Pa­ro­da ne­nu­vy­lė lan­ky­to­jų: bu­vo kuo pa­si­gė­rė­ti, įsi­gy­ti, ži­nių gau­ti

Peš­tu­ki­nių veis­lių viš­tas au­gi­na tik aly­tiš­kis Vi­das

Aly­taus jau­ni­mo cen­tro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ra­min­ta Pan­go­nie­nė „Aly­taus nau­jie­noms“ kal­bė­jo, kad įstai­gos val­do­se to­kio po­bū­džio ren­gi­nys vy­ko pir­mą kar­tą. Spren­džiant iš žmo­nių srau­to, my­lin­čių gy­vū­nus ir paukš­čius yra la­bai daug, kaip ir šio po­mė­gio pro­fe­sio­na­lų.

Jau­niau­sia pa­ro­dos da­ly­vė – 7-erių me­tų Ie­vu­tė Ba­liu­ko­ny­tė, šil­kap­lunks­nių ma­žų­jų viš­tų my­lė­to­ja. Jos tė­tis Vi­das Ba­liu­ko­nis – ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je ži­no­mas paukš­ti­nin­kas. Pa­ro­do­je Aly­tu­je jis pri­sta­tė di­džiau­sią ša­ly­je itin re­tų ko­vi­nių veis­lių viš­tų ko­lek­ci­ją. Vi­das ak­ty­viai da­ly­vau­ja ir už­sie­nio pa­ro­do­se, kas­met vyks­ta į tarp­tau­ti­nes pa­ro­das, ren­gia­mas Slo­va­ki­jo­je, grįž­ta su įver­ti­ni­mais.

„Au­gi­nu peš­tu­ki­nes ko­vi­nes veis­les – Ja­po­nų ša­mo, Ma­la­jus, di­džiuo­sius Bra­mus, nau­juo­sius An­glų peš­tu­ki­nius, Ja­po­nų gai­džius Ona­ga­do­ri, ku­rių uo­de­ga ga­li siek­ti net ke­lis met­rus il­gio. Vi­sų veis­lių paukš­čių į pa­ro­dą ne­at­si­ve­žiau, kai ku­rioms pra­si­dė­jo per­ėji­mo pe­ri­odas, rei­kia ra­my­bės, ne­ga­li jų iš­ba­lan­suo­ti“, – sa­kė paukš­ti­nin­kas, pa­ro­do­je su­lau­kęs itin daug žiū­ro­vų dė­me­sio.

Mums kal­ban­tis, tai vie­nur tai ki­tur ki­lo paukš­čių ko­vos. Vi­do pa­ste­bė­ji­mu, daž­niau­sia jos ky­la dėl te­ri­to­ri­jos ne­pa­si­da­li­ji­mo, o ar­šes­nės bū­na mer­gi­nos.

„Peš­tu­ki­nių veis­lių viš­tas ša­ly­je aš vie­nin­te­lis au­gi­nu jau ke­lio­li­ka me­tų. Dar ke­li mė­gė­jai jų turi po ke­le­tą. Ko­dėl ma­ne ža­vi bū­tent pieš­tu­ki­nių veis­lių viš­tos? Te­ko au­gin­ti įvai­rių ki­tų veis­lių, ta­čiau pieš­tu­ki­nių viš­tų cha­rak­te­ris, ryš­kus tem­pe­ra­men­tas ma­ne už­ka­bi­no. Tai – įno­rin­ga veis­lė, viš­tos ar­šaus bū­do, tar­pu­sa­vy­je ne­su­ta­rian­čios. Ir jų iš­vaiz­da eks­tre­ma­li – pik­tas žvilgs­nis, ag­re­sy­vus sto­tas, tu­ri pli­kų kū­no vie­tų. Ne vi­si no­ri jas au­gin­ti, o man jų prie­žiū­ra – ne tik dar­bas, bet ir ma­lo­nu­mas, te­ra­pi­ja bei po­il­sis po dar­bo die­nos“, – tei­gia V.Ba­liu­ko­nis.

Apie sa­vo da­ly­va­vi­mą pa­ro­do­je gar­siai pra­neš­da­vo ir ka­la­ku­tų po­re­lė – taip pat au­gi­na­ma Vi­do. Tai itin re­tos veis­lės, ame­ri­kie­čių pri­ski­ria­mos na­cio­na­li­niam pa­vel­dui, Na­ra­gan­se­to ka­la­ku­tai. Pa­sak au­gin­to­jo, jie la­bai triukš­min­gi, lyg ir nie­kuo neiš­si­ski­rian­tys, žvilgs­nio ne­trau­kian­tys, bet Vi­dą ža­vi ele­gan­ci­ja. Šios veis­lės ka­la­ku­tai ne­bū­na pa­niu­rę ar pa­kum­pę. Di­de­lius, itin re­tus ir bran­gius ka­la­ku­tus pa­pras­tai au­gi­na tik už­kie­tė­ję fa­na­ti­kai.

