Pirmą birželio sekmadienį treneris aplanko keturis tėčius

– Gerbiamas Zeniau, ar kada skaičiavote, kiek esate turėjęs mokinių?

– Neskaičiavau, bet turbūt kokius 8 ar 9 tūkstančius? Nemažai jų išleidau į gyvenimą, visus vadinau savo vaikais, ir auklėjau kaip savus. Turėjau tokią metodiką, kad pirmiausia tėvai turi pas mane ateiti susipažinti, kad žinotų į kieno rankas jų vaikas pateko. Nes iš pradžių vaikas būna tėvų veidrodis, o vėliau – ir mano, trenerio, atspindys. Prieš 40 metų, kai dar skalbimo mašinų kiekvienuose namuose nebuvo, mano auklėtiniai žinojo: jei išgirsiu, kad mamytė skalbia kojines ir apatinius – išvysiu iš treniruotės! (Juokiasi). 

– Dziudo turi labai gilią filosofiją, tiesa? Gal tai padeda rasti bendrą kalbą su paaugliais?

– Japoniškas dziudo principas sako, kad švelnumu reikia nugalėti jėgą ir pyktį. Kaip tai suprasti tekdavo ne tik vaikams, bet ir tėvams paaiškinti. Dar yra traukos dėsnis, kad kiek paskleisi pykčio, pavydo, tiek tau ir sugrįš, o meilę traukia meilė. Mokiau vaikus įveikti patyčias šypsena, patikėkite, tai pasiteisina. O labiausiai visada  norėjau, kad mano sportininkai būtų geri tėvai ir vyrai. Esu gavęs garbingų apdovanojimų iš prezidentų, vyriausybių, seimų, olimpinio komiteto, ministerijų, bet pats svarbiausias „ačiū“ – ištartas tėvų, dėkojančių už išauklėtą gerą vaiką. Ir žmonų – už vyrus, kuriuos joms užauginau. Aišku gyvenime viskas nebūna taip paprasta. Prašydavau, kad tėvai man duotų žinią apie tą patį pirmą kartą, kai jų paauglys atsikalbės, o ne tada, kai patys ašarą brauks. Poveikio metodų turėjau įvairių, išbandydavau juos praktiškai, visą auklėjimo sistemą esu sukūręs. Labai norėjau užauginti gerus žmones, kuriais didžiuotųsi ne tik Alytus. Neretai tekdavo važiuoti į varžybas, tai pasakysiu, kad man jos buvo poilsis ir atostogos, nes neteko, kaip kitiems treneriams, po bendrabutį vaikų gaudyt ir vyti miegoti. 

– Tai koks tas tėviškas trenerio Zeniaus auklėjimo receptas?

– Auklėjau gerumu. Po studijų, išvažiuodamas iš Vilniaus, paklausiau vieno patyrusio trenerio, ką jis man, pradedančiam savarankišką kelią, patartų. „Pirmiausia savo sportininkams įdiek darbštumą“, – šitaip jis man pasakė. Ilgai galvojau, kaip tai padaryti, kol atradau, kad didžiausia vertybė yra darbas ir pradėjau juo skatinti savo auklėtinius. Jei kiti treneriai baudžia darbu, liepia daryti pritūpimus ar atsispaudimus, tai pas mane atvirkščiai – sėsk ant atsarginių suolo ir tinginiauk, kiek nori. Pamatytumėte, kaip jie nenustygsta ir prašo leisti treniruotis! Esu sukūręs motyvacinius laiptus, kaip skatinau, pavyzdžiui, kai visi į varžybas užsienyje norėdavo važiuoti, – ogi pagal darbštumą atrinkdavau. Ir tėvams aiškinau, kad niekada negalima vaiko bausti darbu. Auklėjimo sistema treniruotėse ir namuose turi būti vienoda, tas irgi labai svarbu.  

– Visgi aukštų rezultatų pasiekti sporte ar gerą žmogų užauginti – kas svarbiau?

– Žinoma, kad žmogų užauginti. Sportiniai rezultatai yra priemonė, per dešimtis metų darbo užauginau daugiau kaip 20 profesorių, mokslų daktarų, bet svarbiausia, kad jie geri šeimos žmonės. Prisimenu, pas Sporto rūmų budinčius vis klausdavau: kieno geriausiai išauklėti vaikai? Sako, treneri, jūsiškiai! Pasidarydavau kontrolę, ar visi sveikinasi atėję. Norėjau net Alytaus mokyklų mokiniams mandagumo konkursą surengti, nes esu girdėjęs, kaip įstaigų vadovai guodžiasi, kad sunkiai sekasi auklėti. Net viceministrui šituo klausimu esu skambinęs, sakau, kam jūsų Kultūros ministerija reikalinga, jei žmogus su žmogumi pasisveikinti nebemoka? Treniruotėse su viena grupe turime tokį ritualą, kad vaikai turi vienas kitą apkabinti ir palinkėti kažko gero, ką patys sugalvoja. Panašiai, kaip bažnyčioje ramybės, esu praktikuojantis katalikas, tai ir sugalvojau taip. O iš Monako pasivežiau aštuonių punktų moralės kodeksą. Įvardinti jame mandagumas, nuoširdumas, kuklumas drąsumas, savitvarda ir panašiai. Papildžiau dar dviem punktais – darbštumu ir tikėjimu. Be tikėjimo žmogus yra nulis. Taip pat ir tikėjimo savimi, dėl to visus mokiau: niekada nepasiduok ir neišduok! Vienas mano sportininkas  buvo patekęs Afganistane į labai sunkią situaciją. Vėliau pasakojo, kad jėgų pritrūko, bet „man, treneri, jūsų veidas prieš akis iškilo“. Ir rado savyje užsispyrimo eiti į priekį.  To aš ir mokau. 

– O savus vaikus ar sunku buvo auklėti?

– Aš sūnaus Ainio ir dukros Gerdos visai neauklėjau. Nes auklėjimas yra asmeninis pavyzdys, jį vaikai turi matyti. Sūnus sako, kad labiausiai jam įstrigo, kaip aš pasakodavau apie japonus. Girdi, jie eina į darbą ir šitaip meldžiasi: „Turiu dirbti daugiau nei vakar, nes kitaip mano tauta žlugs“. Ir savo vaikams sakydavau, kad mokykloje turi „melstis“ – mokytis daugiau. Bet net ir ne pažymiai svarbiausia, nes ugdžiau juose charakterį, užsispyrimą. Vaikai žinojo, kad iki 12 klasės  jokių repetitorių neturės, nes reikia „ištraukti“ iš savo mokytojų visas žinias, kokias jie turi. O kaip tai padaryti? Žinoma, norėti mokytis. Toks tas mano auklėjimas. Buvau reiklus, ar griežtas – nežinau. Vaikus myliu labai. Man visada buvo įdomus pats auklėjimo procesas. Bijojau, kad į komjaunimą nestotų, tai mokiau būti patriotais. Gerda užaugo tikra kovotoja, ji siekia aukštumų profesijoje, yra biomedikė, masažo specialistė. Sūnus – profesionalus kariškis. Manęs kolegos kartais klausdavo, girdi, turi tiek pažinčių, draugų generolų ir kariuomenės vadų, tai kodėl nepadedi sūnui? Sakau, jei jo nepastebės – tai čia jau vadų ir Lietuvos problemos. Ir Ainį pastebėjo. Pats esu baigęs kūno kultūros ir geografijos studijas, tai kas į šitą specialybę norėdavo stoti, padėdavau abiejų dalykų pasiruošti, bet saviems vaikams – ne. 

– O koks yra Zenius senelis? Papasakokite, prašau, apie savo šeimą. 

– Turiu du anūkus, sūnaus  Ainiaus šeimoje auga Antanas ir Benediktas. Labai įdomu su jais bendrauti,  ypač pusšeštų Antanas rodo tvirtą charakterį, net būdamas dviejų neleisdavo prilaikyti dviratuko, viską „aš pats!“. Visą gyvenimą vaikus mylėjau, kai į treniruotę ateidavo – apsikabindavome. Gal tokiems treneriams ir nebegalima dirbti šiais laikais? O anūkus, atrodo, užbučiuotum… Esu labai dėkingas žmonai, kuri leido man save realizuoti darbe. Ji – psichikos ligonių slaugytoja, mudviejų vertybės labai sutampa, stengiamės padėti žmonėms, kai tik galime. Žinoma, mano veikla, kelionės, treniruotės daug atimdavo iš šeimos laiko. „Užsukau“ aukšto meistriškumo Lietuvos dziudo programą, sakau, kad jau taip nebus – mano auklėtiniais, kaip sportininkai savo žargonu sako, priešininkai tatamių „nevalys“. Karininko Antano Juozapavičius vardo turnyras su stovykla, vasaros sportinės stovyklos Dauguose, daug veiklos ir pasiekimų būta. O didžiausia palaima, kai priverti visą pasaulį atsistoti ir pagerbti Lietuvą, nes kyla trispalvė ir skamba Tautiška giesmė. Kai mano auklėtinis Aldas Baranauskas 1992 metais tapo Europos čempionu Jeruzalėje, jis man pasakė: „Treneri, aš Jums atvėriau tikėjimo vartus.“ Po šitų žodžių aš patikėjau, kad mes lietuviai galime nugalėti. Man tai labai įstrigo. Gal aš taip  pavadinsiu ir savo knygą?

– Ar randate laiko ją rašyti? 

– Kol kas tik mintis, atsiminimų nuotrupas užsirašau, kaip pradėjau treniruoti vaikus, kokias patirtis įgijau. Daug visko per tiek metų nutiko, atradau savo išskirtines metodikas, bet svarbiausia turbūt tai, kad visada jaučiausi sutvertas šitam darbui. 

– Papasakokite apie savo tėvelį, kokias vertybes jis perdavė vaikams?

– Mano tėtis buvo kaimų galiūnas ir darbštuolis, su visokiomis bėdomis pas mus žmonės ateidavo. Jei kas nespėja kolūkyje normų nuravėti, tai Bolius Vencevičius su savo septyniais vaikais padės, apmėš, šieną suveš...

... Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (41/14101).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas