„Nuo­sta­bus jaus­mas sa­vo gė­ly­ne tu­rė­ti tiek daug bran­gių ir gra­žių pri­mi­ni­mų apie tuos, ku­rie pa­do­va­no­jo man da­le­lę sa­vo šir­dies – spal­vo­tą ir gy­vą pri­si­mi­ni­mą – gė­lę” (5)

Renata Degutienė
Gė­lės ne­re­tai mums pa­sa­ko daug dau­giau nei tūks­tan­čiai žo­džių. Gam­ti­nin­kai tei­gia, kad kiek­vie­na gė­lė iš­si­ski­ria sa­vo sim­bo­li­ka, sklei­džia sa­vi­tas emo­ci­jas bei tu­ri kon­kre­čią ži­nu­tę mums. Gė­lės il­gam su­tei­kia ge­rą nuo­tai­ką, tar­si pa­ky­lė­ja, su­ku­ria jau­ku­mą, su­ma­ži­na stre­są. Se­no­vės In­di­jos moks­le ajur­ve­do­je yra mo­ky­mas apie gy­dy­mą gė­lė­mis, ku­ris pa­de­da pa­jus­ti gy­ve­ni­mo pil­nat­vę, jo gro­žį. Aly­taus kraš­to žmo­nės nuo se­no puo­se­lė­ja gė­ly­nus. Pa­si­žval­gius po in­di­vi­du­a­lių na­mų val­das, dau­gia­bu­čių kie­mus, re­tą vie­te­lę ra­si be gė­lės ar de­ko­ra­ty­vi­nio krū­me­lio. O so­dų ben­dri­jų skly­pe­liai tie­siog pleš­ka žie­dais. Aly­tiš­kės Re­na­tos De­gu­tie­nės gė­ly­nai nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki vė­laus ru­de­nio – įvai­rias­pal­viuo­se žie­duo­se. Gė­lių au­gin­to­ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Šian­dien Jū­sų po­mė­gį gė­lėms jau ga­li­ma pa­va­din­ti bran­džiu. Ka­da au­ga­lus jau ėmė­te pa­ste­bė­ti?

– Skam­ba la­bai iš­kil­min­gai. Ne­si­jau­čiu esan­ti bran­di gė­lių my­lė­to­ja. Man rei­kia dar daug mo­ky­tis apie jų prie­žiū­rą, jų po­mė­gius ir slap­tus no­rus, ku­riuos iš­pil­džius, gė­lės at­si­dė­ko­ja žie­dų gau­sa.

Au­ga­lų gro­žį pa­ste­bė­ti ėmiau, kai gi­mė ma­no duk­ra Ug­nė. Jai ūg­te­lė­jus, pra­dė­jau ro­dy­ti vi­sus au­ga­lus, pa­sa­ko­ti apie juos: kur la­pai, kur žie­dai, kur ko­kie pa­va­di­ni­mai.

Taip ne­ju­čia ir aš ati­džiau įsi­žiū­rė­jau ir įsi­trau­kiau į my­lė­to­jų gre­tas. Vė­liau mū­sų šei­mai įsi­gi­jus so­dą, pa­no­rau tu­rė­ti kiek įma­no­ma dau­giau au­ga­lų.

– Tur­būt la­biau mėgs­ta­te dau­gia­me­tes gė­les?

Taip, man la­biau­siai pa­tin­ka dau­gia­me­tės gė­lės. Kai vie­nais me­tais jas pa­so­di­ni, ki­tais me­tais po žie­mos su jo­mis su­si­tin­ki jau kaip su se­no­mis pa­žįs­ta­mo­mis.

Be to, kai vien­me­tės nu­žy­di ir nu­vys­ta, ten­ka rau­ti nu­vy­tu­sį krū­me­lį, tuo­met skau­da šir­dį. Ži­no­ma, dėl tam tik­rų vien­me­čių gė­lių gro­žio vis tiek jas au­gi­nu. Prieš iš­rau­da­ma, vi­sa­da min­ty­se pa­dė­ko­ju už man su­teik­tą gro­žį ir pa­lai­mą.

Ko­kios gė­lės da­bar žy­di Jū­sų gė­ly­ne? Ar ne­ki­lo min­čių vi­sas tu­ri­mas su­skai­čiuo­ti?

– Šiuo me­tu ne­nu­sa­ko­mo gro­žio pum­pu­rais džiu­gi­na tul­pės, nar­ci­zai, rak­ta­žo­lės, spri­gės. Pum­pu­rus krau­na ir ruo­šia­si žy­dė­ti ma­žie­ji bi­jū­nai. La­bai lau­kiu vis dar be­si­ruo­šian­čios žy­dė­ti gra­žuo­lės mag­no­li­jos.

Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau dėl kie­kio. Da­bar, kai pa­klau­sė­te, grei­tai per­bė­gau min­ti­mis. Tu­riu tik virš 20 rū­šių. Ži­no­ma, pa­vyz­džiui, vilk­dal­gių skir­tin­gų spal­vų yra ge­ro­kai per 10.

– Te­ko gir­dė­ti sa­kant, kad gė­lė yra gė­lė, tai yra tik emo­ci­ja. Ar tai nė­ra kaž­kas dau­giau? Tu­ri­te gė­lę nu­my­lė­ti­nę?

– Ma­no su­pra­ti­mu, gė­lė nė­ra tik gė­lė. Tai gam­tos ste­buk­las. Jei­gu ati­džiau įsi­žiū­ri į gė­les, pa­ma­tai, ko­kio ne­su­vo­kia­mo kruopš­tu­mo ir ati­du­mo de­ta­lėms meist­ras jas kū­rė. Kiek fak­tū­rų, spal­vų, at­spal­vių ir for­mų!

Ma­no nu­my­lė­ti­niai yra vilk­dal­giai – juos, kaip do­va­ną, ga­vau iš sa­vo bran­gios bi­čiu­lės Gi­ta­nos Sur­do­kie­nės. Vilk­dal­giai ma­no kuk­lia­me gė­ly­ne už­ima iš­ti­są lys­vę. Jie – ma­no gė­ly­no ka­ra­liai ir ka­ra­liu­kai. Pa­ti­kė­ki­te, jie tik­rai ver­ti šio ti­tu­lo. Dar la­bai my­liu vėd­ry­nus.

– Ko­kiais ke­liais jos į Jū­sų gė­ly­ną at­ke­liau­ja: per­ka­te, kei­čia­tės, su­lau­kia­te do­va­nų?

– Be­veik vi­sos gė­lės į ma­no pra­de­dan­čio­sios gė­ly­ną at­ke­lia­vo kaip do­va­nos ge­ra­šir­džių žmo­nių, ku­rie pa­no­ro pa­si­da­ly­ti su ma­ni­mi ke­re­liu, svo­gū­nė­liu ar krū­me­liu.

Da­bar, kiek­vie­ną kar­tą pa­žvel­gus į gė­les, šir­dį už­lie­ja ši­lu­mos ban­ga, ir tai ne tik dėl jų gro­žio. Be­veik kiek­vie­na gė­lė tu­ri sa­vo ypa­tin­gą is­to­ri­ją. Dau­ge­lis jų yra do­va­no­tos, to­dėl, ma­ty­da­ma kiek­vie­ną iš jų, pri­si­me­nu tuos ypa­tin­gus žmo­nes, ku­rie jo­mis pa­si­da­li­jo su ma­ni­mi.

Nuo­sta­bus jaus­mas sa­vo gė­ly­ne tu­rė­ti tiek daug bran­gių ir gra­žių pri­mi­ni­mų apie tuos, ku­rie pa­do­va­no­jo man da­le­lę sa­vo šir­dies – spal­vo­tą ir gy­vą pri­si­mi­ni­mą – gė­lę. Pri­si­mi­ni­mą, ku­riuo aš mie­lai rū­pi­nuo­si.

O kai rū­pi­nuo­si, min­ti­mis siun­čiu šil­čiau­sius lin­kė­ji­mus prieš tai bu­vu­siems šių ne­pa­pras­tų dai­ge­lių šei­mi­nin­kams. Tai­gi, man ma­no gė­ly­no gė­lės yra tik­rai ypa­tin­gos.

Daž­niau­siai per­ku vien­me­tes gė­les, kad jos puoš­tų tuos plo­tus, ša­lia ku­rių žie­mai sa­vo jė­gas kau­pia per­žy­dė­ju­sios dau­gia­me­tės gy­ven­to­jos. Daug gė­lių dai­ge­lių gau­nu do­va­nų iš sa­vo bi­čiu­lių.

– Ar daž­nai gau­na­te gė­lių? La­biau ver­ti­na­te flo­ris­tų su­kur­tas kom­po­zi­ci­jas ar pa­pras­čiau­sią puokš­tę, be jo­kių prie­dų, ku­rie kar­tais pa­skan­di­na pa­ties žie­do gro­žį?

