Re­ži­sie­rius Pa­a­ta Tsi­ko­lia: „Kiek­vie­nas ga­li klys­ti, ir vi­siš­kai ne­svar­bu, kas tu esi”

MAKBETAS
Re­ži­sie­rius Pa­a­ta Tsi­ko­lia: „Vie­nin­te­lis iš­šū­kis yra tai, kad kal­ba­me skir­tin­go­mis kal­bo­mis. Ak­to­riai pa­sa­ko 10 žo­džių lie­tu­viš­kai, o pa­pra­šius iš­vers­ti, man pa­sa­ko­mi vos 3 žo­džiai ir aš ne­ži­nau, kur tie žo­džiai dings­ta.“ Miško Motės nuotr.
Aly­taus mies­to te­at­ras kvies pa­ma­ty­ti šiuo­lai­ki­nę „Mak­be­to“ adap­ta­ci­ją . Šiuo me­tu Aly­taus mies­to te­at­re vyks­ta in­ten­sy­vus pa­si­ren­gi­mas nau­ja­jai prem­je­rai „Mak­be­tas“ pa­gal Wil­lia­mo Sha­kes­pe­a­re‘o pje­sę, ku­rią te­at­ro sce­no­je iš­vy­si­me jau ko­vo 19 die­ną 18 val. O kol re­pe­ti­ci­jos vis dar tę­sia­si, kvie­čia­me ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su šio spek­tak­lio re­ži­sie­riu­mi Pa­a­ta Tsi­ko­lia, at­vy­ku­siu iš Sa­kart­ve­lo, bei kū­ry­bi­niu pro­ce­su.

– Pra­ėju­siais me­tais lan­kė­tės te­at­rų fes­ti­va­ly­je COM*ME­DIA, da­bar į Aly­tų at­vy­ko­te dirb­ti. Koks Jums at­ro­do šis mies­tas? Kaip čia jau­čia­tės?

– Aš jau­čiuo­si pui­kiai. Čia ra­mu ir ty­lu, tai kaž­kas ki­to­kio, pa­ly­gin­ti su mies­tu, iš ku­rio at­vy­kau, ten la­bai daug są­my­šio. Žie­ma čia nė­ra šal­ta. Ir tai pui­ku. Nuo­šir­džiai aš džiau­giuo­si šiuo kiek ki­to­kiu gy­ve­ni­mo sti­liu­mi. Kiek­vie­ną ry­tą tu­riu anks­ti at­si­kel­ti, anks­ti pra­dė­ti die­ną, ne­vė­luo­ti į re­pe­ti­ci­jas. Ir at­lik­ti vis­ką lai­ku, lai­ku, dėl ku­rio mes vi­si esa­me su­si­ta­rę. O ten, iš kur aš at­vy­kau, da­ly­kai taip ne­vyks­ta, daž­nai už­trun­ka dvi­gu­bai il­giau.

– Ten ki­to­kia ru­ti­na?

– Taip, mes pra­de­da­me die­ną vė­liau, bet tai su­pran­ta­ma, ten šil­čiau. Ir mes esa­me šiek tiek la­biau at­si­pa­lai­da­vę, pa­ly­gin­ti su ju­mis (lie­tu­viais). Kaip jūs sa­ko­te, at­sa­ko­my­bės ly­gis mū­sų ša­ly­je yra šiek tiek že­mes­nis. Ta­čiau dirb­ti čia yra vi­siš­kai ne­su­dė­tin­ga, tai ma­lo­nu­mas, ir aš tuo džiau­giuo­si. Man tai tar­si ke­lio­nė į ki­tą kul­tū­rą.

– Į Aly­tų at­vy­ko­te sta­ty­ti spek­tak­lio „Mak­be­tas“. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip nu­ti­ko, jog Sa­kart­ve­lo re­ži­sie­rius pra­dė­jo dar­bą Lie­tu­vo­je, Aly­tu­je.

