Pa­stan­gos per me­no kū­ri­nį su­vok­ti sa­vo iš­skir­ti­nu­mą ir iš nau­jo už­megz­ti dia­lo­gą su su­pan­čia ap­lin­ka: juvelyras Arnas Lukšys

Ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­niai Lie­tu­vo­je pa­pli­to žal­va­rio am­žiaus pra­džio­je (1600 m. pr. Kr.). Dau­ge­lis me­ta­lo dir­bi­nių pa­si­žy­mė­jo sub­ti­lia, ori­gi­na­lia ir tur­tin­ga for­ma, bu­vo gau­siai or­na­men­tuo­ja­mi. At­ski­rų lie­tu­vių gen­čių pa­puo­ša­lai vie­ni nuo ki­tų ge­ro­kai sky­rė­si, ta­čiau puo­šy­bi­niai mo­ty­vai tu­rė­jo ne­ma­žai ben­dry­bių.

Me­ta­lo plas­ti­kos dir­bi­niams puoš­ti bu­vo var­to­ja­mi žem­dir­bių gen­tims bū­din­gi ge­o­met­ri­niai or­na­men­tai, ku­rių dau­ge­lis tu­rė­jo ma­giš­ką pras­mę, taip pat aku­tės, taš­ku­čiai, kry­žiu­kai, tri­kam­piai, sim­bo­li­za­vę sau­lę ar mė­nu­lį.

Šiuo­lai­ki­nė ju­ve­ly­ri­ka ba­lan­suo­ja tarp me­no ir ma­dos. Ieš­kan­tiems ori­gi­na­lių pa­puo­ša­lų ne­už­ten­ka ma­si­nės pro­duk­ci­jos ga­mi­nių, to­kius po­rei­kius ten­ki­na au­to­ri­nė ju­ve­ly­ri­ka, va­di­na­mie­ji vie­ne­ti­niai dar­bai – me­ni­nės ju­ve­ly­ri­kos dar­bai.

Me­ni­nis dir­bi­nys – tai min­tis, idė­ja, me­ni­nin­ko per­duo­da­ma per kū­ri­nį. To­bu­las ju­ve­ly­ri­kos dar­bas pri­me­na ma­žą pa­sau­lį, ku­rio for­mą ir sti­lis­ti­ką le­mia au­to­riaus pa­žiū­ros, so­cia­li­nė pa­dė­tis, ar­tu­mas vie­nam ar ki­tam is­to­ri­jos lai­ko­tar­piui, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis.

Kaip as­me­ni­nė pa­tir­tis, pa­žiū­ros vei­kia me­ni­nės ju­ve­ly­ri­kos dar­bus, kal­ba­mės su Ar­nu Luk­šiu, bu­vu­siu jė­gos struk­tū­rų pa­rei­gū­nu, da­bar – pui­kiu ju­ve­ly­ru, at­si­lie­pu­siu į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės kvie­ti­mą įsi­trauk­ti į tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tą „Lė­tos kul­tū­ros pa­tir­tys 2.00/Cult Trips 2.00“, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čiu šia­me pro­jek­te ir sa­vo gy­ve­ni­mo sa­vi­tu­mu bei po­mė­giais no­rin­čiu da­ly­tis su lė­to­jo tu­riz­mo mė­gė­jais.

– Ar­nai, pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ro­dė jū­sų gy­ve­ni­mas iki „drau­gys­tės“ su ju­ve­ly­ri­ka?

– Gi­miau dar Ta­ry­bų Są­jun­gos lai­kais, bet nuo vai­kys­tės šei­mo­je bu­vo skie­pi­ja­ma mei­lė Lie­tu­vai, jos is­to­ri­jai ir pa­pro­čiams. Tur­būt to­dėl, dar ne­bai­gęs mo­kyk­los, vos 18 me­tų, 1991-ai­siais, bū­da­mas sa­va­no­riš­ko­sios kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos (SKAT) na­rys, pri­sie­kiau gin­ti tė­vy­nę. Juk tik dėl jos mes esa­me ten, kur esa­me, di­džiuo­ja­mės bū­da­mi lie­tu­viai.

1994 me­tais dar kar­tą iš­ta­riau tą pa­čią prie­sai­ką Grei­to­jo re­a­ga­vi­mo rink­ti­nė­je „Aras“, kur pra­si­dė­jo ma­no, kaip pa­rei­gū­no, kar­je­ra. Tuo me­tu lai­kai bu­vo la­bai su­dė­tin­gi, rei­ka­lau­jan­tys itin di­de­lio at­si­da­vi­mo. Džiau­giuo­si, kad vi­suo­met ša­lia bu­vo ma­ne pa­lai­kan­ti žmo­na.

Kiek vė­liau te­ko pa­ra­gau­ti ir liu­di­nin­kų, ir nu­ken­tė­ju­sių­jų ap­sau­gos dar­buo­to­jo duo­nos, o pas­ku­ti­ne sa­vo dar­bo­vie­te pa­si­rin­kau Aly­taus po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. 2019 me­tais ma­no kar­je­ra po­li­ci­jo­je bai­gė­si, ta­čiau ne prie­sai­ka. Da­bar tė­vy­nei mei­lę ro­dau kiek ki­to­kiais bū­dais.

– Kas pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti ju­ve­ly­ro ke­lią? Ko­kia to ke­lio pra­džia? Kaip šei­mos na­riai, bi­čiu­liai re­a­ga­vo į to­kį vir­smą? Kaip jus, at­ėju­sį iš jė­gos struk­tū­rų, pri­ėmė kū­ry­bos pa­sau­lis?

– Ke­lias iki ju­ve­ly­ri­kos bu­vo ir il­gas, ir vin­giuo­tas. Nors nuo jau­no mė­gau krapš­ty­ti, iš­rink­ti ir at­gal su­dė­ti, kaž­ką su­kur­ti – bu­vau avia­mo­de­lis­tas, ra­dio­tech­ni­ka do­mė­jau­si, vė­liau sta­čia gal­va nė­riau į kom­piu­te­rius – bet il­gai ne­ra­dau sa­vo ke­lio.

Mė­gė­jiš­kos ju­ve­ly­ri­kos pir­mą kar­tą pa­ra­ga­vau prieš 15 me­tų, kai vie­nas ko­le­ga pa­do­va­no­jo stir­nos ra­gą. Tie­sa, pir­mi­nia­me pla­ne tai tu­rė­jo virs­ti lyg ir pei­lio ran­ke­na ar kaž­kuo pa­na­šiu (da­bar jau net ir ne­at­si­me­nu), ta­čiau po me­tų ar dve­jų, dar ne­tu­rint jo­kio su­pra­ti­mo apie ju­ve­ly­ri­ką, iš to ra­go gi­mė pir­ma­sis kau­li­nių pa­puo­ša­lų rin­ki­nys žmo­nai, ku­rį ji iš­sau­go­jo iki šių die­nų.

Kai žmo­na pra­dė­jo dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je, gan pa­vy­džiai klau­siau­si pa­sa­ko­ji­mų apie vi­sus ga­my­bos pro­ce­sus, apie mo­ky­to­jus, jų įver­ti­ni­mus ir vis la­biau gal­vo­jau apie ju­ve­ly­ro pro­fe­si­ją.

