Pu­ti­no Ru­si­ja vs. Is­la­mo vals­ty­bė. Ras­ki­te skir­tu­mų...

Ta­čiau ky­la bjau­rus įta­ri­mas, kad sa­vo kai­my­nys­tė­je tu­ri­me vis la­biau į IV pa­na­šė­jan­čią kai­my­nę. Su pa­na­šia ide­o­lo­gi­ja, pa­na­šiu po­žiū­riu į ci­vi­li­za­ci­ją, eks­pan­si­jos už­mo­jais ir ka­ry­bos bū­dais.

Nuo š.m. va­sa­rio 24 d. jau tik di­džiau­sias lui­nys ne­pa­ste­bė­jo, kad du de­šimt­me­čius Ru­si­ją val­do kri­mi­na­li­nė-ma­fi­ji­nė gru­puo­tė su pre­zi­den­tu Vla­di­mi­ru Pu­ti­nu prie­ša­ky­je. Ta­čiau, ko ge­ro, tik­ro­vė yra blo­ges­nė. Kuo il­giau vyks­ta ka­ras Uk­rai­no­je, tuo bai­ses­nis da­ro­si Ru­si­jos vei­das. De­ja, vi­sos Ru­si­jos.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę se­kan­tys įvy­kius Uk­rai­no­je ga­lė­jo bū­ti tie­siog šo­ki­ruo­ti iš­pla­tin­to vaiz­do įra­šo, ku­ria­me „pri­va­čios ka­ry­bos kom­pa­ni­jos „Vag­ner“ ko­vo­to­ją, bu­vu­sį ka­li­nį, ap­reng­tą Uk­rai­nos ka­riuo­me­nės uni­for­mą itin žiau­riu bū­du – kū­jo smū­giais į gal­vą nu­žu­do ki­ti, kaip ga­li­ma spręs­ti, „Vag­ner“ ko­vo­to­jai. Jų au­ka už nu­žu­dy­mą ir mė­gi­ni­mą pa­bėg­ti iš ko­lo­ni­jos il­giau nei dviem de­šimt­me­čiams ne­lais­vės dar ana­me am­žiu­je nu­teis­tas bu­vęs So­vie­tų Są­jun­gos ir Ru­si­jos vi­daus ka­riuo­me­nės pus­ka­ri­nin­kis, už­ver­buo­tas į ka­rą Uk­rai­no­je, pa­te­kęs į uk­rai­nie­čių ne­lais­vę, da­li­jęs gau­sius in­ter­viu Uk­rai­nos žur­na­lis­tams bei blo­ge­riams, vė­liau iš­keis­tas į ne­lais­vė­je bu­vu­sius uk­rai­nie­čius.

Kas ge­bė­jo so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se iš­pla­tin­tą eg­ze­ku­ci­jos įra­šą pa­žiū­rė­ti iki ga­lo, be di­de­lių dve­jo­nių su ma­ni­mi su­tiks, kad šis epi­zo­das es­min­gai ne­si­sky­rė nuo tų, ku­riuos prieš de­šimt­me­tį pla­ti­no IV, ku­rios at­sto­vai Va­ka­rų ša­lių pi­lie­čiams gy­viems pjaus­tė gal­vas, o į ne­lais­vę pa­im­tus prie­šo ka­rius gy­vus de­gin­da­vo lau­žuo­se.

Šio­je vie­to­je ga­lė­tu­me ieš­ko­ti fi­lo­so­fi­nės po­teks­tės ir klaus­ti: ar iš tik­rų­jų „Vag­ner“ gru­pės sam­di­niai taip jau nie­kuo ir ne­si­ski­ria nuo Ru­si­jos re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės da­li­nių? Ver­ti­nant pa­na­šu­mus be­igi skir­tu­mus – kaip lai­ko­ma­si ci­vi­li­zuo­tos ka­ry­bos tai­syk­lių, kaip el­gia­ma­si su ci­vi­liais, be­lais­viai ir pan.

