Rū­tos Ma­tu­lie­nės įmo­nė pri­žiū­ri pusę tūkstančio ka­pa­vie­čių Lie­tu­vo­je

Ko­dėl im­ta­si ka­pų tvar­ky­mo ver­slo?

Nors R.Ma­tu­lie­nė gy­ve­na Vil­niu­je, ta­čiau dėl di­de­lio už­im­tu­mo prieš tre­jus me­tus pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ėmė ieš­ko­ti įmo­nės, ku­ri sos­ti­nė­je ga­lė­tų su­tvar­ky­ti jai ar­ti­mo žmo­gaus ka­pa­vie­tę.

„Su­si­ra­dau vie­ną tuo už­si­i­man­čią, pa­skam­bi­nau, už­da­viau ke­le­tą, re­gis, ele­men­ta­riau­sių klau­si­mų ir man į juos ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti. Pra­dė­jo var­din­ti be­ga­lę gė­lių pa­va­di­ni­mų. Jei­gu jo­mis ne­si­do­mi, dau­ge­lio ir ne­ži­no­si. Taip bu­vo ir man. Kaip dir­ban­ti tarp­tau­ti­nia­me ver­sle, par­da­vi­muo­se grei­tai su­pra­tau, kad ne­mo­ka­ma žmo­gui su­pran­ta­mai pri­sta­ty­ti tei­kia­mų pa­slau­gų, sto­ko­ja­ma kan­try­bės. Ka­pa­vie­čių prie­žiū­ra, o ne pa­min­klų sta­ty­mu už­si­i­man­čių įmo­nių tuo­met, prieš tre­jus me­tus, ra­dau la­bai ne­daug. To­dėl be di­de­lių svars­ty­mų nu­spren­džiau pa­ti kur­ti to­kį ver­slą“, – pa­sa­ko­jo Rū­ta.

Da­bar jau šiek tiek dau­giau nei prieš dve­jus me­tus ji sa­vo tė­viš­kė­je, Aly­taus ra­jo­ne, Dau­gų se­niū­ni­jo­je, Vinkš­ni­nės kai­me įre­gist­ra­vo ma­žą­ją ben­dri­ją „Eram ser­vi­ce“.

Dar prieš kur­da­ma įmo­nę Rū­ta jau tu­rė­jo vi­zi­ją, kaip ji tu­rė­tų dirb­ti. Svar­biau­sia, kad su­kur­ta­me „Eram ser­vi­ce“ tin­kla­la­py­je bū­tų aiš­kiai iš­dės­ty­ta: ko­kios kon­kre­čiai pa­slau­gos tei­kia­mos, pa­si­rin­ki­mas tri­jų rū­šių se­zo­ni­nių gė­lių, nau­do­ja­mų ka­pų puo­šy­bai, ir kiek tai kai­nuo­ja.

O kai ka­pa­vie­čių tvar­ky­mui jau gau­ta už­sa­ky­mų, ben­dri­jos tin­kla­la­py­je pra­dė­tos skelb­ti nuo­trau­kos, kaip jos at­ro­dė iki su­tvar­ky­mo ir kaip at­ro­do su­tvar­ky­tos.

Mo­te­ris dė­kin­ga Aly­taus „Spie­čiaus“ su­reng­tiems mo­ky­mams, ku­riuo­se daug su­ži­no­jo apie įkur­to ver­slo ko­mer­ci­jos plėt­rą.

Kas daž­niau­siai už­sa­ko „Eram ser­vi­ce“ pa­slau­gas?

„Eram ser­vi­ce“ tin­kla­la­pis ir pa­čios Rū­tos tu­ri­ma pa­tir­tis re­kla­mos va­dy­bo­je nu­lė­mė, kad šian­dien ši ka­pa­vie­tes tvar­kan­ti ben­dri­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je tu­ri pu­sę tūks­tan­čio tvar­ko­mų ka­pa­vie­čių.

R.Ma­tu­lie­nės tei­gi­mu, dau­giau­sia ka­pa­vie­čių pri­žiū­ri­ma Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Pa­ne­vė­žy­je, bet tu­ri­ma už­sa­ky­mų ir ma­žuo­se mies­te­liuo­se, kaip an­tai Tau­jė­nuo­se Uk­mer­gės ra­jo­ne ar Aly­taus ra­jo­ne, Sim­ne ir Dau­guo­se, o taip pat ir Aly­tu­je – Už­upių, Pir­mo­jo Aly­taus, Dau­gų, Sa­va­no­rių gat­vė­se esan­čio­se ka­pi­nė­se.

Šian­dien Rū­ta iš­ski­ria tris ka­te­go­ri­jas gy­ven­to­jų, ku­rie daž­niau­siai už­sa­ko jos įmo­nės pa­slau­gas. Tai iš­vy­ku­sie­ji į už­sie­nį, ku­rių ar­ti­mie­ji pa­lai­do­ti Lie­tu­vo­je, ir to­kių už­sa­ko­vų dau­gė­ja. Gy­ve­nan­tie­ji di­džiuo­siuo­se ša­lies mies­tuo­se, o jų ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tės yra ma­žes­niuo­se mies­tuo­se, mies­te­liuo­se ar kai­muo­se. Ir žmo­nės, sun­kiai ju­dan­tys ar tu­rin­tys ki­tų svei­ka­tos pro­ble­mų, ta­čiau jiems rū­pi, kad ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tės bū­tų su­tvar­ky­tos.

