Prezidentas apdovanojo profesorę iš Alytaus

A. Vilkelienė – įtraukiojo meninio švietimo pradininkė Lietuvoje, pirmoji apgynusi 2000 m. disertaciją „Integruotas muzikinis ugdymas neįgaliųjų vaikų socializacijos procese“. Muzikos terapijos ir sveikatinimo per meną pradininkė Lietuvoje. 

A. Vilkelienė atsakė į „Alytaus naujienų“ klausimus.

– Ką Jums reiškė muzika vaikystėje, paauglystėje, kokias emocijas į profesiją atsinešėte iš to periodo, kai Kaišiadorių muzikos mokykloje lankėte obojaus klasę?

– Vaikystėje norėjau būti gydytoja. Ir vėliau, renkantis profesiją, traukė medicina ir muzika, bet nugalėjo potraukis menui. Šeima buvo labai muzikali, joje nuolat skambėjo dainos, su tėčiu ir vyresniosiomis seserimis grodavome akordeonu, tuo laiku madinga mandolina. Kaip gražiausių pasakų klausydavau vyriausios sesers, studijuojančios Vilniaus universitete, pasakojimų apie operų veikėjus Otelą, Dezdemoną, Rigoleto dramą ar Sevilijos kirpėjo išdaigas. Norėjau greičiau pati išgirsti, pamatyti. Meilė operai neišblėso studijuojat Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje: mes, studentai gaudavome leidimus lankyti spektaklius nemokamai, todėl eidavau beveik šį visus. 2000 metais tuometinės Švietimo ministerijos užsakymu sukūriau iliustruotą vadovėlį „Opera“, kuris tapo savotišku gidu operos klausytojams. Jame buvo aprašyta operos istorija, žymesnieji pasaulio teatrai, solistai, kai kurių operų libretai.

– 1997-aisiais, kai rinkotės doktorantūros temą, specialiųjų poreikių vaikų integracija – įtraukusis ugdymas, kaip tai šiandien vadiname, buvo tuščia  niša, kuri Jus sudomino kaip mokslininkę. Kuo? 

– Ši tema sudomino, nes nebuvo tiriama Lietuvoje. Skandinavijos šalyse, JAV mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracija jau vyko, ypač meninio ugdymo srityje. Dažnai vyko dalinė integracija - mokiniai mokėsi specialiose mokyklose, o į menų ar fizinio lavinimo pamokas eidavo kartu su kitais. Mums tai buvo nauja, bet pedagoginiai procesai turėjo eiti pirmyn, švietimo humanizavimas tapo prioritetu. O kaip dirbti, jeigu nėra strategijos, metodikos, vadovėlių? Netgi sodindamas obelis, imi knygą ir skaitai, kaip tai daroma, arba klausi vyresniųjų. O čia  - vaikas, o paklausti praktinių dalykų gali tik jų tėvus. Vadinasi, turi ištirti, pažinti mokinių atvejus, apibendrinti rezultatus ir pritaikyti metodus. Lietuvoje metodikos nebuvo, užsienio literatūra buvo sunkiai prieinama, su kolegomis Europoje ryšys buvo silpnas, todėl mokslinę literatūrą teko rinktis po kruopelytę. Mano disertacijos vadovas prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas tada patarė man užmiršti, ko mokiausi iš pedagogikos vadovėlių ir kurti ją pačiai. Taip ir padariau.

– Nuo seno sakoma, kad muzikavimas yra individualumo raiška, tačiau sovietmečiu įprasta praktika buvo tokia, kad menų pamokos specialiųjų poreikių vaikams išvis nevykdavo. Kaip sakėte viename interviu, teko „nuspalvinti  baltą dėmę“.  Taip suprantu, kad ta nuostata, jog menų turi mokytis tik gabiausieji, buvo labai gaji?

– Menų pamokos mokiniams, dėl ligos ar sudėtingų negalių besimokantiems namuose, nevykdavo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Bendruosiuose ugdymo planuose galėjai rasti teiginių, jog, suderinus su mokinio tėvais ar globėjais, mokyklos vadovo įsakymu, mokinys gali nesimokyti menų, dailės, muzikos, technologijų ir kūno kultūros. Ir visuomenės požiūris keitėsi pamažu, mokytojai neturėjo nei patirties, nei teorinių žinių, kaip dirbti su individualių poreikių turinčiais mokiniais. Beje, terminai keitėsi irgi labai greitai: nuo žeminančių iki labiau humaniškų, ieškant kuo subtilesnio apibūdinimo. Aš pati menu šitą sąvokų raidą: įvardindavome mokinius neįgaliaisiais, ypatingaisiais, individualiųjų poreikių, kiekvieno vaiko poreikių, specialiųjų ugdymosi poreikių. Pastaroji sąvoka šiuo metu įteisinta Lietuvos Respublikos švietimo dokumentuose. ES terminija linksta prie naujų sąvokų, pabrėžiančių ne specialiuosius poreikius, o papildomą švietimo pagalbą, įtrauktį.

– Jei prisimintume „Credo“ klasės pradžią, kas asmeniškai Jums įstrigo atmintyje iš to periodo? 

– „Credo“ klasė gimė, pritarus tuometinei mokyklos direktorei Nijole Reginai Jasiukėnienei, Alytaus miesto savivaldybei, drauge su prof. A. Piličiausku aptarus, kad reikia naujo požiūrio į darbo su šiais mokiniais metodikos. Stengiausi į ją pakviesti mokinius su įvairiais ugdymosi poreikiais. Dar ir šiandien prisimenu vieną pokalbį telefonu su mama, kuri paklausė: „O ar priimat vaikus, kurių niekas nepriima?“. Atsakymas buvo „taip“. Stebiu kai kurių savo mokinių likimus, jie labai įdomūs: mokinė, kuri pamokoje emocingai pareiškė, kad ji nenori mokytis muzikos, kad ji niekada negros, kaip kiti Muzikos mokyklos mokiniai, šiandien dirba muzikos mokytoja! Mergaitė su klausos sutrikimais pamokoje ilgai mokėsi pajusti valso pulsavimą, o aš mintyse regėjau ją, šokančią nuotakos valsą… Koks mano džiaugsmas buvo, pamačiusi ją, vilkinčią nuotakos suknele! Nedrąsi, švelni mokinukė šiandien yra aktyvi kovotoja už neįgaliųjų teises. Muzika kiekvienam, manau, pridėjo drąsos, pasitikėjimo savimi ir naujos patirties. „Credo“ klasę šiuo metu veikiau pavadinčiau terapinio pobūdžio programa, kurioje išreiškiamas tikėjimas kiekvieno jėgomis ir gebėjimais. Ją ir dabar lanko mokiniai, įtraukiami į bendrąsias grupines pamokas ir mokomi individualiai, kaip ir dauguma Muzikos mokyklos mokinių.

– Įtraukusis ugdymas, kaip dabar jį suprantame, yra savotiškas lakmuso popierėlis ne tik visuomenei, bet ir kiekvienam pedagogui, kuriam tenka šitas iššūkis. Vienam interviu esate sakiusi, kad savo studentams neduodate vienintelio atsakymo, kaip dirbti su specialiųjų poreikių vaikais – savo unikalų metodą kiekvienas mokytojas turi atrasti pats. Ar jau esate atradusi tą vienintelį savo metodą?

– Esu sukūrusi Laisvai integralaus meninio ugdymo strategiją (LIMUS), kuomet derinami du požiūriai – struktūriškas, paremtas taisyklėmis, ribų nubrėžimu ir laisvas, improvizacinis. Nes tai, kas tinka mokiniui su intelekto sutrikimais, su kuriuo kartais gali muzikuoti spontaniškai, visiškai netinka elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiam mokiniui. Svarbiausias rezultatas – asmenybės balansas, kai siekiama proporcingos dermės tarp veiklos, socialumo, kūno sveikatos ir dvasingumo. Muzikoje tai vyksta per mokymąsi pamokos metu, improvizaciją, koncertų klausymą; socialinis aspektas – pasirodymai bendruomenei, grojimas, ansamblyje, draugystė su bendraamžiais. Kūno sveikata stiprinama grojant, dainuojant, atliekant ritmines užduotis, o dvasingumui stiprinti visada pasitelkiami klausimai apie estetiką, gėrį, gerumą ir  daugelis kitų, mokiniui svarbių temų.

– Dėstėte VPU magistrantams Alytuje, kurių tarpe šiandien matome daug Alytų garsinančių teatro, muzikos pedagogų. Ar tenka pabendrauti su buvusiais studentais, ar būna, kad jie prašo patarimo? 

– Džiaugiuosi Alytaus studentais, kurie buvo pasirinkę studijas Alytuje ir Vilniuje. Dauguma muzikos ir teatro pedagogų dirba šiandien arba dirbo Muzikos mokykloje. Tai Undinė Pinkevičienė, Violeta Ligeikienė, Gražina Noreikienė, Violeta Prakapavičienė, Nijolė Jasiulevičienė, Asta Daironienė, Rita Frendzelienė, Violeta Dumbliauskienė, Edita Radvilavičienė, Sonata Malanavičienė ir kiti. Organizuojant konferencijas, kitus renginius, edukologijos magistrai yra pirmieji, kurie turi idėjų, jas aktyviai įgyvendina, buria mokytojus, vadovauja metodinėms grupėms. Esu visada atvira, jeigu reikia patarimų publikuojant ar recenzuojant metodinius leidinius, dirbant įtraukiojo ugdymo srityje.

– Neseniai teko dalyvauti diskusijoje, kurioje vienas aukštas kolegijų sektoriaus vadovas minėjo, kad, jo žiniomis, Skandinavijos valstybės jau atsisako šito sumanymo, nes nukenčia gabiųjų vaikų pažangumas, kai jie mokosi drauge su turinčiais specialiųjų poreikių. Taigi ši tema iki šios net specialistų vertinama nevienareikšmiškai, tiesa? 

– Yra tiesos, bet geriausiai į tai atsakytų mokiniai ir jų tėvai. Jeigu švietimo sistema nepasiruošusi įtraukiajam ugdymui (o Lietuvoje taip yra), tuomet tai yra tik deklaracija. Kuomet klasės didelės, turi būti  ir antras dalyko mokytojas;  trūksta mokytojo padėjėjų, psichologų, socialinių pedagogų, mokyklos neaprūpintos vadovėliais, dažniausiai nėra kompensacinės technikos. Galima vardinti daugiau, ko nėra, ne tik materialių dalykų. Gal būt todėl, net labai turtingos Europos Sąjungos šalys atsargiai atsitraukia nuo įtraukiojo ugdymo. Pavyzdžiui, Nyderlandų karalystėje mokiniai, turintys žymių regos ir klausos sutrikimų, jau grįžta į specialiai jiems pritaikytas mokyklas. Meninis ugdymas yra kitoks – jame lengviau išgirsti, pajusti, suvokti, žinoma, jeigu mokytojas turi mintyse stiprią metodiką. Juk yra puikių sėkmės istorijų apie tai.

Kalbino Saulė Pinkevičienė

Visą pokalbį skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ antradienio numeryje (13/ 14172).