Pės­čio­mis ap­link „Bal­tą­jį kal­ną”: grieb­ti sva­jo­nę ir jos ne­pa­leis­ti

– Gin­ta­rai, ko­dėl bū­tent Mon­bla­nas ir tu­ras ap­link šį kal­ną? Ar tai bu­vo se­na sva­jo­nė, ar eks­prom­tas?

– Ma­no, kaip tur­būt ir dau­ge­lio, kam te­ko kop­ti įkal­nus ar tik žy­giuo­ti kal­nų ta­kais, is­to­ri­ja su kal­nais yra pa­pras­ta – kar­tą pa­ra­ga­vęs, ne­ga­li su­sto­ti. Pir­mą kar­tą į bent kiek rim­tes­nį kal­nų žy­gį iš­si­ruo­šiau su se­se In­gri­da prieš 10 me­tų Nor­ve­gi­jo­je. Ta­da už­ko­pė­me iki vie­no įžy­miau­sių ir vie­no iš fo­to­gra­fuo­ja­miau­sių ob­jek­tų Nor­ve­gi­jo­je – Kje­ra­go ak­mens, įstri­gu­sio tarp dvie­jų uo­lų. Oras ne­le­pi­no, vi­są ke­lią li­jo ir bu­vo ap­si­niau­kę, to­dėl už­li­pus ant pa­ties ak­mens jo­kio gro­žio ap­link ne­si­ma­tė. Tą kar­tą ir at­si­ra­do no­ras bū­ti­nai šį žy­gį pa­kar­to­ti, tik jau ki­to­mis oro są­ly­go­mis. 2015 me­tais pa­vy­ko vėl nu­vyk­ti pas se­sę į Nor­ve­gi­ją, ir šį sy­kį jau tri­se, su se­se ir bro­liu Ar­tū­ru, nu­žy­gia­vo­me iki tos be­pro­tiš­kai gra­žios vie­tos. Ka­dan­gi se­suo su bro­liu gy­ve­no Nor­ve­gi­jo­je, kai tik iš­pul­da­vo pro­ga juos ap­lan­ky­ti, sten­gė­mės ap­lan­ky­ti ir kal­nus. Taip pa­laips­niui ap­žiū­rė­jo­me tris pa­grin­di­nes Nor­ve­gi­jos įžy­my­bes – Kje­ra­go ak­me­nį, Prei­kes­to­le­no uo­lą ir Trol­ltun­gą (tro­lio lie­žu­vį). Į šias ke­lio­nes jau jun­gė­si ir vy­res­nio­ji duk­ra Emi­li­ja. Ape­ti­tas at­ėjo be­val­gant – no­rė­jo­si ne tik nu­ei­ti iki įspū­din­gos vie­tos, bet ir už­kop­ti į ko­kio nors rim­tes­nio kal­no vir­šū­nę. Pra­dė­jau ieš­ko­ti kaž­ko gra­žaus ir įvei­kia­mo ir akis už­kliu­vo už aukš­čiau­sio Len­ki­jos kal­no – Ry­sų. Tai – vie­nas ar­čiau­siai Lie­tu­vos esan­čių kal­nų ant Len­ki­jos–Slo­va­ki­jos sie­nos, ku­rio vir­šū­nė yra apie 2500 m virš jū­ros ly­gio. Jis pa­si­ro­dė la­bai gra­žus ir su ko­le­go­mis iš dar­bo jį įvei­kė­me 2020 me­tais. Ko­pi­mas į šį kal­ną la­bai pa­ti­ko, tai ki­tais me­tais jį pa­kar­to­jau jau su duk­ra, bro­liu ir drau­gu. Po to no­rė­jo­si nau­jų, rim­tes­nių, iš­šū­kių. Be­ieš­ko­da­mas in­ter­ne­te gra­žiau­sių žy­gių Eu­ro­po­je, su­ra­dau bū­tent šį žy­gį apie Mon­bla­no kal­ną – Tour du Mont Blanc (TMB). Jis pa­si­ro­dė la­biau­siai akį trau­kian­tis tiek sa­vo vaiz­dais, tiek ir ga­li­my­be pa­si­vaikš­čio­ti iš kar­to tri­jo­se ša­ly­se – Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je ir Švei­ca­ri­jo­je.

– Ar tu­rė­jo­te pa­na­šios ke­lio­nės pa­tir­ties – 9 die­nos su vi­sais daik­tais kup­ri­nė­je, pa­la­pi­ne, mieg­mai­šiais?

– Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji to­kios truk­mės ke­lio­nė, kai vi­sus rei­ka­lin­gus daik­tus te­ko neš­tis kup­ri­nė­je. Prieš tai dau­gu­mo­je iš­vy­kų į kal­nus žy­gius baig­da­vo­me tą pa­čią die­ną ir neš­da­vo­mės tik leng­vas kup­ri­nes. Vie­nin­te­lė ke­lio­nė su nak­vy­ne bu­vo prie Trol­ltun­gos Nor­ve­gi­jo­je. Tai­gi mud­vie­jų su duk­ra pa­tir­tis kal­nuo­se su kup­ri­nė­mis tuo ir ap­si­ri­bo­jo, o drau­gas Ei­man­tas, ku­ris ke­lia­vo su mu­mis ap­link Mon­bla­ną, su pil­nai pa­krau­ta kup­ri­ne, re­gis, ir­gi dar ne­bu­vo ke­lia­vęs.

– Tur­būt ypa­tin­gas džiaugs­mas tė­čiui ke­liau­ti su duk­ra?

– Kal­nuo­se su duk­ra jau te­ko ne kar­tą pa­bu­vo­ti. Kuo dau­giau kar­tų bū­da­vo­me kal­nuo­se, tuo dau­giau jos aky­se ma­tė­si džiaugs­mo ir azar­to pa­ma­ty­ti ką nors nau­jo, ir pa­tir­ti nau­jus gy­ve­ni­mo iš­šū­kius. Kai Emi­li­jai pa­sa­kiau, kad pla­nuo­ju su ja vyk­ti į šį žy­gį, net ne­abe­jo­jau, kad ji la­biau­siai bus pa­ten­kin­ta šia nau­jie­na.

– Kiek lai­ko sky­rė­te na­mų dar­bams ruo­šian­tis ke­lio­nei?

– Ma­no pa­si­ruo­ši­mo žy­giui na­mų dar­bai tru­ko la­bai il­gai, apie dve­jus me­tus. 2021 me­tais jau no­rė­jo­si iš­ban­dy­ti šį žy­gį, bet ko­vi­das su­grio­vė vi­sus pla­nus, ke­lio­nės po už­sie­nį bu­vo la­bai kom­pli­kuo­tos. Tai ne­truk­dė rink­ti nau­din­gą žy­giui in­for­ma­ci­ją. Bu­vo per­žiū­rė­ta daug vaiz­do me­džia­gos bei TMB žy­gių ap­ra­šy­mų su nau­din­gais pa­ta­ri­mais. Kuo dau­giau su­ži­no­da­vau, tuo la­biau no­rė­jo­si vi­sa tai pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti. De­ja, bet 2022-ai­siais pa­ty­riau ko­jos trau­mą ir vi­sus sa­vo pla­nus tu­rė­jau ati­dė­ti iki šių me­tų va­sa­ros. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad na­mų dar­bus te­ko da­ry­ti iki pat žy­gio pra­džios. Daug nau­din­gos in­for­ma­ci­jos gau­da­vau pri­si­jun­gęs prie TMB gru­pės „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­py­je. Ten kas­dien ras­da­vau nau­jų pa­ta­ri­mų iš ką tik pra­žy­gia­vu­sių ar dar te­be­žy­giuo­jan­čių žy­gei­vių. Pa­gal jų re­ko­men­da­ci­jas ir dė­lio­jau­si tiek marš­ru­tą, tiek ir kup­ri­nės tu­ri­nį.

– Ką svar­bu at­si­min­ti tiems, ku­rie apie TMB dar tik sva­jo­ja?