Ma­no, pa­rei­gū­no, kar­je­rai ei­nant į pa­bai­gą, pra­dė­jo­me kur­din­tis so­dy­bo­je. Čia už­gy­ve­no­me ne­men­ką, kaip as­fal­to žmo­nėms ūkį, bet kaž­ko vis tiek trū­ko. Ge­rai, kad žmo­na ma­no aky­la – įsi­klau­sė į ma­no ju­ve­ly­ri­nes sva­jo­nes ir pa­slap­čia pa­tei­kė ma­no do­ku­men­tus mo­ky­tis da­bar­ti­nė­je Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lo­je Aly­taus fi­lia­le, o grį­žu­si na­mo jau tik kon­sta­ta­vo, jog ma­no, ju­ve­ly­ro, ke­lio­nė pra­si­de­da nuo ar­ti­miau­sio rug­sė­jo.

Po dve­jų me­tų mo­ky­mo­si pas pui­kius mo­ky­to­jus, me­no­ty­ri­nin­kus ir tau­to­dai­li­nin­kus – tik­rus sa­vo sri­čių spe­cia­lis­tus – iš­ėjau su di­plo­mu ran­ko­se (vis dar ne­ap­leis­da­mas pa­rei­gū­no dar­bo). Na, o kiek vė­liau, ve­da­mas sa­vo pa­grin­di­nės ama­to mo­ky­to­jos Eg­lės Liš­ke­vi­čie­nės, ir pats pra­dė­jau ke­lią tau­to­dai­li­nin­ko var­do link.

Šei­ma re­a­ga­vo at­sar­giai, bet pa­lai­kan­čiai. Vi­si: švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tas Ja­ru­tis – lie­tu­vių kal­vis ir tau­to­dai­li­nin­kas, dai­li­nin­kas Ben­ja­mi­nas Jen­čius (iki šiol ža­viuo­si šių ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų dar­bais), drau­gai, pa­žįs­ta­mi ti­kė­jo­si ir lau­kė kaž­ko pa­na­šaus. Kur kas sma­giau bu­vo su ko­le­go­mis, ku­riems ma­no per­ėji­mas nuo „ari­nio“ prie „ju­ve­ly­ro“ bu­vo la­bai juo­kin­gas ir dau­ge­lis vi­sa tai pri­ėmė kaip vie­ną iš dau­ge­lio ma­no pokš­tų. Tik vė­liau, kai jau pa­ma­tė dar­bus, ėmė su­pras­ti, kad vi­sai ne­juo­kau­ju. Nors klau­si­mas „O tai kaip tu su sa­vo le­te­nom čia to­kį ma­žą?“ bu­vo daž­nas pa­ly­do­vas iki pat kar­je­ros pa­bai­gos.

– Kuo įdo­mi ju­ve­ly­ri­ka? Ar leng­va su ja „su­si­drau­gau­ti“?

– Ju­ve­ly­ri­ka įdo­mi sa­vo nuo­la­ti­ne di­na­mi­ka – čia nie­kuo­met ne­bū­na taip, kaip va­kar. Ži­no­ma, aš kal­bu apie ran­kų dar­bo ju­ve­ly­ri­nius dir­bi­nius, kai pro­ce­sas pra­de­da­mas pieš­tu­ku ir po­pie­riaus la­pu, o pa­bai­gia­mas klien­to šyp­se­na.

Ši veik­la su­si­de­da ne tik iš auk­so ir lie­ji­mo for­mos. Čia gau­su me­ta­lų, che­mi­jos, dar­bo įran­kių, tech­ni­kų. Tam rei­kia ir daug skir­tin­gų ži­nių bei įgū­džių. Ju­ve­ly­ro dar­bas, vi­sų pir­ma, pra­si­de­da vi­sai ne dirb­tu­vė­se, o mo­kan­tis iš kny­gų ar in­ter­ne­to pla­ty­bių.

Jei­gu moks­las nė­ra sve­ti­mas, no­ri­ma to­bu­lė­ti, ty­ri­nė­ti ir eks­pe­ri­men­tuo­ti – su ju­ve­ly­ri­ka su­si­drau­gau­ti la­bai pa­pras­ta.

– Koks pa­puo­ša­lo su­kū­ri­mo pro­ce­sas, ko­kie tech­no­lo­gi­niai eta­pai sun­kiau­si? Kaip idė­ją per­ke­lia­te į ma­te­ri­ją? Kiek są­mo­nin­gai links­ta­te prie bal­tiš­kų žen­klų ir sim­bo­lių? Ko­kios me­džia­gos do­mi­na?

– Tech­no­lo­gi­niai ga­my­bos pro­ce­sai yra vie­nas juo­kas, pa­ly­gi­nus su kon­kre­taus už­sa­ky­mo įgy­ven­di­ni­mu. Daž­niau­siai už­sa­ko­vas jau at­ei­na su la­bai kon­kre­čia vi­zi­ja. Ži­no­ma, ge­rai, kad žmo­nės pa­si­žiū­ri ma­no dar­bus ir su­pran­ta ma­no ga­my­bos sti­lių prieš kreip­da­mie­si su už­sa­ky­mais, bet kiek­vie­nas dar­bas rei­ka­lau­ja nau­jo po­žiū­rio ir nuo­la­ti­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos.

Pra­de­da­me nuo ap­ta­ri­mo, per­si­ke­lia­me idė­ją ant la­po po­pie­riaus, dir­bu, o prieš baig­da­mas dar kar­tą pa­si­tiks­li­nu su už­sa­ko­vu. Jei­gu vis­kas ge­rai, tai be­lie­ka iš­va­ly­ti, nu­po­li­ruo­ti ir ati­duo­ti dir­bi­nį nau­jam šei­mi­nin­kui.

Bal­tiš­ko­ji sim­bo­li­ka pas ma­ne at­ei­na ir iš vi­daus, ir iš ap­lin­kos. Ma­ne ins­tink­ty­viai trau­kia bal­tiš­ki žen­klai, jų sim­bo­li­ka, pras­mė. Ma­tau čia ne tik žen­kliu­ką, bet ir es­mę, gro­žį bei tūks­tant­me­tę es­te­ti­ką. Klien­tai ne­re­tai pa­jun­ta, kad esu lin­kęs į is­to­ri­nį di­zai­ną, ir vis daž­niau krei­pia­si bū­tent su bal­tiš­ko­jo sti­liaus už­sa­ky­mais.

Na, o kal­bant apie ma­ne do­mi­nan­čias me­džia­gas, tai net ir at­sa­ky­ti sun­ku. Ne­iš­ski­riu jo­kių kon­kre­čių me­ta­lų ar ki­tų ju­ve­ly­ri­nių prie­dų. Gal­būt tik auk­so ne­su mė­gė­jas, bet ka­dan­gi „at­ei­na“ jis pas ma­ne ga­na re­tai, tai mie­lai ga­mi­nu ir iš jo. Tie­sa, man pa­tin­ka į dir­bi­nius įkom­po­nuo­ti na­tū­ra­lius ak­me­nis ar ki­tas me­džia­gas. Net ir me­džio de­ta­lė­mis esu puo­šęs sa­vo dar­bus.

– Ko­kie žmo­nės ren­ka­si jū­sų ku­ria­mus dar­bus? Ar pri­ta­ria­te vi­suo­me­nė­je nu­si­sto­vė­ju­siai nuo­mo­nei, kad pa­puo­ša­lus mėgs­ta tik mo­te­rys? Kaip dirb­da­mas sie­ja­te pa­puo­ša­lo pras­mę su jį at­ei­ty­je ne­šio­sian­čio žmo­gaus iš­skir­ti­nu­mu? Pa­si­da­ly­ki­te as­me­ni­niu ju­ve­ly­ri­kos kū­ri­nio pras­mės pa­ty­ri­mu?

– Aš tur­būt esu vie­nas iš įro­dy­mų, kad šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je puo­šia­si ne tik mo­te­rys. Juk gran­di­nė­lė ant kak­lo ar ran­kos bei bent vie­nas žie­das da­bar ly­di daž­ną vy­rą. O ir šiaip, ma­no ma­ny­mu, ju­ve­ly­ri­niai dir­bi­niai yra ga­na uni­ver­sa­lūs ir tin­ka vi­siems am­žiams ir vi­soms ly­tims. Net gam­to­je puo­šia­si tiek pa­te­lės, tiek pa­ti­nė­liai, o tai tik pa­ro­do, kad ge­ne­tiš­kai už­prog­ra­muo­ti bū­ti gra­žūs esa­me vi­si. Iš tie­sų, juk daug svar­biau ne iš­spręs­ti klau­si­mą „ar puoš­tis?“, bet at­sa­ky­ti į klau­si­mą „kuo puoš­tis?“.

Ma­no kū­ry­bos šū­kis – „To­bu­las pa­puo­ša­las pra­si­de­da nuo Jū­sų sva­jo­nės“, to­dėl daž­niau­siai ir su­lau­kiu to­kių už­sa­ko­vų, ku­rie jau se­no­kai tu­ri kaž­ko­kią slap­tą min­tį, idė­ją. Tie­sa, vis daž­niau pa­si­tai­ko ir tų, ku­rie ga­na gar­siai iš­sa­kė sa­vo no­rus, bet iki ma­nęs joks ki­tas ju­ve­ly­ras ne­su­ti­ko iš­pil­dy­ti už­sa­ko­vo min­ties. At­ėjus to­kiam klien­tui jau­čiu pa­rei­gą jam vėl su­teik­ti pro­gą pa­si­ti­kė­ti meist­ru ir leis­ti sau drą­siai sva­jo­ti.

Iš es­mės, tai ve­da ir prie pras­mės su­tei­ki­mo pa­puo­ša­lui, nes ma­no tiks­las – jū­sų lai­mė. To­dėl ga­min­da­mas pa­puo­ša­lą vi­sa­da sten­giuo­si jį įkrau­ti kon­kre­čiam žmo­gui pri­tai­ky­ta ener­gi­ja, lin­kė­ji­mais ir min­ti­mis. Juk pa­puo­ša­las be emo­ci­jų tė­ra dai­lus bliz­gu­tis.

– Ar­nai, at­si­lie­pė­te į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės kvie­ti­mą da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­te „Lė­tos kul­tū­ros pa­tir­tys 2.00/Cult Trips 2.00“. Lė­to­jo tu­riz­mo ašis – as­me­ny­bė, gy­ve­nan­ti sa­vo po­mė­gių pa­sau­ly­je ir tuo pa­sau­liu no­rin­ti ir ge­ban­ti da­ly­tis su ki­tais. Kuo su lė­to­jo tu­riz­mo mė­gė­ju ke­ti­na­te pa­si­da­ly­ti jūs?

– Tie­są pa­sa­kius, pa­siū­ly­mas pri­si­jung­ti prie šio pro­jek­to ma­ne nu­ste­bi­no. Juk aš nie­kuo ne­su ypa­tin­gas, ne­da­rau nie­ko ki­to­niš­ko. Tik kiek vė­liau, kai jau su­si­pa­ži­nau su pro­jek­to or­ga­ni­za­to­riais, man bu­vo pa­pa­sa­ko­ta, kuo su­do­mi­nau.

Pa­si­ro­do, nie­ko čia įpras­to iš­keis­ti vi­sus mies­to pri­va­lu­mus į se­ną be­griū­van­čią ba­kū­žę kai­me, iš nie­ko su­kur­ti ūkį ir kar­di­na­liai pa­keis­ti pro­fe­si­ją. Man tai bu­vo toks na­tū­ra­lus pro­ce­sas, kad ne­su­si­mąs­čiau, jog kaž­kam ma­no is­to­ri­ja ga­li bū­ti net ne­su­vo­kia­ma.