Spar­čiai po­pu­lia­rė­ja už­sa­ky­mų, ypač prieš Vė­li­nes, Ma­mos ar Tė­vo die­nas, kai vai­kai pa­pra­šo su­tvar­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tes, o po to at­ve­ža gar­baus am­žiaus tė­vus ar gi­mi­nai­čius ap­lan­ky­ti ka­pų, už­deg­ti žva­ku­tę. Ar­ba no­ri­ma ka­pus su­tvar­ky­ti mi­ru­sių­jų gim­ta­die­nio ar var­da­die­nio pro­go­mis.

Ko­kio­mis pro­go­mis su­lau­kia­ma dau­giau­sia už­sa­ky­mų?

„Mes tei­kia­me vien­kar­ti­nę, se­zo­ni­nę ka­pa­vie­čių prie­žiū­rą – ra­vė­ji­mą, šiukš­lių nu­rin­ki­mą, plo­vi­mą, gė­lių so­di­ni­mą. Taip pat gė­lių, krep­še­lių at­ve­ži­mo ant ka­pų ar žva­kių už­de­gi­mo pa­slau­gą. O pas­ta­ruo­ju me­tu vis la­biau po­pu­lia­rė­ja „ke­tur­ne­dė­lio“ ar­ba ket­vir­ti­nių pa­slau­ga, ka­da pra­šo­ma su­tvar­ky­ti ka­pa­vie­tes, jas pa­puoš­ti šia mi­ru­sio­jo pro­ga“, – tvir­ti­no „Eram ser­vi­ce“ sa­vi­nin­kė ir va­do­vė.

Pa­vyz­džiui, vien­kar­ti­nis ka­pa­vie­tės su­tvar­ky­mas kai­nuo­ja 50 eu­rų, se­zo­ni­nis, ku­ris trun­ka nuo ba­lan­džio iki Vė­li­nių ir ka­da ka­pas tvar­ko­mas še­šis kar­tus, – 260 eu­rų, iš­de­gu­sių žva­kių, gė­lių nu­rin­ki­mas po Vė­li­nių – 27 eu­rus.

Ka­pa­vie­čių tvar­ky­mui „Eram ser­vi­ce“ per se­zo­ną sam­do nuo še­šių iki dvy­li­kos dar­buo­to­jų, ku­rie vi­si dir­ba pa­gal in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mas ir jiems vi­siems tai bū­na pa­pil­do­mas dar­bas. Rū­ta gi­ria vi­sus sa­vo dar­buo­to­jus, ku­rie tu­ri nuo­jau­tą, kaip gra­žiai su­tvar­ky­ti ka­pus, my­li gė­les. O jų at­ly­gi­ni­mas pri­klau­so nuo gau­tų už­sa­ky­mų. Pa­grin­di­nė mo­ty­va­ci­ja ge­rai dirb­ti – nuo­šir­džios už­sa­ko­vų pa­dė­kos.

Įmo­nės va­do­vė įvar­di­ja du me­tų lai­ko­tar­pius, ku­rių me­tu su­lau­kia­ma dau­giau­sia už­sa­ky­mų. Tai Vė­li­nės ir Ma­mos die­na, po to – Tė­vo die­na ir Ve­ly­kos.

Ji pa­ti to­mis pro­go­mis daž­nai va­žiuo­ja į ka­pus pa­tik­rin­ti, kaip juos yra su­tvar­kę įmo­nės dar­buo­to­jai. Gal­būt to­dėl, pa­sak Rū­tos, per dve­jus įmo­nės veik­los me­tus ne­su­lauk­ta už­sa­ko­vų nu­si­skun­di­mų, iš­sky­rus vie­ną ar du at­ve­jus, kai pa­slau­gą už­sa­kiu­sie­ji tie­siog per­se­kio­jo įmo­nės dar­buo­to­jus ka­puo­se ne­va dėl vė­la­vi­mo at­lie­kant dar­bus ir ko­men­tuo­jant, kaip dir­ba­ma.

„Mes tik­rai ne­vė­la­vo­me, lai­kė­mės nu­sta­ty­to ter­mi­no. Vie­nam taip pa­si­el­gu­siam žmo­gui už­bai­gė­me tvar­ky­ti jo ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tę ir pra­ne­šė­me dau­giau ne­si­kreip­ti į mū­sų įmo­nę, nes ne­bus pri­ima­mas už­sa­ky­mas. Aš ne­lei­džiu, kad mū­sų dar­buo­to­jams bū­tų tie­siog li­pa­ma ant gal­vų“, – min­ti­mis da­li­jo­si R.Ma­tu­lie­nė.

Ko daž­niau­siai bai­mi­na­si už­sa­ko­vai?

Nors „Eram ser­vi­ce“, tik pra­dė­ju­si veik­lą, su­kū­rė sa­vo tin­kla­la­pį eram­ser­vi­ce.com, ta­čiau siek­ta pri­ei­ti ir iki tų žmo­nių, ku­rie kom­piu­te­rių ne­tu­ri, ne­mo­ka jais nau­do­tis, o ka­pų prie­žiū­ros pa­slau­gos jiems ga­li bū­ti rei­ka­lin­gos. Tad, R.Ma­tu­lie­nės tei­gi­mu, su­da­ry­ta ga­li­my­bė pa­slau­gas už­sa­ky­ti ir te­le­fo­nu: pri­ima­mas ne tik už­sa­ky­mas, ap­mo­kė­ji­mas, bet ir at­siun­čia­mos su­tvar­ky­tų ka­pa­vie­čių nuo­trau­kos.

„Ypač gar­baus am­žiaus žmo­nės bai­mi­na­si, kad ne­ra­si­me ka­pa­vie­čių, ku­rias rei­kia su­tvar­ky­ti, to­dėl no­ri su mū­sų dar­buo­to­jais su­si­tik­ti. Mes pa­aiš­ki­na­me, kad su­si­tik­ti dar­buo­to­jai ne­tu­ri lai­ko ir tai vi­sai ne­bū­ti­na. Pa­sa­kius mi­ru­sio­jo var­dą, pa­var­dę, mi­ri­mo me­tus, ka­pi­nes tik­rai ran­da­me. Juk da­bar la­bai daug ka­pa­vie­čių yra skait­me­ni­zuo­ta ir že­mė­la­pis at­ve­da iki pat jų“, – sa­kė Rū­ta.

„Eram ser­vi­ce“ sa­vi­nin­kės tei­gi­mu, at­si­ran­da skam­bi­nan­čių­jų ir pri­si­pa­žįs­tan­čių­jų, kad šiuo me­tu ne­ga­lin­tys su­si­tvar­ky­ti ka­pų, o pra­šy­ti šios pa­slau­gos gė­da: „Aš at­sa­kau, kad mes jū­sų ne­ma­to­me, to­dėl ne­rei­kia gė­din­tis. Mū­sų dar­bas – pa­si­rū­pin­ti, jog ka­pa­vie­tė at­ro­dy­tų tvar­kin­gai.“

Pa­ste­bi­mas mo­no­po­liz­mas ar­ba van­da­liz­mas

Ka­dan­gi pa­čiai Rū­tai la­bai svar­bu šva­rios gam­tos puo­se­lė­ji­mas, „Eram ser­vi­ce“ ka­pa­vie­tes puo­šia tik gy­vo­mis gė­lė­mis, iš jų pa­da­ry­to­mis puokš­tė­mis ar na­tū­ra­lia ža­lu­ma.

„Kol ne­tu­rė­jau sa­vo įmo­nės, apie gam­tos puo­se­lė­ji­mą ga­lė­jau dau­giau kal­bė­ti nei pri­si­dė­ti kon­kre­čiais veiks­mais. Mes ir tvar­kant ka­pa­vie­tes pa­nau­do­tus gė­lių va­zo­nus su­ren­ka­me, iš­plau­na­me ir grą­ži­na­me gė­lių au­gin­to­jams, kad bū­tų to­liau nau­do­ja­mi. Plas­ti­ki­nių gė­lių net ne­tu­ri­me sa­vo asor­ti­men­te“, – tei­gė R.Ma­tu­lie­nė.

„Eram ser­vi­ce“ sa­vi­nin­kė ap­gai­les­tau­ja, kad jos įmo­nės skel­bi­mai apie tei­kia­mas pa­slau­gas yra nu­plė­šia­mi iš tam skir­tų len­tų, esan­čių prie ka­pi­nių, jie ne­pa­sie­kia tų žmo­nių, ku­riems tai ak­tu­a­lu.

Rū­ta taik­liai pa­ste­bė­jo, jog šia­me ver­sle vy­rau­ja ar­ba mo­no­po­liz­mas, ar­ba van­da­liz­mas, tik to­li gra­žu ne ge­ra­no­riš­ku­mas. Iš pra­džių ją tai ste­bi­no, o da­bar jau ta­po tar­si įpras­tu da­ly­ku, ku­riam prie­šin­tis ar su ku­riuo ko­vo­ti be­pras­miš­ka, – rei­kia ei­ti į prie­kį są­ži­nin­gai kon­ku­ruo­jant.

Šian­dien R.Ma­tu­lie­nei svar­biau­sia, kad įkur­tas ver­slas pa­si­tei­si­no, kad žmo­nės pa­ten­kin­ti at­lik­tais už­sa­ky­mais, ku­rių vis dau­gė­ja: „Jei žmo­nių ne­nu­vi­li, jei su­ge­bi pa­sa­ky­ti kad ir ne­gra­žią tie­są su ga­li­my­be pa­čiam žmo­gui pri­im­ti spren­di­mą ir jis ne­pa­si­jun­ta ne­jau­kiai ar kvai­lai, o tau dė­ko­ja, ta­ve re­ko­men­duo­ja ki­tiems, va­di­na­si, vis­ką pa­da­rei ge­rai.“