Rašytojos svajonė – padrąsinti „gimtosios“ Alytaus 9-osios vidurinės abiturientus

– Baigėte Alytaus 9-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Jotvingių gimnaziją. Mokėtės sustiprintoje lietuvių kalbos ir literatūros klasėje. Kada buvote pastebėta kaip įdomių istorijų kūrėja?

– Savęs iš mokyklinių laikų neprisimenu kaip kūrėjos ar autorės. Savotiškas lūžis įvyko, kai ruošiausi abitūros egzaminams – susapnavau sapną, kurio nuotrupos paskatinta sumaniau rašyti romaną. Dabar mąstau, kad tai buvo gan neatsakingas sprendimas, nes dienomis ruošiausi egzaminams (juk buvau pavyzdinė mokinė), o naktimis slapčia rašiau romaną. Jei mano gyvenimas būtų buvęs kino filmas, ko gero, pagrindinė herojė būtų parašiusi romaną, bet neišlaikiusi egzaminų. Realybėje atsitiko atvirkščiai – egzaminus išlaikiau puikiai, o ranka primargintus mokyklinius sąsiuvinius numečiau į šoną. Tačiau idėja parašyti romaną nepradingo, taip ir rašiau jį – priešokiais.

– 2018 m. Vilniaus knygų mugėje debiutavote knyga vaikams ,,Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“. Kiek dar knygų vėliau pristatėte šioje mugėje? 

– Leisdama šią knygą vaikams kiek nerimavau, kad būsiu kaip tos autorės, kurios susilaukia vaikų, parašo knygą ir viskas tuo baigiasi. Anaiptol! Paskui pasirodė dar trys knygos vaikams – antroji istorijos apie karalaitę ir jos keturkojus draugus dalis „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“ bei dvi knygos apie dramblio ir ežio nuotykius „Spyglys“ bei „Spyglys. Mėlyna dėžutė“. Jos abi – 7-ojo ir 8-ojo Nacionalinės literatūros konkursų finalininkės.

– Su kokiomis nuotaikomis laukiate savo knygų pasirodymo?

– Kiekvienąkart laikydama iš spaustuvės atkeliavusią knygą, jaučiu begalinį dėkingumą tiems, kurie kartu ją ruošė. Kalbos redaktorės, maketuotojos, dailininkai ir dailininkės – kaskart už knygos stovi komanda, sukurianti knygą būtent tokią, kokia ji ateina pas skaitytoją. Pamenu, kai pirmąkart pamačiau savo pirmosios vaikiškos knygos iliustracijas, buvau maloniai nustebinta, kad dailininkė Raimonda Nabažinskienė pamatė pagrindinę heroję – tokią modernią princesę su rožinėmis pėdkelnėmis, nors rašydama įsivaizdavau ją gan tradiciškai, „senoviškai“. Dar teko dirbti su dailininkais Vyčiu Snarskiu, Urte Kraniauskaite, Edita Suchockyte, kurių kiekvienas į knygas įdėjo dalelę savo širdies.

– Kodėl romaną „Karaliai myli kitaip“ išleidote Joanos Maks pseudonimu?

– Abitūros laikais pradėtąjį romaną pabaigiau praėjus, ko gero, 25 metams nuo sumanymo pradžios. Iš pradinės idėjos jame liko gal tik mintis apie meilės istoriją tarp priešiškų karalysčių valdovų vaikų. Parašiusi mąsčiau, kad romanas – pramoginis, ne kokia rimta knyga, tad drovėjausi jį leisti savo pavarde. Kaip aš pasirodysiu esanti tokia nerimta?

– Savo kūrybą esate įsukusi karalių ir karalaičių rate. Kodėl tokie herojai?

– Kai rašiau istorijas vaikams apie karalaitę, norėjau sukurti naują elgesio modelį – ne rožinę princesę, kuriai svarbiausia gražios suknelės, o tokią, kuri jaučia, turi drąsos taisyti padarytas klaidas, kovoja už teisybę. 

Kurdama suaugusiesiems suvokiu, kad rašau apie karalius, nes mane domina lyderystės klausimas. Skamba kiek neįprastai, bet jei pamąstysime, karalius – tai lyderis, vedantis savo žmones. Vienas lyderis rūpinasi savo komanda, kitas iškelia asmeninius interesus aukščiau visa ko. Kur yra teisingasis kelias? 

Vis kartoju, kad kasdienybėje per retai vartojame žodį „kilnumas“, „garbingumas“, sureikšminame pasiekimus, lipimą per galvą vardan tikslo. Aš noriu kitokio pasaulio, tad rašydama jį ir kuriu, nes kur kitur, jei ne grožinėje literatūroje galime atgaivinti savo širdis, pasisemti tikėjimo gražiais dalykais? 

– Turbūt dažnai sulaukiate klausimo, ar suaugusiesiems reikia pasakų? Kodėl norite jiems parodyti kitokį pasaulį: ne tokius vaizdelius ir žmones, kuriuos matome už lango?

– Man atrodo, kad žmonėms jau seniai turėjo nusibosti tai, ką jie mato pro langą. Juk kasdieniame gyvenime įmanomi scenarijai yra gan riboti. Nesu ta, kuri smagintųsi skaitydama (ar rašydama) apie kažkieno patiriamas kančias ar stereotipinis apibūdinimas ant knygos nugarėlės „pasimetusį XXI a. žmogų“. Aš noriu duoti skaitytojui viltį, stiprinti jo tikėjimą šviesa, meile, ištikimybe, draugyste, tad kuriu išgalvotas istorijas, vykstančias išgalvotuose pasauliuose, kuriuose herojai patiria didesnius išbandymus, mylima stipriau nei tikrovėje.

– Kiek kalbų mokate? Ir ką patartumėte tiems, kurie teigia, kad jiems užtenka vienos, lietuvių, kalbos?

– Lietuvių kalba – gimtoji, dar kalbu angliškai (nuoširdus ačiū anglų kalbos kursų mokytojai Irenai Kupčinskienei, kuri šiandien daugeliui geriau žinoma kaip rašytoja Irena Buivydaitė), vokiškai. 

Smagiausia istorija – kaip išmokau lenkiškai. Vaikystėje televizorius rodė vos kelias TV programas, bet „gaudė“ lenkiškus kanalus, tad su broliu žiūrėdami filmukus ar filmus išmokome lenkų kalbą. Ši istorija man pačiai kelia didelę nuostabą – juk nepažinojau nieko, kas kalbėtų lenkiškai. Kalba tikrai „įėjo“ per filmus. Juokingiausia, kai studijų metais susipažinau su viena Varšuvos profesore, ji labai juokėsi, kad aš kalbėjau lyg ponia iš senovės. Teko prisipažinti, kad „mokiausi“ iš serialo apie JAV pilietinį karą „Pietūs ir šiaurė“. 

Kalba duoda galimybę bendrauti ir giliau patirti kitą kultūrą, tad jei turite galimybę – mokykitės jų. Milžiniškos svarbos dalykas – mokėti savo tėvų gimtąją kalbą, tad jei šias eilutes skaito tie, kas dabar gyvena užsienyje, ir mano, kad „geriau vaikas tegul mokosi anglų kalbos, nes lietuvių nėra svarbi“, jie labai stipriai klysta. Tėvai kalbėdami su vaikais savo gimtąja kalba perduoda jiems žodynuose neužfiksuojamus svarbius emocinio intelekto dalykus! 

– Kaip puoselėjate lietuvybę savo šeimoje? Ar esate aktyvi Hamburgo lietuviškos bendruomenės veikloje?

– Lietuvybės puoselėjimas man visų pirma yra kalbėjimas su sūnumi lietuviškai. Buvo metas, kai koordinavau lituanistinę Hamburgo mokyklą „Abėcėlė“, mokytojavau joje. Surengėme šaunių dalykų. Vienas jų, kuriuo labai džiaugiuosi – nuotolinis susitikimas su muzikine grupe „The Roop“. Svarstėme su mokytojomis, kaip paaugusius lietuviukus motyvuoti mokytis lietuvių kalbos, ir pasiūliau iš pradžių beprotiška atrodžiusią idėją – suteikti vaikams galimybę pabendrauti su šia muzikine grupe, kuri kaip tik turėjo dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse. Atlikėjai mielai pritarė, tad susitikime dalyvavo ne tik lietuviukai iš Hamburgo, bet vaikai iš viso pasaulio. 
Vėliau iniciavau ar aktyviai prisidėjau prie įvairių projektų, pavyzdžiui, rengiau Vokietijoje gyvenančių lietuvių autorių kūrybos skaitymus suaugusiesiems ir vaikams, šią vasarą moderavau diskusiją Pasaulio lietuvių forume Vilniuje. 

– Susitikime su alytiškiai išgirdome tokį Jūsų pasakymą: „Jums pasisekė, kad Alytuje gyvenate?“ Ką paslėpėte po šiais žodžiais?

– Žvelgdama iš šono matau, kad Alytus yra labai gražus ir švarus miestas. Galbūt šaligatviai kartkartėmis ir ištrupėję, bet...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14042-ajame numeryje.

Geriausias ir pats pigiausias būdas laikraštį skaityti, yra jį užsisakyti visiems metams. 

Su pristatymu į namus ar įstaigą 2025-iesiems „Alytaus naujienos“ kainuoja 75 Eur. 

Daugiau apie laikraščio prenumeratą – čia.