Poetas Vitas Bencevičius: „Eilėraščiuose sudedu savo išbuvimus, išgyvenimus, susigraudinimus...“ (0)

Greta Tarimaitė
Vitas Bencevičius: Manęs dažnai klausia, kada aš rašau eilėraščius, per kiek laiko juos parašau. Jeigu pradedu eilėraštį, tai kitai dienai jo nepalieku. Kelis esu parašęs ekspromtu. Bet vieną eilėraštį rašiau 17 metų.
Vitas Bencevičius: Manęs dažnai klausia, kada aš rašau eilėraščius, per kiek laiko juos parašau. Jeigu pradedu eilėraštį, tai kitai dienai jo nepalieku. Kelis esu parašęs ekspromtu. Bet vieną eilėraštį rašiau 17 metų.
Poetas Vitas Bencevičius iš Simno yra išprotėjęs dėl šokių ir be galo mėgsta dirbti sode, už kurio rūpinimąsi ir sukūrimą yra gavęs ne vieną garbės raštą. Jis pasakoja, kad net valgo prie palangės, jog galėtų stebėti savo sukurtą sodą ir, jeigu pamato nukritusią beržo šaką, nebegali toliau sėdėti ir bėga tvarkyti. Be to, Vitas apie kiekvieną savo gyvenimo etapą parašo po vieną ar net kelis eilėraščius. Su V.Bencevičiumi susipažinome atsitiktinai, kai rašiau apie Alytaus senjorų šokius, pasikalbėjome ir susitarėme susitikti dar kartą. Vitas mane šiltai priėmė ir jautriai papasakojo apie savo sodo sukūrimą ir įvairius gyvenimo etapus, kurie paskatino kurti eiles.

Kūrybos pradžia

Pradėjau rašyti mokykloje. Mano auklėtojas buvo rusų kalbos mokytojas, labai talentingas. Jis mane ir pastūmėjo kurti. Tais laikais rašydavau intermedijas. Bet čia buvo labai senai. O nuo savo pirmojo eilėraščio aš labai nukentėjau. Tuo metu tarnavau armijoje, budėjau sargyboje, buvo žiema, šalta. Ir man gimė mintis. Išsitraukiau iš automato dratą ir ant juodos lentos išdrožiau žodžius:

„Plynų automatas ir pilka milinė, / Jie mane išskyrė daugeliui dienų, / Bet tikėk, aš grįšiu į savo Tėvynę, / Kur žaliuoja pievos, žydi daug gėlių.“

Aš daugeliui kareivių verčiau į rusų kalbą, nebuvo rimo, bet prasmė liko. Jie vertė į savo kalbas ir siuntė eilėraštį žmonoms, mylimosioms.

Kadangi aš sargybos metu išsiardžiau šautuvą, o tai buvo griežtai draudžiama, galėjau stipriai nukentėti. Sužinojo tai divizijos vadas, bet aš jam kelis kartus išverčiau, ką parašiau, ir jis man dovanojo. Jis net pasakė, kad, rašydamas mamai laišką, pridės šį eilėraštuką, nes jaunystėje išvažiavo savanoriu į tarnybą net nespėjęs atsisveikinti su mama.

 

Eilėraštis apie sodą po langais

2019 metų žiema buvo labai šilta. Ir čia, pas mane kieme, buvo visokie šiukšlynai, brūzgynai, ateidavo kaimynų vištų ir gaidžių. Sugalvojau iškasti tvenkinį. Tai padariau per vieną dieną. Kitą dieną aš sėdžiu, žiūriu pro langą ir matau, kaip ateina kaimyno gaidys. Aš tuo paukščiu taip susižavėjau. Jis atėjo prie mano tvenkinio ir viena akimi žiūrėjo į mane, o kita į iškastą duobę, kuri dar buvo tuščia. Tada aš tvenkinį sutvarkiau, pripyliau vandens.

Po savaitės padariau jurtą. Vėliau matau, ant jurtos atskridusi ir nutūpusi pelėda, ji irgi žiūrėjo į mane. Pradėjau dirbti toliau. Vieną dieną pro mane praėjo mano kaimynas, kurio pavardė Baravykas, jis rodė man iškeltus nykščius. Kalėdų trečią dieną aš parašiau eilėraštį.

„Aš įsikūręs Ateities gatvėj, / Kartais pabosta gyvent vienatvėj. / Ir mano gandras laukia gandrienės, / Taip, kaip aš laukiu draugės ... / Maža pašiūrė, gal vienas aras, / Bet gerų norų visas hektaras. / Dabar patinka man šis kampelis, / Nuo namo stogo teka vandens upelis. / Tvenkiny žydi puokštė lelijų, / Gal jų Tėvynė, gal iš valstijų. / Glėbiai jurginų apjuosia jurtą, / Ką jūs čia matot – mano sukurta. / Akmenys, gėlės – labai man brangios, / Dabar aš valgau tik ant palangės. / Pušis ir beržas – nuostabi pora, / Aš čia aptvėriau aplinkui tvorą. / Tarp jų ir tarpas čia taip sutapo, / Anūkai sako: „Diedukai, reik čia hamako!“ / Vaikams pritarus šiai mano minčiai, / Mane aplankė šie trys išminčiai: / Gaidys, pelėda ir Baravykas, / Supratau, gausis puikus dalykas. / Man reikia gauti mažą leidimą, / Nutiesčiau laiptus aš į gėlyną. / Kaip būtų gera, jeigu taip būtų, / Gėles paliečiau, kad neišdžiūtų. / O jeigu kas pykstat, gal kam negera, / Tai nuo pavydo, skiepų nebėra.“

Šį eilėraštį pasakiau, kai rajono meras man įteikė garbės raštą už šį sodą. Laimėjau prizinę vietą. Dirbti šiame sode man vienas malonumas. Turiu ir kolektyvinį sodą, bet čia aš gyvenu ir šiuo rūpinuosi labiausiai.

 

Eilėraštis profesoriui

Kadangi esu labai jautrus, turėjau problemų su širdele. Lankiausi pas savo daktarę Alytuj, paskui mane nusiuntė į Kauną. Pataikiau pas gerą daktarę priėmime, paguldė kelioms dienoms į ligoninę ir įdėjo man širdies stimuliatorių. Išvažiuodamas iš Kauno norėjau padėkoti profesoriui, kuris mane gydė, todėl parašiau jam eilėraštį.

„Už lango pūtė vėjai žvarbūs, / Krūtinėj daužėsi širdis pavargus. / Aš supratau iš josios mimikos, / Kad jai reikės pagalbos Kauno klinikos. / Gal laikinai aš gyvenu Ateities gatvėj, / Gal gėlės, akmenys, gal tuneliai vaidensis per naktis, / O gal ilgai gyvensiu, nepasensiu. / Gal dar dažnai lankys mane gera mintis. / Dėkoju Jums, profesoriau, už suteiktą širdies stiprybę, / Iš mediciniškosios didžiulės patirties, / Kuri mane paglostė ir pagydė. / Kai važiavau pas Jus, atrodo, / Neturėjau jau vilties.“

Jis perskaitęs man sako: „Visokių dovanų esu gavęs, bet tokią, pirmą kartą.“ Buvo labai gražiai nustebintas.

Dabar mano širdelė plaka gerai, aš šoku, vakar net tris valandas iššokau, sukuosi ir savo šiame sodelyje bei kolektyviniame sode. Širdelė vėl stipri.

 

Eilėraštis Druskininkams

Vienu metu dirbau organizacijoj pas Druskininkų mero giminaitį. Kai buvo Druskininkų jubiliejus, man direktorius pasakė, kad suves mane su meru ir turėsiu parašyti eilėraštį apie Druskininkus, miesto jubiliejaus proga. Sakiau, kad tikrai ne, Druskininkų gimtadienis tai ne koks paprastas pasisėdėjimas. Bet mane įkalbino, aš pagalvojau ir parašiau. Susitikom su meru, pasakiau, ką sukūriau, ir jam labai patiko.

Rašydamas eilėraštį rėmiausi tuo, kad Druskininkai visais laikais buvo kurortas, į kurį žmonės važiuodavo iš visų tėvynės kampelių. Druskininkuose visada susitikdavo žmonės, įsimylėdavo, gal išsiskirdavo, po kelerių metų vėl susitikdavo. Šias mintis ir sudėjau į eilėraštį.