– Sva­jo­to­jams tu­riu ge­rų nau­jie­nų – sva­jo­nės kar­tais pil­do­si! Jei­gu tik ta sva­jo­nė yra pa­sie­kia­ma ran­ka – grieb­ki­te ją ir ne­pa­leis­kit. Aš pats la­bai abe­jo­jau sa­vo fi­zi­nė­mis ga­li­my­bė­mis at­lik­ti to­kį žy­gį, bet, kuo dau­giau ži­nių ir pa­si­ruo­ši­mo sky­riau ši­tam iš­šū­kiui, tuo ta sva­jo­nė at­ro­dė leng­viau įgy­ven­di­na­ma. O vi­si pa­si­tei­si­ni­mai, kad „jau per se­nas ar sto­ras“ din­go, kai su­ra­dau žy­gio ap­ra­šy­mų, ku­riuos ra­šė TMB pa­bai­gę 80-me­čiai ar­ba dar už ma­ne stam­bes­ni žy­gei­viai (juo­kia­si).

– Ar ne­svars­tė­te jung­tis prie ko­kios gru­pės ir kas nu­lė­mė in­di­vi­du­a­lios ke­lio­nės nau­dai? Ši di­le­ma iš­ky­la dau­ge­liui ke­liau­to­jų.

– Leis­tis į to­kią ke­lio­nę su gru­pe ne­si­no­rė­jo, nes, ke­liau­da­mi ma­žo­je gru­pė­je, bu­vo­me žy­miai lanks­tes­ni. Jei­gu pa­varg­da­vo­me, bet ka­da ga­lė­da­vo­me su­sto­ti. Jei­gu bū­da­vo blo­ges­nis oras – rink­da­vo­mės marš­ru­tą, ku­ris lei­do tau­py­ti jė­gas ir ne­lip­da­vo­me į aukš­tes­nes vie­to­ves, nes de­be­sy­se vi­sas kal­nų gro­žis dings­ta. Iš vi­so TMB su­da­ro 11 eta­pų, o mes, tau­py­da­mi lai­ką ar dėl blo­go oro, pa­bai­gė­me tik 9 iš jų. Lanks­tu­mas lei­do kai ku­riuo­se eta­puo­se pa­si­nau­do­ti au­to­bu­sais ar­ba kel­tu­vais, ko gal­būt ne­pa­vyk­tų pa­da­ry­ti esant di­de­lei gru­pei. Mai­tin­da­vo­mės taip pat pa­gal ap­lin­ky­bes. Jei­gu tą die­ną bū­da­vo no­ras pa­tau­py­ti – va­ka­rie­niau­da­vo­me ir pus­ry­čiau­da­vo­me sa­vo ne­ša­mą kup­ri­nė­se mais­tą, jei­gu jaus­da­vo­me, kad lai­kas pa­si­stip­rin­ti žy­gio me­tu, už­suk­da­vo­me į kal­nuo­se esan­čias ka­vi­nes. Ka­dan­gi dar prieš iš­va­žiuo­da­mi pra­dė­jo­me sek­ti orus žy­gio star­to vie­to­je, lanks­tus bu­vo ir mū­sų iš­va­žia­vi­mas. Ga­lė­jo­me sau leis­ti iš­va­žiuo­ti die­na vė­liau, ne­gu bu­vo­me su­pla­na­vę iš anks­to, vien dėl to, kad oras bu­vo ne­pa­lan­kus pra­dė­ti žy­gį ir ne­si­no­rė­jo lauk­ti po­ros die­nų pa­la­pi­nė­je, kad ga­lė­tu­me kom­for­ta­bi­liau iš­žy­giuo­ti.

– Koks yra to­kios ke­lio­nės biu­dže­tas?

– Pa­grin­di­nės ke­lio­nės iš­lai­dos skir­tos mais­tui, nak­vy­nei bei trans­por­tui. Pus­ry­čius ir va­ka­rie­nes daž­niau­siai ga­min­da­vo­mės pa­tys iš tų pro­duk­tų, ku­riuos nu­si­pirk­da­vo­me par­duo­tu­vė­se ir neš­da­vo­mės su sa­vi­mi. Tai bū­da­vo tir­pi ka­va, už­pi­la­mos ko­šės ar­ba ma­ka­ro­nai, jo­gur­tai, šo­ko­la­du­kai ar­ba įvai­rūs ba­to­nė­liai. Vi­du­ti­niš­kai pus­ry­čiai ar va­ka­rie­nė kai­nuo­da­vo iki 4 eu­rų. Mais­tas ka­vi­nė­se kai­nuo­da­vo apie 15–20 eu­rų. Gė­ri­mai kai­nuo­da­vo nuo 3 iki 7 eu­rų. La­bai ge­ras da­ly­kas vi­so žy­gio me­tu tai, kad ne­te­ko nė kar­to mo­kė­ti už van­de­nį. Bu­vo la­bai daug vie­tų, kur pa­ke­liui pa­si­pil­dy­ti van­de­nį ga­li­ma iš van­dens čiau­pų ar­ba tie­siog iš kal­nų upe­lių. Tie­sa, mes tu­rė­jo­me van­dens fil­trą ir vi­są van­de­nį fil­truo­da­vo­me.

