Pa­stan­gos per me­no kū­ri­nį su­vok­ti sa­vo iš­skir­ti­nu­mą ir iš nau­jo už­megz­ti dia­lo­gą su su­pan­čia ap­lin­ka: juvelyras Arnas Lukšys (3)

Ju­ve­ly­ras Ar­nas Luk­šys.
Ju­ve­ly­ras Ar­nas Luk­šys.
„Tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­ne“ žo­dis „ju­ve­ly­ras“ (ol. ju­ve­lier) reiš­kia „meist­ras ar­ba dai­li­nin­kas, ga­mi­nan­tis smul­kius dir­bi­nius iš tau­rių­jų me­ta­lų ir bran­gak­me­nių“. Ju­ve­ly­ri­kos me­no rai­da skai­čiuo­ja tūks­tant­me­čius. Anks­ty­viau­si pa­puo­ša­lai, ži­no­mi žmo­ni­jai, su­kur­ti dar 110 000 m. pr. Kr. Tai bu­vo gran­di­nė­lės iš su­džio­vin­tų jū­ros kriauk­lių. Vė­liau, bė­gant lai­kui, pa­puo­ša­lai bu­vo im­ti ga­min­ti iš kau­lų ir gy­vū­nų dan­tų. Ju­ve­ly­ri­niai dir­bi­niai nuo se­niau­sių lai­kų bu­vo iš­skir­ti­nio sta­tu­so, ga­lios ir val­džios atri­bu­tai. Ti­kė­ta, kad tam tik­ros for­mos, puoš­ti bran­giai­siais ak­me­ni­mis pa­puo­ša­lai pa­de­da že­miš­ko­jo pa­sau­lio at­sto­vams pa­siek­ti dan­giš­ko­jo pa­sau­lio bū­ty­bes. XVII–XVI­II a. ju­ve­ly­ri­niais dir­bi­niais puoš­da­vo­si ne tik to me­to aukš­tuo­me­nės da­mos, bet ir gar­būs po­nai. Ma­din­gi bu­vo ma­sy­vūs žie­dai, auk­si­nės dir­žų ir ba­tų sag­tys, se­gės. Ju­ve­ly­ri­ka, kaip at­ski­ra me­no rū­šis, pri­pa­žin­ta tik XIX–XX a. san­dū­ro­je.

Ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­niai Lie­tu­vo­je pa­pli­to žal­va­rio am­žiaus pra­džio­je (1600 m. pr. Kr.). Dau­ge­lis me­ta­lo dir­bi­nių pa­si­žy­mė­jo sub­ti­lia, ori­gi­na­lia ir tur­tin­ga for­ma, bu­vo gau­siai or­na­men­tuo­ja­mi. At­ski­rų lie­tu­vių gen­čių pa­puo­ša­lai vie­ni nuo ki­tų ge­ro­kai sky­rė­si, ta­čiau puo­šy­bi­niai mo­ty­vai tu­rė­jo ne­ma­žai ben­dry­bių.

Me­ta­lo plas­ti­kos dir­bi­niams puoš­ti bu­vo var­to­ja­mi žem­dir­bių gen­tims bū­din­gi ge­o­met­ri­niai or­na­men­tai, ku­rių dau­ge­lis tu­rė­jo ma­giš­ką pras­mę, taip pat aku­tės, taš­ku­čiai, kry­žiu­kai, tri­kam­piai, sim­bo­li­za­vę sau­lę ar mė­nu­lį.

Šiuo­lai­ki­nė ju­ve­ly­ri­ka ba­lan­suo­ja tarp me­no ir ma­dos. Ieš­kan­tiems ori­gi­na­lių pa­puo­ša­lų ne­už­ten­ka ma­si­nės pro­duk­ci­jos ga­mi­nių, to­kius po­rei­kius ten­ki­na au­to­ri­nė ju­ve­ly­ri­ka, va­di­na­mie­ji vie­ne­ti­niai dar­bai – me­ni­nės ju­ve­ly­ri­kos dar­bai.

Me­ni­nis dir­bi­nys – tai min­tis, idė­ja, me­ni­nin­ko per­duo­da­ma per kū­ri­nį. To­bu­las ju­ve­ly­ri­kos dar­bas pri­me­na ma­žą pa­sau­lį, ku­rio for­mą ir sti­lis­ti­ką le­mia au­to­riaus pa­žiū­ros, so­cia­li­nė pa­dė­tis, ar­tu­mas vie­nam ar ki­tam is­to­ri­jos lai­ko­tar­piui, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis.

Kaip as­me­ni­nė pa­tir­tis, pa­žiū­ros vei­kia me­ni­nės ju­ve­ly­ri­kos dar­bus, kal­ba­mės su Ar­nu Luk­šiu, bu­vu­siu jė­gos struk­tū­rų pa­rei­gū­nu, da­bar – pui­kiu ju­ve­ly­ru, at­si­lie­pu­siu į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės kvie­ti­mą įsi­trauk­ti į tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tą „Lė­tos kul­tū­ros pa­tir­tys 2.00/Cult Trips 2.00“, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čiu šia­me pro­jek­te ir sa­vo gy­ve­ni­mo sa­vi­tu­mu bei po­mė­giais no­rin­čiu da­ly­tis su lė­to­jo tu­riz­mo mė­gė­jais.

– Ar­nai, pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ro­dė jū­sų gy­ve­ni­mas iki „drau­gys­tės“ su ju­ve­ly­ri­ka?

– Gi­miau dar Ta­ry­bų Są­jun­gos lai­kais, bet nuo vai­kys­tės šei­mo­je bu­vo skie­pi­ja­ma mei­lė Lie­tu­vai, jos is­to­ri­jai ir pa­pro­čiams. Tur­būt to­dėl, dar ne­bai­gęs mo­kyk­los, vos 18 me­tų, 1991-ai­siais, bū­da­mas sa­va­no­riš­ko­sios kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos (SKAT) na­rys, pri­sie­kiau gin­ti tė­vy­nę. Juk tik dėl jos mes esa­me ten, kur esa­me, di­džiuo­ja­mės bū­da­mi lie­tu­viai.

1994 me­tais dar kar­tą iš­ta­riau tą pa­čią prie­sai­ką Grei­to­jo re­a­ga­vi­mo rink­ti­nė­je „Aras“, kur pra­si­dė­jo ma­no, kaip pa­rei­gū­no, kar­je­ra. Tuo me­tu lai­kai bu­vo la­bai su­dė­tin­gi, rei­ka­lau­jan­tys itin di­de­lio at­si­da­vi­mo. Džiau­giuo­si, kad vi­suo­met ša­lia bu­vo ma­ne pa­lai­kan­ti žmo­na.

Kiek vė­liau te­ko pa­ra­gau­ti ir liu­di­nin­kų, ir nu­ken­tė­ju­sių­jų ap­sau­gos dar­buo­to­jo duo­nos, o pas­ku­ti­ne sa­vo dar­bo­vie­te pa­si­rin­kau Aly­taus po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. 2019 me­tais ma­no kar­je­ra po­li­ci­jo­je bai­gė­si, ta­čiau ne prie­sai­ka. Da­bar tė­vy­nei mei­lę ro­dau kiek ki­to­kiais bū­dais.

– Kas pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti ju­ve­ly­ro ke­lią? Ko­kia to ke­lio pra­džia? Kaip šei­mos na­riai, bi­čiu­liai re­a­ga­vo į to­kį vir­smą? Kaip jus, at­ėju­sį iš jė­gos struk­tū­rų, pri­ėmė kū­ry­bos pa­sau­lis?

– Ke­lias iki ju­ve­ly­ri­kos bu­vo ir il­gas, ir vin­giuo­tas. Nors nuo jau­no mė­gau krapš­ty­ti, iš­rink­ti ir at­gal su­dė­ti, kaž­ką su­kur­ti – bu­vau avia­mo­de­lis­tas, ra­dio­tech­ni­ka do­mė­jau­si, vė­liau sta­čia gal­va nė­riau į kom­piu­te­rius – bet il­gai ne­ra­dau sa­vo ke­lio.

Mė­gė­jiš­kos ju­ve­ly­ri­kos pir­mą kar­tą pa­ra­ga­vau prieš 15 me­tų, kai vie­nas ko­le­ga pa­do­va­no­jo stir­nos ra­gą. Tie­sa, pir­mi­nia­me pla­ne tai tu­rė­jo virs­ti lyg ir pei­lio ran­ke­na ar kaž­kuo pa­na­šiu (da­bar jau net ir ne­at­si­me­nu), ta­čiau po me­tų ar dve­jų, dar ne­tu­rint jo­kio su­pra­ti­mo apie ju­ve­ly­ri­ką, iš to ra­go gi­mė pir­ma­sis kau­li­nių pa­puo­ša­lų rin­ki­nys žmo­nai, ku­rį ji iš­sau­go­jo iki šių die­nų.

Kai žmo­na pra­dė­jo dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lo­je, gan pa­vy­džiai klau­siau­si pa­sa­ko­ji­mų apie vi­sus ga­my­bos pro­ce­sus, apie mo­ky­to­jus, jų įver­ti­ni­mus ir vis la­biau gal­vo­jau apie ju­ve­ly­ro pro­fe­si­ją.

Ma­no, pa­rei­gū­no, kar­je­rai ei­nant į pa­bai­gą, pra­dė­jo­me kur­din­tis so­dy­bo­je. Čia už­gy­ve­no­me ne­men­ką, kaip as­fal­to žmo­nėms ūkį, bet kaž­ko vis tiek trū­ko. Ge­rai, kad žmo­na ma­no aky­la – įsi­klau­sė į ma­no ju­ve­ly­ri­nes sva­jo­nes ir pa­slap­čia pa­tei­kė ma­no do­ku­men­tus mo­ky­tis da­bar­ti­nė­je Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lo­je Aly­taus fi­lia­le, o grį­žu­si na­mo jau tik kon­sta­ta­vo, jog ma­no, ju­ve­ly­ro, ke­lio­nė pra­si­de­da nuo ar­ti­miau­sio rug­sė­jo.

Po dve­jų me­tų mo­ky­mo­si pas pui­kius mo­ky­to­jus, me­no­ty­ri­nin­kus ir tau­to­dai­li­nin­kus – tik­rus sa­vo sri­čių spe­cia­lis­tus – iš­ėjau su di­plo­mu ran­ko­se (vis dar ne­ap­leis­da­mas pa­rei­gū­no dar­bo). Na, o kiek vė­liau, ve­da­mas sa­vo pa­grin­di­nės ama­to mo­ky­to­jos Eg­lės Liš­ke­vi­čie­nės, ir pats pra­dė­jau ke­lią tau­to­dai­li­nin­ko var­do link.

Šei­ma re­a­ga­vo at­sar­giai, bet pa­lai­kan­čiai. Vi­si: švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tas Ja­ru­tis – lie­tu­vių kal­vis ir tau­to­dai­li­nin­kas, dai­li­nin­kas Ben­ja­mi­nas Jen­čius (iki šiol ža­viuo­si šių ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų dar­bais), drau­gai, pa­žįs­ta­mi ti­kė­jo­si ir lau­kė kaž­ko pa­na­šaus. Kur kas sma­giau bu­vo su ko­le­go­mis, ku­riems ma­no per­ėji­mas nuo „ari­nio“ prie „ju­ve­ly­ro“ bu­vo la­bai juo­kin­gas ir dau­ge­lis vi­sa tai pri­ėmė kaip vie­ną iš dau­ge­lio ma­no pokš­tų. Tik vė­liau, kai jau pa­ma­tė dar­bus, ėmė su­pras­ti, kad vi­sai ne­juo­kau­ju. Nors klau­si­mas „O tai kaip tu su sa­vo le­te­nom čia to­kį ma­žą?“ bu­vo daž­nas pa­ly­do­vas iki pat kar­je­ros pa­bai­gos.

– Kuo įdo­mi ju­ve­ly­ri­ka? Ar leng­va su ja „su­si­drau­gau­ti“?

– Ju­ve­ly­ri­ka įdo­mi sa­vo nuo­la­ti­ne di­na­mi­ka – čia nie­kuo­met ne­bū­na taip, kaip va­kar. Ži­no­ma, aš kal­bu apie ran­kų dar­bo ju­ve­ly­ri­nius dir­bi­nius, kai pro­ce­sas pra­de­da­mas pieš­tu­ku ir po­pie­riaus la­pu, o pa­bai­gia­mas klien­to šyp­se­na.

Ši veik­la su­si­de­da ne tik iš auk­so ir lie­ji­mo for­mos. Čia gau­su me­ta­lų, che­mi­jos, dar­bo įran­kių, tech­ni­kų. Tam rei­kia ir daug skir­tin­gų ži­nių bei įgū­džių. Ju­ve­ly­ro dar­bas, vi­sų pir­ma, pra­si­de­da vi­sai ne dirb­tu­vė­se, o mo­kan­tis iš kny­gų ar in­ter­ne­to pla­ty­bių.

Jei­gu moks­las nė­ra sve­ti­mas, no­ri­ma to­bu­lė­ti, ty­ri­nė­ti ir eks­pe­ri­men­tuo­ti – su ju­ve­ly­ri­ka su­si­drau­gau­ti la­bai pa­pras­ta.

– Koks pa­puo­ša­lo su­kū­ri­mo pro­ce­sas, ko­kie tech­no­lo­gi­niai eta­pai sun­kiau­si? Kaip idė­ją per­ke­lia­te į ma­te­ri­ją? Kiek są­mo­nin­gai links­ta­te prie bal­tiš­kų žen­klų ir sim­bo­lių? Ko­kios me­džia­gos do­mi­na?

– Tech­no­lo­gi­niai ga­my­bos pro­ce­sai yra vie­nas juo­kas, pa­ly­gi­nus su kon­kre­taus už­sa­ky­mo įgy­ven­di­ni­mu. Daž­niau­siai už­sa­ko­vas jau at­ei­na su la­bai kon­kre­čia vi­zi­ja. Ži­no­ma, ge­rai, kad žmo­nės pa­si­žiū­ri ma­no dar­bus ir su­pran­ta ma­no ga­my­bos sti­lių prieš kreip­da­mie­si su už­sa­ky­mais, bet kiek­vie­nas dar­bas rei­ka­lau­ja nau­jo po­žiū­rio ir nuo­la­ti­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos.

Pra­de­da­me nuo ap­ta­ri­mo, per­si­ke­lia­me idė­ją ant la­po po­pie­riaus, dir­bu, o prieš baig­da­mas dar kar­tą pa­si­tiks­li­nu su už­sa­ko­vu. Jei­gu vis­kas ge­rai, tai be­lie­ka iš­va­ly­ti, nu­po­li­ruo­ti ir ati­duo­ti dir­bi­nį nau­jam šei­mi­nin­kui.

Bal­tiš­ko­ji sim­bo­li­ka pas ma­ne at­ei­na ir iš vi­daus, ir iš ap­lin­kos. Ma­ne ins­tink­ty­viai trau­kia bal­tiš­ki žen­klai, jų sim­bo­li­ka, pras­mė. Ma­tau čia ne tik žen­kliu­ką, bet ir es­mę, gro­žį bei tūks­tant­me­tę es­te­ti­ką. Klien­tai ne­re­tai pa­jun­ta, kad esu lin­kęs į is­to­ri­nį di­zai­ną, ir vis daž­niau krei­pia­si bū­tent su bal­tiš­ko­jo sti­liaus už­sa­ky­mais.

Na, o kal­bant apie ma­ne do­mi­nan­čias me­džia­gas, tai net ir at­sa­ky­ti sun­ku. Ne­iš­ski­riu jo­kių kon­kre­čių me­ta­lų ar ki­tų ju­ve­ly­ri­nių prie­dų. Gal­būt tik auk­so ne­su mė­gė­jas, bet ka­dan­gi „at­ei­na“ jis pas ma­ne ga­na re­tai, tai mie­lai ga­mi­nu ir iš jo. Tie­sa, man pa­tin­ka į dir­bi­nius įkom­po­nuo­ti na­tū­ra­lius ak­me­nis ar ki­tas me­džia­gas. Net ir me­džio de­ta­lė­mis esu puo­šęs sa­vo dar­bus.

– Ko­kie žmo­nės ren­ka­si jū­sų ku­ria­mus dar­bus? Ar pri­ta­ria­te vi­suo­me­nė­je nu­si­sto­vė­ju­siai nuo­mo­nei, kad pa­puo­ša­lus mėgs­ta tik mo­te­rys? Kaip dirb­da­mas sie­ja­te pa­puo­ša­lo pras­mę su jį at­ei­ty­je ne­šio­sian­čio žmo­gaus iš­skir­ti­nu­mu? Pa­si­da­ly­ki­te as­me­ni­niu ju­ve­ly­ri­kos kū­ri­nio pras­mės pa­ty­ri­mu?

– Aš tur­būt esu vie­nas iš įro­dy­mų, kad šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je puo­šia­si ne tik mo­te­rys. Juk gran­di­nė­lė ant kak­lo ar ran­kos bei bent vie­nas žie­das da­bar ly­di daž­ną vy­rą. O ir šiaip, ma­no ma­ny­mu, ju­ve­ly­ri­niai dir­bi­niai yra ga­na uni­ver­sa­lūs ir tin­ka vi­siems am­žiams ir vi­soms ly­tims. Net gam­to­je puo­šia­si tiek pa­te­lės, tiek pa­ti­nė­liai, o tai tik pa­ro­do, kad ge­ne­tiš­kai už­prog­ra­muo­ti bū­ti gra­žūs esa­me vi­si. Iš tie­sų, juk daug svar­biau ne iš­spręs­ti klau­si­mą „ar puoš­tis?“, bet at­sa­ky­ti į klau­si­mą „kuo puoš­tis?“.

Ma­no kū­ry­bos šū­kis – „To­bu­las pa­puo­ša­las pra­si­de­da nuo Jū­sų sva­jo­nės“, to­dėl daž­niau­siai ir su­lau­kiu to­kių už­sa­ko­vų, ku­rie jau se­no­kai tu­ri kaž­ko­kią slap­tą min­tį, idė­ją. Tie­sa, vis daž­niau pa­si­tai­ko ir tų, ku­rie ga­na gar­siai iš­sa­kė sa­vo no­rus, bet iki ma­nęs joks ki­tas ju­ve­ly­ras ne­su­ti­ko iš­pil­dy­ti už­sa­ko­vo min­ties. At­ėjus to­kiam klien­tui jau­čiu pa­rei­gą jam vėl su­teik­ti pro­gą pa­si­ti­kė­ti meist­ru ir leis­ti sau drą­siai sva­jo­ti.

Iš es­mės, tai ve­da ir prie pras­mės su­tei­ki­mo pa­puo­ša­lui, nes ma­no tiks­las – jū­sų lai­mė. To­dėl ga­min­da­mas pa­puo­ša­lą vi­sa­da sten­giuo­si jį įkrau­ti kon­kre­čiam žmo­gui pri­tai­ky­ta ener­gi­ja, lin­kė­ji­mais ir min­ti­mis. Juk pa­puo­ša­las be emo­ci­jų tė­ra dai­lus bliz­gu­tis.

– Ar­nai, at­si­lie­pė­te į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės kvie­ti­mą da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­te „Lė­tos kul­tū­ros pa­tir­tys 2.00/Cult Trips 2.00“. Lė­to­jo tu­riz­mo ašis – as­me­ny­bė, gy­ve­nan­ti sa­vo po­mė­gių pa­sau­ly­je ir tuo pa­sau­liu no­rin­ti ir ge­ban­ti da­ly­tis su ki­tais. Kuo su lė­to­jo tu­riz­mo mė­gė­ju ke­ti­na­te pa­si­da­ly­ti jūs?

– Tie­są pa­sa­kius, pa­siū­ly­mas pri­si­jung­ti prie šio pro­jek­to ma­ne nu­ste­bi­no. Juk aš nie­kuo ne­su ypa­tin­gas, ne­da­rau nie­ko ki­to­niš­ko. Tik kiek vė­liau, kai jau su­si­pa­ži­nau su pro­jek­to or­ga­ni­za­to­riais, man bu­vo pa­pa­sa­ko­ta, kuo su­do­mi­nau.

Pa­si­ro­do, nie­ko čia įpras­to iš­keis­ti vi­sus mies­to pri­va­lu­mus į se­ną be­griū­van­čią ba­kū­žę kai­me, iš nie­ko su­kur­ti ūkį ir kar­di­na­liai pa­keis­ti pro­fe­si­ją. Man tai bu­vo toks na­tū­ra­lus pro­ce­sas, kad ne­su­si­mąs­čiau, jog kaž­kam ma­no is­to­ri­ja ga­li bū­ti net ne­su­vo­kia­ma.

Tai­gi at­ėjau čia, ko ge­ro, griau­ti tų nu­si­sto­vė­ju­sių ste­re­o­ti­pų, su­pa­žin­din­ti su ju­ve­ly­ro pro­fe­si­ja ne tik iš nu­glu­din­tos pa­ra­di­nės auk­si­nės pu­sės, kur bal­to­mis pirš­ti­nė­mis lai­ko­mi dei­man­tais nu­sags­ty­ti su­ža­dė­tu­vių žie­dai... No­riu pa­ro­dy­ti, kad ju­ve­ly­ri­ka ga­li bū­ti me­no, dar­bo ir is­to­ri­jos sam­plai­ka, ga­lin­ti eg­zis­tuo­ti net ir šiuo­lai­ki­nia­me nu­bliz­gin­ta­me pa­sau­ly­je. O ir šiaip, man sma­gu nu­ste­bin­ti žmo­gų jam pa­pa­sa­ko­jant ir pa­ro­dant se­no­sios ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­nius. Dau­ge­lis jų net ne­nu­ma­no, ko­kį gro­žį kū­rė bal­tai sa­vo lai­ku.

Nors, ma­nau, kad pa­grin­di­nis ma­no tiks­las – pa­dė­ti lie­tu­viams at­ras­ti sa­vo šak­nis, su­pras­ti sa­vo tau­tos iš­skir­ti­nu­mą ir per de­ta­les pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją vi­sam pa­sau­liui.

– Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je (A.L. – lie­tu­viš­ka ju­ve­ly­ri­ka) be­si­bai­giant 2020-ie­siems ra­šė­te:

„Aš dė­kin­gas šiems me­tams, nes jie man su­tei­kė ne­ma­ty­tas ga­li­my­bes, di­džiu­lį kū­ry­bi­nį džiaugs­mą ir lai­mę su­si­pa­žin­ti su ju­mis. Bet da­bar pra­ver­ki­me du­ris nau­jiems – tvir­tes­niems, kū­ry­biš­kes­niems, svei­kes­niems ir vi­sa­pu­siš­kai ge­res­niems – 2021-miems me­tams.“

Pa­si­da­ly­ki­te su „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jais sa­vo kū­ry­bi­niais su­ma­ny­mais at­ei­čiai.

– 2020 me­tai man bu­vo la­bai kū­ry­biš­ki, nes kiek­vie­nas nau­jas klien­tas ne­lei­do at­si­pa­lai­duo­ti, stū­mė į prie­kį ir ver­tė iš­mok­ti kaž­ką, ko iki tol ne­mo­kė­jau. To­dėl la­bai ti­kiu, kad ir šie me­tai bus ku­pi­ni nau­jų iš­šū­kių ir kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lo.

Tie­sa, yra ir di­de­lių pla­nų, apie ku­riuos kal­bė­ti dar tik­rai la­bai anks­ti. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad jei­gu ne šiais me­tais, tai at­ei­ty­je la­bai no­rė­čiau iš ar­čiau su­pa­žin­din­ti su ju­ve­ly­ri­ka vi­sus, no­rin­čius su­pras­ti šio ama­to pa­grin­dus. Bet juk svar­biau­sia iš­mok­ti džiaug­tis šia aki­mir­ka, mė­gau­tis bu­vi­mu čia ir da­bar. To pa­lin­kė­čiau ir vi­siems jums!

* * *

Ne kar­tą gy­ve­ni­me dau­ge­liui mū­sų yra ki­lu­si idee fi­xe, ta­čiau la­biau pa­gal­vo­ję nu­spren­džia­me: ne, tai ne man, tai vis­gi ne­są­mo­nė, var­gu ar įgy­ven­di­na­ma? Ačiū li­ki­mui, ačiū ar­ti­mie­siems, ku­rie ne­lei­do Ar­no idė­jai tap­ti tik sva­jo­nės plaš­ta­ke. Be­veik kiek­vie­nas Ar­no su­kur­tas pa­puo­ša­las yra tar­si su­stab­dy­tos aki­mir­kos. Kai ku­rie jų ­– is­to­ri­nių pa­puo­ša­lų in­ter­pre­ta­ci­jos, kai ku­rie – tie­siog mė­gi­ni­mas per­teik­ti jaus­mą, nuo­tai­ką. Vis­kas są­ly­giš­ka. Kiek­vie­no ma­ty­mas skir­tin­gas, daug kas at­si­ran­da jus­liš­kai, in­tui­ty­viai. Įpras­tai ma­no­me, kad žmo­gų pa­žįs­ta­me per jo pa­sau­lė­žiū­rą, so­cia­li­nę pa­dė­tį, po­lin­kius ir po­mė­gius. Bet tai tik iš­ori­nis, ne­es­mi­nis pa­ži­ni­mas, daž­nai klai­di­nan­tis. Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me at­ei­na mo­men­tas, kai jis no­ri rim­tai, nuo­šir­džiai, gi­liai, tei­sin­gai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Štai to­kio pa­sa­ko­ji­mo me­tu mes pa­žįs­ta­me tik­rą žmo­gų. Ta­da iš­tirps­ta eti­ke­tės, iš­nyks­ta ver­ti­ni­mai, griū­va kar­ka­sai – pra­by­la pa­ti tik­ro­vė.

Po­kal­bis su šiuo au­ten­tiš­ku žmo­gu­mi, ga­li­my­bė trum­pam pa­tir­ti jo re­a­ly­bės spal­vas lei­džia pri­si­lies­ti prie gai­va­liš­kos ener­gi­jos, ku­ri ska­ti­na veik­ti, kur­ti, to­bu­lė­ti. Tai ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kad pa­šau­ki­mas – ne mi­tas ir ne idė­ja fi­xe. Jis tarp mū­sų. Veik­ti iš pa­šau­ki­mo – va­di­na­si, ne tik mė­gau­tis, bet ir są­mo­nin­gai pri­imant iš­šū­kius iš­sau­go­ti vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją tęs­ti tai, ką pra­dė­jai.

Ma­tau ir jau­čiu – at­ra­do, o gal tik pa­ža­di­no Ar­nas sa­vy­je kū­rė­jo gys­le­lę – as­me­ni­nį po­il­sio, ra­my­bės ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi šal­ti­nį. Jo dar­bai – tar­si ener­ge­ti­nis už­tai­sas ma­žo­jo­je plas­ti­ko­je, iš­reiš­kian­čio­je se­niai pa­mirš­tus mi­tus, lyg pra­ei­ties at­si­mi­ni­mai, at­gai­vi­na­mi ir įpras­mi­na­mi nu­že­riant lai­ko dul­kes, o gal nau­jie­ji ma­gi­niai ta­lis­ma­nai, žen­klai kū­nui ir sie­lai…

Sa­ko­ma, jog tai, kas mus už­bu­ria, sy­kiu ve­da ir glo­bo­ja. Kai mes ne­ten­ka­me gal­vos dėl ko nors, ką my­li­me ar mėgs­ta­me, – lai­vų, me­džių, idė­jų, – to­ji ste­buk­lin­ga aist­ra nu­tie­sia mums ke­lius į prie­kį, pa­nai­ki­na tai­syk­les, prie­žas­tis, už­glais­to ne­su­ta­ri­mus, ne­ša mus pir­myn, ne­pai­sy­da­ma prieš­ta­ra­vi­mų, nuo­gąs­ta­vi­mų, abe­jo­nių. Jei ne ta mei­lės ga­ly­bė, mes bū­tu­mėm ne­ly­gi­nant lai­vai, su­stin­gę ne­gy­vo­se nuo­bo­du­lio jū­ro­se…

 

Lai­mu­tė Za­vis­taus­kie­nė

Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    The fear that many people have with academic writing services is that there’s the worry what you’re receiving isn’t 100% original content. The great thing about write my essay for me service is that they only provide one off, custom essays to every customer. In an academic environment where the fear of being accused of plagiarism is very real, having that guarantee helps a lot. Their writers will write an essay that’s designed the answer the question your professors have set you, so you know you’ll get top marks too.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.