Rašytojas Po­vi­las Šklė­rius: „Ne­ga­liu lai­ky­ti sa­vęs di­de­liu kny­gų mu­gės fa­nu“

– Šian­dien Vil­niu­je pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė kny­gų mu­gė – me­tų li­te­ra­tū­ri­nis įvy­kis. Ar da­ly­vau­ja­te jo­je kaip au­to­rius ar­ba skai­ty­to­jas? Ap­skri­tai esa­te šio ren­gi­nio fa­nas?

– Mėgs­tu ren­gi­nius, su­si­ju­sius su li­te­ra­tū­ra, ta­čiau ne­ga­liu lai­ky­ti sa­vęs di­de­liu Vil­niaus tarp­tau­ti­nės kny­gų mu­gės fa­nu. Kai bu­vau stu­den­tas, ei­da­vau į ją, no­rė­da­mas pi­giau nu­si­pirk­ti kny­gų, gal­būt pa­ma­ty­ti vie­ną ki­tą vie­ti­nę ra­šy­to­ją. Bet da­bar vis­kas pa­si­kei­tė – no­ri­mas per­skai­ty­ti kny­gas per­ku, kai tik jos pa­si­ro­do, to­dėl į kny­gų mu­gę už­su­ku tik jei ma­tau, kad bus ma­ne do­mi­nan­čių kny­gų pri­sta­ty­mai. Šie­met to­kie bus ke­li – Mi­che­lės Fil­ga­te su­da­ry­tos kny­gos „Apie ką ne­si­kal­bu su ma­ma“ ir Wer­ne­rio Her­zo­go kny­gos „Kiek­vie­nas už sa­ve ir Die­vas prieš vi­sus“. Su­pran­tu, kad Vil­niaus kny­gų mu­gė yra svar­bus ren­gi­nys vi­sam Lie­tu­vos lei­dy­bos sek­to­riui, bet man ar­čiau šir­dies ma­žes­ni ren­gi­niai, pvz. Pa­vil­jo­no kny­gų sa­vait­ga­lis. Žmo­nių ma­žiau, ne­rei­kia sto­vė­ti spūs­ty­se, kny­gų pri­sta­ty­mų už­tek­ti­nai, o ir kny­gų pa­si­rin­ki­mas ten­ki­na ma­no sko­nį.

Kny­gų mu­gė­je kaip au­to­rius da­ly­va­vau tik kar­tą – kai pa­si­ro­dė pir­ma­sis ro­ma­nas „Ko ne­ga­li­ma sa­ky­ti mer­gi­nai ba­re“.

– Jū­sų tre­čio­sios kny­gos „At­gal į mo­kyk­lą“ spaus­din­ta ver­si­ja tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti šie­met, bet elek­tro­ni­nė ver­si­ja jau su­lau­kė skai­ty­to­jų. Kny­ga – apie mo­kyk­lą. Ar ji – au­to­biog­ra­fi­nė?

– Nau­ją­jį ro­ma­ną „At­gal į mo­kyk­lą“ su­da­ro dvi siu­že­to li­ni­jos – pa­grin­di­nio vei­kė­jo da­bar­tis, kai jis pra­de­da dirb­ti mo­kyk­lo­je ir pa­sa­ko­ja apie dar­bą su pa­aug­liais ir pa­grin­di­nio vei­kė­jo pra­ei­tis, ku­rią pri­si­min­da­mas jis pa­sa­ko­ja apie sa­vo keis­tą šei­mą. Vei­kė­jo dar­bas mo­kyk­lo­je iš es­mės pa­rem­tas ma­no ke­lių pir­mų­jų dar­bo me­tų mo­kyk­lo­je pa­tir­ti­mi, ta­čiau net ir rem­da­ma­sis pa­tir­ti­mi ne­tu­rė­jau tiks­lo pa­ra­šy­ti vis­ką kuo de­ta­liau, kuo tiks­liau. Dir­bant mo­kyk­lo­je kai ku­rie da­ly­kai tu­ri lik­ti tik tarp ta­vęs ir ko­le­gų, ki­ti – tarp ta­vęs ir mo­ki­nių bei jų tė­vų. Są­mo­nin­gai rin­kau­si apie kai ku­riuos da­ly­kus ne­ra­šy­ti, pra­leis­ti kai ku­rias įsi­mi­nu­sias is­to­ri­jas, nes jų vie­ši­ni­mas ga­lė­tų tik skau­din­ti žmo­nes. Ma­nau, kad ra­šy­da­mas apie mo­kyk­lą sten­giau­si per­teik­ti tiek sa­vo, tiek ki­tų mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių nuo­tai­kas, ky­lan­čias pro­ble­mas, su ku­rio­mis mes vi­si su­si­du­ria­me.

An­tra ro­ma­no siu­že­ti­nė li­ni­ja yra apie vei­kė­jo au­gi­mą keis­to­je šei­mo­je. Čia tu­riu pri­pa­žin­ti, kad įkvė­pi­mo sė­miau­si iš sa­vo pro­se­ne­lės se­sers, apie ku­rią mū­sų šei­mo­je il­gai bu­vo vi­sai ne­kal­ba­ma. Ma­no pro­se­ne­lės se­suo iki šiol yra le­gen­do­mis ir mi­tais api­pin­tas as­muo, to­dėl vis­kuo, ką apie ją ži­no­me, pats ir ste­biuo­si, ir ga­nė­ti­nai kri­tiš­kai ver­ti­nu. Bū­da­ma jau­na mer­gi­na ji at­vy­ko į Aly­tų mo­ky­tis siu­vė­jos ama­to, bet moks­lų ne­bai­gė. Ką ji vei­kė to­liau, ne­ži­no­me, bet kaž­ku­riuo me­tu su­gal­vo­jo pi­ni­gų sau pra­si­ma­ny­ti pirk­da­mi al­ko­ho­lį par­duo­tu­vė­je ir per­par­duo­da­ma jį žmo­nėms, ku­rie no­rė­jo jo įsi­gy­ti po to, kai par­duo­tu­vė­se jo nu­si­pirk­ti jau bu­vo ne­įma­no­ma. Pro­se­ne­lės se­sei to­kia pre­ky­ba la­bai ge­rai se­kė­si. Jos ne­mė­go vi­sa kai­my­nys­tė, ta­čiau ji mo­kė­jo ky­šius mi­li­ci­nin­kams ir vis lik­da­vo ne­nu­baus­ta. Sa­ko­ma, kad ji bu­vo vie­na pir­mo­ji iš mir­tin­gų­jų, Aly­tu­je nu­si­pir­ku­si spal­vo­tą te­le­vi­zo­rių. Vė­liau bu­vo dar įdo­miau – nors ne­tu­rė­jo vai­ruo­to­jos pa­žy­mė­ji­mo, įsi­gi­jo „Vol­gą“, o po pa­si­sam­dė ir nuo­sa­vą vai­ruo­to­ją. Be to, kad pre­kia­vo al­ko­ho­liu, jos bu­te už­su­kę vy­rai ras­da­vo ir mer­gi­nų. Mer­gi­nos kvies­da­vo kar­tu iš­ger­ti, o pro­se­ne­lės se­suo ap­gir­tu­siems vy­rams įsi­ūly­da­vo dar nu­pirk­ti ir mer­gi­noms žie­de­lių ar ki­tos ju­ve­ly­ri­kos. Ar iš to ga­li­me spręs­ti, kad jos bu­te vei­kė ma­žy­tis vieš­na­mis? Sun­ku pa­sa­ky­ti.

Kad ir kaip vis­kas fan­tas­ma­go­riš­kai be­skam­bė­tų, at­ro­do, kad tam tik­ru me­tu jai ne­pa­vy­ko iš­veng­ti ka­lė­ji­mo. Į gy­ve­ni­mo pa­bai­gą ji iš­te­kė­jo už žy­miai jau­nes­nio vy­riš­kio, ku­ris grei­tai ban­dė ją pra­žu­dy­ti, ta­čiau ne­sėk­min­gai. Mes iki šiol ne­ži­nom, kur ji pa­lai­do­ta ir kiek tai, ką apie ją ži­no­me, yra tik­ra, o kiek – pa­ska­los ar iš­gal­vo­ti da­ly­kai. Ne­pai­sant to, jos is­to­ri­ja ma­ne pri­ver­tė pa­mąs­ty­ti kaip rei­kė­tų vai­kui aug­ti to­kio­je ap­lin­ko­je, ku­rio­je ne­vei­kia įpras­ti mo­ra­lės stan­dar­tai ir vy­rau­ja cha­o­sas.

– Jū­sų CV ma­čiau įra­šy­tą ne tik VU Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­vo, bet ir „Start FM“ ra­di­jo lai­dų ve­dė­jo po­zi­ci­ją. Ko­kias ži­niask­lai­dos prie­mo­nes „var­to­ja­te“ ir ko­kiu pa­vi­da­lu var­to­ja­te šian­dien?

– 2015-ųjų pa­bai­go­je, me­tęs ar­chy­va­ro dar­bą pra­dė­jau dirb­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to ra­di­jo sto­ty­je „Start FM“. Bu­vo la­bai įdo­mu grįž­ti į aka­de­mi­nę ap­lin­ką ir dirb­ti kar­tu su dės­ty­to­jais ir dės­ty­to­jo­mis, ku­rie ma­ne prieš tai mo­kė. „Start FM“ bu­vo ir tur­būt ma­no at­min­ty­je iš­liks kaip vie­nas įdo­miau­sių pe­ri­odų ma­no gy­ve­ni­me, nes tiek sa­va­no­riau­da­mas to­je sto­ty­je, tiek vė­liau ta­pęs di­rek­to­riu­mi nuo­lat bu­vau tarp žmo­nių, kas­dien skam­bė­jo mu­zi­ka, ga­lė­da­vau pa­dė­ti ra­di­jo en­tu­zias­tams ir žur­na­lis­ti­kos stu­den­tams, ku­rie ves­da­vo sa­vo pir­mą­sias lai­das. Be to su­ti­kau daug įvai­rių žmo­nių iš mu­zi­kos pa­sau­lio, o su kai ku­riais lai­dų ve­dė­jais iki šiol pa­lai­kau drau­giš­kus san­ty­kius. „Start FM“ man bu­vo sa­vo­tiš­ka šei­ma, į ku­rią ma­ne kaž­ka­da pri­ėmė tuo­me­ti­nė ra­di­jo sto­ties ben­druo­me­nė pri­ėmė, o vė­liau jau pats ban­džiau bur­ti nau­ją ben­druo­me­nę, kai se­nie­ji ko­le­gos pa­su­ko ki­tais ke­liais.

Ra­di­jas vis dar man yra mie­la me­di­ja. Kar­tais klau­sau „Ra­dio Vil­nius“ lai­dų, kar­tais – tam tik­rų LRT ra­di­jo lai­dų. Skai­tau kul­tū­ri­nę spau­dą – „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“, „Šiau­rės Atė­nai“. De­ja, ma­ne do­mi­nan­čio tu­ri­nio šiuo me­tu tiek daug, kad vis­kam ne­lie­ka lai­ko. Jau vien kiek You­Tu­be yra kū­rė­jų, ku­rie ren­gia ir įdo­mias do­ku­men­ti­kas apie mu­zi­ką, ir apie is­to­ri­ją, ir apie pe­da­go­gi­ką.

– Be­je, jei pra­bi­lo­me apie pe­da­go­gi­ką – sėk­min­gai sa­ve re­a­li­za­vo­te bū­tent mo­kyk­lo­je. Iš kur ta drą­sa pa­ban­dy­ti?

– Mo­kyk­lo­je pra­dė­jau dirb­ti 2020 m. ru­de­nį. At­ėjau ten dė­ka pro­gra­mos „Ren­kuo­si mo­ky­ti“, ku­ri pa­de­da mo­ty­vuo­tiems, bet ne­bū­ti­nai pe­da­go­gi­kos ži­nių tu­rin­tiems žmo­nėms at­ei­ti dirb­ti į mo­kyk­las. Tuo me­tu dar dir­bau ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te, bet po pir­mų­jų me­tų, ne­pai­sant to, kad be­veik vi­si jie pra­ėjo ve­dant pa­mo­kas nuo­to­li­niu bū­du, mo­kyk­la ma­ne pa­sig­lem­žė. Kai li­ko tik dar­bas mo­kyk­lo­je, pa­vy­ko ge­riau įsi­lie­ti ir į mo­kyk­los ko­lek­ty­vą, ir ga­vau ves­ti dau­giau pa­mo­kų. Ant­rai­siais me­tais kaip tik bai­giau pe­da­go­gi­kos stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Tie­sa, ne­ži­nau, ar yra to­kios stu­di­jos, ku­rios ga­li pil­nai pa­ruoš­ti mo­ky­to­jo dar­bui. Mo­ky­to­jo dar­bas at­ro­do ru­ti­niš­kas, ta­čiau nė vie­na die­na ne­bū­na to­kia pa­ti, kaip bu­vu­si prieš tai. Net pa­mo­ka, nors ir ve­di ją an­trą, tre­čią, penk­tą kar­tą, nie­ka­da ne­bus to­kia pa­ti kaip ta, ku­rią ve­dei prieš tai bu­vu­siai kla­sei. Kar­tais mo­kyk­lo­je bū­na links­ma, kar­tais – liūd­na ar net slo­gu, bet ne­pai­sant to, kas­ryt ke­liuo­si anks­ti ry­te ir ei­nu į dar­bą su di­de­liu no­ru.

– Šiuo me­tu dės­to­te me­di­jų raš­tin­gu­mą. Pir­ma, kas man at­ei­na į gal­vą – ši­tos dis­cip­li­nos tu­rė­tų mo­ki­niai mo­ky­ti mo­ky­to­ją. Bet aš tur­būt klys­tu?

– Vil­niaus Sa­lo­mė­jos Nė­ries gim­na­zi­ja me­di­jų raš­tin­gu­mo pra­dė­jo mo­ky­ti 2018 m. Tai yra pir­mo­ji mo­kyk­la Lie­tu­vo­je, pra­dė­ju­si dau­giau dė­me­sio skir­ti me­di­jų raš­tin­gu­mui. Mū­sų mo­kyk­lo­je yra uni­ka­li pa­mo­ka „Me­di­jos ir vi­suo­me­nė“, ku­rią mo­ko­si vi­si 9–12 kl. mo­ki­niai, taip pat ga­li­ma pa­si­rink­ti pa­pil­do­mas pa­mo­kas – „Fo­to­gra­fi­ja“, „Fil­mų kū­ri­mas“, „Gra­fi­nis di­zai­nas“, „Me­di­jų me­nas“.

Jei pa­klau­si mo­ki­nių ar jie mo­ka fo­to­gra­fuo­ti, kur­ti tin­kla­lai­des ar fil­muo­ti vaiz­do įra­šus, jie, ži­no­ma, at­sa­kys, kad vi­sa tai mo­ka. Bet kai pa­pra­šai jų tai pa­da­ry­ti ir po to su jais ap­ta­ri jų re­zul­ta­tus, grei­tai pa­si­ma­to, kad jiems yra dar daug vie­tos to­bu­lė­ti. Tai, kad šiuo­lai­ki­nė kar­tu au­go ir au­ga tech­no­lo­gi­jų ap­sup­ty­je, ne­da­ro jų au­to­ma­tiš­kai iš­ma­nes­niais. Ypač kai pra­de­da­me ana­li­zuo­ti straips­nius ir mo­ko­mės ver­tin­ti juos kri­tiš­kai, ta­da pa­si­ma­to mo­ki­nių kri­ti­nio ver­ti­ni­mo įgū­džių sto­ka.

– Są­moks­lo te­ori­jos, su­bu­jo­ju­sios pan­de­mi­jos kon­teks­te – kiek joms at­spa­rūs pa­aug­liai?

– Są­moks­lo te­ori­jos eg­zis­ta­vo dar prieš pan­de­mi­ją, kaip ir ru­siš­ka pro­pa­gan­da, nu­kreip­ta prieš jai ne­pa­ran­kias vals­ty­bes. Prieš 2022 me­tų Ru­si­jos įsi­ver­ži­mą į Uk­rai­ną, kuo­met su de­šim­to­kais žiū­rė­da­vo­me fil­mą apie ru­sų pro­pa­gan­dą, kai ku­rie pro­pa­gan­dos pa­vyz­džiai mo­ki­niams net kel­da­vo juo­ką, pvz. va­ka­ri­nė­je ru­siš­kos te­le­vi­zi­jos ži­nių lai­do­je ro­do­mas re­por­ta­žas, kad Lie­tu­vo­je kaž­ko­kios ru­sa­kal­bių šei­mos vai­kai pa­grob­ti ir už­da­ry­ti į ka­lė­ji­mą, o jų tė­vus Lie­tu­vos sau­gu­mas spau­džia ben­dra­dar­biau­ti, ki­taip ne­ati­duos vai­kų. Mo­ki­niai, žiū­rė­da­mi tą re­por­ta­žą, ėmė juok­tis, nes at­pa­ži­no ro­dy­tą mo­kyk­lą, ku­rio­je kai ku­rie iš jų mo­kė­si. Kas ga­li ti­kė­ti to­kio­mis ne­są­mo­nė­mis? klau­sė jie ta­da ma­nęs. Po 2022 m. šis klau­si­mas jiems ne­be­ki­lo, nes pa­tys gir­dė­jo kaip Ru­si­ja tei­si­no sa­vo įsi­ver­ži­mą į Uk­rai­ną ir ma­tė kiek ru­sų ti­ki sa­vo vals­ty­bės va­do­vo „ar­gu­men­tais“.