Nak­vo­jo­me pa­la­pi­nė­se, dėl to la­biau­siai ir su­tau­pė­me žy­gio me­tu. Kal­nų tro­be­lė­se ar­ba vieš­bu­čiuo­se bū­tų te­kę mo­kė­ti nuo 50 iki 80 eu­rų žmo­gui. Mes gi Pran­cū­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je nak­vo­da­vo­me ne­mo­ka­mai, pa­si­sta­ty­da­mi pa­la­pi­nes ne kem­pin­gų te­ri­to­ri­jo­je. Šio­je ša­ly­je lei­džia­ma sta­ty­ti pa­la­pi­nes lau­ki­nė­je gam­to­je, bet tik nuo 19 val. iki 10 val. ry­to. Ita­li­jo­je sta­ty­ti pa­la­pi­nes ga­li­ma tik to­je te­ri­to­ri­jo­je, ku­ri yra aukš­čiau 2500 m virš jū­ros ly­gio. Dėl to vi­sas tris nak­tis Ita­li­jo­je pra­lei­do­me kem­pin­ge. Mū­sų kem­pin­gas kai­na­vo 8,5 eu­ro žmo­gui ir pa­pil­do­mas mo­kes­tis 7–10 eu­rų, pri­klau­so­mai nuo pa­la­pi­nės dy­džio. Švei­ca­ri­jo­je taip pat ne­ga­li­ma sta­ty­ti pa­la­pi­nių lau­ki­nė­je gam­to­je. Kem­pin­gas mums kai­na­vo 15 eu­rų žmo­gui.

Ka­dan­gi sa­vo ke­lio­nę te­ko pa­si­ko­re­guo­ti, te­ko nau­do­tis kel­tu­vais ir au­to­bu­sais. Kel­tu­vai (mes nau­do­jo­mės tri­mis) kai­nuo­da­vo 15–17 eu­rų. Au­to­bu­so bi­lie­tas La Fou­ly– Cham­pex-Lac kai­na­vo po 12 eu­rų. Au­to­bu­sai Ita­li­jos pu­sė­je bu­vo ne­mo­ka­mi. Pa­si­nau­do­da­mi tuo, ga­lė­jo­me pa­si­lik­ti pa­sta­ty­tas pa­la­pi­nes kem­pin­ge ir TMB ita­liš­kus eta­pus žy­giuo­ti be kup­ri­nių ir pra­dė­ti bei baig­ti eta­pus iš mums pa­to­gių vie­tų.

– Koks bu­vo di­džiau­sias ke­lio­nės iš­šū­kis?

– Sun­kiau­sia bu­vo su­ba­lan­suo­ti vi­sų mū­sų tri­jų ga­li­my­bes lai­ky­tis nu­ma­ty­to pla­no ir kar­tu ne­per­deg­ti dėl no­ro jį įvyk­dy­ti. Krū­vis bū­da­vo di­de­lis, juk ne­la­bai Lie­tu­vo­je daug vie­tų, kur ga­lė­tum pa­si­tre­ni­ruo­ti ko­pi­mą į kal­ną, kai ki­li­mas vie­nu me­tu 600–800 m. Dėl to jau nuo pa­čių pir­mų aukš­tes­nių pa­ki­li­mų į kal­nus kiek­vie­nas iš mū­sų jau­tė tą „sma­gu­mą“ su kup­ri­ne ropš­tis vir­šun su vil­ti­mi, kad kal­no vir­šū­nė jau vi­sai vi­sai ar­ti. Ir la­bai daž­nai ta iš to­li pa­ma­ty­ta vir­šū­nė, ku­ri at­ro­dė jau ran­ka pa­sie­kia­ma, dar pa­rei­ka­lau­da­vo daug tiek pra­kai­to, tiek ir mo­ra­li­nių jė­gų – ir ką aš čia da­rau? Be abe­jo, ga­li­ma bu­vo pa­ti­kė­ti vi­są žy­gį kom­pa­ni­joms, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja to­kius žy­gius net ir su vi­siš­ku kom­for­tu – už­sa­ki­nė­ja už jus nak­vy­nės vie­tas bei mais­tą kal­nų tro­be­lė­se, per­ve­ži­nė­ja jū­sų daik­tus iš vie­no eta­po į ki­tą (ar­ba jū­sų daik­tus per­ve­ži­nė­ja su­krau­tus ant ar­klių, jei­gu iki ki­tos nak­vy­nės kal­nų tro­be­lė­je nė­ra ga­li­my­bės pri­va­žiuo­ti), bet toks ma­lo­nu­mas ne­la­bai pi­giai kai­nuo­ja. Ma­no ži­nio­mis – apie 2000 eu­rų.

– Ko­kia bu­vo la­biau­siai įsi­mi­nu­si ke­lio­nės aki­mir­ka, kai pa­gal­vo­jo­te: va, dėl ši­to ir bu­vo ver­ta!

– Ita­li­jo­je, kai už­li­po­me į aukš­čiau­sią ket­vir­tos die­nos taš­ką ir su­sto­jo­me at­si­kvėp­ti, bu­vo ta DE ŽA­VU aki­mir­ka, kai su­pra­tau kad dve­jus me­tus sva­jo­ta, pla­nuo­ta ir nuo­trau­ko­se ma­ty­ta vie­ta jau prieš ma­no akis. To­kio­se vie­to­se no­ri­si kuo il­giau sė­dėt ir tie­siog mė­gau­tis aki­mir­ka.

– Vaikš­čio­ji­mas pės­čio­mis Lie­tu­vo­je tam­pa vis po­pu­lia­res­nis, gal net ma­din­gas po­mė­gis, o ko­kių tri­jų da­ly­kų rei­kia no­rint leis­tis į to­kią ke­lio­nę?

– Ko la­biau­siai rei­kia – tai no­ro pa­tir­ti ką nors nau­jo, pa­tir­ti dar vie­ną pir­mą kar­tą, pa­bėg­ti nuo kas­die­ny­bės ir iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas, iš­tver­mę ar­ba tie­siog at­lik­ti ką nors to­kio, kuo ga­lė­si di­džiuo­tis ir pri­si­min­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Ne­bū­ti­na iš kar­to verž­tis į kal­nus vos tik pa­ki­lus nuo pa­mėg­to fo­te­lio. Ma­no žy­giai pra­si­dė­jo nuo to, kad pra­dė­jau do­mė­tis Aly­taus is­to­ri­ja, pa­si­ro­do, kad „Oli­ta-Ora­ny“ or­ga­ni­zuo­ja žy­gius po is­to­ri­nes Aly­taus vie­tas. Taip po tru­pu­tį ten­kin­da­mas sa­vo žin­gei­du­mą, da­ly­vau­da­vau vis dau­giau jų or­ga­ni­zuo­ja­mų žy­gių ir kiek­vie­na­me žy­gy­je at­ras­da­vau kaž­ką nau­jo. Žy­giai pa­ma­žu ta­po ma­no pa­mėg­ta veik­la ir pa­si­da­rė įdo­mu ir pa­čiam su­si­gal­vo­ti įvai­rių žy­gio marš­ru­tų. Žy­giai po tru­pu­tį il­gė­jo ir ne vie­ną kar­tą iš­tį­so iki 50 km ar­ba dar dau­giau. Pa­grin­di­nis da­ly­kas pra­de­dant žy­giuo­ti – ne­per­deg­ti ir neuž­si­plėš­ti iš pa­čių pra­džių per di­de­lių tiks­lų. Vis­ką rei­kia da­ry­ti pa­laips­niui, di­din­ti žy­gia­vi­mo at­stu­mus, keis­ti marš­ru­tus, ieš­ko­ti gra­žių vie­tų ne tik ap­link sa­vo mies­tą, bet pa­si­dai­ry­ti ir po vi­są Lie­tu­vą ar dar pla­čiau po pa­sau­lį. O pa­ma­ty­ti tik­rai yra ką!

– Kiek lai­ko ir ko­kius at­stu­mus vaikš­to­te pės­čio­mis įpras­tai?

– Be­si­ruoš­da­mas žy­giuo­da­vau pri­klau­so­mai nuo tu­ri­mo lai­ko. Daž­niau­siai il­guo­sius žy­gius da­ry­da­vau sa­vait­ga­liais ir jie bū­da­vo nuo 30 iki 55 km. Bu­vo­me su duk­ra net nu­kly­dę į Bel­gi­ją, kur su­da­ly­va­vo­me 50 km tarp­tau­ti­nia­me žy­gy­je.

– Ar pa­si­tai­kė ko­kių links­mų nu­ti­ki­mų TMB ke­ly­je?

– Links­ma, o gal net ir kar­tais bai­so­ka, bu­vo kai pri­ei­da­vo­me be­si­ga­nan­čių kal­nuo­se kar­vių te­ri­to­ri­ją, ku­rią rei­kė­da­vo kirs­ti. Tai ten bu­vo to­kių kar­vių, kad po pil­vu ne­pa­žiū­rė­jęs ne­la­bai pa­sa­ky­tum, jog ten kar­vė. Rau­me­nin­gos ir su ašt­riais ra­gais jos ne kar­tą mums pa­sto­jo ke­lią, na, ir pri­ver­tė įvai­rius jų bai­dy­mo šūks­nius pa­var­to­ti, kad nu­vy­tu­me nuo ke­lio ir ga­lė­tu­me sau­giai ke­liau­ti to­liau.

– Ar jau tu­ri­te ki­tų me­tų iš­šū­kį, ku­rį ban­dy­si­te įveik­ti?

– Ki­tais me­tais la­bai no­ri­si iš­ban­dy­ti „Via fe­ra­tą“. Tai toks ko­pi­mas į kal­nus, kai rei­kia dė­vė­ti ap­rai­šus ir šal­mus, o vi­są ar­ba da­lį to žy­gio rei­kia bū­ti pri­si­ka­bi­nus prie kal­ne įmon­tuo­tų me­ta­li­nių tro­sų. No­ri­si iš­ban­dy­ti, kaip pa­vyk­tų įveik­ti ver­ti­ka­laus su­ki­li­mo bai­mę ir kar­tu už­lip­ti į to­kias vir­šū­nes, ku­rios ne­pa­sie­kia­mos be lai­pio­ji­mo įran­gos.

– Vi­są ke­lio­nę fil­ma­vo­te, kam smal­su, tas pa­žiū­rės. O ko­dėl ki­lo min­tis taip de­ta­liai įam­žin­ti ke­lio­nę?

– Su lai­ku vi­si pri­si­mi­ni­mai blės­ta, tad no­rė­jo­si įam­žin­ti sa­vo nuo­ty­kius. Be to, įkel­da­mas sa­vo ke­lio­nės vaiz­dus į „You­Tu­be“, pa­ma­niau, kad ga­li at­si­ras­ti to­kių pa­čių ne­nu­sė­din­čių žmo­nių kaip aš, ir jie, be­žiū­rė­da­mi šiuos fil­mus, gaus to­kiems žy­giams nau­din­gos in­for­ma­ci­jos. Aš taip pat daug rei­ka­lin­gų ži­nių apie TMB bū­tent ir su­si­rin­kau iš ki­tų žy­gei­vių nu­fil­muo­tų pa­sa­ko­ji­mų.

Jei­gu tu­ri­te no­ro, pra­šo­me pa­si­žiū­rė­ti mū­sų nuo­ty­kius ir jus. https://www.you­tu­be.com/watch?v=-gw-SB4IfLM&list =PL8My7IpdRGCrXMp-Pv_gza­eu­Uoc­SnnPOw

Vi­sos 9 die­nos su­dė­tos į at­ski­rus vi­de­o­fil­mu­kus, ku­riuo­se ra­si­te vie­to­ves, ku­rio­mis mes žy­gia­vo­me, tų vie­to­vių aukš­čius virš jū­ros ly­gio ir va­lan­das, kiek už­tru­ko­me tam tik­ro­je eta­po da­ly­je. Sėk­mės vi­siems tiek pra­de­dan­tiems, tiek jau pa­ty­ru­siems žy­gei­viams! Iki su­si­ti­ki­mo gam­to­je.