Pir­mą džia­zo va­ka­rą Aly­tu­je pri­si­mi­nus: „Ant­ro­je da­ly­je sė­dė­jau jau kaip ant ada­tų, ne­duok Die­ve, Kur­ti­nai­tis grius aukš­tiel­nin­kas!”

– Vid­man­tai, kaip at­si­ra­do džia­zo va­ka­rų su­ma­ny­mas? Aš su­pran­tu, kad tai bu­vo la­biau as­me­ni­nė ini­cia­ty­va, nes te­at­ro di­rek­to­riui pa­ti­ko džia­zas?

– Tek­da­vo lan­ky­tis Birš­to­no džia­zo fes­ti­va­liuo­se ir gė­rė­tis ten at­lie­ka­ma mu­zi­ka, sce­nog­ra­fi­ja, įgar­si­ni­mu, pui­kia or­ga­ni­za­ci­ja. Ten bū­da­mas vis pa­gal­vo­da­vau, kad ir Aly­tu­je ga­li­ma bū­tų kaž­ką pa­na­šaus pa­da­ry­ti, taip ir gi­mė min­tis apie džia­zo va­ka­rus. Tuo la­biau kad at­si­ra­do ir pa­pil­do­mos pa­tal­pos – 1998 me­tais bu­vo ati­duo­ta eks­plo­a­tuo­ti te­at­ro ka­vi­nė, Di­džio­sios sa­lės fo­jė su rū­bi­ne ir tu­a­le­tais. At­si­ra­do pre­ten­den­tų pa­vers­ti šias erd­ves dai­lės ga­le­ri­ja, bet, su­ren­gęs ke­le­tą pui­kių pa­ro­dų, or­ga­ni­za­to­rius pa­ma­žu iš­si­kvė­pė, dar spė­jęs už­ra­šy­ti ant lan­gų „te­at­ro ga­le­ri­ja“. Taip tas var­das ir pri­gi­jo.

O man rū­pė­jo, kad mies­to cen­tre esan­čia­me te­at­re vyk­tų veiks­mas, ir ge­riau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, tai džia­zo va­ka­rai. Tai yra pro­fe­sio­na­lus me­nas ir ži­no­jau, jog tik­rai nie­kas (tu­riu min­ty pir­miau­sia mies­to val­džią) ne­pri­si­ka­bins, kad ga­di­nu te­at­ro įvaiz­dį… Ki­ta prie­žas­tis – man pa­čiam pa­ti­ko džia­zas, už­vis la­biau – džiaz­ro­kas, ir dar pa­ži­no­jau aukš­čiau­sio ly­gio džia­zo at­li­kė­jų, ku­rie bu­vo ži­no­mi ir Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­dan­gė­je. Taip vis­kas pra­si­dė­jo ir tę­sė­si, ro­dos, 15 me­tų, o gal ir dau­giau. Iš­ėjau aš (2017 me­tais), ir džia­zas su ma­ni­mi iš­ėjo.

Tie­sa, bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi bliu­zo va­ka­rai, ir tik­rai tai džiu­gi­no, bet juos (kas tu­ri­ma gal­vo­je, va­ka­rus, at­li­kė­jus?) Lie­tu­vo­je ant vie­nos ran­kos pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti, dar gro­jo ir už­sie­nie­čių, o pa­grin­di­nis vei­kė­jas vi­sur yra žiū­ro­vas. At­li­kė­jų su­ras­ti da­bar nė­ra pro­ble­ma, žiū­ro­vus pri­si­jau­kin­ti ir iš­lai­ky­ti – štai kur yra me­nas!

– Koks tuo me­tu bu­vo Aly­taus kul­tū­ri­nis kon­teks­tas, ku­ria­me at­si­ra­do džia­zo va­ka­rai, jei pa­ly­gin­tu­me su da­bar­ti­niu?

– Tai du ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai – 1998-ie­ji ir šian­die­na, kai ap­lin­kui pil­na in­for­ma­ci­jos, ir jau pir­mo­kas sė­di prie kom­piu­te­rio ar mai­go vi­sa­ži­nį te­le­fo­ną. Tuo me­tu ne­se­niai žen­gė­me ne­pri­klau­so­my­bės ke­liu, vi­siems rū­pė­jo už­si­dirb­ti. Tvy­ro­jo eko­no­mi­nis cha­o­sas, pa­grįs­tas ke­liu į Len­ki­jos tur­gus, kur vy­ko par­da­vi­mo džia­zas – ci­ga­re­tės, al­ko­ho­lis, pa­ta­ly­nė ir įvai­rios net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos pre­kės... Kul­tū­ra ma­žiau­siai kam rū­pė­jo, nes vi­sas Aly­tus bu­vo pa­ki­lęs už­ka­riau­ti Len­ki­jos tur­gų, biz­nis ėjo ge­rai, net šeš­to­kai tą su­pra­to ir vie­to­je pa­mo­kų į „eks­kur­si­ją“ lėk­da­vo ci­ga­re­tė­mis ir vod­ke ap­si­kars­tę...

– Ar sun­kiai to­kiais lai­kais džia­zi­nė ba­ci­la sky­nė­si ke­lią pas žiū­ro­vus?

– Aly­tus juk ne džia­zo, o Dzū­ki­jos sos­ti­nė, čia gy­ve­na et­ni­niai dzū­kai ir vi­so­kie at­vy­kė­liai, emig­ran­tai iš ki­tų Lie­tu­vos re­gio­nų, ir aš tarp jų... Be abe­jo, bu­vo sun­ku su­rink­ti pub­li­ką pir­ma­jam va­ka­rui, bet aš bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad gru­pė „Duo­di Jazz“ iš Klai­pė­dos su da­bar­ti­niu Klai­pė­dos me­ru Vy­tau­tu Grub­liaus­ku-Kon­gu prie­ša­ky­je su­ža­vės aly­tiš­kius. Žiū­ro­vų pa­ieš­ka pra­si­dė­jo prieš mė­ne­sį iki džia­zo va­ka­ro, tik kvie­ti­mais ga­lė­jau pri­vi­lio­ti pa­žįs­ta­mus, o kar­tais ir gat­vė­je su­tik­tus, bent kaž­ko­kį su­si­do­mė­ji­mą pa­ro­džiu­sius žmo­nes… O žiū­ro­vus trūks plyš rei­kė­jo su­rink­ti, nes kaip aš pa­si­ro­dy­siu prieš at­li­kė­jus, su ku­riais kar­tu mo­kė­mės, ar prieš mies­te­lė­nus, ku­rie at­eis į ren­gi­nį? Vis­kas tu­rė­jo bū­ti aukš­tu­mo­je, nes kaip pra­dė­si, ko­kią kar­te­lę už­kel­si – to­kia ta­vo at­ei­tis lau­kia. Na, o po­li­ti­kams džia­zas ne­la­bai ir rū­pė­jo, tik me­ras Do­bi­las Kur­ti­nai­tis ap­si­lan­kė. Ki­tų pri­si­vi­lio­ti ne­pa­vy­ko, nes jie skep­tiš­kai žiū­rė­jo ir į te­at­rą, o tuo la­biau į džia­zą, gal ne­la­bai ir ži­no­jo, su kuo jis val­go­mas....

– Ką nau­jo at­ne­šė džia­zo va­ka­rai į te­at­ro gy­ve­ni­mą?

