Pulkininkas Ričardas: „Reikia gyventi ir mažiau panikuoti“

Gydytojas, mokytojas ar kunigas – asmenybės laikysena traukia dėmesį bet kurioje profesijoje, tačiau ypač atidaus visuomenės žvilgsnio pastaruoju metu nusipelno kariškiai. Vienas jų – praėjusį rudenį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai pradėjęs vadovauti, iš Alytaus kilęs pulkininkas Ričardas Dumbliauskas. 

Kovo 11-osios išvakarėse – išskirtinis jo interviu „Alytaus naujienoms“ apie pašaukimą, jaunąją kariūnų kartą ir kaip visiems mums išmokti drąsos gyventi savo kasdienybėje.

– Pradėkime nuo asmeninės patirties: Lietuvos kariuomenės savanoriu tapote 1991-aisiais, būdamas 15-os, o kaip prisimenate tą pradžią?

– Mokiausi 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Jotvingių gimnazija), esu Vidzgirio žiedelis iš Kaštonų gatvės. Tą penktadienį pabėgome iš pamokų ir atsidūrėme Vilniuje, užsakytu autobusu, jis važiavo nuo „Nemuno“, o aikštė, regis, jau buvo kone pervadinta iš Komjaunimo. Klasiokai šeštadienį grįžo namo, o aš likau. Tą naktį Sausio 13-osios reikalai ir įvyko. Šaltoka buvo, pakliuvau Aukščiausiosios Tarybos pastato vidun. Iš ten parsivežiau šitą geležinę lazdą ir naudoju ją iki šiol, kai pradedama verkšlenti. Nes Marijos ir rūpintojėlių žemėje mes esame mėgėjai paverkti. Kai man sako, kad kažko trūksta, atsakau: „Adresą sumaišei“. Nes mes nuo šitos geležinės lazdos pradėjome ir tankais pabaigėme. O ta lazda buvo desperacinis ginklas, kai šaunamuosius konfiskavo, bet jei nori pasipriešinti, tai turi rasti kuo. Iš pradžių susidėjau tris dujokaukės filtrus, kad užsimočiau, o paskui susiradau lazdą. Kaip biblijinėje istorijoje, kai Dovydas pataiko Galijotui į tarpuragį ir išverčia milžiną iš kojų,  tokie reikalai… O paskui mane vyresnieji išvarė namo. Sako, važiuok į pamokas. Na, ir viskas, grįžom, pradėjo burtis Alytaus rinktinė, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, mes, kaip mušeikų klubas Sporto rūmuose, ten atsiradome vieni pirmųjų. Buvau nepilnametis – šešiolikinis, tai parašė tėvai lapelį, kad leidžia. Jie mane auklėjo patriotiškai, su tėvo žinia netapau pionieriumi, kas buvo išimtis mano kartai. 

– Ar atsimenate kokį nesaugumo, baimės jausmą  tuo metu, nors ir pašėlę buvote paaugliai?

– Taigi ir Jūs, ir aš gyvenome 90-ųjų Alytuje ir žinome, kad miestas buvo specifinis, tarsi prisirpęs smurto ir kalėjimo kultūros. Sumaišyta su patriotizmu ji duoda labai didelį rezultatą. O jei apie jausmus, tai aš – pėstininkas ir žvalgas, mes apie jausmus mažai kalbame. Tiesiog turi padaryti.

– Profesinis kelias Jums suteikė galimybę įgyti labai įdomių patirčių. Esate studijavęs karinius mokslus užsienyje, ėjote pareigas NATO vadavietėse ir štabuose, beje, ir tuo metu, kai į aljansą įstojo Lietuva, tiesa?

– Sakome, kad karinė profesija ir tarnyba labai stipriai parodo Lietuvą ir pasaulį. Taip ir yra. Karinę avalynę nešioju 34-erius metus, po tris iš jų praleidau Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje, daugiau kaip metus – Afganistane, paskui dar įvairūs trumpalaikiai kursai užsienyje. 2003 metų spalį mus, po kelis žmones, išsiuntė kaip stažuotojus į NATO vadavietes. Pirmas iš lietuvių patekau į vadavietę Vokietijoje ir man teko garbė ten  pakelti Lietuvos vėliavą, kai mus priėmė į NATO. Toks beprotiško pasididžiavimo jausmas. Nors visos tarnybos akimirkos savaip įsimintinos – kaip diena, taip naujiena. 

– Šiuo metu vadovaujate Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai. Netrūksta iššūkių?

– Ne, jokiu būdu. Neseniai turėjau pokalbį su kariūnais drausmės tema. O drausmė, kaip žinia, yra karinio gyvenimo pagrindas, daug vietos susliduoti, tuomet vyresnis jauną moko. Pasakiau: „Statistiškai man liko kokia 20 vasarų, po to gali prasidėti deguonies balionėlio tempimas paskui. Jums statistiškai liko apie 50 vasarų, taigi nebeturiu laiko nervuotis nei dėl savęs, nei juolab dėl jūsų.“ Su jaunimu reikia pasidalinti gyvenimo patirtimi ir išmintimi, koncentruotai ją sušvirkšti. 

– Visgi paklausiu – dėl ko šiandien nerimaujate pats? Lietuvos gyventojai patiria nerimą dėl geopolitinės situacijos, o Jūs – saugiai jaučiatės?