Daž­nai pats triu­šiu­kas iš­si­ren­ka šei­mi­nin­ką

Rū­tą Jo­nai­tie­nę, triu­šių vei­sė­ją iš Vil­niaus, su­po ma­žiau­sie­ji pa­ro­dos da­ly­viai. Mat Rū­ta ant ran­kų lai­kė ir no­rin­tiems lei­do pa­glos­ty­ti mie­lą Ma­da­gas­ka­ro nykš­tu­ki­nį avi­nu­ką. Vei­sė­jos pra­šė­me pa­ta­ri­mų, kaip iš­si­rink­ti la­biau­siai tin­kan­tį švel­nia­kai­lį? De­šimt veis­lių triu­šius au­gi­nan­ti mo­te­ris re­ko­men­da­vo la­bai at­sa­kin­gai rink­tis gy­vū­nė­lius, ku­riems teks vie­na erd­ve da­lin­tis su žmo­nė­mis, ypač ma­žy­liais. Ge­riau­sia leis­ti pa­čiam triu­šiu­kui iš­si­rink­ti šei­mi­nin­ką, kad jis jaus­tų­si pui­kiai. Jei žmo­gus gy­vū­nė­liui pa­tin­ka, šis pats pri­ei­na, pri­sig­lau­džia, pra­šo­si bū­ti glos­to­mas. Jei jo kva­pas ne­pa­tin­ka, triu­šis skuo­džia kuo to­liau. Pa­te­lės dau­giau bė­dų pri­da­ro, ati­tin­ka­mais gy­ve­ni­mo mo­men­tais, pra­si­dė­jus ru­jai kui­čia­si, vis­ką grau­žia. Pa­ti­nė­liai bū­na ra­mes­ni.

„Kol vai­kai ma­ži, vie­nų jų prie įsi­gy­to triu­šiu­ko ne­ga­li­ma pa­lik­ti. Rei­kia, kad gre­ta vi­suo­met bū­tų su­au­gęs žmo­gus, iš­aiš­kin­tų, kas ga­li­ma ir kaip elg­tis su gy­vū­nė­liu ne­ga­li­ma. Triu­šiai ne­mėgs­ta stai­gių ju­de­sių, tam­py­mo.

Ma­nęs triu­šiai lau­kia su­grįž­tan­čios, ati­da­rius du­ris at­strik­si pa­si­tik­ti. Nors triu­šiai gy­ve­na apie 5–8 me­tus, ma­nie­ji yra su­lau­kę ir 12-os. Re­ko­men­duo­čiau pa­sig­ro­žė­ti ne tik Ma­da­gas­ka­ro nykš­tu­ki­niais avi­nu­kais, bet ir ma­no au­gi­na­mais oran­ži­niais Rek­sais, ku­rių kai­liu­kas trum­pap­lau­kis, tar­si nu­kirp­tas“, – kal­bė­jo vei­sė­ja Rū­ta.

Gy­vū­nų au­gin­to­jai no­riai ro­dė ir pa­sa­ko­jo pa­ro­dos lan­ky­to­jams įdo­mių da­ly­kų apie vie­ną ar ki­tą veis­lę, su­tei­kė nau­din­gos in­for­ma­ci­jos.

Ed­mun­das Rei­me­rys, vie­nas iš veis­li­nių triu­šių, ba­lan­džių ir paukš­čių pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­rių:

„Pir­mą ka­rtą Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je su­reng­ta to­kio po­bū­džio veis­li­nių gy­vū­nų pa­ro­da li­ko­me pa­ten­kin­ti. Sa­vo au­gin­ti­nus de­monst­ra­vo per 20 au­gin­to­jų, su­lau­kė­me daugiau kaip 3 tūks­tan­čių lan­ky­to­jų. Jų at­si­lie­pi­mai ge­ri, iš­sa­ky­tas pa­gei­da­vi­mas – į ki­tas pa­ro­das, o jas pla­nuo­ja­me or­ga­ni­zuo­ti kas an­tri me­tai, dau­giau kvies­ti paukš­ti­nin­kų. Vy­lė­mės ak­ty­ves­nės pre­ky­bos, bet to sie­kę vei­sė­jai su­lau­kė pir­kė­jų, aš taip pat par­da­viau ke­le­tą veis­li­nių triu­šių.

Pa­ro­do­je bu­vo ir ne­pla­nuo­tų rū­pes­čių: ruo­šian­tis ati­da­ry­mui, iš nar­vo iš­skri­do klai­pė­die­čio ba­lan­dis ir įsi­tai­sė pa­lu­bė­je ant lem­pos. Jį pa­gau­ti pa­vy­ko tik ant­ra­jai pa­ro­dos die­nai bai­gian­tis. Už­ge­si­nus švie­sas, ba­lan­dis pats nu­si­lei­do že­myn.

Dė­ko­ja­me Aly­taus jau­ni­mo cen­tro ben­druo­me­nei už ge­ra­no­riš­ku­mą.“