– Džia­zas pa­ma­žu už­ka­ria­vo mies­te­lė­nų šir­dis, ko tik ne­pri­si­gal­vo­da­vo­me, me­nu ir auk­cio­ną bu­vo­me su­ren­gę, kur par­da­vi­nė­jo­me net... džia­zo ba­tus. Tai bu­vo gu­mi­niai ba­tai, ant ku­rių iš­rai­tė­me „Jazz-Aly­tus“. Gal ir da­bar džia­zo auk­cio­no lai­mė­to­jas dar juos tu­ri? Taip pat iš­lei­do­me marš­ki­nė­lius su Aly­taus džia­zo sim­bo­li­ka. Žo­džiu, kai va­ka­rai įsi­bė­gė­jo, žmo­nės pa­tys pra­dė­jo pirk­ti bi­lie­tus, ir tai da­ry­da­vo iš anks­to, kad tik pa­tek­tų į džia­zus. At­vyk­da­vo ir Birš­to­no ar Kau­no džia­zo fes­ti­va­lių da­ly­viai, gro­da­vo įvai­rių sti­lių mu­zi­kan­tai, nuo tra­di­ci­nio iki free jazz (eks­pe­ri­men­ti­nis džia­zo sti­lius) at­li­kė­jų. Pa­skli­do gar­sas apie džia­zą Aly­tu­je, Lie­tu­vos at­li­kė­jai jau ži­no­jo, kad čia aukš­tas ly­gis, pa­tys siū­ly­da­vo­si. Bu­vo la­bai svar­bu, kad jų lau­kia ne tik pub­li­ka, bet ir vi­sa­da pa­si­ruo­šę gar­so ir švie­sos ope­ra­to­riai, ku­rie dir­bo iš idė­jos, nes jiems tai bu­vo ir sa­vo­tiš­kas kai­fas.

– Ko­kie žmo­nės dar bu­vo su­si­ję su džia­zo va­ka­rais? Kas ve­žė jų or­ga­ni­za­ci­nį krū­vį, iš kur bu­vo gau­na­mas fi­nan­sa­vi­mas?

– Or­ga­ni­za­to­rių daug ne­rei­kia, už­si­ė­miau tuo pats, ne­rei­kė­jo pen­kių va­dy­bi­nin­kų. Liu­das Ra­ma­naus­kas ves­da­vo džia­zo va­ka­rus ne­mo­ka­mai, gar­so ir švie­sos ope­ra­to­riai, kaip jau mi­nė­jau, dir­bo iš idė­jos, nei jiems, nei man jo­kių prie­dų ne­rei­kė­jo. Idė­ja, ku­ri mus vi­sus vie­ni­jo, bu­vo mu­zi­ka, jai ne­ga­li pri­lyg­ti jo­kie pi­ni­gai, jo­kios pre­mi­jos. Jau­tė­mės lai­min­gi žmo­nės, gal čia toks ta­ry­bi­nių lai­kų, pra­ras­tos kar­tos men­ta­li­te­tas, ku­rio nie­kas ne­pra­mu­ša... O pi­ni­gai, pi­ni­gė­liai – vie­nais me­tais sky­rė, bet tuo ir bai­gė­si, tu­rė­jo­me suk­tis pa­tys. Pa­vyz­džiui, ka­lė­di­nis džia­zas pa­deng­da­vo ki­tų džia­zo va­ka­rų iš­lai­das, ar­ba už­ei­da­vo koks už­te­mi­mas žmo­nėms ir jų su­si­rink­da­vo pil­na sa­lė, net už­gu­lu­si vi­sus sta­liu­kus. At­si­ra­do ir nuo­la­ti­niai lan­ky­to­jai, ku­rie ne­pra­leis­da­vo nė vie­no va­ka­ro, pa­ži­no­jau vi­sus iš vei­dų, net sa­vo vie­tas tu­rė­da­vo. Auk­si­nė tai­syk­lė bu­vo vie­na: ne­ga­li­ma džia­zų siū­ly­ti per bul­via­ka­sį ar pa­va­sa­rį, kai oras ge­ras, nes lik­si ne­su­pras­tas ir „sė­si į ba­tą“.

– Kaip kei­tė­si tie džia­zo va­ka­rai, žiū­rint iš lai­ko per­spek­ty­vos iki da­bar? Džia­zo mė­gė­jų tai tur­būt ne­su­ma­žė­jo, bet ne­be­li­ko or­ga­ni­za­to­rių, ar kaip?

– Mies­te­lė­nai džia­zo ba­ci­la jau bu­vo už­si­krė­tę, ir aš no­rė­jau pra­tęs­ti, siū­liau sa­vo pa­slau­gas, bet iš­ėjo kaip iš­ėjo. Siū­lo­ma pre­kė, ma­tyt, ne­tu­ri pa­klau­sos, ir pats siū­ly­to­jas nė­ra la­bai jau pa­gei­dau­ja­mas. Mi­nė­jau, kad at­si­ra­do bliu­zo va­ka­rai, jie tu­rė­jo pa­klau­są ir vy­ko tik­riau­siai pa­lai­ko­mi or­ga­ni­za­to­rių en­tu­ziaz­mo, nes šis me­nas – tai ne po­psas, jis kai­nuo­ja. Rei­ka­lin­gas ir rė­mi­mas, ir pa­lai­ky­mas, pa­siū­ly­mas „už­si­dirbk, jei no­ri“ šiuo at­ve­ju ne­la­bai pri­im­ti­nas ir efek­ty­vus. Siū­liau pro­jek­tus, ta­čiau jie bu­vo at­mes­ti, nors fi­nan­sa­vi­mo rei­kė­jo ne­di­de­lio, o gy­ven­ti vien en­tu­ziaz­mu da­bar nie­kam ne­si­no­ri.

– Ar džia­zo va­ka­rus pa­va­din­tu­mė­te vie­nu iš Aly­taus kul­tū­ros reiš­ki­nių ir ko­dėl? Ką jie da­vė mies­tui?

– Taip, džia­zo va­ka­rai tik­rai bu­vo reiš­ki­nys, iš­au­gęs iki mies­to šven­tės kon­cer­tų, kur vie­na die­na bu­vo skir­ta džia­zui. Pa­ro­dy­ki­te man nors vie­ną mies­tą, kur vie­to­je po­pso ka­ra­liau­tų džia­zas, ir dar per mies­to gim­ta­die­nį. Ne­ra­si­te to­kio! O Aly­tu­je, be už­sie­nio ko­lek­ty­vų, mu­zi­ka­vo vi­si ge­riau­si Lie­tu­vos džia­zo ko­lek­ty­vai ir at­li­kė­jai, net džia­zo gran­das Pet­ras Vyš­niaus­kas gro­jo mies­to gim­ta­die­nio pro­ga. Ar­gi šis fak­tas nė­ra pro­fe­sio­na­lios mu­zi­kos – džia­zo iš­aukš­ti­ni­mas, at­si­ra­dęs dėl to, kad po­li­ti­kai ne­si­ki­šo į pa­na­šius kul­tū­ros reiš­ki­nius?

– Pri­si­min­ki­te ko­kių sma­gių, ne­ti­kė­tų nu­ti­ki­mų, ku­rie vyk­da­vo džia­zo va­ka­rų už­ku­li­siuo­se? Juk tur­būt ir va­ka­rė­liai įsi­siū­buo­da­vo, ir at­li­kė­jai ne­be­iš­vyk­da­vo po kon­cer­to, o čia dar biu­dže­ti­nė kul­tū­ros įstai­ga mies­to cen­tre…

– Įdo­miai pra­ėjo jau pats pir­mas kon­cer­tas, džia­zo va­ka­rų ati­da­ry­mas. Ne­tu­rė­jo­me te­at­re bal­dų, tai plast­ma­si­nius sta­lus ir kė­des pa­si­sko­li­no­me iš ap­lin­ki­nių ka­vi­nių. Net ne­pa­gal­vo­jau, kad te­at­ro ga­le­ri­jos grin­dys yra to­kios sli­džios… Jei sun­kes­nis pi­lie­tis dar no­rė­da­vo pa­si­sup­ti kė­dė­je, jo lau­kė ne­ti­kė­tu­mai. Pir­mo­je da­ly­je nu­bil­dė­jo Be­nas (Jen­čius), bet pa­ly­gi­nus sėk­min­gai, nes pats at­si­kė­lė ir sce­nos ne­iš­kė­lė. Jis man per per­trau­ką tik pa­sa­kė: „Žiū­rėk, bus bė­dos, nes tų plast­ma­si­nių kė­džių ko­jos iš­si­ske­čia ir lūž­ta.“ Ant­ro­je da­ly­je sė­dė­jau jau kaip ant ada­tų, ne­duok Die­ve, Kur­ti­nai­tis grius aukš­tiel­nin­kas! Sa­kau, ta­da jau ma­no džia­zui tik­rai la­ba­nak­tis... Vė­liau, mies­to gal­vai jau iš­ėjus iš kon­cer­to, griu­vi­nė­to­jų at­si­ra­do dau­giau, nors įspė­jo­me gar­siai, kad „sė­dė­ti rei­kia at­sar­giai, nes ga­li­te įlūž­ti“. Pa­si­ro­do, drau­džia­mus da­ly­kus iš­ban­dy­ti no­ri­si la­biau, o ypač po tau­rės vy­no… Dar trys kė­dės lū­žo ga­na efek­tin­gai, man nuos­to­liai au­go. Ne­ga­na to, mu­zi­kan­tai už­kū­rė pir­tį dėl gar­so, nes gro­jant gir­dė­jo­si ai­das: „To­je ta­vo dar­ži­nė­je tie­siog ne­įma­no­ma gro­ti!“ Kri­ti­kus nu­ra­mi­no tik stik­liu­kas dzū­kiš­kos. (Tie­sa, vė­liau nu­pir­ko­me sto­ras užuo­lai­das, sten­gė­mės iš­spręs­ti tą pro­ble­mą.)

Ki­to va­ka­rė­lio me­tu bliu­zo at­li­kė­jas nu­ste­bo: ko­dėl te­at­ro ga­le­ri­jo­je drau­džia­ma rū­ky­ti, nes koks bliu­zas be be­sklai­dan­čių dū­mų ar šo­kių? Ir pra­si­dė­jo, kaip Ame­ri­kos ko­kia­me Nau­jo­jo Or­le­a­no klu­be, taip už­si­ve­dė pub­li­ka, šo­ka­me, rū­ko­me, dai­nuo­ja­me kar­tu su at­li­kė­jais, reiš­kia­me emo­ci­jas – ne­už­mirš­ta­mos aki­mir­kos...

– As­me­niš­kai Jums ką reiš­kė džia­zo va­ka­rai? Ar dau­giau bu­vo gal­vos skaus­mo, ar vis­gi džiaugs­mo, kad jie vyks­ta Aly­tu­je?

– Džia­zo va­ka­rai man bu­vo at­gai­va ir kar­tu gal­vos skaus­mas, nes er­zi­no įvai­rūs bui­ti­niai rei­ka­lai: trū­ko kė­džių, sta­lus te­ko ga­ben­ti pir­myn at­gal, kol pa­tys įsi­gi­jom, rei­kė­jo spręs­ti gar­so izo­lia­vi­mo pro­ble­mas, pa­čios at­mo­sfe­ros su­kū­ri­mas, ap­tar­na­vi­mas, vis­kam rei­kė­jo lai­ko ir pa­si­ruo­ši­mo. Bet kai už­gro­ja mu­zi­ka, tu pa­jau­ti ma­lo­nu­mą ir pats ban­dai at­si­pa­lai­duo­ti, jei tik koks iš­si­šo­kė­lis ner­vų ne­su­ga­di­na, o kon­cer­tui pa­si­bai­gus at­lėgs­ta įtam­pa. Džia­zo ger­bė­jai spau­džia ran­ką, sa­ky­da­mi, kad va­ka­ras bu­vo fan­tas­tiš­kas, ir tu jau­tie­si eu­fo­ri­jo­je kar­tu su vi­sais, tai ar ver­ta dar skųs­tis blo­gu gy­ve­ni­mu...