Pro­fe­si­jos šū­kis „Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti“ – ne­at­sie­ja­ma Er­lan­do gy­ve­ni­mo da­lis

„Ne­su­reikš­mi­nu fak­to, kad esu siū­lo­mas ap­do­va­no­ji­mams. Man sma­gu, kad Ug­nė, ku­riai pa­dė­jau, šian­dien ge­rai jau­čia­si“, – šven­tės iš­va­ka­rė­se tei­gė E.Di­džiu­lis. Skai­ty­to­jams pri­min­si­me is­to­ri­ją, ku­ri iki šian­dien gy­vai ap­ta­ri­nė­ja­ma, pa­gar­biai at­si­lie­piant apie pi­lie­tiš­ką pa­rei­gū­ną ir dė­kin­gą ma­ža­me­tės mer­gai­tės šei­mą.

Pra­ėju­sio bir­že­lio 22 die­ną, apie 13 va­lan­dą, Aly­tu­je, Sta­ty­bi­nin­kų gat­vė­je, au­to­mo­bi­lis „VW Golf“, vai­ruo­ja­mas 65 me­tų vy­ro, va­žiuo­da­mas Sta­ty­bi­nin­kų gat­ve nuo Puns­ko gat­vės pu­sės, par­tren­kė per pės­čių­jų per­ėją ėju­sią de­vyn­me­tę mer­gai­tę Ug­nę. Per ava­ri­ją ji pa­ty­rė gal­vos trau­mą. Si­tu­a­ci­ja bu­vo įtemp­ta, kė­lė itin daug ne­ži­nios dėl mer­gai­tės svei­ka­tos.

Ke­lių po­li­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­tas Er­lan­das Di­džiu­lis to­mis at­sa­kin­go­mis aki­mir­ko­mis ne­del­sė, ėmė­si sku­bių pir­mo­sios pa­gal­bos veiks­mų ir gai­vi­no moks­lei­vę iki at­vy­ko grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos spe­cia­lis­tai.

Su­ža­lo­ji­mų pa­ty­ru­si mer­gai­tė bu­vo nu­vež­ta į gy­dy­mo įstai­gą. Pa­lai­ko­ma ar­ti­mų­jų ir ge­ra­no­riš­kų žmo­nių, Ug­nė įvei­kė su­dė­tin­gą gy­dy­mą, grį­žo į na­mus. Spa­lio pra­džio­je, Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nams mi­nint pro­fe­si­nę šven­tę – An­ge­lų sar­gų die­ną, jau pa­svei­ku­si Ug­nė, ly­di­ma ma­mos ir bro­liu­ko, at­vy­ko pa­dė­ko­ti sa­vo An­ge­lui Sar­gui – ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nui Er­lan­dui.

Tai li­ko įsi­min­ti­na vi­siems, tą aki­mir­ką ma­čiu­siems.

O prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, 2016-ųjų ko­vo 2-osios vė­lų va­ka­rą, tas pats po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pat­ru­lis Er­lan­das su ko­le­ga Ed­ga­ru Smai­džiū­nu, pat­ru­liuodami Aly­taus mies­te, pa­gel­bė­jo iš­si­gan­du­siai ir į li­go­ni­nę sku­bė­ju­siai po­rai. Sig­na­li­­zuo­da­mas švie­so­mis vai­ruo­to­jas pa­trau­kė pa­rei­gū­nų dė­me­sį, šiems su­sto­jus, bū­si­ma­sis tė­ve­lis pa­pra­šė pa­gal­bos kuo grei­čiau pa­siek­ti li­go­ni­nę, nes au­to­mo­bi­ly­je sė­din­čiai su­tuok­ti­nei pra­si­dė­jo gim­dy­mas. Pat­ru­liai, nie­ko ne­lauk­da­mi ir ne­dve­jo­da­mi, pa­si­rū­pi­no sau­gia bū­si­mų­jų tė­ve­lių ke­lio­ne – pa­ly­dė­jo iki Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės.

„Vis­ko tar­ny­bo­je pa­si­tai­ko: pa­de­da­me, gel­bė­ja­me ka­da to rei­kia. Mes tu­ri­me bū­ti vis­kam pa­si­ruo­šę. Juk toks mū­sų dar­bas, ku­rį ly­di šū­kis „Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti“. Jis ta­po ne­at­sie­ja­ma mū­sų gy­ve­ni­mo da­li­mi“, – ne­daug­žo­džiau­ja Er­lan­das. Po pau­zės jis pri­dū­ria, kad pa­rei­gū­nai nuo­lat at­nau­ji­na pir­mo­sios pa­gal­bos ži­nias, to­bu­li­na įgū­džius. Me­tų ap­do­va­no­ji­mu no­mi­nan­to tei­gi­mu, vi­si tu­rė­tu­me mo­kė­ti teik­ti sku­bią pa­gal­bą.