Paliatyvioji pagalba namuose: džiugina net savas kavos puodelis

Svajonė – stacionaras

Paliatyvioji pagalba – paciento, sergančio nepagydoma progresuojančia liga, pasiekusia su gyvybe nesuderinamą stadiją, fizinių ir psichologinių kančias palengvinimas – yra jautri ir dar ne visiems gerai pažįstama sritis. 

Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos paciento namuose, sveikatos priežiūros įstaigoje arba dienos stacionare. Alytaus hospisas šiuo metu teikia ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos pacientams, esantiems namuose bei negalintiems atvykti į hospisą, kitaip tariant, padeda artimiesiems pakelti jų pečius prislėgusią naštą, taip pat ir tais atvejais, kai sergantysis yra vienišas, bet nusprendžia likti savo namuose. 

„Slaugymas – fiziškai ir psichologiškai labai sunkus darbas, stengiamės, kiek įmanoma, padėti tam pasiryžtantiems ligonio artimiesiems. Žinoma, svajonė yra hospiso stacionaras, kurio labai laukiame ir kuriame būtų galima teikti kvalifikuotą pagalbą sunkiai sergantiems, leisti artimiesiems pailsėti bent trumpą laiką“, – sako ambulatorinės paliatyviosios pagalbos paslaugas pacientų namuose teikiančioje Alytaus hospiso specialistų komandoje jau penkerius metus dirbanti kardiologė, vidaus ligų gydytoja Stasė Šliažienė. 

Pradžia – šeimos gydytojo siuntimas

Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos paslaugos namuose pacientams teikiamos nemokamai, nes jos finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Siuntimą paliatyviosios pagalbos paslaugoms gauti išrašo šeimos gydytojas. 

Ligonius namuose lanko specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas, kineziterapeutas, ergoterapeutas. Šiuo metu Alytaus mieste bei rajone ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas gauna apie 50 žmonių.

„Būna, kad artimiesiems labiausiai reikia padrąsinančio žodžio, tada mes tiesiog pasikalbame. Pasitaiko, kad ateini valandai, nes tokį laiką finansuoja Ligonių kasos, o praleidi tris, nes jauti, kaip reikalinga mūsų pagalba“, – sako gydytoja S.Šliažienė, šiuo metu pagalbą namuose teikianti dešimčiai pacientų, dauguma kurių serga onkologinėmis, Parkinsono, širdies nepakankamumo ligomis.

Poreikis nuolat auga

Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos (LPMD) prezidentė Rasa Dagienė sako, kad šiuo metu daugiausia – beveik 70 proc. – paliatyviosios pagalbos paslaugų Lietuvoje yra teikiama stacionare. Ambulatoriškai teikiamos paslaugos sudaro beveik 30 proc., o dienos stacionaro – vos 1 proc. Paliatyviosios pagalbos paslaugos gavėjų skaičius kasmet išauga vidutiniškai 7 proc.

Gydytoja S.Šliažienė pastebi, kad problema didėja ir Alytuje, nes miestas sensta – ilgėja gyventojų amžius, statistika rodo, kad daugėja onkologinių ligų, o paliatyviosios pagalbos lovų stacionare skaičius nedidėja. 

„Paliatyvioji pagalba namuose labai svarbi, nes mūsų visuomenei tenka vėl mokytis tradicijos, kaip išlydėti išeinantį. Karšinti, slaugyti, palydėti anapilin labai gerai mokėjo mūsų seneliai kaimuose, tačiau dabar tas supratimas, deja, nyksta“, – pastebi medikė. Ji sako, kad pagalbos namuose tikslas ir yra palaikyti namiškius, kad jie sugebėtų padėti išeinančiam ligoniui namų aplinkoje, atrastų ramybę patys ir suteiktų ją artimajam. 

Svarbiausia – apsisprendimas

Sveikatos apsaugos  prognozuoja, kad 2030 m. paliatyviosios pagalbos paslaugos bus teikiamos 5 tūkst. 600 asmenų. Šiuo metu, nors paliatyviosios pagalbos paslaugos nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams visoje Lietuvoje teikiamos nemokamai ir neribotai, iš 12–15 tūkst. gyventojų, kuriems reikalinga tokia pagalba, ją gauna tik trečdalis.

„Viskas prasideda anuo artimųjų sprendimo ir pokalbio su jais, kurio metu turime įvertinti jų pasiryžimą slaugyti nepagydoma, progresuojančią liga sergantįjį namuose. Vieni ligoniai patys prašosi į stacionarą, o kiti žūtbūt nori likti savo namuose. Labai gerbiu jų namiškių sprendimą suteikti tokią galimybę. Mes, specialistai, tikrai galime daug padėti ir sumažinti skausmą, kančias, bet šis darbas tikra nėra lengvas ir sunku tų emocijų neišsinešti jam pasibaigus. Tačiau ir artimųjų apsisprendimas slaugyti namuose taip pat turi būti labai gerai pamatuotas, nes tai sunku. Kita vertus, jie visada žinos, kad išpildė sergančiojo valią“, – sako gydytoja S.Šliažienė. 

Alytaus hospisas įsikūręs Daugų g. 5A, Alytus. 