Ta­čiau to­kios ly­gi­na­mo­sios ana­li­zės pras­me aš abe­jo­ju. As­me­niš­kai man at­sa­ky­mai į ga­li­mus jos klau­si­mus ra­do­si iš­kart po Bu­čos (Ki­ji­vo prie­mies­čio), kur iš­lais­vin­to­je gy­ven­vie­tė­je vie­no­je kan­ki­ni­mų vie­to­je (rū­sy­je) uk­rai­nie­čių pa­rei­gū­nai ra­do ir tarp kan­ki­ni­mų var­ty­tą di­džio ru­sų ra­šy­to­jo Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo to­me­lį.

Di­des­nį įspū­dį man pa­li­ko tik vaiz­do kli­po su eg­ze­ku­ci­jos vaiz­dais kon­teks­te pa­skelb­ta į Va­ka­rus spė­ju­sių pa­bėg­ti ru­sų po­li­to­lo­gų ana­li­zė apie „Vag­ner“ gru­pės iš­ta­kas. Tai­gi šios vi­siš­kai ne­tei­sė­tos su­ka­rin­tos or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri, anot jos įkū­rė­jo Jev­ge­ni­jaus Pri­go­ži­no, tu­ri sa­vo lėk­tu­vų, tan­kų be­igi re­ak­ty­vi­nės ar­ti­le­ri­jos, įsčių ga­lė­tu­me ieš­ko­ti Sankt Pe­ter­bur­ge. O jos pir­mei­viai – daž­niau­siais iš tar­ny­bos už ne­tei­sė­tą veik­lą bei veiks­mus at­leis­ti mi­li­ci­jos ka­ri­nin­kai iš ypa­tin­go­sios pa­skir­ties bū­rių (OMON).

To­kia anų ru­sų ko­men­tuo­to­jų pa­teik­ta te­ori­ja kaž­ko­dėl man ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą. Nes esu iš to­kio am­žiaus žmo­nių, ku­rie dar pri­si­me­na, ką Vil­niaus ir Ry­gos OMON bū­riai iš­da­ri­nė­jo Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je 1990–1991 me­tais. Kur­link nu­si­drie­kė anų ban­di­tų ke­liai po pas­ku­ti­nio ne­sėk­min­go So­vie­tų Są­jun­gos pu­čo? Ir ži­nant, kad ma­žiau­siai vie­ną Vil­niaus OMON ka­ri­nin­ką – Alek­san­drą Ry­žo­vą to pa­ties Sankt Pe­ter­bur­go teis­mas 2011 m. nu­tei­sė 15 me­tų lais­vės at­ėmi­mo už or­ga­ni­zuo­to nu­si­kal­tė­lių su­si­vie­ni­ji­mo or­ga­ni­za­vi­mą, žmo­nių gro­bi­mą ir gin­kluo­tą plė­ši­ka­vi­mą. T. y. anks­čiau, nei Lie­tu­vos Te­mi­dė nu­ta­rė jį teis­ti dėl da­ly­va­vi­mo 1991 m. įvy­kiuo­se Me­di­nin­kų mu­ti­nė­je.

Be OMON še­šė­lių vė­liau ne­vy­ko joks ka­ri­nis-na­cio­na­li­nis kon­flik­tas bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je. Ne tik – yra ži­nių, kad „bal­ti­jie­čių“ omo­ni­nin­kai ak­ty­viai da­ly­va­vo kru­vi­na­me ka­re po Ju­gos­la­vi­jos griū­ties.

Tai­gi kon­tin­gen­tas kaip tik tas – su­ban­di­tė­ję mi­li­ci­nin­kai, at­leis­ti iš pa­rei­gų dėl sa­vo kri­mi­na­li­nių dar­bo me­to­dų, ta­čiau iš­si­il­gę ne­bau­džia­mu­mo kva­po ir be­ri­bės val­džios.