Rai­mon­das Na­va­kaus­kas: „Iko­na yra sa­ki­nys ir taš­kas” (0)

Saulė Pinkevičienė
Raimondas Navakauskas. Zenono Šilinsko nuotr.
Šiuolaikinės ikonos kuriamos pagal griežtus kanonus, tapybai naudojami natūralūs dažai iš trintų mineralų, su vyno actu ir levandų aliejumi. Apie šias ir kitas ikonų rašymo subtilybes alytiškiams pasakojo jų autorius dailininkas Raimondas Navakauskas. Zenono Šilinsko nuotr.
Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta ypa­tin­ga pa­ro­da. Jo­je – vie­nuo­li­ka Rai­mon­do Na­va­kaus­ko iko­nų, su­kur­tų per pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus. Pa­ro­da veiks iki ge­gu­žės 12 die­nos, jos ati­da­ry­mo me­tu dai­li­nin­kas pa­sa­ko­jo apie iko­nų gi­mi­mo pa­slap­tį. „Ta­pai, po to lau­ki, kol da­žų sluoks­­nis iš­džius. Tą lai­ką mel­die­si ir ap­mąs­tai tai, kas iko­no­je. O min­ty­se jau ma­tai bū­si­mą iko­ną, nes yra di­džiu­lė trau­ka ir no­ras bū­ti su Die­vu“, – sa­ko R.Na­va­kaus­kas, ku­rio ne­ma­žas gy­ve­ni­mo eta­pas bu­vo su­si­jęs ir su Aly­tu­mi. Vė­liau – vie­nuo­lys­tė, at­si­ver­ti­mas į dva­si­nius da­ly­kus ir nau­jas kū­ry­bi­nis pe­ri­odas – iko­nos.

Die­vo tro­ba su šven­tų­jų vit­ra­žu

„Iko­na yra Šven­to­jo Raš­to už­ra­šy­mas vaiz­du. Tas vaiz­das tam­pa kū­nu, jei juo pa­ti­ki­ma, jei žvilgs­niui pra­sly­dus per­smel­kia mal­da. Lan­gas į Dan­gų yra iko­na. O jei jų daug? Tai jau Die­vo tro­ba su vi­sų šven­tų­jų vit­ra­žu“, – vie­na­me in­ter­viu yra sa­kęs dai­li­nin­kas R.Na­va­kaus­kas.

Pri­sta­ty­da­mas iko­nų pa­ro­dą Aly­tu­je, jis ne­ma­žai kal­bė­jo apie iko­nų is­to­ri­ją. Iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos, iko­na reiš­kia at­vaiz­das. Tai – sak­ra­li­nis pa­veiks­las, at­si­ra­dęs bi­zan­tiš­ko­je kul­tū­ro­je, vaiz­duo­jan­tis šven­tus as­me­nis, sce­nas iš jų gy­ve­ni­mo, bib­li­nius ar li­tur­gi­nius siu­že­tus. Bū­din­ga Ry­tų krikš­čio­nių baž­ny­čioms, įskai­tant sta­čia­ti­kių ir grai­kų. Iko­na nuo ki­tų krikš­čio­niš­ka te­ma nu­ta­py­tų pa­veiks­lų ski­ria­si tuo, kad at­lie­ka­ma pa­gal iš kar­tos į kar­tą per­duo­tą, dog­mo­mis nu­žy­mė­tą iko­nog­ra­fi­nį ka­no­ną. Šis ka­no­nas sau­go iko­nų at­li­ki­mo bū­dą nuo ga­li­mų klai­dų ir iš­krai­py­mų. Šian­dien, XXI am­žiu­je, – taip pat.

„Gal­būt iko­nos kai kam aso­ci­juo­ja­si su ru­sų kul­tū­ra, bet tai – ne­tie­sa. Tie­sos yra tiek, kad Ry­tų baž­ny­čia iš­lai­kė ši­tą tra­di­ci­ją. Jei no­rė­tu­mė­te pa­ma­ty­ti pir­mų­jų krikš­čio­nių ben­druo­me­nių baž­ny­čią, už­ei­ki­te į cerk­vę. Iko­nos nuo pat krikš­čio­ny­bės pra­džios ger­bia­mos ir pri­pa­žįs­ta­mos abie­jo­se di­džio­sio­se Ry­tų ir Va­ka­rų tra­di­ci­jo­se, ta­čiau tik sta­čia­ti­kių, or­to­dok­sų baž­ny­čia iš­sau­go­jo iko­nų meist­rys­tės tra­di­ci­ją iki šių lai­kų“, – sa­ko R.Na­va­kaus­kas.

 

Kaip ma­mos nuo­trau­ka ka­re

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia nie­ka­da ne­at­me­tė iš­skir­ti­nės iko­nų svar­bos ti­kė­ji­mui, ta­čiau is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės ir li­tur­gi­nio me­no sam­pra­ta su­si­klos­tė taip, kad, įvy­kus ski­li­mui tarp Ry­tų ir Va­ka­rų krikš­čio­nių, iko­nog­ra­fi­nė tra­di­ci­ja ir jos ka­no­nai Va­ka­ruo­se il­gą lai­ką bu­vo pa­mirš­ti. Ši­taip iko­nos vie­ta bu­vo už­leis­ta pa­sau­lie­ti­niam me­nui. Su­si­do­mė­ji­mas iko­no­mis ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je at­gi­mė XX am­žiu­je.

„Ko­dėl ga­li­ma ra­šy­ti iko­nas ir joms mels­tis? Ry­tų baž­ny­čia tu­ri pa­aiš­ki­ni­mą, kad, jei­gu tu ei­ni į ka­rą ir ne­šie­si ma­mos nuo­trau­ką, o pa­si­il­gęs ją pa­bu­čiuo­ji, tai ne­reiš­kia, kad tu nuo­trau­ką my­li. Reiš­kia, kad my­li ma­mą. Mes mel­džia­mės ne iko­nai, o tam, kas jo­je pa­vaiz­duo­ta. To­kiu bū­du į baž­ny­čią grą­žin­ta iko­nos svar­ba ir ji pa­tei­sin­ta“, – pa­sa­ko­ja R.Na­va­kaus­kas.

Dai­li­nin­kas sa­ko daž­nai gir­din­tis klau­si­mą: kuo ski­ria­si iko­na nuo pa­sau­lie­tiš­kos ta­py­bos?

Pa­sak jo, skir­tu­mas vie­nin­te­lis – di­na­mi­ka: „Į pa­veiks­lą žiū­ri­me mes, o iko­na žiū­ri į mus. Iko­na ne­pa­si­duo­da in­ter­pre­ta­ci­jai ir vaiz­duo­tei. Ji ne­pa­lie­ka ga­li­my­bės pra­tęs­ti sa­ki­nį. Iko­na yra sa­ki­nys ir taš­kas. Kon­stan­ta, dog­ma, kai nie­ko dau­giau ne­be­su­gal­vo­si. Pa­sau­lie­tiš­ka ta­py­ba įtrau­kia žiū­ro­vą, nes pa­veiks­las ža­di­na jo vaiz­duo­tę, pri­si­mi­ni­mus, o iko­na – at­virkš­čiai. Or­to­dok­sai tu­ri net­gi to­kį po­sa­kį apie pa­pik­ti­ni­mą, kad ne­si šven­tas ir esi nuo­dė­min­gas, kai mus ste­bi iko­na.“

 

Tarp da­žų sluoks­nių – mal­da

Iko­nog­ra­fi­ja yra la­bai su­dė­tin­ga ta­py­bi­nė tech­ni­ka. R.Na­va­kaus­kas pa­sa­ko­ja, kad jos prin­ci­pas – sluoks­nia­vi­mas, o ka­dan­gi už­tep­tas sluoks­nis tu­ri nu­džiū­ti, tai dai­li­nin­kui lie­ka lai­ko: „Sa­ky­kim, džiūs­ta pu­sę va­lan­dos, ją ski­ri mal­dai, mąs­tai apie epi­zo­dą, ku­rį ta­pai.“

Iko­noms yra nau­do­ja­mi na­tū­ra­lūs da­žai. Mi­ne­ra­lai tri­na­mi iki mil­tų, mai­šo­mi su kiau­ši­nio try­niu, įde­da­ma vy­no ac­to, le­van­dų alie­jaus. Nau­do­ja­mas tik­ras auk­sas.