Tai­gi at­ėjau čia, ko ge­ro, griau­ti tų nu­si­sto­vė­ju­sių ste­re­o­ti­pų, su­pa­žin­din­ti su ju­ve­ly­ro pro­fe­si­ja ne tik iš nu­glu­din­tos pa­ra­di­nės auk­si­nės pu­sės, kur bal­to­mis pirš­ti­nė­mis lai­ko­mi dei­man­tais nu­sags­ty­ti su­ža­dė­tu­vių žie­dai... No­riu pa­ro­dy­ti, kad ju­ve­ly­ri­ka ga­li bū­ti me­no, dar­bo ir is­to­ri­jos sam­plai­ka, ga­lin­ti eg­zis­tuo­ti net ir šiuo­lai­ki­nia­me nu­bliz­gin­ta­me pa­sau­ly­je. O ir šiaip, man sma­gu nu­ste­bin­ti žmo­gų jam pa­pa­sa­ko­jant ir pa­ro­dant se­no­sios ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­nius. Dau­ge­lis jų net ne­nu­ma­no, ko­kį gro­žį kū­rė bal­tai sa­vo lai­ku.

Nors, ma­nau, kad pa­grin­di­nis ma­no tiks­las – pa­dė­ti lie­tu­viams at­ras­ti sa­vo šak­nis, su­pras­ti sa­vo tau­tos iš­skir­ti­nu­mą ir per de­ta­les pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją vi­sam pa­sau­liui.

– Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je (A.L. – lie­tu­viš­ka ju­ve­ly­ri­ka) be­si­bai­giant 2020-ie­siems ra­šė­te:

„Aš dė­kin­gas šiems me­tams, nes jie man su­tei­kė ne­ma­ty­tas ga­li­my­bes, di­džiu­lį kū­ry­bi­nį džiaugs­mą ir lai­mę su­si­pa­žin­ti su ju­mis. Bet da­bar pra­ver­ki­me du­ris nau­jiems – tvir­tes­niems, kū­ry­biš­kes­niems, svei­kes­niems ir vi­sa­pu­siš­kai ge­res­niems – 2021-miems me­tams.“

Pa­si­da­ly­ki­te su „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jais sa­vo kū­ry­bi­niais su­ma­ny­mais at­ei­čiai.

– 2020 me­tai man bu­vo la­bai kū­ry­biš­ki, nes kiek­vie­nas nau­jas klien­tas ne­lei­do at­si­pa­lai­duo­ti, stū­mė į prie­kį ir ver­tė iš­mok­ti kaž­ką, ko iki tol ne­mo­kė­jau. To­dėl la­bai ti­kiu, kad ir šie me­tai bus ku­pi­ni nau­jų iš­šū­kių ir kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lo.

Tie­sa, yra ir di­de­lių pla­nų, apie ku­riuos kal­bė­ti dar tik­rai la­bai anks­ti. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad jei­gu ne šiais me­tais, tai at­ei­ty­je la­bai no­rė­čiau iš ar­čiau su­pa­žin­din­ti su ju­ve­ly­ri­ka vi­sus, no­rin­čius su­pras­ti šio ama­to pa­grin­dus. Bet juk svar­biau­sia iš­mok­ti džiaug­tis šia aki­mir­ka, mė­gau­tis bu­vi­mu čia ir da­bar. To pa­lin­kė­čiau ir vi­siems jums!

* * *

Ne kar­tą gy­ve­ni­me dau­ge­liui mū­sų yra ki­lu­si idee fi­xe, ta­čiau la­biau pa­gal­vo­ję nu­spren­džia­me: ne, tai ne man, tai vis­gi ne­są­mo­nė, var­gu ar įgy­ven­di­na­ma? Ačiū li­ki­mui, ačiū ar­ti­mie­siems, ku­rie ne­lei­do Ar­no idė­jai tap­ti tik sva­jo­nės plaš­ta­ke. Be­veik kiek­vie­nas Ar­no su­kur­tas pa­puo­ša­las yra tar­si su­stab­dy­tos aki­mir­kos. Kai ku­rie jų ­– is­to­ri­nių pa­puo­ša­lų in­ter­pre­ta­ci­jos, kai ku­rie – tie­siog mė­gi­ni­mas per­teik­ti jaus­mą, nuo­tai­ką. Vis­kas są­ly­giš­ka. Kiek­vie­no ma­ty­mas skir­tin­gas, daug kas at­si­ran­da jus­liš­kai, in­tui­ty­viai. Įpras­tai ma­no­me, kad žmo­gų pa­žįs­ta­me per jo pa­sau­lė­žiū­rą, so­cia­li­nę pa­dė­tį, po­lin­kius ir po­mė­gius. Bet tai tik iš­ori­nis, ne­es­mi­nis pa­ži­ni­mas, daž­nai klai­di­nan­tis. Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me at­ei­na mo­men­tas, kai jis no­ri rim­tai, nuo­šir­džiai, gi­liai, tei­sin­gai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Štai to­kio pa­sa­ko­ji­mo me­tu mes pa­žįs­ta­me tik­rą žmo­gų. Ta­da iš­tirps­ta eti­ke­tės, iš­nyks­ta ver­ti­ni­mai, griū­va kar­ka­sai – pra­by­la pa­ti tik­ro­vė.

Po­kal­bis su šiuo au­ten­tiš­ku žmo­gu­mi, ga­li­my­bė trum­pam pa­tir­ti jo re­a­ly­bės spal­vas lei­džia pri­si­lies­ti prie gai­va­liš­kos ener­gi­jos, ku­ri ska­ti­na veik­ti, kur­ti, to­bu­lė­ti. Tai ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kad pa­šau­ki­mas – ne mi­tas ir ne idė­ja fi­xe. Jis tarp mū­sų. Veik­ti iš pa­šau­ki­mo – va­di­na­si, ne tik mė­gau­tis, bet ir są­mo­nin­gai pri­imant iš­šū­kius iš­sau­go­ti vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją tęs­ti tai, ką pra­dė­jai.

Ma­tau ir jau­čiu – at­ra­do, o gal tik pa­ža­di­no Ar­nas sa­vy­je kū­rė­jo gys­le­lę – as­me­ni­nį po­il­sio, ra­my­bės ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi šal­ti­nį. Jo dar­bai – tar­si ener­ge­ti­nis už­tai­sas ma­žo­jo­je plas­ti­ko­je, iš­reiš­kian­čio­je se­niai pa­mirš­tus mi­tus, lyg pra­ei­ties at­si­mi­ni­mai, at­gai­vi­na­mi ir įpras­mi­na­mi nu­že­riant lai­ko dul­kes, o gal nau­jie­ji ma­gi­niai ta­lis­ma­nai, žen­klai kū­nui ir sie­lai…

Sa­ko­ma, jog tai, kas mus už­bu­ria, sy­kiu ve­da ir glo­bo­ja. Kai mes ne­ten­ka­me gal­vos dėl ko nors, ką my­li­me ar mėgs­ta­me, – lai­vų, me­džių, idė­jų, – to­ji ste­buk­lin­ga aist­ra nu­tie­sia mums ke­lius į prie­kį, pa­nai­ki­na tai­syk­les, prie­žas­tis, už­glais­to ne­su­ta­ri­mus, ne­ša mus pir­myn, ne­pai­sy­da­ma prieš­ta­ra­vi­mų, nuo­gąs­ta­vi­mų, abe­jo­nių. Jei ne ta mei­lės ga­ly­bė, mes bū­tu­mėm ne­ly­gi­nant lai­vai, su­stin­gę ne­gy­vo­se nuo­bo­du­lio jū­ro­se…

Lai­mu­tė Za­vis­taus­kie­nė

Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė

Sidabriniai papuošalai www.silvera.lt