– Štai čia rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ir pa­dė­ko­ti Sa­kart­ve­lo pro­diu­se­rių or­ga­ni­za­ci­joms. Tai yra tam tik­ras te­at­rų tin­klas, ku­rie pra­dė­jo pir­mi­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją ir re­ko­men­da­vo ma­ne Aly­taus mies­to te­at­rui. Ta­da Ine­sa (di­rek­to­rė Ine­sa Pil­ve­ly­tė) su­si­sie­kė su ma­ni­mi, mes dis­ku­ta­vo­me, ta­rė­mės. Nie­ka­da prieš tai ne­bu­vau re­ži­sa­vęs Sha­kes­pe­a­re‘o kū­ri­nių, to­dėl, kai ji pa­pra­šė dirb­ti su kla­si­ka, pa­ma­niau, kad gal­būt jo „Mak­be­tas“ yra ak­tu­a­lus.

– Gi­mė­te Tbi­li­sy­je, ar te­at­ras į Jū­sų gy­ve­ni­mą at­ėjo nuo pat vai­kys­tės? Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis?

– La­bai ge­rai pa­me­nu sa­vo pir­mą­jį kon­tak­tą su te­at­ru. Aš bu­vau maž­daug 8-erių me­tų, kai te­ta nu­si­ve­dė ma­ne į te­at­rą. Bu­vo la­bai gra­žu, ir vai­kui tai bu­vo kaž­kas ne­įpras­to, kaž­kas ki­to­kio. Ta­čiau daug kas pa­si­kei­tė nuo ta­da, pa­vyz­džiui, tuo me­tu ne­bu­vo nei te­le­vi­zi­jos šou, nei mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, ne­bu­vo nei in­ter­ne­to ar kom­piu­te­rių. Bū­da­mas aš­tuo­ne­rių aš ne­bu­vau ma­tęs nė vie­no ho­li­vu­di­nio fil­mo, nes Gru­zi­ja vis dar pri­klau­sė So­vie­tų Są­jun­gai ir mes tu­rė­jo­me tik tris te­le­vi­zi­jos ka­na­lus. Aš lauk­da­vau sa­vai­tę, kad ga­lė­čiau pa­ma­ty­ti pus­va­lan­džio ani­ma­ci­nį fil­mą. Ga­li­te tik įsi­vaiz­duo­ti, ką reiš­kia sa­vai­tę lauk­ti, jog ga­lė­tum pa­ma­ty­ti pu­sę va­lan­dos trun­kan­čią ani­ma­ci­ją: tu nuo­la­tos apie tai gal­vo­ji, nes ne­ga­li pra­leis­ti, nes nė­ra ga­li­my­bės at­suk­ti lai­dą ir pa­žiū­rė­ti dar kar­tą.

