­nal­so­cia­liz­mo au­kas. Jos įren­gia­mos prie bu­vu­sių na­mų, mo­ky­mo­si įstai­gų ar dar­bo vie­tų, taip pri­me­nant, kad Ho­lo­kaus­to me­tu nu­ken­tė­jo ar­ba žu­vo kon­kre­tūs žmo­nės, kū­rę vie­tos ben­druo­me­nes.

Šiuo me­tu yra įmon­tuo­ta be­veik 70 000 to­kių at­min­ties žen­klų, kar­tu jie su­da­ro di­džiau­sią pa­sau­ly­je me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų po at­vi­ru dan­gu­mi. Dzū­ki­jos kraš­te tik Aly­tu­je ga­li­ma ras­ti šiuos At­mi­ni­mo ak­me­nis. Šian­dien jų mies­te yra še­ši. Vie­nas jų – mo­ky­to­jui Hir­šui Kal­ma­na­vi­čiui.

Šiam mo­ky­to­jui At­mi­ni­mo ak­muo 2018 me­tais bu­vo įmon­tuo­tas ša­li­gat­vy­je prie bu­vu­sios Aly­taus žy­dų mo­kyk­los pa­sta­to. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, iš Ru­si­jos gi­lu­mos, 1921 me­tais Hir­šas Kal­ma­na­vi­čius grį­žo į Aly­tų, tais pa­čiais me­tais jam bu­vo iš­duo­tas Lie­tu­vos res­pub­li­kos pa­sas. Nuo pat grį­ži­mo iki 1940 me­tų Hir­šas dir­bo Aly­taus žy­dų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vė­liau ši mo­kyk­la pa­va­din­ta Aly­taus žy­dų pri­va­ti­ne pro­gim­na­zi­ja.

Jo dės­to­mi da­ly­kai bu­vo ge­og­ra­fi­ja, is­to­ri­ja, heb­ra­jų kal­ba ir ti­ky­ba (žy­dų). Mo­kyk­la ke­le­tą kar­tų kei­tė sa­vo ad­re­są, ne vi­si jie ži­no­mi, ta­čiau kai 1922 me­tais Hir­šas Kal­ma­na­vi­čius pra­dė­jo jo­je mo­ky­to­jau­ti, mo­kyk­la bu­vo įsi­kū­ru­si Užuo­lan­kos g. 22 (ma­no­ma, jog šian­dien tai pa­sta­tas Užuo­lan­kos g. 30).

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė