Ra­šy­to­jo Jur­gio Kun­či­no sie­nos Aly­tus

Kas gi ta Jur­gio Kun­či­no sie­na?

Ra­šy­to­jo Jur­gio Kun­či­no kam­ba­rys 2006 me­tais bu­vo įreng­tas ra­šy­to­jo var­du pa­va­din­to­je Aly­taus mies­to vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Čia su­kaup­ti ran­kraš­ti­niai bei spaus­din­ti do­ku­men­tai – laiš­kai, pie­ši­niai, sa­ty­ri­niai lei­di­niai, pub­li­ka­ci­jos iš pe­ri­odi­nių lei­di­nių apie ra­šy­to­ją ir jo kū­ry­bą ne tik lie­tu­vių, bet ir už­sie­nio kal­bo­mis.

Sa­vi­tą eks­po­zi­ci­jos au­rą su­ku­ria ir as­me­ni­niai ra­šy­to­jo daik­tai: ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, ku­še­tė, ger­tu­vė, net­gi pieš­tu­ki­nė su ra­šy­to­jo pa­lik­tais pieš­tu­kais bei ki­to­mis ra­šy­mo prie­mo­nė­mis. Ypa­tin­gas eks­po­na­tas – Jur­gio Kun­či­no na­mų sie­nos frag­men­tas-ko­lia­žas, sve­rian­tis dau­giau nei to­ną, ku­rį ra­šy­to­jas su­lip­dė iš įvai­rių sa­vo as­me­ni­nių daik­tų, su­ve­ny­rų ir nuo­trau­kų. Į bib­lio­te­ką sie­na at­ke­lia­vo 2014 me­tais. Ra­šy­to­jo kam­ba­rį ir sie­ną ga­li ap­lan­ky­ti kiek­vie­nas smal­suo­lis.

Nuo­trau­ka Nr. 1. Vil­niaus gat­vė

Šio­je tar­pu­ka­rio nuo­trau­ko­je pui­kiai ma­to­si di­džio­ji da­lis Vil­niaus gat­vės. De­ši­nė­je – ki­no te­at­ras „Pa­las“, kai­rė­je – kiek to­lė­liau Zi­ma­vi­čie­nės mū­ras, už jo – mies­to sa­vi­val­dy­bė ir gais­ri­nės pa­sta­tas. Šį kar­tą tiek, trum­pai – apie šiuos pa­sta­tus pa­sa­ko­ji­mai at­ei­ty­je.

Nuo­trau­ka Nr. 2. Baž­ny­ti­nė pro­ce­si­ja

Tai – da­bar­ti­nės Ro­tu­šės aikš­tės vaiz­das tar­pu­ka­ry­je. Apie aikš­tę Jur­gis Kun­či­nas ra­šė 1999 me­tais „Aly­taus nau­jie­nų“ iš­leis­to­je no­ve­lių kny­go­je „Nie­kie­no na­mai“. Ši no­ve­lės iš­trau­ka pui­kiai at­spin­di aikš­tės gy­va­vi­mo is­to­ri­ją: „Aikš­tė, ku­rią ta­riuo­si pa­žįs­tąs, be­veik ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė per vie­ną žmo­gaus gy­ve­ni­mą, net­gi grei­čiau. Lai­ko gir­nos – ne tik Die­vo – ir­gi ma­la smul­kiai: jau ko­mu­nist­me­čiu mū­ry­tų na­mų ply­tos daik­tais su­ei­žė­ju­sios, o iš be­to­no ky­šo ar­ma­tū­ra. Jei štai čia da­bar at­klys­tų 1944 me­tais su fron­tu iš­dun­dė­jęs mies­to pat­rio­tas, tar­kim, tik­ras lie­tu­vis, tuo­me­ti­nis gim­na­zis­tas, ši­tos Aikš­tės jis tik­rai ne­at­pa­žin­tų – tik skės­čio­tų ran­ko­mis, aik­čio­tų ir stvars­ty­tų­si už šir­dies. Ne, ne iš nuo­sta­bos. Ar­ba kaip tik iš nuo­sta­bos. Ir taip pa­gal­vo­ju: ot im­tų iš ne­to­li­mų ka­pi­nių at­si­kel­tų ir at­ei­tų čion koks ra­mus prieš­ka­rio gy­ven­to­jas... Esu tik­ras, ir to­kiam ne­jau­ku bū­tų. O gal ir jau­ku... Iš ka­pų at­si­kė­lus vis­kas jau­ku.

Per sa­vo gy­va­vi­mo me­tus Aikš­tė pri­si­žiū­rė­jo vis­ko – vė­lia­vų, mi­tin­gų, ve­ži­mų ir au­to­mo­bi­lių. O ir var­dus ne sy­kį kei­tė – čia vi­sos val­džios ne­tin­gi­nės – tėkšt len­čiu­kę ant sie­nos ir var­das!“

Nuo­trau­ka Nr. 3. Tur­gus

Po­ka­rio vaiz­das. Šio­je vie­to­je ir prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą vyk­da­vo tur­gūs. Koks gy­ve­ni­mas kun­ku­lia­vo pui­kiai ap­ra­šė An­ta­nas Jo­ny­nas apy­sa­ko­je „Lai­mės ra­tas“ (to­kiu pa­va­di­ni­mu 1965 me­tais bu­vo iš­leis­ta ir jo kny­ga): „Nuo anks­ty­vo ry­to mies­to grin­di­niu dar­da ir dar­da ve­ži­mai: dvi­kin­kiai, il­gi ir sun­kūs, pri­krau­ti di­de­lių dry­žuo­tų mai­šų, ir vien­kin­kiai – ma­žu­čiai, pus­tuš­čiai.

Pir­mie­ji trau­kia iš va­ka­rų, iš Su­val­ki­jos pu­sės, o ant­rie­ji bil­da per til­tą iš ry­tų, iš skur­džios, smė­lė­tos dzū­kų že­mės. Ir rin­kos aikš­tė­je, ku­ri yra pa­čia­me mies­to cen­tre, dvi­kin­kiai ve­ži­mai ri­kiuo­ja­si vie­no­je, o vien­kin­kiai ki­to­je pu­sė­je. Juos ski­ria pla­tus ta­kas, ku­riuo plauk­te plau­kia pės­tie­ji. Abi­pus ta­ko su­sto­ja mo­te­rys su kiau­ši­niais, svies­to gniu­žu­lė­liais, sū­riais, viš­to­mis, rie­šu­tų mai­še­liais.

Vi­du­die­nį rin­kos aikš­tė pil­na pil­nu­tė­lė. At­ro­do, kad vi­sas mies­tas gau­džia, ūžia, mar­ma, kle­ga ir žven­gia. Rin­kos pa­kraš­ty­je bliau­na avys, įnir­tin­gai žvie­gia iš ve­ži­mo į ve­ži­mą kil­no­ja­mos kiau­lės, gai­liai, pra­ti­sai my­kia al­ka­nos, iš­troš­ku­sios kar­vės. Vi­sas tur­gus sklin­da ašt­rių, tar­pu­sa­vy­je su­mi­šu­sių kva­pų. Kve­pia šie­nu, obuo­liais, tren­kia ar­klių mėš­lu ir pra­kai­tu, kai­lių rau­gu.

Žmo­nės stum­do­si ne­tvar­kin­go­je, vi­są lai­ką ban­guo­jan­čio­je, ne­ži­nia ko­kia kryp­ti­mi ju­dan­čio­je mi­nio­je. Vi­si kaž­kur ei­na, kaž­ko ieš­ko, dai­ro­si, li­pa vie­nas ki­tam ant kul­nų, pyks­ta, kei­kia­si. Vie­nur ki­tur plyš­te pra­plyš­ta mi­nio­je įstri­gu­sio va­žiuo­to­jo bal­sas:

– Ei, ei! No, no! Ar ne­ma­tai?

Šen ten su­skam­ba žva­lus mer­gi­nos juo­kas, su­si­tel­ku­sio ra­to vi­du­ry­je pra­virks­ta de­ra­ma, iš­ban­do­ma ar­mo­ni­ka. Tur­gus ūžia, tur­gus gau­džia, tur­gus links­mi­na­si ir dir­ba sa­vo svar­bų pre­ky­bi­nį dar­bą.“