Po ne­įpras­tų moks­lo me­tų rug­sė­jis mo­ky­to­jai Si­gi­tai ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, nau­jų jaus­mų pa­le­te (1)

Mokytoja Sigita mano, kad į visus klausimus galėtų atsakyti pasiremdama Dekalogu. Juk visas mokslas apie emocinį intelektą yra sudėtas Testamente. Visa gėrio, tarnystės, atleidimo, tolerancijos filosofija jame. Na, dar didelė paguoda ir džiaugsmas jai – geri draugai. Jų neturi daug, be galo juos brangina, gerbia ir myli.
Mokytoja Sigita mano, kad į visus klausimus galėtų atsakyti pasiremdama Dekalogu. Juk visas mokslas apie emocinį intelektą yra sudėtas Testamente. Visa gėrio, tarnystės, atleidimo, tolerancijos filosofija jame. Na, dar didelė paguoda ir džiaugsmas jai – geri draugai. Jų neturi daug, be galo juos brangina, gerbia ir myli.
Jau ry­toj mo­kyk­las už­pil­dys moks­lei­vių šur­mu­lys. Ko­kie bus pri­ar­tė­ję moks­lo me­tai, pri­klau­sys nuo sce­na­ri­jaus, ku­rį kiek­vie­nam ša­lies re­gio­nui brai­žo epi­de­mio­lo­gi­nė si­tu­a­ci­ja. Su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis Rug­sė­jo 1-osios lau­kia Dau­gų Vla­do Mi­ro­no gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Si­gi­ta Juš­ke­vi­čie­nė? Il­ga­me­tę mo­ky­to­ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Mie­la Mo­ky­to­ja, su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis lau­kia­te Rug­sė­jo 1-osios? Ar pa­kan­ka­mai pail­sė­jo­te po ne­leng­vų nuo­to­li­nio ug­dy­mo me­tų? Ar to­kia­me ne­si­bai­gian­čių re­for­mų, au­gan­čių rei­ka­la­vi­mų pe­ri­ode du mė­ne­siai atos­to­gų su­grą­ži­na vi­sa į sa­vo vie­tas?

– Be­si­ar­ti­nan­tis rug­sė­jis nuo­lat pa­skan­di­na sa­vo pa­slap­ties rū­ke. Jis dvel­kia ra­my­be ore, ta­čiau šir­dy­je ke­lia tiek ne­ri­mą, ku­ris kuž­da „o kas gi da­bar bus?“, tiek džiu­ge­sį bei pa­lai­mą, lei­džian­čią su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę.

Žo­džiu, tai la­bai jau­di­nan­tis lai­kas.

O šian­dien po to­kių ne­įpras­tų me­tų (tu­riu min­ty­se pan­de­mi­ją) rug­sė­jis ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, nau­jų jaus­mų pa­le­te. Kib­ti į dar­bus su nau­ja jė­ga, ener­gi­ja, min­čių skaid­ru­mu ir kū­ry­biš­ku­mu man la­bai pa­de­da va­sa­ros po­il­sis. Jis to­bu­las, jei spė­ji ir pa­ke­liau­ti, ir pa­bū­ti na­muo­se.

Per atos­to­gas aš skai­tau ne tik nau­jas kny­gas, bet ir pa­kar­to­ju anks­čiau skai­ty­tus kū­ri­nius, ku­riuos ap­ta­ri­nė­siu su mo­ki­niais, ieš­kau nau­jo žvilgs­nio, po­žiū­rio į juos, tar­si ir ruo­šiuo­si nau­jiems moks­lo me­tams. Ži­nau, kad ne vie­nas ko­le­ga ir se­mi­na­ruo­se da­ly­vau­ja, ir daug įdo­mių veik­lų, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sių su dar­bu, at­lie­ka. Su ko­le­go­mis se­ka­me švie­ti­mo nau­jie­nas, da­li­ja­mės me­sen­dže­rio gru­pė­je ir ki­tur in­for­ma­ci­ja apie jas. Tai su­ak­ty­vė­ja ypač rug­pjū­čio mė­ne­sį. Jei jau­ti, kad jau no­ri ei­ti į dar­bą, va­di­na­si, po­il­sio pa­kan­ka – aš vi­sa­da taip pa­ma­tuo­ju.

 

– Pan­de­mi­ja dar ne­nu­ga­lė­ta. Kaip ma­no­te, ka­da su­grį­ši­te į anks­čiau bu­vu­sias dar­bo vė­žes?

– Pa­me­nu žie­mą, kai su drau­gais be­si­kal­bė­da­mi apie iš­gy­ve­na­mą­jį lai­ko­tar­pį, sa­ve tar­si ra­min­da­vo­me sa­ky­da­mi, kad tai lai­ki­na, kad ne­sto­ko­ja­me to, kas rei­ka­lin­ga iš­gy­ven­ti (mais­tas, elek­tra, van­duo...), kad mie­ga­me sa­vo lo­vo­se ir ant sa­vų pa­gal­vių, kad nie­kas fi­ziš­kai ne­si­ver­žia į ta­vo na­mus ir ne­ke­lia tau ir ta­vo ar­ti­mie­siems pa­vo­jaus.

Ir ta­da su­vo­kė­me, kad no­rė­da­mi pa­si­guos­ti ly­gi­na­me šį lai­ko­tar­pį (pan­de­mi­ją) su ka­ru, tik ieš­ko­me sa­va­ja­me lai­ke po­zi­ty­vo – o kas gi da­bar ge­riau nei per ka­rą.

Ir jau gi­lią pra­ėju­sią žie­mą dar gi­liau ir dar jaut­riau su­vo­kiau žmo­nių, iš­gy­ve­nu­sių ir da­bar be­iš­gy­ve­nan­čių ka­rą, tra­ge­di­ją. Mus su jais sie­ja tik su­vo­ki­mas, jog ne­ži­no­me, ka­da vis­kas baig­sis ir iš­vis ar baig­sis.

 

– Ar jau aiš­ki mo­ky­mo­si tvar­ka, ap­sau­gos rei­ka­lai, ku­rių dar teks pai­sy­ti?

– Grei­čiau­siai ug­dy­mo pro­ce­sas pri­mins pra­ėju­sių moks­lo me­tų pra­džią – mo­ky­si­mės ki­taip, rei­kės su­val­dy­ti mo­ki­nių ju­dė­ji­mo srau­tą, dė­vė­ti kau­kes, mo­ki­niai ne­lauks prie ka­bi­ne­to – mo­ky­to­jai eis pas vai­kus, ne­šio­sis kom­piu­te­rius, kny­gas, že­mė­la­pius, są­siu­vi­nius.

Žo­džiu, ju­de­sys, sku­bė­ji­mas. Ne­leng­va taip dirb­ti, bet iš­mo­ko­me.

 

– Jau dau­ge­lis mū­sų, dir­ban­čių­jų, taip pat ir mo­ky­to­jų, įpra­to dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du ir tur­būt yra ne­pa­gei­dau­jan­čių­jų ke­liau­ti į kla­ses?

– Nuo­to­li­nis mo­ky­mas (-is), be abe­jo, tu­ri ir pliu­sų, ir mi­nu­sų. Ma­nau, ne vie­nam mo­ky­to­jui jis kė­lė ne­ri­mo ir bai­mės, bet sy­kiu ir smal­su­mo.

Mū­sų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai daug įdė­jo pa­stan­gų, kad nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis bū­tų kuo ko­ky­biš­kes­nis.

Gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė vi­sas įma­no­mas ga­li­my­bes to­bu­lin­ti IT kom­pe­ten­ci­jas, da­ly­va­vo­me ne vie­nuo­se mo­ky­muo­se, o svar­biau­sia – pa­tys mo­kė­mės, da­li­jo­mės pa­tir­ti­mis.

Mes bu­vo­me ne­pa­pras­tai vie­nin­gi ir drau­giš­ki! Ne­gai­lė­jo­me lai­ko nei sau, nei ko­le­goms. Nors iš­ban­dė­me daug IT ga­li­my­bių, su­si­kū­rė­me dar­bo stra­te­gi­jas bei daug me­džia­gos, bet vis tiek grįž­ti į dar­bą, į kla­sę pas vai­kus no­ri­si. No­ri­si ma­ty­ti vai­kų akis, jaus­ti jų nuo­tai­kas, emo­ci­jas, skai­ty­ti iš jų žvilgs­nių.

Ne­ži­nau nė vie­no, ku­ris ne­no­rė­tų grįž­ti. Tai, kad žmo­gus (tiek mo­ki­nys, tiek mo­ky­to­jas) ra­do pri­va­lu­mų nuo­to­li­nio mo­ky­mo me­tu, dar ne­sa­ko, kad jis ne­no­ri grįž­ti į mo­kyk­lą, į kla­sę pas drau­gus.

 

– Mo­ki­niai, ma­nau, kad lau­kia kon­tak­ti­nio mo­ky­mo­si?

– Tik­rai dau­ge­lis no­ri grįž­ti, nors da­liai mo­ki­nių, ma­nau, net­gi la­bai ti­ko toks mo­ky­mo­si bū­das, ypač vy­res­nie­siems, ku­rie są­mo­nin­gi, sa­va­ran­kiš­ki, mo­ka mo­ky­tis, tu­ri tiks­lų.

 

– Ką iš mo­ki­nių at­ėmė pan­de­mi­ja?

– Ben­dra­vi­mą. Mo­ki­niai ypač pir­mai­siais mė­ne­siais kal­bė­jo, kaip no­ri į mo­kyk­lą, no­ri drau­gų, šven­čių, ke­lio­nių, trūks­ta po­kal­bių ne tik su drau­gais, bet ir su mo­ky­to­jais.

Juk žmo­gus ga­li bū­ti žmo­gu­mi tik tarp žmo­nių.

 

– Ar pa­ste­bi­mas pa­di­dė­jęs, daž­niau­siai ne­pa­ma­tuo­tas tė­vų reik­lu­mas?

– Tė­vams taip pat bu­vo la­bai ne­ra­mu, nes vis­kas nau­ja. Te­ko ir­gi pa­si­mo­ky­ti, ypač pra­di­nu­kų tė­vams, nes vai­kui rei­kia pa­dė­ti, o tik­rai ne vi­si mo­ka nau­do­tis kom­piu­te­riais.

Di­de­lę pa­gal­bą tei­kė mo­ky­to­jai, nuo­lat ben­drau­da­mi su tė­vais. Tė­vų su­si­rin­ki­mai taip pat vyk­da­vo nuo­to­li­niu bū­du „Te­ams“ plat­for­mo­je.

Na, tė­vai, be abe­jo, bu­vo jaut­res­ni nei pa­pras­tai, bet kiek man te­ko su jais ben­drau­ti, ne­ga­lė­čiau pa­va­din­ti tai per­dė­tu reik­lu­mu.

Aš ir pa­ti esu ma­ma, man taip pat kil­da­vo klau­si­mų, bet pa­si­do­mė­ju­si gau­da­vau at­sa­ky­mus. Taip pat ir į ma­ne krei­da­vo­si tė­vai (kar­tais tar­pi­nin­kau­jant kla­sės auk­lė­to­jai) ir tek­da­vo at­sa­ky­ti, ko­dėl toks pa­žy­mys, ko­dėl pa­ra­šy­ta n...

Ma­nau, kad tai tė­vų pa­rei­ga – klaus­ti, do­mė­tis, iš­si­aiš­kin­ti. Mes juk kar­tu ug­do­me vai­ką. Tik la­bai ne­pa­tik­da­vo už mo­ki­nį tė­vų at­lik­ti dar­bai, tai jau meš­kos pa­slau­ga, ne as­me­ny­bės au­gi­ni­mas, ne ug­dy­mas.

 

– Ką Jums reiš­kia mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas? Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad mo­ky­to­jams kal­bė­ti apie tai, kad jiems yra sun­ku, nė­ra pa­pras­ta. Kur ran­da­te at­ra­mą?

– Ne­leng­va at­sa­ky­ti. Gal pra­dė­siu nuo to, kas su­tei­kia stip­ry­bės. Aš esu ti­kin­ti, esu ka­ta­li­kė. Man vi­si at­sa­ky­mai ir pa­guo­da yra Šven­ta­ja­me Raš­te. Mo­kau­si iš Kris­taus. Net į vi­sus jū­sų pa­teik­tus klau­si­mus ga­lė­čiau at­sa­ky­ti pa­si­rem­da­ma De­ka­lo­gu, bet...

Juk vi­sas moks­las apie emo­ci­nį in­te­lek­tą yra su­dė­tas Tes­ta­mente. Vi­sa gė­rio, tar­nys­tės, at­lei­di­mo, to­le­ran­ci­jos fi­lo­so­fi­ja ja­me.

Na, dar di­de­lė pa­guo­da ir džiaugs­mas – ge­ri drau­gai. Jų ne­tu­riu daug, be ga­lo juos bran­gi­nu, ger­biu ir my­liu.

Mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas? Ši­tas klau­si­mas tik­rai su­dė­tin­gas. Vis bė­gau nuo jo. Bet vis­gi. Pres­ti­žas. Ne­ži­nau, aš ne­si­jau­čiu blo­gai bū­da­ma mo­ky­to­ja, no­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­nęs tai ne­žei­džia ir ne­žei­džia kar­tais iš­girs­ti žo­džiai: „...ma­tai gi, kaž­ko­kia mo­ky­to­ja man čia aiš­kins...“

Taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti kaž­ko­kia gy­dy­to­ja, kaž­ko­kia par­da­vė­ja, kaž­ko­kia ad­vo­ka­tė ir t. t. To­kiu at­ve­ju no­ri­si kal­bė­ti ap­skri­tai apie žmo­gų. Šven­ta­ja­me Raš­te pa­ra­šy­ta: „Lenk­ty­niau­ki­te tar­pu­sa­vio pa­gar­ba.“ Vis­kas. Tai la­bai gi­lu.

O pyk­čio ar pa­vy­do pa­gim­dy­ti žo­džiai ne­ga­li su jais kon­ku­ruo­ti. Va­di­na­si, jei tu­ri į ką ly­giuo­tis, iš ko mo­ky­tis ar į ką at­si­spir­ti, ga­li gy­ven­ti ir nau­do­ti sa­vo ver­ty­bių pa­le­tę, ku­ri ne tik puo­šia ta­vo gy­ve­ni­mą, bet ir sau­go jį.

 

– Vie­na iš mo­kyk­los funk­ci­jų – orien­tuo­ti mo­ki­nį į svei­ko gy­ve­ni­mo ver­ty­bių pa­sau­lį. Ar pa­ruo­šia at­ei­ties gy­ve­ni­mui šian­die­nė mo­kyk­la? Ko­kių įgū­džių ir ži­nių ne­su­tei­kia pa­kan­ka­mai?

– Ko ge­ro, no­rė­čiau pa­suk­ti tru­pu­tį ki­taip klau­si­mą. Mes esa­me lin­kę daug ką pro­jek­tuo­ti į at­ei­tį, gal dėl to, kad daug ra­šo­me pla­nų, ku­riems pa­tei­kia­mi ter­mi­nai, ne­ži­nau.

Bet, kai ra­šo­me pla­ną, tuo mo­men­tu mes taip pat gy­ve­na­me, tuo mo­men­tu slen­ka nie­ka­da ne­su­grį­šian­čios mū­sų gy­ve­ni­mo se­kun­dės, mi­nu­tės.

No­riu pa­sa­ky­ti, kad mo­kyk­lo­je taip pat vyks­ta gy­ve­ni­mas, jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir kau­pia sa­vo pa­tir­tį, ku­ri pa­de­da for­muo­ti ver­ty­bes. Jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir na­muo­se, ir kie­me su drau­gais ir vi­sur jis kau­pia pa­tir­tį.

Su­au­gęs žmo­gus (mo­ky­to­jas, tė­vai, kai­my­nas...) ga­li jam tik pa­dė­ti su­vok­ti tai, kas ne­aiš­ku, kas gal­būt jį bau­gi­na.

Ir, ap­skri­tai, kad mes ne­ži­no­me, ko mums rei­kės gy­ve­ni­me, mes vis ban­do­me tai nu­ma­ny­ti. Vie­nas bus lai­min­gas so­din­da­mas gė­les, o ki­tas – ra­šy­da­mas kny­gas.

Vai­ką rei­kia steng­tis pa­žin­ti ir tai ne tik mo­kyk­los rei­ka­las. La­bai nuo­šir­džiai apie mo­ki­nių po­mė­gius, lais­va­lai­kį, mėgs­ta­mą da­ly­ką ir pa­na­šius rei­ka­lus esu kal­bė­ju­si in­di­vi­du­a­lių po­kal­bių me­tu su auk­lė­ti­nių tė­vais. To­kie po­kal­biai dau­ge­lį pa­ska­ti­no ati­džiau pa­žvelg­ti į vai­ką, o ką gi jis vei­kia?

Ir, pa­si­ro­do, ne tik te­le­fo­ną mai­go, o jei nar­šo te­le­fo­ne, ga­li­ma pa­si­do­mė­ti, kas jam ten įdo­mu.

Ma­nau, tik pa­žin­da­mi sa­vo vai­kus ga­li­me jiems pa­dė­ti bū­ti lai­min­giems da­bar ir at­ei­ty­je. Tai­gi lai­ko la­biau trūks­ta nei pi­ni­gų.

 

– Kas Jums yra mo­kyk­la? Ko­kią ma­to­te at­ei­ties mo­kyk­lą?

– Man ne vis­kas pa­tin­ka, kas vyks­ta šian­die­nos gy­ve­ni­me. Mes nuo­lat gir­di­me (TV, įvai­rūs so­cia­li­niai tin­klai ir pan.), kad tu­ri­me bū­ti to­bu­li ir ge­riau­si.

Ne­svei­ka ir ne­tei­sin­ga kon­ku­ren­ci­ja dar­be, šei­mo­je dėl įvai­rių įsi­pa­rei­go­ji­mų ke­lia ne­pa­pras­tai di­de­lę įtam­pą ir bai­mę, dėl ku­rios žmo­gus pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, jį ap­nin­ka abe­jo­nės, smuk­dan­čios jo sa­vi­ver­tę. To­kiam žmo­gui sun­ku ne­pa­lūž­ti.

O ką jau kal­bė­ti apie jau­nuo­lius, apie pa­aug­lius, kaip jiems su­vok­ti, kad de­monst­ra­vi­mas sa­vo gy­ve­ni­mo feis­bu­ke dar ne lai­min­go gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ja, kaip, ko­kiu bū­du jiems su­vok­ti, kad žmo­gus lai­min­gas ga­li bū­ti kuk­liai ty­lė­da­mas, ta­čiau gi­liai su­vok­da­mas ir iš­gven­da­mas sa­vo bū­tį, pras­mę. Kaip pa­dė­ti jau­nuo­liui su­vok­ti, kas yra tik­ro­sios ir am­ži­no­sios ver­ty­bės? Kas yra gar­bė, ką reiš­kia gar­bin­gai gy­ven­ti? Ir kaip ga­li pa­dė­ti tai su­vok­ti Ale­xan­dre’o Du­mas ro­ma­nas „Trys muš­kie­ti­nin­kai“ (ne fil­mai, o kny­ga).

Ma­nau, šian­dien mo­kyk­la, mo­ky­to­jai tu­rė­tų pa­dė­ti jau­nam žmo­gui ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ieš­ko­ti tik­ro­sios, tik jam vie­nam skir­tos ke­lio kryp­ties.

Mo­ky­to­jo pa­rei­ga ne tik sa­vo da­ly­ką dės­ty­ti, bet ir pa­dė­ti jau­nam žmo­gui su­vok­ti, kad ga­li­ma klys­ti, kad klai­da tai ne pa­sau­lio pa­bai­ga, kad iš klai­dų mo­ko­ma­si, kad gy­ve­ni­mas dėl to jam ne­už­da­ro du­rų, o kaip tik gal­būt su­tei­kia nau­jų ga­li­my­bių.

Tei­sus po­pie­žius Pran­ciš­kus sa­ky­da­mas, kad „nė­ra šven­tų­jų be pra­ei­ties, kaip nu­si­dė­jė­lių be at­ei­ties“.

 

– Gal ir links­mes­ne te­ma pa­kal­bė­ki­me. Ko­kių juo­kin­giau­sių pa­si­tei­si­ni­mų esa­te iš­gir­du­si iš gim­na­zis­tų?

– Oi, vi­so­kiau­sių bu­vo! Ir ka­ti­nas už­šo­kęs ant kla­via­tū­ros su­spau­dė myg­tu­kus, ir kai­my­nas re­mon­tą da­rė sa­vo bu­te, to­dėl ne­ga­lė­jo pa­mo­ko­je da­ly­vau­ti, nes triukš­mas di­de­lis.

Vie­ną kar­tą mo­ki­nys pa­ra­šė ži­nu­tę, kad su tė­vais iš­vy­ko į Aly­tų, o pats ma­no gat­ve, pro ma­no lan­gus, pra­ėjo.

O penk­to­kiu­kas per pa­tį pa­mo­kos įkarš­tį stai­ga pa­sa­kė: „Aš pa­var­gau, Vi­so ge­ro.“ Ir iš­jun­gė kom­piu­te­rį. Jis tai at­li­ko taip grei­tai ir na­tū­ra­liai, kad iš­jun­gu­si kom­piu­te­rio gar­są ir vaiz­dą pa­ti pra­pliu­pau juo­ku.

 

– Kiek­vie­nas gy­ve­na­me tą lai­ką, ku­rį sky­rė li­ki­mas. Gy­ve­na­me la­bai gra­žiai, kū­ry­bin­gai. Ir ne­la­bai. Kaip Jūs įver­tin­tu­mė­te nu­ei­tus me­tus?

– Mums kaž­kiek at­sei­kė­ta lai­ko šia­me pa­sau­ly ir nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti, kad ir kaip no­rė­tu­me pra­tęs­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, nors ke­lias va­lan­das ar die­nas pri­si­dė­ti – ne­pa­vyks! Man at­ro­do, kad kaip tik to ir ne­su­vo­kia­me, nors ir ži­no­me. Jau­čia­mės to­kie ga­lin­gi val­dy­da­mi, nu­ro­di­nė­da­mi, smerk­da­mi ar nie­kin­da­mi – o kam to rei­kia, kur tai ve­da?

Juk sa­vo vie­nin­te­les ir nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­sian­čias va­lan­das ar die­nas be­pras­miuo­se pyk­čio liū­nuo­se pra­lei­džia­me.

O juk ga­li­me ki­taip pa­si­rink­ti.

Tai ir nu­ei­tus me­tus ver­ti­nu kaip di­džiau­sią do­va­ną, ku­pi­ną iš­ban­dy­mų, liū­de­sio, džiaugs­mo, at­ra­di­mų.

Aš po dau­ge­lio me­tų (ka­ran­ti­no me­tu) vėl pa­ma­čiau, kaip sprogs­ta ir su­ža­liuo­ja ber­žai, vėl užuo­džiau pa­va­sa­rio gai­vą, tu­rė­jau ga­li­my­bę ste­bė­ti, kaip pra­žys­ta gė­lės.

Tie­siog su­sto­jau. Gal ne, nie­ka­da ne­bū­čiau pa­ti su­sto­ju­si – su­stab­dė. Taip pra­ėjo ma­no vie­nin­te­liai, nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­sian­tys me­tai.

My­liu juos. My­liu sa­vo gy­ve­ni­mą, bran­gi­nu vi­sas aki­mir­kas, net pa­čias bai­siau­sias, net ir tas, ku­rių gal ne­no­rė­čiau pri­si­min­ti.

Juk ži­nau, kad jos, ne­lei­du­sios už­mig­ti, vers­da­vu­sios ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ver­tin­ti ir pri­im­ti spren­di­mus, su­tei­kė pa­tir­ties, be ku­rios ne­bū­čiau to­kia, ko­kia esu.

 

– Ar ki­ta­me, ne mo­ky­to­jos, vaid­me­ny­je sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te?

– Gai­la, bet ne. Ne­mo­kė­čiau gy­ven­ti ki­taip. Vis pa­ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, tik vaiz­das, tar­si se­nas fil­mas, nu­trūks­ta. Nors, ką ga­li ži­no­ti.

Iš tie­sų tai tu­riu vie­ną sva­jo­nę, ji ne taip jau ir nu­to­lu­si nuo ma­no pro­fe­si­jos, bet vis trūks­ta drą­sos, o gal bran­dos. Ne­ži­nau. Dar pa­gal­vo­siu.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.