Tai­gi, tai bu­vo ki­tas pa­sau­lis. Ir ta­me ki­ta­me pa­sau­ly­je ma­no te­ta nu­si­ve­dė ma­ne į te­at­rą. Pa­ma­čius tą pa­si­ro­dy­mą ma­no min­tys su­si­jau­kė, tai bu­vo kaž­kas di­din­go, tai bu­vo kva­pą gniau­žian­ti pa­tir­tis. Pa­me­nu, jog nuo pat pir­mos aki­mir­kos pa­mi­lau te­at­rą, ta­čiau tuo me­tu ne­sky­riau jam daug dė­me­sio. Daug dau­giau dė­me­sio sky­riau li­te­ra­tū­rai, fil­mams, ki­toms me­no for­moms. Tai­gi iš pra­džių stu­di­ja­vau vi­sai ki­tus da­ly­kus, pa­vyz­džiui, va­dy­bą. Su­grįž­ti prie te­at­ro nu­spren­džiau ga­nė­ti­nai vė­lai, man jau bu­vo 26-eri me­tai, kai pa­si­rin­kau te­at­ro stu­di­jas. Tuo me­tu aš jau tu­rė­jau ke­lis di­plo­mus, net­gi bai­giau ma­gist­rą ir ku­rį lai­ką dir­bau tai vie­no­je, tai ki­to­je sri­ty­je, ta­čiau su­pra­tau, kad tai nė­ra bū­tent tai, ką iš tie­sų no­riu da­ry­ti. Ir tik bū­da­mas 26-erių bu­vau už­tek­ti­nai drą­sus pri­im­ti to­kį spren­di­mą, ta­čiau kai man bu­vo 16 me­tų, ne­tu­rė­jau pa­kan­ka­mai drą­sos. Tuo me­tu, ma­niau, kad tu­riu stu­di­juo­ti to­kius da­ly­kus, ku­rių no­ri ma­no šei­ma, tech­ni­nius da­ly­kus. Ta­čiau es­mė nė­ra gau­tas di­plo­mas, daug svar­biau yra tai, ką iš­moks­ti. Ir tai man la­bai pa­dė­jo, nes dau­gy­bė pro­ble­mų, ku­rios da­bar yra Tbi­li­sio te­at­re, yra bū­tent dėl blo­gos va­dy­bos, ir aš, tu­rė­da­mas va­dy­bos iš­si­la­vi­ni­mą, ži­nau da­ly­kus, ku­rių ne­ži­no ki­ti, tai man pa­de­da.

– Koks bu­vo Jū­sų pir­ma­sis re­ži­suo­tas kū­ri­nys, bai­gus te­at­ro stu­di­jas?

– Ma­no pir­mas re­ži­suo­tas spek­tak­lis jau po stu­di­jų bu­vo pa­ra­šy­tas ma­no pa­ties. Tiek vi­sų sa­vo stu­di­jų me­tu, tiek po jų dau­giau­sia dir­bau su sa­vo pa­ties ra­šy­tais teks­tais. Mėgs­tu ra­šy­ti, to­dėl man pa­tin­ka kū­ri­nius ra­šy­ti pa­čiam, tuo­met juos re­ži­suo­ti. Tai su­tei­kia sa­vo­tiš­ką ne­pri­klau­so­my­bę, o aš mėgs­tu bū­ti ne­pri­klau­so­mas, ta­čiau šiuo­lai­ki­nia­me te­at­re dirb­ti su tiek lais­vės – su­dė­tin­ga.

Vie­nas pir­mų­jų kla­si­ki­nių kū­ri­nių, su ku­riais dir­bau ir ku­ris ma­ne la­bai daug iš­mo­kė, bu­vo Sa­mu­e­lio Bec­ket­to „End­ga­me“. Re­ži­sa­vau šį kū­ri­nį. Ir tai bu­vo la­bai blo­gai, tai bu­vo siau­bin­ga (juo­kia­si). Šis dar­bas už­tru­ko per il­gai, dir­bau su jau­nais ak­to­riais ir ga­liau­siai mes pra­dė­jo­me vie­ni ki­tų ne­kęs­ti. Ak­to­riai ne­ken­tė vie­nas ki­to, ne­ken­tė ma­nęs. Ne­bu­vo taip, kad aš jų ne­kęs­čiau, bet jie ne­ken­tė ma­nęs, nes kai ne­tu­ri pa­kan­ka­mai pa­tir­ties sta­tant spek­tak­lį, net­gi jei ži­nai, ką no­ri pa­da­ry­ti, tu ne­ži­nai, kaip tai pa­da­ry­ti, ne­ži­nai, kaip dirb­ti su žmo­nė­mis. Tai­gi aš jau­čiuo­si blo­gai, dėl to, kaip pri­ver­čiau jaus­tis tuos jau­nus ak­to­rius. Šį kū­ri­nį re­ži­sa­vau dar stu­di­juo­da­mas ma­gist­ran­tū­rą, o bai­gęs stu­di­jas vėl dir­bau su sa­vo ra­šy­tais teks­tais. Vė­liau jau di­de­lia­me te­at­re re­ži­sa­vau an­ti­ki­nės Grai­ki­jos tra­ge­di­ją „An­ti­go­nė“. Tai vy­ko jau bai­gus stu­di­jas ir teks­tas, su ku­riuo dir­bo­me, ne­bu­vo ra­šy­tas ma­no pa­ties, tai bu­vo su­dė­tin­ga.

– Dir­ba­te su Aly­taus mies­to te­at­ro ko­lek­ty­vu, kaip se­ka­si? Kaip vyks­ta dar­bas su tru­pe? Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te? Ar leng­vai ran­da­te ben­drą kal­bą su ak­to­riais?

– Vie­nin­te­lis iš­šū­kis yra tai, kad kal­ba­me skir­tin­go­mis kal­bo­mis. Tai tik­ras iš­šū­kis, kai ak­to­riai sce­no­je pa­sa­ko kaž­ką vie­nas ki­tam (spek­tak­lis sta­to­mas lie­tu­vių kal­ba), aš no­riu ži­no­ti, ką tiks­liai jie sa­ko, man svar­bu ži­no­ti, ką jie jau­čia, gal­vo­ja. Ak­to­riai pa­sa­ko 10 žo­džių lie­tu­viš­kai, o pa­pra­šius iš­vers­ti, man pa­sa­ko­mi vos 3 žo­džiai ir aš ne­ži­nau, kur tie žo­džiai dings­ta.

Ta­čiau tol, kol aš mė­gau­juo­si pro­ce­su, ži­nau, kad jie taip pat mė­gau­sis, tai­gi mums vis­kas ge­rai, ne­tu­ri­me jo­kių ki­tų pro­ble­mų, iš­sky­rus ko­mu­ni­ka­ci­ją. Pa­aiš­kin­ti da­ly­kus tu­riu dviem kal­bo­mis, nes vie­ni ak­to­riai kal­ba ru­siš­kai, ki­ti an­gliš­kai ir to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je, mes ne­gau­na­me vi­sos in­for­ma­ci­jos kar­tu. Kal­bant at­vi­rai, dir­bant su spek­tak­liais, pje­sė­mis, ak­to­riais, ko­mu­ni­ka­ci­ja vi­sa­da yra pro­ble­ma, net­gi ta­da, kai vi­si kal­ba vie­na kal­ba. Vi­suo­met yra su­dė­tin­ga pa­aiš­kin­ti, ko no­ri ir ką tu­ri ome­ny­je, taip pat su­dė­tin­ga su­pras­ti, ką ak­to­riai siū­lo, nes kiek­vie­nas siū­lo skir­tin­gus da­ly­kus.

Tai­gi ko­mu­ni­ka­ci­ja iš­ties yra iš­šū­kis, ta­čiau no­riu pa­sa­ky­ti, kad tai, kas tu­ri vyk­ti sce­no­je, vi­siems yra su­pran­ta­ma ir aiš­ku. Ki­tų iš­šū­kių nė­ra, man pa­tin­ka dis­cip­li­na, tai, kaip čia pla­nuo­ja­mi dar­bai, žmo­nių at­sa­kin­gu­mas. Čia vis­kas vyks­ta grei­čiau nei Sa­kart­ve­le.

– Ar kom­po­zi­to­riu­mi, sce­nog­ra­fu, dai­li­nin­ku ir kt. taip pat bus vie­ti­niai kū­rė­jai? Ar už­sie­nio sve­čiai?

– Sce­nog­ra­fas yra Ar­tū­ras Ši­mo­nis, jis jau anks­čiau yra čia dir­bęs, ge­rai pa­žįs­ta te­at­rą, tai­gi aš esu ge­ro­se ran­ko­se. Cho­reo­grafė – In­drė Pui­šy­tė, ma­nau, kad ir čia esu ge­ro­se ran­ko­se. Kom­po­zi­to­rė – Ta­ma­ra Put­ka­ra­dzė yra la­bai įdo­mi, tu­rin­ti sa­vi­tą sti­lių, iš Sakartvelo ji at­vyks li­kus sa­vai­tei iki prem­je­ros. Kar­tu su ja ei­si­me į re­pe­ti­ci­jas ir, jei kils nau­jų idė­jų, ga­lė­si­me jas įgy­ven­din­ti kar­tu, tie­siai sce­no­je. O kol kas ji at­siun­tė man kai ku­riuos kū­ri­nius, tai­gi, jau gir­dė­jau šiek tiek bū­si­mos mu­zi­kos.

– Jū­sų sta­to­mas spek­tak­lis – tai šiuo­lai­ki­nė „Mak­be­to“ adap­ta­ci­ja, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis siek­si­te pri­trauk­ti, su­do­min­ti šiuo­lai­ki­nį žiū­ro­vą? Kaip per­teik­si­te šių die­nų ak­tu­a­li­jas, pro­ble­ma­ti­ką?

– Tai yra su­dė­tin­gas klau­si­mas. Pir­miau­sia pra­dė­jo­me dirb­ti su ori­gi­na­liu teks­tu, tai vy­ko kol dar bu­vau Sa­kart­ve­le. Su ke­lių drau­gų pa­gal­ba su­kū­riau adap­ta­ci­ją gru­zi­niš­kai, ta­da ją iš­ver­tė­me į an­glų kal­bą, o an­gliš­ka adap­ta­ci­jos ver­si­ja bu­vo iš­vers­ta į lie­tu­vių kal­bą, su šiuo teks­tu da­bar ir dir­ba­me. Ma­no nuo­mo­ne, adap­tuo­jant ori­gi­na­lų teks­tą la­bai svar­bu, jog jis skam­bė­tų kaip mo­der­nus kū­ri­nys. Šis kū­ri­nys pa­ra­šy­tas prieš 400 me­tų, ja­me yra la­bai daug pokš­tų iš vi­du­ram­žių. Iš­ties sun­ku pa­da­ry­ti, kad tų lai­kų pokš­tai, iro­ni­ja bū­tų su­pran­ta­mi ir aiš­kūs šiais lai­kais. Tai­gi, ką mes da­ro­me, mes vis tiek ku­ria­me spek­tak­lį apie vi­du­ram­žių ka­ra­lių, ta­čiau vi­si vei­kė­jai tam­pa mo­der­nūs. Pa­vyz­džiui, Mak­be­tas kal­ba te­le­fo­nu, jis nė­ra blai­vaus pro­to, gal­būt pa­veik­tas psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų, jis ma­to ha­liu­ci­na­ci­jas ir šiuo at­ve­ju gir­dė­da­mas bal­sus sa­vo gal­vo­je jis ne­va kal­ba te­le­fo­nu. No­riu pa­sa­ky­ti, kad vei­kė­jai pri­va­lo bū­ti mo­der­nūs, jie pri­va­lo elg­tis ir gal­vo­ti šiuo­lai­kiš­kai. Šis spek­tak­lis apie jė­gą bei val­džią, apie pa­sek­mes, kai val­džios sie­kia­ma kri­mi­na­li­niu ke­liu. Šis kū­ri­nys apie jau­nus ir am­bi­cin­gus žmo­nes, vy­rą ir žmo­ną. Jie kri­mi­na­li­nė po­ra, čia nė­ra vie­no blo­go, jie abu to­kie. Jie abu pa­lai­ko vie­nas ki­tą ir iš tie­sų nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ku­ris ką da­ro. Pa­pras­tai po­ro­se mes tu­ri­me ra­cio­na­lų vy­rą ir emo­cio­na­lią žmo­ną, bet čia mes tu­ri­me at­virkš­ti­nį va­rian­tą, žmo­na yra ra­cio­na­li, bū­tent Le­di Mak­bet yra, kaip jūs sa­ko­te, „sme­ge­nys“, o Mak­be­tas yra vei­kia­mas emo­ci­jų, jis yra tas, ku­ris ver­kia, ku­ris ne­ga­li su­si­tvar­ky­ti su nu­si­kal­ti­mo pa­sek­mė­mis, jis puo­la į pa­ra­no­ją. Man tai pa­tin­ka, man pa­tin­ka ši kri­mi­na­li­nė po­ra ir tai, kaip jie da­li­ja­si at­sa­ko­my­bę. Jie abu la­bai stip­rūs vei­kė­jai, ta­čiau jie da­ro klai­das, yra jau­ni ir klys­ta dėl sa­vo ne­pa­ty­ri­mo, jie ne­su­pran­ta, kad jais ga­li ma­ni­pu­liuo­ti už juos di­des­nės jė­gos, o bū­tent tai ir nu­tin­ka. Ne­ma­nau, kad rei­kia kaž­ko dau­giau, kad kū­ri­nys tap­tų ak­tu­a­lus šiuo­lai­ki­nei au­di­to­ri­jai, nes au­di­to­ri­ja at­pa­žins troš­ki­mus ir aist­ras, nes kiek­vie­nas sa­vy­je tu­ri šiuos troš­ki­mus ir jau­čia kal­tę, dėl pa­na­šių min­čių, tai­gi bus leng­va su­pras­ti, tai kas vyks­ta sce­no­je. Ir tai iš­ties ak­tu­a­lu – am­bi­ci­jos, jė­ga, val­džia, sil­pnes­nių, ma­žiau pa­ty­ru­sių pa­nau­do­ji­mas sa­vo tiks­lams, ma­ni­pu­lia­ci­ja – vi­sa tai nė­ra nau­ja, tai nu­tin­ka nuo­la­tos, to­dėl yra ak­tu­a­lu.