Dėl paliatyvios pagalbos reikia kreiptis tel. 0 676 69539, 

dėl socialinės globos tel. 0 602 23561, www.alytaushospisas.lt 

„Manęs paprašė eiti ir dalintis žinia“

Alytiškė Vilma Jurčiukonienė sutiko pasidalinti savo istorija, kaip Alytaus hospiso komanda teikė paliatyviąją pagalba namuose jos artimiesiems.

– Vilma, su kuo susidūrėtė, kai susirgo Jūsų artimieji?

– 2017 m. lapkritį sunkia liga susirgo mano 81-erių tėtis. Supratau, kad reikės pagalbos, nes su šeimos nariais nesusitvarkysim, kadangi nieko neišmanom apie mediciną, tuo labiau apie paliatyviąją pagalbą. O norėjosi, kad artimas žmogus į paskutinę kelionę išeitų oriai, be skausmo iš savo namų, artimųjų apkabintas. Tėtę Juozą Visocką išlydėjom 2019 m. liepos 10 d., tada gavau psichologės Gintarės dvasinę pagalbą – viltį ir tikėjimą.

Nuo to laiko iki šiandien, jau šešerius metus, mane sieja draugystė su „Tėviškės namų“ darbuotojais. Su mama, 84-erių Monika Visockiene, trečią kartą hospiso darbuotojų padedamos kylam iš ligos patalo ir džiaugiamės gyvenimu, kiek jėgos leidžia.

– Ar sunkiai radote pagalbą?

– 2017 m. vykau autobusu į Krokuvą ir kelionėje sutikau Eimantą Balaiką. Jis sėdėjo autobuse su didele knyga ant kelių, o man pasidarė smalsu, kas toje knygoje? Jis atsakė, kad renka parašus, nori atkreipti savivaldybės dėmesį, kad leistų plėsti hospiso veiklą. Žinoma, pasirašiau ir aš… o prisiminiau apie tai jau netrukus, kai pačiai prireikė pagalbos. Pagalvojau, kažin ar pavyko? Paskambino mano vyras, aš nedrįsau, kaip dabar pamenu, buvo savaitgalis. Telefone išgirdau: „Atvyksim, padėsim, koks adresas, laukit pirmadienį“. Apsiverkiau. To jausmo neparašysiu. Ir atvyko visa komanda, gydytoja Stasė Šliažienė, Kristina Šliuževičienė ir dar daug kitų komandos narių. Užsisuko visas procesas, medicinos, higienos, dokumentų tvarkymo, suteikta išsami informacija tiek ligoniui, tiek mums, šeimos nariams. Neslėpsiu, gavau užduočių, kurias atsakingai vykdžiau, jeigu kažko nežinojau, turėjau kam paskambinti, paklausti. Pagaliau išsikalbėti, ką man toliau daryti, ko tikėtis...

– Kokios pagalbos Jums labiausiai reikėjo?

– Reikėjo visko, nuo kasdienės higienos priemonių iki išsamių pokalbių, socialinės ir dvasinės paramos. Užtruko laiko, kol supratau sveikatos sistemos paramos galimybes, slaugant  neįgalų sergantį žmogų. Daug domėjausi pati, nes nežinojau net kaip paklausti, kompleksavau, kol padrąsinta hospiso darbuotojų kilau ir ėjau. Namų kambarį praktiškai pertvarkiau į ligoninės palatą, tik ji jauki, nes čia šeimos namai. Tėvų kambaryje žydi gėlės, savas kavos puodelis džiugina ryte ir artimieji šalia – anūkai, proanūkiai. 

Džiaugiamės, kad esame ne vienos, mumis rūpinasi. Užsukus gydytojai, net nepatogu – užsiplepam apie viską iki vėlumos…

– Kokie būtų Jūsų patarimai tiems, kurie tik dabar sužinojo apie artimo žmogaus ligą?

– Sunkus klausimas. Kai serga vyresnio amžiaus žmogus yra viena, bet kai tai paliečia jaunus žmones – bijau net pagalvoti, nes daug pamačiau ir patyriau.  Mano patarimas – netylėti, nebūti vieniems su bėda, kreiptis pagalbos. Žinokite, ji tikrai yra. Prisimenu Eimanto žodžius, kai palydėjom tėtį į amžino poilsio kelionę, o aš atėjau į hospisą ir norėjau padėkoti, pervesti paramą už pagalbą. Jis gražiai mus priėmė ir pasakė: „Nereikia. Eikite ir dalinkitės šia žinia.“ Ir dalinuosi, pasakoju, rekomenduoju čia ieškoti pagalbos.
Dėkoju kiekvienam „Alytaus hospiso“ kolektyvo nariui su didžiausia pagarba jūsų darbui. Gydytojai Stasei Šliažienei, Birutei Biekšienei, Aldonai Čepulienei, Kristinai Pavilonienei, Giedrei Žilinskienei, Laimutei Karpuškienei, Elingai Mockutei ir visam kolektyvui už tą begalinę meilę savo darbui, supratimą, rūpestį ir jautrumą kitam žmogui. Telydi jus visus sveikata, Dievo palaima, sėkmė darbe ir gyvenime. Ačiū už jūsų rūpestį.