Be po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos man svar­bu, kad mo­ki­niai iš­siug­dy­ti tam tik­rus kri­te­ri­jus kaip ga­li­ma ver­tin­ti įvai­rią in­for­ma­ci­ją, ne­svar­bu ar ji ra­šy­ti­nė, ar įgar­sin­ta, ar nu­fil­muo­ta. Jei­gu jie karts nuo kar­to pri­tai­kys gy­ve­ni­me tuos prin­ci­pus ir su­abe­jos in­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mu, jie ga­li ne tik ap­si­sau­go­ti nuo po­li­ti­nės, bet ir nuo ki­to­kių ma­ni­pu­lia­ci­jų, pa­vyz­džiui, pi­ni­gi­nių afe­rų, skir­tų iš­vi­lio­ti žmo­nių pi­ni­gus.

– Esa­te aly­tiš­kis. Kiek šian­­dien Jums svar­bus gim­ta­sis mies­tas?

– Bai­giau Aly­taus Pa­ne­mu­nės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Apie mo­kyk­lą daug ne­gal­vo­jau, kol pats ne­pra­dė­jau dirb­ti mo­ky­to­ju. Bū­na, kad vis dar koks nors nau­jas pri­si­mi­ni­mas apie mo­kyk­los lai­kus su­grįž­ta. Daž­niau­siai jie iš tie­sų ne apie pa­mo­kas, o apie san­ty­kius su kla­sio­kais ir kla­sio­kė­mis, mums rū­pė­ju­sius ar ne­ri­mą kė­lu­sius da­ly­kus. Kar­tais, kai ne­su­pran­tu da­bar­ti­nių mo­ki­nių, šie pri­si­mi­ni­mai lei­džia su­vok­ti, kad ir pats bu­vau kaip jie – kai ko tie­siog ne­pa­jėg­da­vau su­pras­ti, ką sa­ky­da­vo mo­ky­to­jai, o kai ką at­si­sa­ky­da­vau su­pras­ti maiš­tau­da­mas. Sa­vo pa­tir­tį mo­kyk­lo­je ver­ti­nu tei­gia­mai: nie­kad ne­jau­čiau, kad kaž­kas yra prieš ma­ne nu­si­sta­tęs ar nu­si­sta­čiu­si, mo­kiau­si ge­rai ar­ba vi­du­ti­niš­kai, o vie­nin­te­lė pro­ble­ma, ku­rią kel­da­vau kai ku­rioms mo­ky­to­joms, tai kad kar­tais įsi­juok­da­vau ir ne­ga­lė­da­vau nu­sto­ti juok­tis.

Aly­tu­je lan­kau­si bent kar­tą per mė­ne­sį – lan­kau tė­vus, mo­čiu­tę, su­si­tin­ku su kie­mo ir cen­tri­nio par­ko drau­gais. Aly­tus man vi­sa­da bus na­mai, kad ir kur be­bū­čiau. Čia mez­giau san­ty­kius su žmo­nė­mis, kvai­lio­jau su drau­gais, su­ti­kau nau­jų pa­žįs­ta­mų, my­lė­jau ir bu­vau my­li­mas, ėjau į kon­cer­tus.

Ir dar ke­li BLIC klau­si­mai:

– Ką šiuo me­tu ra­šo­te?

– Nie­ko ne­ra­šau, nes rei­kia per­trau­kos, be to lau­kiu su­re­da­guo­to ro­ma­no teks­to – rei­kės jį kiek pa­ko­re­guo­ti, at­si­žvel­giant į re­dak­to­rės pa­sta­bas.

– Ką šiuo me­tu skai­to­te?

– Pas­ku­ti­nė kny­ga, ku­rią per­skai­čiau kaip tik va­kar – „Apie ką ne­si­kal­bu su ma­ma“ (su­da­ry­to­ja Mi­che­le Fil­ga­te, iš­lei­do „Ty­to al­ba“). Tai esė rin­ki­nys, ku­ria­me daug skir­tin­gų ra­šy­to­jų, tiek vy­rų, tiek mo­te­rų, per­mąs­to sa­vo san­ty­kį su sa­vo mo­ti­no­mis. Tai nė­ra leng­va kny­ga, nes di­džio­ji da­lis tų is­to­ri­jų niū­rios. Vis­gi ji ga­li at­lik­ti tam tik­rą te­ra­pi­nę funk­ci­ją, nes ro­do, kad net skaus­min­gi san­ty­kiais su tė­vais ne­bū­ti­nai tu­ri tęs­tis vi­są gy­ve­ni­mą.

– Ką šiuo me­tu žiū­ri­te?

– Įvai­rius do­ku­men­ti­nius fil­mus apie al­pi­niz­mą.