– Ku­riant adap­ta­ci­jas pa­kei­ti­mai ne­iš­ven­gia­mi, ta­čiau vie­ni kū­ri­niai iš­lie­ka iš­ti­ki­mi pir­mi­niam šal­ti­niui, o ki­ti pa­kei­čia­mi iš es­mės. Ko­kia jū­sų po­zi­ci­ja? Kiek šeks­py­riš­ko­jo „Mak­be­to“ iš­lie­ka šia­me spek­tak­ly­je?

– Ori­gi­na­laus kū­ri­nio šia­me spek­tak­ly­je iš­lie­ka la­bai daug. Aš ma­nau, kad tai yra ori­gi­na­lus „Mak­be­tas“, net­gi jei mes ku­ria­me adap­ta­ci­ją, pa­da­ro­me tai šiuo­lai­ki­niu kū­ri­niu. Kū­ri­nio pa­grin­das, „stu­bu­ras“, vei­kė­jai, jų aist­ros, troš­ki­mai, kon­flik­tai, tai, ką jie gal­vo­ja vie­nas apie ki­tą, mo­ty­vai, kū­ri­nio struk­tū­ra iš­lie­ka ori­gi­na­li. Tai­gi vien tik kal­ba, pokš­tai, ku­riuos jie sa­ko, yra šiuo­lai­kiš­ki. Net jei ban­dai vei­kė­ją pa­vers­ti mo­der­niu, jis vis vien iš­lai­ko tuos pa­čius troš­ki­mus, tas pa­čias bai­mes, ku­rias Sha­kes­pe­a­re‘as jam su­tei­kė. Tai­gi di­dži­ą­ja da­li­mi tai ori­gi­na­lus kū­ri­nys.

– Ko­kią ži­nu­tę sie­kia­te per­duo­ti žiū­ro­vui?