Iko­nog­ra­fi­ja ypa­tin­ga ir tuo, kad jo­je nau­do­ja­mi vi­siš­kai prie­šin­gi prin­ci­pai nei ta­py­bo­je. Ta­py­bo­je at­kar­to­ja­ma re­a­ly­bė, per­spek­ty­va, nu­sa­kan­ti erd­vę, gy­lį, su­ei­nan­ti į taš­ką. Iko­nog­ra­fi­jo­je – prie­šin­gai, vis­kas iš taš­ko iš­ei­na. „Iko­na žiū­ri į mus, to­dėl gra­fi­kos ir spal­vi­nė per­spek­ty­va yra iš­kreip­ta. Pa­čios ryš­kiau­sios spal­vos, ku­rios re­a­ly­bė­je yra pir­ma­me pla­ne, o to­liau blanks­ta, iko­no­je žen­kli­na au­re­o­lę. Jei­gu re­a­liai ap­švies­tu­me žmo­gaus gal­vą iš nu­ga­ros, tai vei­do ne­si­ma­ty­tų, o iko­no­je jis lyg ir pa­ryš­ki­na­mas. Šie efek­tai, ku­riuos per­skai­to­me ne­są­mo­nin­gai, yra la­bai pa­vei­kūs. Iko­nog­ra­fi­jo­je vis­kas sim­bo­li­zuo­ta, kiek­vie­na spal­va tu­ri sa­vo reikš­mę, taip pat ir pro­por­ci­jos, ku­rios iš­krei­pia­mos, nes, api­ben­drin­tai ta­riant, sim­bo­li­zuo­ja ver­ži­mą­si į dan­gų“, – pa­sa­ko­ja dai­li­nin­kas.

 

No­ras bū­ti su Die­vu

Dar vie­nas po­pu­lia­rus klau­si­mas, ku­rį Rai­mon­dui ten­ka gir­dė­ti ypač daž­nai, – kaip at­ei­na min­tis ku­rio šven­to­jo iko­ną ra­šy­ti, ko­kį siu­že­tą rink­tis? Vie­no at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą jis ne­tu­ri: „Yra la­bai daug in­ten­ci­jų, kaip at­si­ran­da te­ma. Ga­li bū­ti, kad grei­tai bus šven­tė, ir už­strin­gi mal­do­je. Ga­li bū­ti, kad už­fik­suo­ji po­kal­by­je su žmo­gu­mi. Aš il­gą lai­ką dir­bau re­a­bi­li­ta­ci­jo­je, su pri­klau­so­mais žmo­nė­mis, aš pats esu pri­klau­so­mas, tu­rė­jau daug bė­dų. Tai­gi bū­na, kad krei­pia­si žmo­nės ir pra­šo mal­dos, pa­gal jų in­ten­ci­ją gal­vo­ji apie šven­tą­jį, kar­tais taip gims­ta siu­že­tas iko­nai. Jei kal­bant as­me­niš­kai apie ma­ne, tai, kai sė­džiu ir ra­šau vie­ną iko­ną, ki­ta jau sto­vi prieš akis. Šia­me san­ty­ky­je yra to­kia di­džiu­lė trau­ka ir no­ras bū­ti su Die­vu, kad iš­kart ku­ria­si pla­nas, ko­kia iko­na bus ki­ta“, – sa­ko R.Na­va­kaus­kas.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.