– Asmeniškai aš taip jaučiuosi, kad ir esu Lietuvos saugumas. Kaip ir kiekvienas mūsų karys. Nes jei jau karys nesaugiai jaučiasi, tai kas tada valstybėje saugus? Būna, žmonės klausia apie tuos vadinamus pabėgimo krepšius, evakuaciją ir panašius dalykus. Tai kaip kariūnams  dėstau, taip ir jums pasakysiu, kad kiekvienas gyvas organizmas daro tris dalykus: maitinasi, dauginasi ir bėga arba kaunasi. Stirna bėga, liūtas kovoja. Kariuomenėje mes orientuojamės į psichologinį tipą, kuris kaunasi, nes bėgti nėra kur. Viskas paprasta: jei kam nors atrodo nesaugu, stokite pėstininkui už nugaros ir pasijausite saugūs. Kiekvienos šalies, didelės ar mažos, saugumas yra visų pirma jos pačios reikalas. Ir šiandien pagal savo interesus turime tinkamos įrangos, gerai paruoštų žmonių ir pakankamo pasirengimo, kad tą saugumą užtikrintume. O kaip ten bus, tai niekas nežino. Kaip kaimo šokių muštynėse – atrodo, važiuoji laimėti, o gali ir gauti, visaip pasitaiko. 

– Koks jaunimas dabar studijuoja Karo akademijoje?

– Laisvos šalies laisvi žmonės, geri iš savęs, šiek tiek protingesni, jei lyginu su savo karta, turintys daugiau prieigų prie informacijos. 

– Pastebite alytiškius?

– Regioninių žaidimų nelabai žaidžiame, mes visi čia vienodi, net vyrai ir moterys, nėra tokių kategorijų, visi yra kariai. Dzūkų įstoja proporcingai  apie ketvirtadalį, vaikinų ir merginų iš Alytaus miesto, rajono, Lazdijų, Varėnos. Apie 30 procentų įstojusiųjų nubyra, kaip ir kitose aukštosiose. O dabar... metas reklamai! Dzūkai nuo amžių glūdumos, nuo jotvingių  laikų pasižymėjo kovingumu ir dabar jūsų reikia Lietuvai, reikia didinti jos saugumą, Karo akademija – vieta jums, jei turite reikalingas savybes. Nes stiprus pasirūpina savimi, o labai stiprūs – ir kitais. Tai jei esate tokie stiprūs, atvažiuokite pas mus į Antakalnį. 

– Vis pasigirsta diskusijų apie karybos pamokas mokykloje, o kokia Jūsų nuomonė apie tai?

– Viskas turi vykti savo laiku. Karinis rengimas yra jo mokymas žudyti, tai aš asmeniškai manau, kad jis turėtų būti N-18. Išgyvenimo įgūdžiai, „šito grybo nevalgyk, o aną skink“ – čia viskas tvarkoje. Bet šaudymas yra suaugusiųjų reikalas. 

– Prisimenate, kaip mokykloje mus mokydavo nuo branduolinio sprogimo pasislėpti? Kažkam iki šiol panika kyla nuo kalbų apie atominį karą. 

– Tai iliuzijos, kurios irgi sukuria saugumo jausmą. Pavyzdžiui, žinojimas, kad eisi į dangų. Ramiau tada gyveni, nes visos baimės slypi galvoje. Dabar kažkaip pakliuvome į bėgimo paradigmą, tarsi kažkur pasitrauksime, bet statistika liūdna – atsukęs nugarą ir bėgantis žūsta pirmas. Ir greitesnių už kulką ar raketą aš kol kas nesutikau, o kur raketa kris, tai nuspręs tie, kas žudymo priemonę valdo. Bet dar yra atsitiktinumo, likimo dalykai. Tai kartais geriau niekur nebėgti, nei bėgti ir „užsirauti“, kaip Alytuje sakydavome. Kariuomenėje moko bėgti tik į priekį.

– Bet, girdėjau, Vilniuje svarstomas gyventojų evakuacijos planas?

– O tai apie ką šitos treniruotės? Nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus yra 30 km, šarvuota kovos technika važiuoja 60 km per valandą, tai reiškia – pusvalandis. Nuo Druskininkų  iki Alytaus – 60 km, tai yra valanda kelio. Vien signalą gavus ir bėgti – tai kur pabėgsi?

– Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos visuomenė suvokė nuo karo Ukrainoje pradžios,, kad karas – rimtas mokslas. O ką manote apie  karybos „ekspertus“ foteliuose? 

– Mes susiduriame su tokiu reiškiniu kaip meistriškumas arba sokratiškas „aš žinau, kad nieko nežinau“. Nes ekspertų tikrai labai daug atsirado. Buvo krepšinio, paskui kovido, o dabar visi apie karą nori pakalbėti. Esu daug gerų kursų apie karą baigęs, bet tikrai ne viską apie tai žinau. O kariuomenėje viskas surikiuota pagal tam tikrus standartus, žmogus yra apmokomas per tam tikrą laiką. Idealas – stipri galva ant stiprių pečių. Anksčiau darbai buvo skirstomi į protinius ir fizinius, o karininko darbas yra jų miksas. Esi karys, nes pats turi padaryti, esi vadas ir mokytojas, nes vesi žmones. Ir visų pirma esi žmogus.

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (19/ 14079).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas