Pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus re­lak­sa­ci­ja po dar­bų – ša­ko­čių ke­pi­mas

Ma­ma dar vai­ką pra­ti­no plak­ti kiau­ši­nius, min­ky­ti teš­lą

Ar­tū­ras šei­mo­je yra jau­niau­sias tarp ke­tu­rių vai­kų – vi­sų ber­niu­kų. Bū­da­mas vai­kas jis la­biau­siai do­mė­jo­si ma­mos iš­kep­tais gry­bu­kais, kaš­to­nais ar ki­tais įvai­riau­sių for­mų sal­dė­siais.

Ka­dan­gi jo ma­ma, ku­riai da­bar jau 88-eri, tuo me­tu bu­vo va­di­na­ma vy­riau­sia Šven­te­že­rio gas­pa­di­ne, tai gry­bu­kų ir kaš­to­nų daž­nai bū­da­vo su­ri­kiuo­ta na­muo­se.

Kai Ar­tū­ras šiek tiek ūg­te­lė­jo, o ma­ma ma­tė sū­naus su­si­do­mė­ji­mą jos ke­pi­niais, tuoj pat bu­vo pra­ti­na­mas plak­ti kiau­ši­nius, šo­ko­la­dą ar min­ky­ti teš­lą.

„Pa­duo­da­vo į ran­kas ko­čė­liu­ką su vir­ba­lais ir dirb­da­vau. Man toks dar­bas pa­ti­ko“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Ta­čiau jau­nys­tė­je apie tai, kad kaž­ka­da už­si­ims kaž­ko­kių kon­di­te­ri­nių ga­mi­nių ga­my­ba, net ne­gal­vo­jo. Jam rū­pė­jo baig­ti mė­gia­mus is­to­ri­jos moks­lus tuo­me­čia­me Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te ir dirb­ti mo­ky­to­ju.

Dar bū­da­mas stu­den­tu is­to­ri­jos mo­ky­to­ju dir­bo Vil­niaus mo­kyk­lo­se. O po stu­di­jų ir tar­na­vi­mo ka­riuo­me­nė­je grį­žo mo­ky­to­jau­ti į gim­tą­jį Laz­di­jų ra­jo­ną – tuo­me­tę Krikš­to­nių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, vė­liau – Šven­te­že­rio mo­kyk­lą.

Pa­ska­ti­no baig­ti ver­slo va­dy­bos moks­lai ir se­na ku­li­na­ri­jos kny­ga

Jau bū­da­mas Šven­te­že­rio mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi A.Čiur­lio­nis ėmė siek­ti ant­ro­jo aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo – švie­ti­mo ir ver­slo va­dy­bos ma­gist­ran­tū­ros.

Kai prieš ket­ve­rius me­tus šiuos moks­lus bai­gė, ėmė gal­vo­ti, kaip bū­tų ga­li­ma sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­ti su ver­slo va­dy­ba.

Ne­ti­kė­tai jam te­ko per­skai­ty­ti 1969 me­tais iš­leis­tą Lie­tu­vos ku­li­na­ri­jos kny­gą, ku­rio­je bu­vo pa­ra­šy­ta, jog ša­ko­čius ga­li iš­kep­ti tik ge­ra gas­pa­di­nė.

„Tik­rai ne­no­rė­jau tap­ti ge­ra gas­pa­di­ne, bet nu­ta­riau pa­ban­dy­ti. Su­si­ra­dau ša­ko­čių ke­pė­ją nuo Kal­va­ri­jos, ku­ris juos ke­pa pa­gal sa­vo ma­mos 1934 me­tų re­cep­tą, pats da­ro jų ke­pi­mo įren­gi­mus. Ne kar­tą pas jį ap­si­lan­kiau ir ap­si­spren­džiau – rei­kia ban­dy­ti“, – pri­si­me­na Ar­tū­ras.

Pir­miau­sia ša­ko­čių pa­ra­ga­vo… tven­ki­nio žu­vys

Pir­muo­sius ša­ko­čius A.Čiur­lio­nis iš­ke­pė sa­vo na­mų pa­pras­to­je, mal­ko­mis kū­re­na­mo­je kros­ny­je. Ne­la­bai pa­si­se­kė. Nors sko­nis bu­vo ge­ras, bet ra­ge­lių su­for­muo­ti ne­pa­vy­ko.

Tad pir­miau­sia ša­ko­čių, kaip juo­kau­ja Ar­tū­ras, pa­ra­ga­vo jo tven­ki­nio žu­vys, – te­ko joms su­mai­tin­ti. Be­je, dar pa­ra­ga­vo ir so­dy­bo­je ap­si­lan­kęs ežiu­kas, ku­ris iki šiol at­ei­na ir tu­ri pro­gą pa­si­vai­šin­ti ša­ko­čiu.

Ka­dan­gi kep­ti šiuos gar­dė­sius pa­pras­to­je kros­ny­je ne­la­bai pa­vy­ko, o tam rei­kia ir ne­ma­žai mal­kų, pa­vyz­džiui, ber­ži­nes, dar nu­žie­vin­ti, Ar­tū­ras ne­tru­kus įsi­gi­jo elek­tri­nę kros­nį. O jo­je jau ga­li­ma iš kar­to kep­ti ke­tu­ris ma­žes­nius ša­ko­čius ar­ba vie­ną di­de­lį.

Di­džiau­sią iš­ke­pė ge­gu­žės pra­džio­je Šven­te­že­rio kle­bo­no ju­bi­lie­jui

80 cen­ti­met­rų il­gio, 12 ki­log­ra­mų svo­rio. To­kį di­džiau­sią ša­ko­tį Ar­tū­ras iš­ke­pė ge­gu­žės pra­džio­je spe­cia­liai Šven­te­že­rio kle­bo­no, iš Aly­taus ra­jo­no, Mi­ros­la­vo ki­lu­sio Egi­di­jaus Ju­ra­vi­čiaus 50-me­čio ju­bi­lie­jui.

„No­rė­jo­si taip pa­dė­ko­ti už dar­bą, gra­žius pa­moks­lus, už tai, kad ren­ka is­to­ri­nę me­džia­gą apie Šven­te­že­rį ir ren­gia­si iš­leis­ti kny­gą“, – tei­gė A.Čiur­lio­nis.

Daž­niau­siai Ar­tū­ro iš­kep­ti ša­ko­čiai sve­ria nuo dvie­jų iki pus­tre­čio ki­log­ra­mo, tad mi­nė­tas mil­ži­nas nu­ste­bi­no ir na­miš­kius, ir pa­tį kle­bo­ną, ir jo ka­ti­ną Mur­ka­si­jų.

Nau­do­ja tik kai­miš­kus ir pa­ti­ki­mus pro­duk­tus

Dau­ge­liui ži­no­ma, kad ke­pant ša­ko­čius pa­grin­das yra kiau­ši­niai. Pa­vyz­džiui, kai Ar­tū­ras iš kar­to ke­pa juos ke­tu­ris, rei­kia net 130 kiau­ši­nių.

Juos nau­do­ja tik kai­miš­kus ir su gel­to­nais try­niais. Bū­tent gel­to­nais. Pa­sak ša­ko­čių ke­pė­jo, bū­na ir kai­miš­kų kiau­ši­nių su pa­ba­lu­siais try­niais: „Jie ne­tin­ka, su­ga­di­na iš­vaiz­dą. Tu­riu pa­žįs­ta­mų, ku­rie kai­muo­se au­gi­na viš­tas, jas au­gi­na ir ma­no bro­lis, to­dėl pa­vyks­ta gau­ti ge­rų kiau­ši­nių.“

Svies­tą ir grie­ti­nę Ar­tū­ras per­ka iš vie­nos Kal­va­ri­jos sa­vi­val­dy­bės ben­dro­vės ir, kaip pats sa­ko, nė kar­to ne­te­ko nu­si­vil­ti.

Pa­gal tą se­ną ša­ko­čių ke­pė­jo nuo Kal­va­ri­jos re­cep­tą dar rei­kia cuk­raus, va­ni­li­nio cuk­raus, mil­tų, cit­ri­nos rūgš­ties. O jei no­ri­ma šo­ko­la­do sko­nio, ku­rį daž­niau­siai mėgs­ta vai­kai, pri­de­da­ma ir šio in­gre­dien­to.

Iš­kep­tais ša­ko­čiais ga­lė­tų nu­ri­kiuo­ti ke­lią nuo na­mų iki Aly­taus

„Aš tik­rai ne­už­dar­biau­ju iš ša­ko­čių. Tai man re­lak­sa­ci­ja po dar­bų mo­kyk­lo­je. Ir kiek­vie­ną­dien ne­ke­pu, daž­niau­siai – sa­vait­ga­liais. Kai kep­da­mas ša­ko­čius sė­di pen­kias ar še­šias va­lan­das, tik­rai ge­ras at­si­pa­lai­da­vi­mas ir da­rai tai, kas pa­tin­ka“, – pa­sa­ko­ja Ar­tū­ras.

Į klau­si­mą, gal su­skai­čia­vęs, kiek yra iš­ke­pęs šių gar­du­my­nų, vy­ras at­sa­ko, jog skai­čiaus tik­rai ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti, bet pa­reiš­kia, kad iš­kep­tais ša­ko­čiais ga­lė­tų nu­ri­kiuo­ti ke­lią nuo na­mų Šven­te­že­rio se­niū­ni­jo­je, kur jis gy­ve­na, iki Aly­taus. O šio mies­to Vidz­gi­rio pro­gim­na­zi­jai jis va­do­vau­ja tre­ti me­tai.

A.Čiur­lio­nis sa­vo ke­pi­niais vai­ši­no ko­le­gas Šven­te­že­rio mo­kyk­lo­je, da­bar – Vidz­gi­rio pro­gim­na­zi­jo­je. Jo ša­ko­čių nie­ka­da ne­pri­stin­ga Šven­te­že­rio se­niū­ni­jos Ste­bu­lių kai­mo ben­druo­me­nės, ku­rios veik­lo­je da­ly­vau­ja, šven­tė­se.

Min­ty­se – or­ga­ni­zuo­ja­mos edu­ka­ci­jos

Šian­dien Ar­tū­ras gal­vo­ja įsi­gy­ti an­trą elek­tri­nę ša­ko­čių ke­pi­mo kros­nį ir sa­vo na­muo­se reng­ti ke­pi­mo edu­ka­ci­jas, kad su jų ga­my­ba ga­lė­tų su­si­pa­žin­ti at­vyks­tan­tie­ji.

Na­muo­se – ne jis vie­nas ke­pė­jas. Duk­ra Vai­va pa­de­da su­muš­ti kiau­ši­nius ir pa­puoš­ti ša­ko­čius. Ar­tū­ro žmo­na Vi­li­ja už­si­i­ma na­mi­nės duo­nos ke­pi­mu. Tad ga­lė­tų vyk­ti ir šio ke­pi­nio edu­ka­ci­ja.

„Tam rei­kia ra­šy­ti pro­jek­tą, gau­ti fi­nan­sa­vi­mą. Vis­ką įma­no­ma pa­da­ry­ti, tik rei­kia lai­ko ir ga­lu­ti­nai su­dė­lio­tų min­čių. Ma­nau, pa­vyks tai pa­da­ry­ti“, – en­tu­zias­tin­gai kal­ba A.Čiur­lio­nis.