Pa­sau­lio ro­bo­ti­kos čem­pio­nas ro­man­ti­nės li­te­ra­tū­ros ne­skai­to

Sėk­min­ga at­si­tik­ti­nu­mų gran­di­nė

Že­ne­vo­je (Švei­ca­ri­ja) vy­ku­sio­je moks­lei­vių pa­sau­lio ro­bo­ti­kos olim­pia­do­je „First Glo­bal Chal­len­ge“ Lie­tu­vos rink­ti­nę ly­dė­jo sėk­mė, prie ku­rios sa­vo in­dė­lį pri­dė­jo Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mo­ki­nys K.Ši­la­lė.

„Į ko­man­dą pa­te­kau per il­gą sėk­min­gų at­si­tik­ti­nu­mų gran­di­nę. Bu­vau de­šim­ties, kai tė­tis nu­ve­žė į pro­gra­ma­vi­mo bū­re­lį Vil­niu­je. Po po­ros me­tų ga­vau pa­siū­ly­mą jung­tis prie „Lit­hu­a­ni­ca X“ ro­bo­ti­kos ko­man­dos, su ku­ria kaup­da­mas ži­nias ir to­bu­lė­da­mas žen­giu jau ket­ve­rius me­tus“, – sa­kė K.Ši­la­lė.

Anot gim­na­zis­to, ko­man­dai „Lit­hu­a­ni­ca X“ Lie­tu­vo­je šio­je ly­go­je ne­la­bai yra kon­ku­ren­ci­jos, to­dėl kvie­ti­mas da­ly­vau­ti pa­sau­lio moks­lei­vių olim­pia­do­je ne­bu­vo di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas. Vis tik džiaugs­mo ir sma­gaus jau­du­lio ne­trū­ko, pri­si­pa­žįs­ta vai­ki­nas. „Tai su­tei­kė ga­li­my­bes pa­ma­ty­ti dau­giau pa­sau­lio, su­si­pa­žin­ti su ki­to­mis ko­man­do­mis ir at­vė­rė ke­lią į lap­kri­čio mė­ne­sį Ny­der­lan­duo­se vyk­sian­tį ge­riau­sių Eu­ro­pos ko­man­dų ly­gos čem­pio­na­tą „First Tech Chal­len­ge“, ku­ria­me rei­kės pa­ga­min­ti ro­bo­tą, tu­rin­tį ir dirb­ti­nį in­te­lek­tą.

Svar­biau­sia ko­man­di­nės ver­ty­bės

Pir­miau­sia olim­pia­dos da­ly­viams iš or­ga­ni­za­to­rių pa­teik­tų de­ta­lių rei­kė­jo su­konst­ruo­ti ro­bo­tą, ku­ris spe­cia­lia­me 36 kvad­ra­ti­nių met­rų lau­ke tu­rė­jo vyk­dy­ti už­duo­tis. „Var­žy­bos bu­vo or­ga­ni­zuo­tos taip, kad vie­na­me ma­če da­ly­va­vo 2 al­jan­sai į ku­rių su­dė­tį įė­jo po tris ko­man­das. Per 2 mi­nu­tes me­tu ro­bo­tai tu­rė­jo kuo grei­čiau su­rink­ti kuo dau­giau ru­tu­liu­kų, ku­rių bu­vo virš 200, ir nu­vež­ti aikš­te­lės kam­pe lau­kian­čiam ko­man­dos na­riui, tu­rė­ju­siam ka­muo­liu­kus su­mė­ty­ti į 1,7 met­ro ci­lin­drą.

Dar 30 se­kun­džių bu­vo skir­ta ro­bo­tų pri­sit­rau­ki­mui prie tri­jų ne­vie­no­da­me aukš­ty­je pri­tvir­tin­tų sker­si­nių. Tai bu­vo la­bai svar­bus eta­pas, nes nuo jo pri­klau­sė ko­man­dos įver­ti­ni­mas. Ka­dan­gi ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai la­bai pro­pa­guo­ja ko­man­di­nes ver­ty­bes, vi­sų še­šių ko­man­dų su­mes­ti ka­muo­liu­kai bu­vo pa­da­lin­ti vi­soms po ly­giai, vis­ką lė­mė ro­bo­tų pri­sit­rau­ki­mas prie sker­si­nių. Prie kuo aukš­tes­nio sker­si­nio ro­bo­tas pri­sit­rauk­da­vo, tuo di­des­nį ba­lą gau­da­vo, bū­tent iš to ba­lo bu­vo dau­gi­na­mi ka­muo­liu­kais su­rink­ti taš­kai“, – apie rung­ty­nes ir jų or­ga­ni­za­vi­mo prin­ci­pus pa­sa­ko­jo K.Ši­la­lė.

Anot Kris­tu­po, vie­nas įdo­miau­sių olim­pia­dos iš­šū­kių – ben­dra­dar­bia­vi­mas ir su var­žo­vų ko­man­do­mis. Nu­ga­lė­to­ja ta­po ne ku­ri nors vie­na ko­man­da, o vi­sos ke­tu­rios, įė­ju­sios į al­jan­są, ku­ris su­si­for­ma­vo at­kren­ta­mų­jų var­žy­bų me­tu. Tad nu­ga­lė­to­jais kar­tu su lie­tu­viais ta­po dar trys jų al­jan­so ko­man­dos iš Švei­ca­ri­jos, Be­li­zo ir Bot­sva­nos.

„Da­ly­va­vi­mas olim­pia­do­je bu­vo ma­lo­ni pa­tir­tis“, – tvir­ti­no K.Ši­la­lė.

Džiau­gia­si pa­sie­ki­mais

„Ko­dėl sū­nų nu­ve­žiau į pro­gra­ma­vi­mo bū­re­lį, lė­mė ne vie­na ap­lin­ky­bė. Abu su žmo­na tu­ri­me in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, tai ir­gi tu­rė­jo reikš­mės. Ki­tas svar­bus sti­mu­las – šiuo­lai­ki­nė kar­ta au­ga ne­at­sie­ja­ma nuo kom­piu­te­rių, to­dėl no­rė­jo­si, kad lai­kas ne­itų vien žai­di­mams ir pra­mo­gas bū­tų su­sie­tos su nau­da bei kad vi­sa tai at­ei­ty­je duo­tų grą­žą, be to, abu sū­nūs mė­go kon­struo­ti le­go kon­struk­to­rius. Ta­čiau la­biau­siai už­ka­bi­no vie­nos aka­de­mi­jos pa­skelb­tas šū­kis „Grą­žin­ki­me vai­kus prie kom­piu­te­rių“, – pa­sa­ko­jo Min­dau­gas Ši­la­lė.

Anot tė­čio, kaip vis­kas klos­ty­sis to­liau, bus ma­ty­ti, ta­čiau bent kol kas pa­sie­ki­mais la­bai džiau­gia­si. Sū­nus taip pat yra pa­ten­kin­tas ir mo­ty­vuo­tas at­ei­čiai. Kiek lai­ko Kris­tu­pas pra­lei­džia prie kom­piu­te­rio? „Pa­sa­ky­siu taip, kad vai­kams vi­sa­da at­ro­do per ma­žai, o tė­vams per daug. Mes ne­si­sten­gia­me at­im­ti kom­piu­te­rio, ne­sa­me tie griež­tie­ji tė­vai, rei­ka­lau­jan­tys, kad lai­kas bai­gė­si r pa­si­trauk nuo kom­piu­te­rio. Sten­gia­mės, kad kom­piu­te­ris duo­tų kaž­ko­kią nau­dą“, – apie auk­lė­ji­mą kal­bė­jo M. Ši­la­lė.

Rei­kia pla­na­vi­mo įgū­džių

Ir pats Kris­tu­pas pri­pa­žįs­ta, kad kom­piu­te­ris už­ima ne­ma­žą jo lai­ko da­lį, ta­čiau še­šio­lik­me­tis ti­ki­na, kad su­ran­da lai­ko ir ki­toms veik­los. Esą rei­kia tik lai­ko pla­na­vi­mo įgū­džių, ta­da at­ras lai­ko ir at­si­pa­lai­duo­ti, ir pa­skai­ty­ti. Lan­kė krep­ši­nį, ta­čiau dėl va­sa­rą pa­tir­tos trau­mos, ten­ka da­ry­ti per­trau­ką. „Ša­lia ro­bo­ti­kos ne­ga­liu pa­mirš­ti ir mo­kyk­los, čia ir­gi yra veik­lų. Mėgs­tu skai­ty­ti įvai­rių žan­rų li­te­ra­tū­rą, pa­tin­ka skai­ty­ti apie vi­sa­tą, ast­ro­fi­zi­ką, dirb­ti­nį in­te­lek­tą, pa­ta­ruo­ju me­tu su­si­ža­vė­jau an­ti­ki­niais kū­ri­niais, pa­gal mo­kyk­li­nę pro­gra­mą pa­skai­čiau „Ilia­dą“ ir „Odi­sė­ją“, jos ma­ne už­ka­bi­mo. Tik ro­man­ti­nei li­te­ra­tū­rai ne­ski­riu lai­ko, at­ei­ty­je rei­kės pa­ban­dy­ti“, – kal­bė­jo K.Ši­la­lė.