– Ži­nu­tė – kiek­vie­nas ga­li klys­ti, ir vi­siš­kai ne­svar­bu, kas tu esi. Ypač tie, ku­rie yra ta­len­tin­gi, tie, ku­rie jau­čia­si tu­rin­tys pri­va­lu­mų, bū­tent jiems yra di­de­lė ti­ki­my­bė su­klys­ti, su­klup­ti, tai jiems ga­li ne­pa­si­sek­ti, jie ga­li pa­kliū­ti į spąs­tus. Tai yra tar­si įspė­ji­mas kiek­vie­nam pla­čiau at­merk­ti akis, pla­čiau su­vok­ti pa­sau­lį, nes ga­liau­siai kiek­vie­nas ga­li tap­ti in­stru­men­tu kaž­kie­no ki­to ran­ko­se. Tai­gi, pri­va­lai bū­ti at­sar­gus, nes ga­li bū­ti pa­nau­do­tas ki­tų pin­klė­se, o ta­da ta­vi­mi tie­siog at­si­kra­tys, tai la­bai re­a­li si­tu­a­ci­ja šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Tai­gi, ne­pa­kliūk į pin­kles, ne­tapk gin­klu ga­lin­ges­nių ran­ko­se, tik­riau­siai to­kia ir yra ži­nu­tė.

Aš džiau­giuo­si šia is­to­ri­ja, vei­kė­jais, sten­giuo­si su­pras­ti kiek­vie­ną vei­kė­ją ir man ši is­to­ri­ja yra apie daug dau­giau da­ly­kų, nei aš ką tik čia pa­sa­kiau. Vis­kas pri­klau­so nuo žiū­ro­vo, nuo to, ką jis įžvel­gia, ir ma­nau, kad čia yra dau­gy­bė da­ly­kų, ku­riuos ga­li­ma pa­ma­ty­ti.

– Ko­kiam žiū­ro­vui skir­tas šis spek­tak­lis?

– Kiek­vie­nam, kas ga­li su­si­ta­pa­tin­ti su šiuo kū­ri­niu. Ma­nau, kad jau­no­ji kar­ta tik­rai ga­li su­si­ta­pa­tin­ti, ji trokš­ta sėk­mės, jos trokš­ta ir spek­tak­lio vei­kė­jai, no­ri jos da­bar, no­ri pa­nau­do­ti sa­vo ga­li­my­bę tai gau­ti, tai­gi jau­ni­mui tu­rė­tų bū­ti įdo­mu. Ži­no­ma, tai nė­ra spek­tak­lis vai­kams. Bet ma­nau, kad pa­aug­liams tai jau ga­li bū­ti ak­tu­a­lu, ži­no­ma, jei jie ne­bi­jo iš­girs­ti kai ku­rių su­au­gu­sių­jų te­mų, kai ku­rių stip­rių žo­džių ar fra­zių, jų nė­ra daug, ta­čiau yra. Ir krau­jo, dau­gy­bė krau­jo.

– Jūs kal­ba­te apie re­a­lų krau­ją? Ar dirb­ti­nį krau­ją?

– Ne, ne, mes ne­tu­ri­me nei re­a­laus, nei dirb­ti­nio krau­jo. Mes tie­siog įsi­vaiz­duo­ja­me jį ir įsi­vaiz­duo­ja­mas krau­jas yra net­gi blo­giau.

Na, o vy­res­nė au­di­to­ri­ja šia­me spek­tak­ly­je įžvelgs gy­ve­ni­mo iro­ni­ją.

– Svar­biau­sia šio kū­ri­nio min­tis?

