Po­vi­las Ado­mai­tis: „Ma­no ke­lio­nė­je su po­ezi­ja po Aly­tų šie­met nu­ma­ty­tos še­šios sto­te­lės“

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo aly­tie­tiš­kas šak­nis. Esa­te iš Luks­nė­nų, bai­gė­te da­bar­ti­nę Pu­ti­nų gim­na­zi­ją. Koks bu­vo Jū­sų ke­lias Luks­nė­nai–Pu­ti­nai?

– Kai ma­nęs pa­klau­sia, iš kur aš esu, kar­tais net ne­ži­nau, ką at­sa­ky­ti – ar aly­tiš­kis, ar luks­nė­niš­kis, o gal jau ir vil­nie­tis, nes ten gy­ve­nu? Nuo gi­mi­mo gy­ve­nu Luks­nė­nuo­se, Aly­taus ra­jo­ne, bet mies­te bu­vo mo­kyk­la, Spor­to rū­mai (lan­kiau dziu­do tre­ni­ruo­tes) ir te­at­ro bū­re­lis, da­bar – dar­bas. Tai­gi mies­te ma­žai ma­lo­nu­mo ir pra­mo­gų, dau­giau kon­cen­truo­tas bu­vi­mas ir rei­kia­my­bė. O vi­sas lais­va­lai­kis ir pa­grin­di­nės pra­mo­gos – ra­jo­ne: pa­si­vaikš­čio­ji­mai gam­to­je, gry­ba­vi­mas miš­kuo­se, žve­jy­ba eže­ruo­se, spor­tas štan­gi­nė­je ir krep­ši­nio aikš­te­lė­je.

Kal­bant apie vai­kys­tę, pa­aug­lys­tę, ke­lias į mo­kyk­lą man at­ro­dė kaip Si­zi­fo ak­mens ri­de­ni­mas – kaip da­bar pa­me­nu, la­bai anks­ti ke­lie­si, ne­ši to­ną sve­rian­čią kup­ri­nę ant pe­čių, šą­li au­to­bu­sų sto­te­lė­je, lau­ki au­to­bu­so, žiū­ri į laik­ro­dį ir su­pran­ti, kad jau vė­luo­ji į pa­mo­kas. Tuo­met pik­tas ir su­ša­lęs, iš ne­vil­ties aša­ro­tom akim, pur­vi­nas, šla­pio­mis nuo ba­lų ko­jo­mis, vėž­lio žings­niu ei­ni 9 ki­lo­met­rus, nes au­to­bu­sas tie­siog ne­at­va­žia­vo.

Pa­ga­liau pa­sie­kus mo­kyk­lą, prie du­rų pa­si­tin­ka bu­dė­to­ja ir rė­kia, kad pur­vus nuo ba­tų nu­si­va­ly­čiau, o aš kaip šla­pias be­na­mis šuo ei­nu glaus­tis prie ra­dia­to­riaus, kad su­šil­čiau. Tik­rai ne pa­čios ro­man­tiš­kiau­sios bu­vo tos ke­lio­nės…

Dar ne kar­tą, va­žiuo­da­mas iš mo­kyk­los, iš­se­kęs po il­gos die­nos, esu už­mi­gęs au­to­bu­se ir pa­bu­dęs jau to­li nuo na­mų, iš­si­gan­dęs, nes ne­ži­nau, kur esu, kur ei­ti, ką da­ry­ti, o mo­bi­lio­jo te­le­fo­no dar ne­tu­rė­jau. Kar­tą pra­šiau vai­ruo­to­jo, kad jis ma­ne par­vež­tų na­mo, nes na­mai jau bu­vo už 25 ki­lo­met­rų, bet jis ne­su­ti­ko ir sa­kė lauk­ti ki­to au­to­bu­so, ku­ris bus tik ry­te. Ta­da ir vėl verk­da­mas ėjau pas ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes į na­mus ir pra­šiau, kad pa­skam­bin­tų ma­no tė­vams. Tai­gi da­riau vis­ką, kad iš­gy­ven­čiau ir pa­siek­čiau sa­vo šil­tus na­mus, ku­riuo­se jau­čiuo­si sau­gus. Vis dėl­to ke­lio­nės ir da­bar ne­si­bai­gė, tik jos iš na­mų į dar­bus ir at­gal yra daug il­ges­nės ir į jas žiū­riu ki­taip – su smal­su­mu, kas lau­kia ke­ly­je. Da­bar at­ro­do, kad šis ke­lias ma­ne už­grū­di­no ir iš­mo­kė, jog rei­kia vi­sa­da tu­rė­ti ir pla­ną B, ir tie­siog ge­riau pla­nuo­ti lai­ką bei anks­čiau kel­tis.

– Mo­kyk­lo­je sė­dė­jo­te pir­ma­me suo­le? Ja­me sė­di tie, ku­rie…

– …trokš­ta ži­nių, yra smal­sūs ir įpa­rei­go­ti da­ly­vau­ti pa­mo­ko­je. T. y. pir­ma­me suo­le juk vi­sa­da sė­di moks­liu­kai. Ta­čiau aš toks ne­bu­vau – iš­di­džiai sė­dė­da­vau ten, kad ga­lė­čiau drą­siai nu­si­ra­ši­nė­ti, nes mo­ky­to­jai ne­si­ti­kė­da­vo to iš pir­mų suo­lų.

Vis dėl­to, ką mo­kyk­lo­je pra­lei­dau ar ko ne­iš­mo­kau, ak­to­riaus pro­fe­si­ja pri­ver­tė vi­sam tam skir­ti dė­me­sio. Pa­vyz­džiui, kur­da­mas vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Re­vi­zo­rius“ tu­rė­jau pri­si­min­ti vi­są Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių is­to­ri­ją, o ruoš­da­ma­sis po­ezi­jos skai­ty­mams kas­kart ana­li­zuo­ju teks­tą. Sa­ko­ma, ko ne­pri­val­gei, to ne­pri­lai­žy­si, bet ak­to­rys­tė, ži­no­ki­te, tik­ras lai­žy­mo me­nas.

– Mi­nė­jo­te, kad no­rą pa­žin­ti po­ezi­ją su­ža­di­no lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Dan­guo­lė Gin­ta­lie­nė.

– Taip, ši mo­ky­to­ja bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio, ku­ri su­do­mi­no sa­vo da­ly­ku, ta­čiau gai­la, kad ji ma­ne mo­kė tik nuo 11 kla­sės. Nors ir vė­lo­kai, bet ger­bia­mos Dan­guo­lės dė­ka pa­mi­lau lie­tu­vių kal­bą ir po­ezi­ją. Pa­me­nu, ji man pa­siū­lė pa­si­kel­ti vi­dur­kį su są­ly­ga, kad per ren­gi­nį pa­skai­ty­čiau ke­lis ei­lė­raš­čius. Aš bai­siai ne­no­rė­jau, bet dėl ge­ro pa­žy­mio pri­si­ver­čiau – gi­ta­ra su­kū­riau ei­lė­raš­čiui mu­zi­ką ir kar­tu su kla­sio­ku, ku­ris pri­ta­rė ar­mo­ni­kė­le, at­li­ko­me dai­ną apie kar­ves. La­bai bi­jo­jom, bet pas­kui tiek daug juo­kė­mės ir sa­lė plo­jo, juo­kė­si kar­tu, kad din­go ir vi­sos bai­mės. Ta­da pa­jau­čiau, kad po­ezi­ja ga­li bū­ti links­ma, įtai­gi, ke­lian­ti di­de­lį azar­tą.

Vė­liau su­si­do­mė­ji­mą po­ezi­ja ska­ti­no ma­no my­li­mi vai­dy­bos kur­so va­do­vai – Vy­tau­tas ir Vel­ta Anu­žiai, ku­rie sky­rė daug dė­me­sio po­ezi­jos per­skai­ty­mui kaip ama­tui. Taip pat mei­lę po­ezi­jai ska­ti­no Al­vy­das Šle­pi­kas, An­drius Bia­lob­žes­kis, jie kvie­tė da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se skai­ty­ti ten ei­lė­raš­čių.

Pra­ėju­siais me­tais ma­no ger­bia­mas im­pro­vi­za­ci­jos mo­ky­to­jas ir te­at­ro „Ki­tas kam­pas“ me­no va­do­vas Ki­ri­las Glu­ša­je­vas pa­ra­gi­no reng­ti skai­ty­mus te­at­ro na­muo­se Vil­niu­je, o te­at­ro va­do­vas Aud­rius Bru­žas la­bai įkve­pia ir no­riai da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Jiems vi­siems la­bai dė­ko­ju. Ir, ži­no­ma, pa­ti po­ezi­ja yra di­džiau­sia mo­ty­va­to­rė – kai pra­de­di skai­ty­ti, ji su­ža­di­na smal­su­mą, jaus­mus ir vaiz­duo­tę.

– Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je bai­gė­te vai­dy­bos ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro stu­di­jas, esa­te pro­fe­sio­na­lus te­at­ro ir ki­no ak­to­rius. Ar leng­va ši pro­fe­si­ja?

– Ma­nau, kaip ir kiek­vie­no­je pro­fe­si­jo­je, gau­su iš­šū­kių. Ak­to­rys­tė ska­ti­na nuo­lat aug­ti ir keis­tis, do­mė­tis įvai­riau­sio­mis sri­ti­mis ir plės­ti sa­vo ži­nias, gi­lin­tis tiek į moks­lus, tiek į iš­ori­nį pa­sau­lį, tiek į sa­ve. Ypač svar­bu ne­už­mig­ti ir ne­įsi­pa­to­gin­ti ar gal­vo­ti, kad vis­ką jau ži­nai. Kiek­vie­nas vaid­muo at­ne­ša nau­ją pa­ži­ni­mo ga­li­my­bę, rei­kia tik ja pa­si­nau­do­ti ir ner­ti vi­sa gal­va su žais­min­gu­mu, azar­tu, jė­ga, va­lia, kū­ry­biš­ku­mu, vaiz­duo­te į šį pa­ži­ni­mo van­de­ny­ną.

– Pa­ži­ni­mo van­de­ny­nas Jums ve­ria­si dve­juo­se te­at­ro na­muo­se?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad aš tu­riu dve­jus kū­ry­bi­nius na­mus – Aly­taus mies­to te­at­re spek­tak­liuo­se ku­riu per­so­na­žus, o te­at­re „Ki­tas kam­pas“ tre­ni­ruo­ju pa­grin­di­nius kū­ry­bi­nius rau­me­nis, ku­rie rei­ka­lin­gi im­pro­vi­za­ci­jo­se. Šie na­mai la­bai skir­tin­gi, bet vie­no­dai svar­būs ir bran­gūs ma­no kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je. Iki at­ėji­mo į Aly­taus mies­to te­at­rą bu­vau lais­vai sam­do­mas ak­to­rius ir ne­tu­rė­jau nuo­la­ti­nės kū­ry­bi­nės vie­tos – gau­da­vau pa­vie­nius vaid­me­nis Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Vil­niu­je. Vie­ną mė­ne­sį ži­nai, kur kur­si, ta­čiau vi­siš­kai ne­aiš­ku, kas po to… Tai­gi te­ko iš­gy­ven­ti ir vaid­me­nų ba­do epi­zo­dų.

Tu­riu nuo­lat kur­ti, kad iš­lik­čiau ge­ros for­mos, o Aly­taus mies­to te­at­ras ir te­at­ras „Ki­tas kam­pas“ vi­sa tai su­tei­kia: ga­li­my­bę da­ly­vau­ti skir­tin­guo­se pro­ce­suo­se, dirb­ti su nau­jais re­ži­sie­riais, nuo­lat tre­ni­ruo­ti vai­dy­bos rau­me­nį, mo­ky­tis iš gar­siau­sių ir ge­riau­sių Lie­tu­vos ak­to­rių ir im­pro­vi­za­to­rių. Kaip ir kiek­vie­na­me spor­te, svar­bios re­gu­lia­rios, dis­cip­li­nuo­tos tre­ni­ruo­tės.

– Grįž­ki­me prie po­ezi­jos. Ku­rie po­etai yra Jū­sų mėgs­ta­miau­si?

– Mėgs­tu ga­na įvai­rią po­ezi­ją – tiek lie­tu­vių po­etų kla­si­kus, tiek šiuo­lai­ki­nę po­ezi­ją. Iš­skir­čiau tuos, ku­riuos daž­niau­siai pa­si­ren­ku sa­vo po­ezi­jos skai­ty­muo­se: Hen­ri­kas Na­gys, Al­gi­man­tas Bal­ta­kis, Liū­nė Su­te­ma, Vy­tau­tas Ma­čer­nis, An­ta­nas A.Jo­ny­nas, Kęs­tu­tis Na­va­kas, Do­nal­das Ka­jo­kas, Hen­ri­kas Ra­daus­kas.

– Kaip jie Jus au­gi­na?

– Po­ezi­ja, kaip ir vaid­me­nys, au­gi­na vi­sa­pu­siš­kai – emo­ci­niu, in­te­lek­tu­a­li­niu, psi­cho­lo­gi­niu, fi­lo­so­fi­niu lyg­me­ni­mis. Ka­dan­gi į ei­lė­raš­tį žiū­riu kaip į at­ski­rą mo­no­lo­gą, aš jį iš­ana­li­zuo­ju ir sten­giuo­si juo­du ant bal­to pa­ra­šy­tą teks­tą pa­vers­ti gy­vu jaus­mu, emo­ci­ja, su­kur­ti at­mo­sfe­rą, per­teik­ti vaiz­dus, ku­rie pa­veik­tų klau­sy­to­ją ir kar­tu iš­gy­ven­tu­me ei­lė­raš­tį kaip ke­lio­nę.

Tai­gi po­ezi­ją ap­do­ro­ju vai­dy­bi­niais įran­kiais, o po­ezi­ja tuos įran­kius šva­ri­na, ašt­ri­na, gry­ni­na. Tai yra skru­pu­lin­gas, kruopš­tus dar­bas – bib­lio­te­ko­je azar­tiš­kai iš­si­ren­ku kal­ną po­ezi­jos rin­ki­nių, par­si­tem­piu juos na­mo ir kas va­ka­rą pa­var­gęs po dar­bų skai­tau, ren­kuo­si ei­lė­raš­čius nau­jiems skai­ty­mams.

Taip pat skai­tau apie ei­lė­raš­čių au­to­rius, kon­teks­tus, smal­siai nars­tau pa­tį ei­lė­raš­tį ir ieš­kau jo są­sa­jų su da­bar­ti­nė­mis ak­tu­a­li­jo­mis, o sma­giai pa­bai­gai ieš­kau mu­zi­kos, ku­ri pa­dė­tų su­stip­rin­ti ei­lė­raš­čio po­vei­kį ar­ba at­skleis­ti jo es­mę, ju­ti­miš­kai įtrauk­ti žiū­ro­vą. Toks pro­ce­sas įkve­pia ir at­gai­vi­na, su­grą­ži­na jė­gas, to­dėl ti­kiuo­si, kad ir žiū­ro­vai tai pa­jus.

– Ko sie­kia­te reng­da­mas po­ezi­jos skai­ty­mus Aly­tu­je?

– Skai­ty­da­mas žiū­ro­vams po­ezi­ją kas­kart iš­si­ke­liu ke­lis tiks­lus. Pir­mas – su­si­pa­žin­ti su Aly­taus žiū­ro­vais, su­telk­ti juos, už­megz­ti su jais ry­šį. Ant­ras – pa­ky­lė­ti žiū­ro­vus to­liau nuo bui­ties, ati­trauk­ti nuo kas­die­ny­bės, įkvėp­ti juos. Tre­čias – su­ža­din­ti ar su­stip­rin­ti su­si­do­mė­ji­mą po­ezi­ja. Sie­kiu, kad bent vie­nas žiū­ro­vas, grį­žęs iš skai­ty­mų, pa­im­tų į ran­kas ap­dul­kė­ju­sią gi­liai įspraus­tą kny­gų len­ty­no­je po­ezi­jos kny­gą, o gal nu­ei­tų į bib­lio­te­ką ir iš­si­rink­tų kal­ną po­ezi­jos rin­ki­nių ar kny­gy­ne įsi­gy­tų nau­ją spaus­tu­vės kva­po per­smelk­tą kny­gą. Ki­taip ta­riant, la­bai no­riu, kad po­ezi­ja skam­bė­tų žiū­ro­vų gy­ve­ni­muo­se ir po skai­ty­mų.

– O kaip pa­si­ren­ka­te, ką skai­ty­si­te?

– Vie­no re­cep­to nė­ra. Kaip ir ku­li­na­ri­jo­je ga­mi­ni pa­tie­ka­lą to­kį, ko­kio tuo me­tu no­ri. Kar­tais ir ne­ži­nai, ko no­ri, bet iš­ei­na vis tiek la­bai ska­niai, jei­gu ga­mi­ni su mei­le. O vi­sa ki­ta yra tech­ni­kos ir sie­los de­ri­nys.

– Jū­sų žo­džiais ta­riant, po­ezi­ja – šva­ri, ne­daug­žo­džiau­jan­ti. Ji kaip mal­da. Po­ezi­ją ir po­ezi­jo­je rei­kia iš­bū­ti. Pa­vyz­džiui, skai­ty­da­mas liūd­ną ei­lė­raš­tį iš­bū­ni liūd­nu­mą. Ar po­ezi­ją ga­li­ma ver­tin­ti kaip te­ra­pi­ją, ve­dan­čią į švie­są?

– Liūd­nas ei­lė­raš­tis ga­li bū­ti ir links­mas, o links­mas ga­li bū­ti ir liūd­nas – tai pri­klau­so nuo to, kaip ei­lė­raš­tis per­skai­to­mas ir kaip jį pa­ti­ria žiū­ro­vas: su ko­kiais pri­si­mi­ni­mais, pa­tir­ti­mis su­sie­ja, ko­kius jaus­mus jam su­ža­di­na. Pa­vyz­džiui, Hen­ri­ko Na­gio ei­lė­raš­tis „Tė­vų kie­mas“ vie­nam ga­li su­kel­ti nos­tal­gi­ją vai­kys­tei, ki­tam liū­de­sį pri­si­mi­nus tai, ko ne­te­ko, dar ki­tam at­gai­vins vai­kys­tė­je pa­tir­tą džiaugs­mą ir su­ža­dins vi­di­nį vai­ką, dar ki­tas sa­kys, kad tie­siog gra­žu ir švie­su, o gal bus ir tų, ku­rie ne­su­pran­ta.

Juk mes vi­si esa­me skir­tin­gi, su­si­rin­kę iš skir­tin­gų ap­lin­kų su skir­tin­go­mis pa­tir­ti­mis, iš­gy­ve­ni­mais, ga­lų ga­le, skir­tin­go­mis tos die­nos nuo­tai­ko­mis, to­dėl ir iš­gy­ve­na­me skir­tin­gai. Vie­naip ar ki­taip, sie­kiu sa­vo skai­ty­muo­se, kad žiū­ro­vas iš jų iš­ei­tų pa­ky­lė­tas. Net jei­gu ir bu­vo liūd­nų ei­lė­raš­čių, jie teik­tų vil­ties, su­šil­dy­tų, ap­ka­bin­tų, įkvėp­tų.

Pra­ėju­siais me­tais pra­dė­jau reng­ti po­ezi­jos skai­ty­mus tiek „Ka­vos skve­re“, su ku­riuo su­si­bi­čiu­lia­vo­me, tiek te­at­ro „Ki­tas kam­pas“ na­muo­se Vil­niu­je. Šie skai­ty­mai pa­ro­dė, kaip rei­kia to­kių ren­gi­nių. Kai skai­ty­da­mas ma­tau nuo aša­rų ži­ban­čias žiū­ro­vų akis, pla­čias šyp­se­nas, iš gro­žio ap­sa­lu­sius vei­dus, kai iš­girs­tu po per­skai­ty­to ei­lė­raš­čio skam­ban­čius karš­tus plo­ji­mus, iš­sprūs­tan­čias re­ak­ci­jas, ta­da su­pran­tu, kad ma­no tiks­las pa­siek­tas – ma­no skai­ty­mai pa­lie­čia žiū­ro­vų sie­las. Taip pat pa­ste­bė­jau, kad po skai­ty­mų žiū­ro­vai daž­niau­siai dar ne­no­ri skirs­ty­tis, pa­si­lie­ka jau­kiai pa­bū­ti su­kur­to­je at­mo­sfe­roje. Vi­sa tai ma­ne įkve­pia tęs­ti ke­lio­nę su po­ezi­ja.

– Ko­kios bus šios ke­lio­nės sto­te­lės?

– Šiais me­tais pla­nuo­ju su­reng­ti bent še­šis to­kius skai­ty­mus Aly­tu­je, o ar­ti­miau­si nu­ma­to­mi sau­sio 27 d. 19 val. „Ka­­vos skve­re“ ir va­sa­rio 19 d. 17.30 val. – Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Va­sa­rą pla­nuo­ja­ma su­reng­ti skai­ty­mus ant Aly­taus mies­to te­at­ro sto­go. La­bai kvie­čiu at­vyk­ti ir pa­bū­ti kar­tu. In­for­ma­ci­ją apie ki­tus pa­si­ro­dy­mus ga­li­te sek­ti ma­no Fa­ce­bo­ok pa­sky­ro­je.

– Ko­kį ei­lė­raš­tį no­ri­te pa­skai­ty­ti šian­dien?

– No­rė­čiau pa­si­da­ly­ti trum­pu Kęs­tu­čio Na­va­ko ei­lė­raš­čiu:

Lie­taus la­šas kau­pia­si ant la­po.

Ati­trūks, kris, iš­tikš.

Bet tas mirks­nis, kol jis krin­ta!

Alytaus miesto savivaldybės

Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus in­for­ma­ci­ja