„Gal daug šiame mieste širdžių sudužo, / Bet daug susiejo savo likimus. / Kuris čia atvažiuodavo gal vienas, / O grįždavo jau dviese į namus, / Daug buvo užmegztų čionai romanų, / Kurių nepasiekė skaitytojo akis. / O metai bėga, viskas pasimiršta, / Belieka tik maloni praeitis. / Nuo seno čia sūrus vanduo tekėjo, / Nuo seno liejos meilė per kraštus. / Sako, viens kitą čia taip pakerėdavo / Ir taip paskui sunku sugrįžti į namus. / O namuose atrodo viskas keista, / Toksai sunkus, nepakeliamas kryžius. / Kai mintimis grįžti atgal tu, / Atrodo buvo Lietuvoj Paryžius.“

 

Eilėraštis apie Atlantą

Mano dukra gyveno Airijoje, prie pat Atlanto vandenyno. Man jis labai patiko. Aš labai myliu akmenis, o ten jie tokie gražūs, net kelis parsivežiau namo. Labai patiko žmonės, visi draugiški, besišypsantys, tik kaip kokie kvailiai važiuoja ne ta kelio puse (juokiasi). Dieną niekur nesidėsi, gatvės pilnos mašinų, važiuoji taip, kaip visi – kairiąja puse, o kai ateina naktis, tuščios gatvės, atrodo, taip ir norisi suktis ir važiuoti kita puse.

O apie Airiją parašiau kelis eilėraščius, vienas iš jų apie Atlanto vandenyną.

„Mačiau aš šėlstantį Atlantą, / Mačiau jo dūžtančias bangas, / Žiūrėtą vaizdą popierinį, / Iš kur jis semiasi jėgas. / Ir būna kartais toks pašėlęs, / O kartais būna toks ramus. / Gamta jam viską reguliuoja, / Kad neišeit jisai kažkur tai pro krantus. / Gyvent šalia gal nenorėčiau, / Per daug griausmingas ir rūstus. / Vanduo sūrus jo, stebuklingas, / O jodas – pakeičia vaistus.“

 

Eilėraštis mamai

Manęs dažnai klausia, kada aš rašau eilėraščius, per kiek laiko juos parašau. Jeigu pradedu eilėraštį, tai kitai dienai jo nepalieku. Kelis esu parašęs ekspromtu. Bet vieną eilėraštį rašiau 17 metų. Norėjau parašyti mirusiai mamai priekaištingą laišką. Bet vieną posmą parašius, daugiau nebesiklijavo. Ir vieną dieną darbe, sėdėdamas prie taksi vairo, ketvirtą valandą nakties eilėraštį pabaigiau. Jį parašiau ant laikraščio skiaučių, nes neturėjau tuščio lapelio. Kai eilėraštį pabaigiau, apsiverkiau kaip mažas vaikas, kad po šitiek metų pagaliau parašiau.

„Aš negavau, mamyt, dar nuo tavęs nei vieno laiško, / O kaip norėtųs sužinot, kaip sekas. / Gal tu kažkur tai gyveni, kai išvežė mane kadaise į Sibirų. / Dažnai rašydavau aš tau, juk viską tu meni. / Gal nėr tokios tarnybos, kad surastų tavo vietą, / Per šitiek metų daug kas keitėsi pas mus. / Maži anūkai jau visi suaugę / Ir jie augina jau savus vaikus. / Ilsėkis mama, nes žinau, buvai labai pavargus. / Aš negaliu trukdyt šventos ramybės Jums. / Labai norėčiau su Jumi pasikalbėti, / Bet gal tiktai tada, kai Jūs sutiksit mus. / Mylėjau Jus, o dabar myliu Jūsų vėlę. / Motinos dienoj uždegsiu žvakę ir pamerksiu Jums ant kapo gėlę. / O jeigu, mama, būtum tu gyva, / Aš tave pakviesčiau į Bočių koncertą, / Tau dovanočiau nuostabių gėlių. / Prie tavęs prigludęs, tyliai pasakyčiau, / Kad aš tavęs laukiu ir vis dar myliu.“

Mane mama labai mylėjo. Ir aš ją. Mirus mamai pirmus metus kiekvieną dieną važiuodavau prie kapo, o žiemą, kai visur būdavo pilna sniego, aš grėbliu išraižydavau visokius raštus, kad tik būtų gražiau. Kapuose esu parašęs daug liūdnų ir gražių eilėraščių... (Susigraudina)

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.