– Žmo­gus ga­li nu­si­kals­ti, bet daž­nai po vie­ną mes ne­si­ryž­ta­me rim­tiems nu­si­kal­ti­mams, ta­čiau kar­tu kaip po­ra ar gru­pė mes jau­čia­me, kad mums lie­ka ma­žiau at­sa­ko­my­bės, mes ją pa­si­da­li­na­me, ir ta­da ga­li­me da­ry­ti vis žiau­res­nius nu­si­kal­ti­mus. Tai ir nu­tin­ka šia­me kū­ri­ny­je, Mak­be­tas ir Le­di Mak­bet ma­no, kad da­li­ja­si at­sa­ko­my­bę, ta­čiau ga­liau­siai jiems ten­ka pri­si­im­ti vi­są at­sa­ko­my­bę už sa­vo veiks­mus. Tuo­met kal­tė ir bai­mė pra­de­da sa­vo vaid­me­nį. Ypač kal­tas jau­čia­si Mak­be­tas, jis bi­jo, tam­pa pa­ra­no­ji­ku. Ir tik tuo­met Le­di Mak­bet su­pran­ta, kad ji taip pat su­kly­do pa­si­ti­kė­da­ma sa­vo vy­ru, ji ma­nė, kad jis su­ge­bės su tuo su­si­tvar­ky­ti, ta­čiau jis ne­ga­li. Ji taip pat pra­de­da jaus­ti bai­mę ir kal­tę. Šie vei­kė­jai iš tie­sų iki ga­lo ne­su­pran­ta, ko­kį nu­si­kal­ti­mą da­ro, ka­rū­nos jie trokš­ta la­biau už vis­ką. Yra apa­ki­na­mi val­džios troš­ki­mo ir tik po lai­ko su­vo­kia, kiek at­sa­ko­my­bės jiems teks. Ga­liau­siai jie tar­si pra­šo baus­mės už sa­vo nu­si­kal­ti­mus. Pas­ku­ti­nė­je sce­no­je Mak­be­tas ži­no, kad mirs. Jis tie­siog sė­di ir lau­kia, net­gi ne­kan­trau­ja, mal­dau­ja grei­tos mir­ties. Pa­bai­go­je Mak­be­tas tam­pa ci­ni­ku.

– Ar at­ei­ty­je pla­nuo­ja­te re­ži­suo­ti dau­giau kla­si­kos kū­ri­nių?

– Aš la­bai mėgs­tu kla­si­ką. Tai yra pir­mas kar­tas, kai dir­bu su Wil­lia­mo Sha­kes­pe­a­re‘o kū­ri­niu ir man tai la­bai pa­tin­ka. Aš la­bai tuo mė­gau­juo­si ir ma­nau, kad at­ei­ty­je dirb­siu su ki­tais šio au­to­riaus kū­ri­niais. Vie­nas iš kū­ri­nių, ku­rį no­rė­jau re­ži­suo­ti jau la­bai se­niai dar prieš pra­dė­da­mas dirb­ti te­at­re, bu­vo „Ro­meo ir Džul­je­ta“, man la­bai pa­tin­ka šis kū­ri­nys, tai pui­ki tra­ge­di­ja. Jei­gu pra­dė­čiau dirb­ti su šiuo kū­ri­niu, tai vi­sų pir­ma tu­rė­čiau jį per­ra­šy­ti. Dar vie­nas kla­si­ki­nis Sha­kes­pe­a­re‘o kū­ri­nys, apie ku­rio re­ži­sa­vi­mą gal­vo­ju, yra „Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas“, no­rė­čiau šį kū­ri­nį per­ra­šy­ti taip, tar­si jis bū­tų pa­ra­šy­tas šiais lai­kais, kad veiks­mas vyk­tų šio­mis die­no­mis. No­riu, kad tai vyk­tų Tbi­li­sy­je, nak­ti­nia­me klu­be, kad tai bū­tų vie­na nak­tis. Ir ma­nau, kad šis kū­ri­nys tu­ri vi­są tam rei­ka­lin­gą struk­tū­rą, jog bū­tų ga­li­ma jį pa­vers­ti mo­der­niu kū­ri­niu. Pa­si­sko­li­nant tik šio kū­ri­nio struk­tū­rą, vei­kė­jus, jų kon­flik­tus, aist­rą, bet žo­džius ir veiks­mus pa­da­rant šiuo­lai­kiš­kus. Tai­gi, kol kas svars­tau apie šiuos kū­ri­nius.

Kal­bė­jo­si Ry­te­nė Mor­kū­nai­tė

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.