Pirmi kadencijos metai

Gy­tė Au­gus­ti­nai­ty­tė
Komentarai (45)
2020 Balandis 23
Nerijus Cesiulius
Nerijus Cesiulis: „Su ra­jo­no me­ru pui­kiai su­ta­ria­me, ti­kiuo­si, taip su­tar­si­me ir at­ei­ty­je.“ Zitos Stankevičienės nuotr.
2019 metų balandžio 18 dieną prisiekė alytiškių išrinktas Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis ir tarybos nariai. Balandžio 25-ąją vicemerės pareigas pradėjo eiti Jurgita Šukevičienė, o gegužės 27 dieną pradėjo dirbti vicemeras Šarūnas Klėgeris. Pirmųjų kadencijos metų sukakčiai skirta spaudos konferencija, į kurią miesto vadovai pakvietė žurnalistus, buvo, kaip ir priklauso šiuo karantino laikotarpiu, nuotolinė: raštu pateikiami klausimai, raštu ar įraše ir atsakymai. Proga paklausti jiems rūpimų klausimų pasinaudojo ir Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai. Ačiū įrašą pateikusiam merui Nerijui ir raštu atsakiusiems vicemerams Jurgitai ir Šarūnui.

Me­ras di­džiuo­ja­si iš­pren­dęs 30 me­tų pro­ble­mą

2019 me­tų ba­lan­džio 18 die­ną pri­sie­kė Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis. Kaip­gi jam se­kė­si iš­gy­ven­ti šiuos, tik­rai ne­leng­vus, me­tus? Vis dėl­to dvi eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos mies­te – ne juo­kas jau­nam po­li­ti­kui, ta­čiau daž­nas aly­tiš­kis ma­no, kad me­ras pui­kiai su­si­tvar­kė su gais­ro iš­šū­kiu ir pui­kiai tvar­ko­si su CO­VID-19 vi­ru­so su­val­dy­mu. Pen­ki klau­si­mai, pen­ki at­sa­ky­mai apie kul­tū­ros ren­gi­nius, pra­mo­gas mies­te, apie san­ty­kius su Aly­taus ra­jo­no me­ru Al­gir­du Vrub­liaus­ku ir net­gi apie Sei­mą.

 

1. Kaip pla­nuo­ja­te ska­tin­ti jau­ni­mą da­ly­vau­ti kul­tū­ros ren­gi­niuo­se? Bū­ki­me at­vi­ri, to­kio po­bū­džio ren­gi­niai da­bar pri­trau­kia vi­du­ti­nio ar­ba se­ny­vo am­žiaus žmo­nes, o jei ir jau­ni lan­ko­si, tai vi­sur tie pa­tys vei­dai.

Aš ma­nau, kad pir­miau­sia tė­vai tu­rė­tų ska­tin­ti jau­ni­mą da­ly­vau­ti kul­tū­ros ren­gi­niuo­se, nes kul­tū­ra yra ta sri­tis, kur žmo­gus ga­li pa­si­sem­ti šį tą nau­jo. Ki­tas da­ly­kas – ir tie pa­tys kul­tū­ros ren­gi­niai ar ki­ti ren­gi­niai, ku­riuos da­ro sa­vi­val­dy­bė, tu­rės bū­ti įdo­mes­ni jau­ni­mui. Pra­ei­tais me­tais mes pa­kvie­tė­me, tar­kim, į va­sa­ros ki­ną po at­vi­ru dan­gu­mi, ir ma­to­me, kad to­kie ren­gi­niai tik­rai pri­trau­kė dau­giau lan­ky­to­jų. Pri­trauk­ti dau­giau jau­ni­mo ban­do­me ir per to­kius ren­gi­nius kaip „bur­bu­lia­to­riai“, įvai­rios ak­ci­jos, kny­gų skai­ty­mas Jau­ni­mo par­ke ar Mies­to so­de. Vis ini­ci­juo­ja­mos nau­jos veik­los, pa­vyz­džiui, gat­vės mu­zi­kos die­nos, ku­rio­se jau­ni­mas pats ga­li gro­ti, kon­cer­tuo­ti ir pa­na­šiai. Bet vis­gi daug kas pri­klau­so nuo pa­ties jau­no žmo­gaus no­ro lan­ky­tis šiuo­se ren­gi­niuo­se.

2. Dau­gu­ma jau­ni­mo skun­džia­si pra­mo­gų sto­ka mies­te. Ar tuo bus pa­si­rū­pin­ta? Gal­būt yra kaž­ko­kie nu­ma­ty­ti pla­nai įren­giant pra­mo­gų vie­tas, apie ku­rias aly­tiš­kiai dar ne­ži­no?

Iš tik­rų­jų jau­ni­mas tu­ri daug pra­mo­gų ir ga­li­my­bių, tik­tai klau­si­mas, ar tas ga­li­my­bes iki galo iš­nau­do­ja. Tu­ri po­pa­mo­ki­nės veik­los, dau­gy­bė bū­re­lių, dau­gy­bė už­im­tu­mo, įvai­rių spor­ti­nių veik­lų. Tik­rai tu­ri­me pra­mo­gų, tar­ki­me, ir krep­ši­nio klu­bą, fut­bo­lo klu­bą, kur ga­li ir­gi at­ei­ti jau­ni­mas, jam da­ro­mos nuo­lai­dos, ak­ci­jos. Kad tik jau­ni­mas at­ei­tų ir bū­tų ak­ty­vus įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Tu­ri­me Ben­druo­me­nės cen­trą, kur ga­li jau­ni­mas šok­ti, dai­nuo­ti, „di­džė­jau­ti“, gro­ti gi­ta­ra, kur­ti gru­pes, žais­ti sta­lo te­ni­są, sta­lo fut­bo­lą ir už­si­im­ti ki­to­mis veik­lo­mis, lai­pio­ti, mo­ky­tis žais­ti krep­ši­nį ir taip to­liau.

Aš ma­nau, ak­ty­vūs vi­są lai­ką ran­da veik­lų, ne­ak­ty­vūs vi­są lai­ką ran­da pa­si­tei­si­ni­mų. Ta­čiau dir­ba­me, kad tų pa­si­tei­si­ni­mų bū­tų kuo ma­žiau. Ben­dra­dar­biau­ja­me su po­nu Dai­niu­mi Zub­ru­mi, ge­riau­siu Lie­tu­vos le­do ri­tu­li­nin­ku, jis siū­lo steig­ti le­do are­ną. Jei bus ras­tas in­ves­tuo­to­jas, ku­ris no­rės in­ves­tuo­ti į tai, tai mes tik­rai ga­lė­tu­me įsteig­ti šią įstai­gą, nes sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis bū­tų per bran­gu. Ir ki­tų yra veik­lų: Be­ne­dik­tas Va­na­gas siū­lo tam tik­rų pra­mo­gi­nių ren­gi­nių, gal­būt ma­ra­to­nų, gal­būt ve­lo­ma­ra­to­nų, va­žia­vi­mų dvi­ra­čiais ir pa­na­šiai. Mies­te vyks­ta daug kul­tū­ri­nių ir pra­mo­gi­nių ren­gi­nių, tik rei­kia jais do­mė­tis ir į juos at­ei­ti.

 

3. Vie­ša­me su­si­ti­ki­me su Andriu­mi Ta­pi­nu įvar­di­jo­te, kad Lie­tu­vo­je pri­pa­žįs­ta­te tik dvi par­ti­jas: so­cial­de­mok­ra­tus ir kon­ser­va­to­rius. Ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas kon­ser­va­to­rius. Ar abu ge­rai su­ta­ria­te? Ar nie­ka­da ne­ky­la in­te­re­sų kon­flik­to žvel­giant iš mies­to ir ra­jo­no per­spek­ty­vos?

Su ra­jo­no me­ru pui­kiai su­ta­ria­me, ti­kiuo­si, taip su­tar­si­me ir at­ei­ty­je. Pas­ta­rie­ji rei­ka­lai bu­vo dėl fi­nan­si­nės naš­tos pa­si­da­li­ji­mo. Iki šiol vi­sas iš­lai­das už ug­dy­mą, ap­lin­kos iš­lai­ky­mą už ra­jo­ne gy­ve­nan­čius vai­kus, ta­čiau lan­kan­čius dar­že­lius mies­te pa­deng­da­vo aly­tiš­kiai. Tų dar­že­li­nu­kų tė­ve­liai mo­kes­čius mo­kė­da­vo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei, o ši nie­ka­da ne­pri­si­dė­da­vo prie dar­že­lių, ku­riuos lan­ko ra­jo­no vai­kai, iš­lai­ky­mo. Ma­nau, tai ne­bu­vo tei­sin­ga mies­to tė­ve­lių at­žvil­giu, ku­rių vai­kams dar­že­liuo­se trū­ko vie­tų, o mo­kes­čius jie mo­kė­jo. Džiau­giuo­si, kad mes ra­do­me spren­di­mus, ku­rių per tris­de­šimt me­tų nė vie­ni po­li­ti­kai ne­su­ge­bė­jo ras­ti.

 

4. Kaip įver­tin­tu­mė­te pir­mus me­tus me­ro pos­te? Jie bu­vo sun­kūs, vi­du­ti­niš­kai sun­kūs ar la­bai sun­kūs? Nes leng­vi tik­rai ne­bu­vo. Ko iš­mo­ko­te, ką su­pra­to­te? Gal­būt bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų?

Iš tik­rų­jų me­tai bu­vo pa­kan­ka­mai sun­kūs, nes bu­vo dvi to­kios di­de­lės ne­lai­mės: gais­ras ir pan­de­mi­ja, jos at­ėmė tik­rai daug iš mies­to gy­ve­ni­mo, at­ėmė daug spren­di­mų. O ką iš­mo­kau? Tai tą, kad kai `ku­rie po­li­ti­kai, ką pa­ža­da, to ne­pa­da­ro. O ar bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų, tai man sun­ku ver­tin­ti ta­ry­bos spren­di­mus, nes ga­liu bū­ti ne­ob­jek­ty­vus.

 

5. Apie Sei­mą. Kaip ma­no­te, ku­ri par­ti­ja įvy­kus Sei­mo rin­ki­mams gaus dau­giau­sia man­da­tų? Ar la­bai stip­riai kei­sis Sei­mo par­ti­nė su­dė­tis? Ku­rios par­ti­jos at­sto­vų no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti ma­žiau­siai? Ar Jums as­me­niš­kai trūks­ta jau­nų, nau­jų vei­dų Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je?

Aš ma­nau, kad Sei­mas tik­rai kei­sis ir tik­rai for­muo­sis ki­to­kia dau­gu­ma Sei­me. O ku­rios par­ti­jos na­rių no­rė­tų­si ma­ty­ti ma­žiau­siai? Tie­są sa­kant, no­rė­čiau ma­ty­ti daug jau­nų, nau­jų, pro­tin­gų, iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, ku­rie no­ri keis­ti ne sa­vo gy­ve­ni­mą, o no­ri keis­ti Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą. To­kių žmo­nių no­rė­čiau, ne­svar­bu, ko­kiai par­ti­jai pri­klau­so.

 

Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis vie­nu me­tu skai­to dvi kny­gas

– Da­bar, kai Jū­sų dar­be ir ki­tur be­veik nie­kas ne­ma­to, ar ne­ky­la no­ras vėl įsi­ver­ti aus­ka­rą?

– (Juo­kia­si...) Ne, ne­ky­la no­ras. Aus­ka­rai jau yra pra­ei­tis.

– Ka­da bu­vo ir yra sun­kiau: ar pa­dan­gų gais­ro me­tu ar per ka­ran­ti­ną?

–Tai ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai, aš ma­nau, kad ir per gais­rą bu­vo sun­ku, ir šiuo me­tu per ka­ran­ti­ną, nes ten­ka pri­im­ti ne­tra­di­ci­nius ir, sa­ky­čiau, pa­kan­ka­mai sun­kius spren­di­mus. Ir čia, ir čia yra sun­ku.

– Ko­dėl no­rė­jo­te tap­ti me­ru? Kas la­biau­siai jums pa­tin­ka ei­nant me­ro pa­rei­gas?

– No­rė­jau tap­ti me­ru, nes no­rė­jau keis­ti mies­tą, kad iš jo ma­žiau žmo­nių iš­va­žiuo­tų ir dau­giau su­grįž­tų. Bu­vau ak­ty­vus jau­nuo­lis, vei­kiau įvai­rio­se jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se, tris ka­den­ci­jas bu­vau ta­ry­bos na­riu. Man pa­tin­ka, kad ga­liu spręs­ti mies­to gy­ven­to­jų, ku­rie krei­pia­si į ma­ne, klau­si­mus, ga­liu grei­tai, ope­ra­ty­viai pa­dė­ti jiems at­sa­ky­ti į klau­si­mus ir pa­na­šiai. Ma­nau, kad tas ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis man ir yra la­biau­siai pa­tin­kan­tis da­ly­kas.

– Aly­tu­je ne­pa­vy­ko iš­veng­ti su­sir­gi­mų ko­ro­na­vi­ru­su.

Ko­kio­mis iš­skir­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis aly­tiš­kiai, sa­vi­val­dy­bės va­do­vau­ja­mi, ko­vo­ja su šia pan­de­mi­ja? Kaip ver­tin­tu­mė­te, ar vis­ką Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­da­rė ko­vo­da­ma su CO­VID-19?

– Iš tik­rų­jų ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­da­rė tik­rai la­bai daug, gal net dau­giau, nei ga­lė­jo pa­da­ry­ti. O ne­pa­vy­ko iš­veng­ti su­sir­gi­mų, nes pir­mi at­ve­jai tai bu­vo grįž­tan­tys iš už­sie­nio žmo­nės, ku­rie grįž­da­mi par­si­ve­žė šią li­gą ir už­krė­tė ki­tus. Lie­tu­vai ne­pa­vy­ko jų su­stab­dy­ti, kad vi­ru­sas ne­bū­tų par­vež­tas į mū­sų ša­lį. O ad­mi­nist­ra­ci­ja tik­rai la­bai daug da­rė: dez­in­fe­ka­vo, va­lė, tvar­kė, da­li­jo prie­mo­nes ne­mo­ka­mai, ap­rū­pi­no me­di­kus, įstei­gė pos­tus ir karš­čia­vi­mo kli­ni­ką. Tik­rai la­bai dė­ko­ju ad­mi­nist­ra­ci­jai ir dau­gy­bei sa­va­no­rių, ku­rie mums pa­de­da šiuo ka­ran­ti­no me­tu.

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Tu­riu to­kią ma­dą skai­ty­ti dvi kny­gas vie­nu me­tu. Vie­na jų – Mi­kos Wal­ta­ri „Si­nu­hė egip­tie­tis“, ją kar­to­ju, ji man pa­tin­ka, ją re­ko­men­duo­ju. Ki­ta kny­ga, ku­rią skai­tau, Gus­ta­ve`o Flau­ber­to „Po­nia Bo­va­ri“, ši la­biau jaus­mi­nė, o aš esu dau­giau ra­cio­na­lus žmo­gus. Jos dar ne­pa­bai­giau, bet tik­rai per­skai­ty­siu. Abi šios kny­gos įtrauk­tos į pa­sau­lio ge­riau­sių­jų 500-tu­ką.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– La­bai no­rė­čiau iš­ei­ti į Mies­to so­dą ar Jau­ni­mo par­ką, kur vai­kai ga­lė­tų pa­lai­pio­ti, pa­žais­ti. No­rė­čiau su­si­tik­ti su kai­my­nais, no­rė­čiau nu­ei­ti į ki­no te­at­rą, o ta­da su­val­gy­ti pi­ce­ri­jo­je pi­cą.

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums la­biau­siai pa­tin­ka?

– Pus­ry­čiau­ju kiek­vie­ną ry­tą. Ska­niau­sia ar­ba kiau­ši­niai su ma­jo­ne­zu, ar­ba su­muš­ti­niai su ke­pe­ni­ne deš­ra.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ma­nau, kad at­sių­siu iš „You­Tu­be“ in­struk­ci­ją, kaip rei­kia ap­kirp­ti vy­rą, ir tą fil­mu­ką pa­ro­dy­siu žmo­nai, kad ji ma­ne ga­lė­tų ap­kirp­ti.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, koks bu­vo­te mo­ki­nys? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Iki aš­tun­tos kla­sės bu­vau la­bai ge­ras mo­ki­nys. Ta­da me­tus bu­vau pras­tokas. O po to bu­vau vėl la­bai ge­ras. Iš­dai­ga? Kai ne­no­rė­da­vo­me ei­ti į pa­mo­kas, už­kiš­da­vo­me spy­nas deg­tu­ku, kad mo­ky­to­ja ne­ga­lė­tų įei­ti ir mus pa­leis­tų na­mo. Tik nie­kas ne­ži­no­jo, kas tai pa­da­rė.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Taip, pa­tin­ka. Žai­džia­me kor­to­mis, do­mi­no, „Mo­no­po­lį“ ir ki­tus sta­lo žai­di­mus.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Iš­mo­kė nie­kur ne­iti, iš­mo­kė 30 kar­tų plau­ti ran­kas ir dezin­fe­kuo­ti ir ne­lies­ti ran­ko­mis vei­do.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Ne­da­viau jo­kio pa­ža­do. Ir la­bai no­riu, kad ši kri­zė kuo grei­čiau pa­si­baig­tų.

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jęs dirb­ti?

– Ne, ne­at­si­ne­šiau jo­kio ta­lis­ma­no ir daik­tų iš na­mų ne­tu­riu dar­be. Dar­be yra vis­ko, ko rei­kia dar­bui.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Šiuo ka­ran­ti­no me­tu daug ga­mi­na ma­no žmo­na. Man vis­kas, ką ji pa­ga­mi­na, yra ska­nu.

 

Vi­ce­me­rė Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė: „Pa­si­il­gau žmo­nių… Ir te­at­ro! Kaž­kiek sle­gia ir ži­no­ji­mas, kad nie­kur ne­ga­li­ma ke­liau­ti. Kol kas!“

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Kny­gas skai­tau nuo ma­žu­mės, pa­kan­ka­mai in­ten­sy­viai. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do po­rei­kis ir al­kis „po­li­ti­nėms“ kny­goms. No­ri­si dau­giau ži­nių, su­pras­ti po­li­ti­nes sub­ti­ly­bes, ma­ty­ti po­ky­čius, ras­ti at­sa­ky­mus ir kai ku­rių spren­di­mų pa­grin­di­mą. Nau­jau­sios per­skai­ty­tos kny­gos – „Ka­bi­ne­tas 339“, „Nu­sto­kim krūp­čiot. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė“, „Kot­ry­nos Me­di­či iš­pa­žin­tis“ (C.W.Gort­ner). Kny­gos įkve­pia, su­stip­ri­na, per­ke­lia į ki­to­kį pa­sau­lį, pra­tur­ti­na.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– Pa­si­il­gau žmo­nių... Ir te­at­ro! Bu­vau su­pla­na­vu­si pa­ma­ty­ti ne­ma­žai spek­tak­lių – jų re­per­tu­a­ras Aly­tu­je yra su­per pui­kus! – bet vis­kas ati­dė­ta, per­kel­ta. Kaž­kiek sle­gia ir ži­no­ji­mas, kad nie­kur ne­ga­li­ma ke­liau­ti. Kol kas!

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums ska­niau­sia?

– Pus­ry­čiau­ja­me kar­tu su vai­kais. Įpras­ti pus­ry­čiai – įvai­rios ko­šės, kiau­ši­niai, su­muš­ti­niai. Sa­vait­ga­lio tra­di­ci­ja – varš­kė­čiai. Sten­giuo­si iš va­ka­ro pa­pla­nuo­ti ir pa­si­ruoš­ti, ga­min­ti svei­kiau, bet pa­vyks­ta ne vi­sa­da.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ne­abe­jo­ju, kad kir­pė­jos lau­kia tos die­nos ne ma­žiau nei klien­tai/klien­tės. O kol kas tvar­kau­si pa­ti.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, ko­kia bu­vo­te mo­ki­nė? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Pra­di­nė­se kla­sė­se bu­vau ra­mi, pa­rei­gin­ga pir­mū­nė. Vy­res­nė­se – ak­ty­vi, kū­ry­biš­ka, kla­sės se­niū­nė. Mo­kiau­si vi­sa­da ge­rai, bet iš­dai­gų ir­gi bū­da­vo. Bu­vo už­ėjęs no­ras ne­iti į pa­mo­kas. Tie­siog neiti, nors mo­ky­tis bu­vo leng­va. Ry­te į mo­kyk­lą iš­ei­da­vau, bet pa­sto­vė­ju­si prie mo­kyk­los at­gal į na­mus grįž­da­vau – tė­vai juk dar­be, kaip sma­gu vie­nai na­muo­se! Gal sa­vai­tę nė­jau, kol auk­lė­to­ja ma­mą at­si­tik­ti­nai su­ti­ko... Su­si­rū­pi­no, gal Jur­gi­ta la­bai ser­ga, kad mo­kyk­lo­je jau tiek lai­ko nė­ra? Pas­kui jau nor­ma­liai lan­kiau. Mo­ky­tis, siek­ti, to­bu­lė­ti vi­sa­da pa­ti­ko, pa­tin­ka ir da­bar.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Sta­lo žai­di­mams lai­ko lie­ka ma­žai, bet su šei­ma kar­tais pa­žai­džia­me „Mo­no­po­lį“, „Dob­ble“, „Aš esu, aš da­rau“, „IQ rin­gas“, „Ka­tan“ ir kt.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Ši si­tu­a­ci­ja nau­ja mums vi­siems. Tik­riau­siai ir vi­sam pa­sau­liui. Aš ma­nau, kad pir­mas rim­tas „krikš­tas“ mū­sų ka­den­ci­jo­je bu­vo gais­ras. Vi­siš­kai jis dar ne­pa­si­mir­šo, ir stai­ga įsi­jun­gė nau­jas – ka­ran­ti­no – re­ži­mas. Vėl dir­ba­me vie­nin­gai, su­si­tel­kę, or­ga­ni­zuo­tai. Pa­tir­tis, įgy­ta stre­so si­tu­a­ci­jo­je, pa­si­tei­si­na.

At­si­sklei­džia žmo­nių ge­ro­sios sa­vy­bės, stip­ry­bė, dos­nu­mas, at­si­da­vi­mas, ben­druo­me­niš­ku­mas. Yra ir bai­mės, ne­tik­ru­mo, ne­ži­nios dėl at­ei­ties. Vi­si jaus­mai rei­ka­lin­gi.

Kan­try­bės, vis­kas bus ge­rai.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Kol kas jo­kio. Ne­da­li­ju tuš­čių pa­ža­dų – nei ki­tiems, nei sau. Ne­prak­ti­kuo­ju kla­si­ki­nio „Nuo ki­to pir­ma­die­nio tai jau tik­rai...“. Sten­giuo­si kas­dien pa­da­ry­ti kaž­ką ex­tra (pa­pil­do­mo), kad ir ma­žą ge­rą dar­bą, po­el­gį; pa­drą­si­ni­mas, šyp­se­na, gra­ži min­tis ga­li pra­skaid­rin­ti die­ną ki­tam žmo­gui. Juk tai nie­ko ne­kai­nuo­ja!

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jusi dirb­ti?

– Ka­dan­gi na­muo­se ne­pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo dar­bo ir dar­bo rei­ka­lus kas va­ka­rą „ne­šuo­si“ na­mo, ka­bi­ne­te be­veik ne­tu­riu daik­tų ar ta­lis­ma­nų iš na­mų. Pa­kan­ka „kū­ry­biš­kos ne­tvar­kos“ ant dar­bo sta­lo! Ge­riau­sias ma­no ta­lis­ma­nas – kas­die­ni­nis nuo­šir­dus dar­bas, sie­kis pa­tei­sin­ti aly­tiš­kių lū­kes­čius, rei­ka­lin­gų spren­di­mų pri­ėmi­mas, ga­lė­ji­mas pa­dė­ti.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Pa­tie­ka­las la­bai pri­klau­so nuo nuo­tai­kos. Pas­ta­ruo­ju me­tu ypač pa­tin­ka kep­ti py­ra­gus, ku­riais mie­lai pa­le­pi­nu ne tik šei­mos na­rius, bet pa­vai­ši­nu ir ko­le­gas.

 

Vi­ce­me­ro Ša­rū­no Klė­ge­rio po­ka­ran­ti­ni­nis pa­ža­das: dau­giau lai­ko skir­ti žmo­nai

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Kny­ga, ku­rią pas­ta­ruo­ju me­tu skai­čiau, yra An­toi­ne’o de Saint-Exu­pe­ry „Ma­ža­sis prin­cas“. Tai vie­na iš ne­dau­ge­lio kny­gų, ku­ri pri­ver­čia su­au­gu­sį žmo­gų pa­žvelg­ti į pa­sau­lį vai­ko aki­mis ir at­virkš­čiai. Tur­būt šią kny­gą pa­si­im­čiau į ne­gy­ve­na­mą sa­lą.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– Žmo­gus – so­cia­li­nė bū­ty­bė, jam bū­ti­na ben­drau­ti. Tur­būt to ir pa­si­il­gau – pa­pras­to žmo­giš­ko ben­dra­vi­mo be tar­pi­nin­kų: šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų, me­di­ci­ni­nių kau­kių, re­spi­ratorių, pri­va­lo­mo at­stu­mo ir pa­na­šiai. Ka­ran­ti­nas tarp žmo­nių nu­brė­žė ri­bas, no­rė­čiau ti­kė­ti, kad jos kaip ga­li­ma grei­čiau iš­nyks.

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums ska­niau­sia?

– Ge­ras klau­si­mas. Ži­no­ma, pus­ry­čiau­ju. Ma­nau, kad tai – pa­grin­di­nis or­ga­niz­mo pa­so­ti­ni­mas die­nos me­tu. La­bai mėgs­tu avo­ka­dus. Ry­tais daž­niau­siai te­pu su­muš­ti­nius su avo­ka­dais – jie ne tik ska­nūs, bet ir su­tei­kia ener­gi­jos vi­sai die­nai.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ma­nau, vie­nam iš na­miš­kių tek­tų iš­mok­ti kirp­ti. Ti­kiuo­si, – bus leng­viau nei at­ro­do.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, koks bu­vo­te mo­ki­nys? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Bu­vau smal­sus, lan­kiau ke­lis bū­re­lius, do­mė­jau­si gam­tos moks­lais ir che­mi­ja. Mė­gau eks­pe­ri­men­tuo­ti per che­mi­jos pa­mo­kas. Pri­sieks­pe­ri­men­ta­vau. Di­de­lių pa­sek­mių ne­bu­vo, ta­čiau su re­a­gen­tais pra­dė­jau elg­tis pa­gar­biau.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Kar­tais su vai­kais žai­džiam „Mo­no­po­lį“. Tai se­nas kla­si­ki­nis žai­di­mas bet ko­kio am­žiaus žai­dė­jui.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Ka­ran­ti­nas pri­ver­tė šiek tiek stab­tel­ti ir įsi­klau­sy­ti į sa­ve, per­žiū­rė­ti ver­ty­bes, dau­giau pa­bū­ti su pa­čiais ar­ti­miau­siais. Ma­nau, to­kios pau­zės bū­ti­nos žmo­gaus gy­ve­ni­me.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Dau­giau lai­ko skir­ti sa­vo žmo­nai.

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jęs dirb­ti?

– Tu­riu. Tai ma­no žmo­nos pieš­ti že­mė­la­piai, kai ke­lia­vau jū­ro­mis ir van­de­ny­nu. Tuo me­tu ne­tu­rė­jo­me jo­kių ga­li­my­bių ben­drau­ti, žmo­na nie­ko apie ma­ne ne­ži­no­jo, ta­čiau kas­dien pieš­da­vo ma­no bu­vi­mo vie­tą že­mė­la­py­je. Šie pie­ši­niai man la­bai bran­gūs. Šil­čiau­si pri­si­mi­ni­mai.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Nė­ra ge­res­nio pa­tie­ka­lo už ska­nų tor­tą!

    Komentaras

    Esu labai laiminga, kad dr. Ilekhojie man padėjo sugrąžinti sielos draugę. Esu įsitikinęs, kad yra daug moterų, tokių kaip aš, kurios padarė viską, kas įmanoma, kad susigrąžintų savo vyrus. Aš atėjau čia pasakyti kiekvienai moteriai, kad nežiūrėtų daugiau, nes čia yra atsakymas. Aš visiškai manau, jei būtų buvę kokie penki rašybos raštai, pavyzdžiui, dr. Ilekhojie, pasaulis būtų buvęs geras. Aš ir mano vyras buvome atskirti 4 metams ir aš negalėjau susitvarkyti gyvenimo be jo. Aš pasinaudojau viskuo, kad jį susigrąžintum, bet aš nedirbau, kol perskaičiau daugybę liudijimų apie burtininką, vadinamą dr. Ilekhojie, ir apie tai, kaip jos darbas veiksmingas. yra. Iškart susisiekiau su ja ir ėmiausi žingsnių, kurių ji manęs paprašė, ir po 4 dienų mano buvęs skambino prašydamas atleidimo, kad jis nieko nenori, bet kad mane visam laikui grąžintų. Esu laiminga, kad radau gydytoją Ilekhojie. Tikiuosi, kad jums ji taip pat bus labai naudinga. Reikia pagalbos? „WhatsApp“ dr. Ilekhojie telefonu +2348147400259 ARBA el. Paštas: gethelp05@gmail.com

    Komentaras

    Po šio socdemų mero interviu kur savim patenkintas, kad po metų valdanti koalicija išsilakso ir likę valdantys mažumoj kaip politiniai lavonai, rimta politinė partija darytų neeilinį partijos susirinkimą. Ir pasiūlytų merui ir socdemų frakcijai padėt tarybos mandatus. Išskyris socdemui, kuris jau spėjo iš fiaskinės valdančių koalicijos pasitraukt. Ir į jų vietas užimtų pagal rinkiminius sarašus mažiau balsų gavę partiečiai. Kurių tarpe yra rimtesnių. Tas pats kas ir socdemų partijos pirmininkui atsistatydint po tokio fiasko, jei į politiką rimtai žiūri. O jei nesugeba, tai kaip rimtos partijos nėra. Apart paspirtukų lygis...

    Komentaras

    Po paskutinio tarybos posėdžio pirmą kart per metus išsilaksčius valdančiai koalicijai tuo pripažinsta - bloga padėtis. Už kurios blogėjimą atsakyt nenorima. Vienok ir susidarius taryboj naujai oponuojančiai daugumai, nesimato jų pristatytos bendruomenei susipažint veiksmų programos ir kandidatų į vicmerų ir kitus postus. Kur sugebėtų vykdyti ir telkt sugebančius. O problemos nesprendžiamos vis tiek gilėja. Vietoj kūrimo energijos ir padedančios alytiškiams išgyvent, griovimo, kiršijimo ir erzelynų didinimas.

    Komentaras

    Vienas veikėjas nuo Alytaus į vienos knygos preambulę buvo parašęs. Kad Alytuj į sajūdį ėjo kurt nesugebantys, o tik nykint. - Tai ar tiesą apie Alytų parašė, ar ne. Nors momentais prie valdymo priėjęs pats panašiu rekursu nesikuklino. Nors pradžioj bandė ir rimčiau bandyt, bet ...ta pusė lengviau išgyvent.

    Komentaras

    JŪS TAPOTE VALSTYBĖS PARAZITAIS! Vietoje to, kad dirbtumėte vardan Alytaus, jūs įklimpote į asmeninius kerštus. O gal turintys idėjų yra ta demoniška jėga, su kuria kovoti reikia iš paskutiniųjų, pamiršus visa kitą? ATSIKVOŠĖKIT! Konservatoriai patys plūduriuoja tarp tų pačių 15-17 proc. visuomenės paramos, inertiškai įsisukę į nesibaigiantį pasišaipymų maratoną, tačiau jau seniai neturi veiksmų plano, ką iš tiesų daryti. Jūs gainiojatės savo galvose susikurtus demonus, tarsi pakvaišę ir karščiuojantys ligoniai. Jūs nebeturite jokių intelektualių resursų ir idėjų. Jūs neturite JOKIOS prasmingos idėjos, kaip parengti bent iš bėdos padoriau atrodantį biudžetą.

    Komentaras

    Taip, tai skirta jums, Cesiuli, Makstutiene, Klegeri, Šukevičiene, Krasnickai, ir visiems kitiems, kurie vis dar manote, kad turite valdžią. Beje, valdžios jūs jau nebeturite. Tai tik iliuzija.

    Taip, jūs užimate postus. Jūs galite balsuoti siūlyti vis keistesnius projektus. Bet jūs jau nebe valdžia. Jūs darote viską, kad tą valdžią išsaugotumėte. Desperatiškai kabinatės į ją, tarsi tai būtų jūsų išsigelbėjimas. Bet jūs jau jos neturite.

    Tik laiko klausimas, kada prarasite ir postus. Nes valdžia nėra postai. Valdžia yra gebėjimas daryti prasmingus darbus vardan valstybės ir tautos. Jūs tai pamiršote.

    Komentaras

    Problemos reiškia, kad kitur atsiveria galimybės. Kaip Kataniui reta proga atsirevanšuot. Įrodyt, kad neveltui savo laiku turėjo aukštus pasitikėjimo reitingus. Nors ir pavėluotai, išvalyt nuo nesamonių Alytaus valdymą. Iki galo išrišt galus, kas po kitų kompiuteriais galimai provokuojant rašinėjo siekiant slopint, kad įtarimų neliktų ir politikams. Iš kart užkirs kelią intrigoms ir ....Vietoj prarastų investicijų regis vyriausybė gali į aerodromą mostelt ir stambų investuotoją su keliais tūkstančių darbo vietų. Kas sutrauks iš vietinių likučių amortizuojant. Ir sau meru galės būt kiek panorėjęs, netrukdydamas miestui sėkmingai vystytis. Nei dabar iš esančių tik erzinas, o padėtis miesto valdyme blogėja. Kas iš to, kad taryboj laksto iš koalicijos neaišku į kur, o nesprendžiamos problemos didėja.

    Komentaras

    Tai kaip Katanis savo laiku grupuotes tramdė, jei vos ne per tarybos lygį.. tas pats? Kaip Etikos komisijai negali padėt įvest aiškumo, kas po kieno kompiuteriais rašinėja galimai pasiprovokuojant nuslopinimui..ir kad nepakišinėt atsakomybei kitų? Kaip turėdami tokius karžygius mieste ir per rinkimus mandrus vaizduodami..nusivaldę?

    Komentaras

    Jei meras su komanda savo veiklą per metus vertina gerai, vadinas jie palaiko esmėj iki šiol didžiausią neatsakomybę ir nuopolį miesto valdyme. Vadinas tai ir tęs kiek postuose išsilaikys. Nereaguojant, kad pirmą kartą po metų valdanti koalicija išsilaksčius ir oficialiai valdantys mažumoj. Reiškia mieste nesveika atmosfera. Po pačių nesukontroliuoto padangų gaisro nepasimokė. Jei visi tokie būt Lietuvoj, Lietuvos neliktų.

    Komentaras

    Jei meras su komanda savo veiklą per metus vertina gerai, vadinas jie palaiko esmėj iki šiol didžiausią neatsakomybę ir nuopolį miesto valdyme. Vadinas tai ir tęs kiek postuose išsilaikys. Nereaguojant, kad pirmą kartą po metų valdanti koalicija išsilaksčius ir oficialiai valdantys mažumoj. Reiškia mieste nesveika atmosfera. Po pačių nesukontroliuoto padangų gaisro nepasimokė. Jei visi tokie būt Lietuvoj, Lietuvos neliktų.

    Komentaras

    Ciniškumas pas juos nuo pat kadencijos pradžios. Ir tai nebūt įmanoma, jei jų nepalaikytų visokie vietos rotaristų mentalitetų ir dvigubų standartų teisėsaugos kombinacijos. Ypač kurios paūmėjo anoj kadencijoj Kataniui į valdžią atėjus sukilo dumblas. Kitų rankom sutvarkyt neįtinkančius ir pradaryt erdvę tam kas ir vyksta. Nes anoj kadencijoj ant kiek aktyvūs buvo nublusinėt neįtinkančius, kad ir blusinėt dėl užkastų atliekų ir nematyt problemų padangų perdirbimo įmonėj kur pamačius gal ir gaisro su blogom pasekmėm buvo įmanoma išvengt, to pačio modelio tasa ir dabar. Didėjančių nesamonių seka. Na ir alytiškiai tik tokius mėgsta į valdžią rinkt.

    Komentaras

    Kaip serga mūsų šalies visuomenė... Ir ne ūmi nauja virusinė liga COVID-19 yra baisiausia... Ir net ne lėtinės ligos - širdies ir kraujagyslių ligos, onkologiniai susirgimai ir išorinės mirties priežastys - trijulė, kuri sudaro pagrindines šalies gyventojų mirtingumo priežastis jau nuo 2001 metų... Baisiausia yra visur pasklidęs melas, korupcija ir išsisukinėjimas... Visose gyvenimo srityse - teisėje ir teisingume, medicinoje ir gydyme, politikoje... Tiesa jau seniai nebėra vertybė... Liūdna ir kartu šlykštu...

    S

    Komentaras

    GRIOVEJUI CESIULIUI. CESiulis nuo pirmos meravimo dienos ieško kaip pakenkti TURGAUS VERSLININKAMS.

    MERAS DANGSTO NUSIKALTIMĄ. Teisės ir /ar Architektūros - urbanistikos skyrius specialiai ( ten dirba Markstutienes žentas Matažinskas ) 2019 m. gegužės mėn. pakeitė Tarybos sprendimo projektą, manipuliavo ir apgaudinėjo Tarybos narius, specialiai suklastojo / iškraipė Tarybos T-152 sprendimo projektą
    taip, kad remiantis 2019 m gegužės mėn. Tarybos sprendimu T -152 atsirastų galimybės ne saugoti esamą JAZMINU TURGAUS automobilių aikštelę, o ATSIRASTŲ GALIMYBĖS GRIAUTI, KENKTI Jazminų turgui, jeigu Cesiulio su Matažinsku veiksmų nestabdytų Teismas.

    CESIULIS atėjęs merauti pirmu darbu ėmėsi ieškoti variantų kaip graiuti Turgaus verslus.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.