– Ga­liu sa­ky­ti, jog gė­lių gau­nu ne taip daž­nai, bet aš dėl to ne­liū­džiu – juk tu­riu ne­ma­žą pul­ke­lį gra­žių gal­ve­lių sa­vo so­de. Be to, skin­tas žie­das grei­tai žūs­ta, to­dėl ne­iš­ven­gia­mai ga­lų ga­le bū­na šiek tiek liūd­na.

Aš ver­ti­nu bet ku­rį gau­tą žie­dą – juk la­biau­siai to­kiais at­ve­jais su­šil­do ke­ti­ni­mai pra­džiu­gin­ti žmo­gų. Sū­naus Si­mo pa­ke­liui iš mo­kyk­los nu­skin­tas pie­nės žie­das sa­vo ši­lu­ma ir ver­te nie­kuo ne­nu­si­lei­džia flo­ris­tų su­kur­tai bran­giai puokš­tei. Svar­biau­sia šil­ti ke­ti­ni­mai ir dė­me­sys.

– Gė­lių ma­dų vai­ko­tės? Lin­ku­si vis per­so­din­ti gė­les ar iš kar­to nau­ja­jai ran­da­te vie­tą?

– Tie­są sa­kant, net ne­ži­nau, ko­kios yra gė­lių ma­dos. Esu ma­čiu­si daug lai­dų apie tai, kaip pa­sau­ly­je puo­se­lė­ja­mi tam tik­rų sti­lių gė­ly­nai, ku­rių gro­žį ir iš­skir­ti­nu­mą pa­brė­žia vie­no­kios ar ki­to­kios gė­lės. De­ja, tai ne man.

Nie­ko apie tai ne­iš­ma­nau. Esu pa­pras­ta mė­gė­ja. Ne­žiū­rint to, lai­kan­tis ma­dų ar tam tik­rų sti­lių, tik­riau­siai tu­rė­čiau at­si­sa­ky­ti vie­nų ar ki­tų gė­lių, ku­rios ne­va ne­tik­tų tam sti­liui. To tik­rai ne­no­riu.

Ma­no gė­ly­ne vi­sos gra­žuo­lės au­ga kaip dar­ni šei­ma. Į šią šei­mą pri­ima­mos vi­sos, ku­rios tik at­ke­liau­ja. Kiek­vie­na ran­da sa­vo vie­tą. Jos vi­sos man la­bai bran­gios.

Sten­giuo­si, kad gė­lė ne­bū­tų už­gož­ta ki­tos, kad jai bū­tų ge­ra, sma­gu ir pa­to­gu pas ma­ne aug­ti. Kar­tais su­si­lau­kiu drau­gų klau­si­mų, kur ten pas ma­ne tiek vis­ko tel­pa.

Pa­slap­tis pa­pras­ta – gė­les so­di­nu taip, kad vie­nai per­žy­dė­jus, ša­lia jos sa­vo gro­žį ga­lė­tų pa­de­monst­ruo­ti ki­ta. Kol vie­na dar net ne­su­la­po­ju­si, ki­ta jau bai­gia žy­dė­ti.

Daž­niau­siai per­so­di­nu tais at­ve­jais, kai at­si­ran­da nau­jų (ūg­liu­kų, svo­gū­niu­kų), ki­taip sa­kant, gė­lių vai­ku­čių. Tuo­met ap­si­žval­gau, ku­rio­je vie­to­je jie ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti, ir per­so­di­nu jau­nuo­lius į ki­tą vie­tą.

Ži­no­ma, jau­nuo­liai daž­nai iš­ke­liau­ja džiu­gin­ti ki­tų šir­džių, to­kių pat my­lė­to­jų kaip aš.

– Dėl mei­lės gė­lėms dar­žo­vių lys­vių dar ne­at­si­sa­ko­te?

– Ko ne­pa­da­ry­si iš mei­lės. Tik­ra tie­sa, per ke­le­tą pas­ta­rų­jų me­tų dar­žo­vių lys­vė žen­kliai su­ma­žė­jo. Net su­si­mąs­čiau.

Tik­rai, gė­lių ka­ra­li­ja už­ima daug dau­giau vie­tos ne­gu dar­žo­vių ūkis.

– Kaip ver­ti­na­te lau­kų gė­les? Mėgs­ta­te pa­si­merk­ti jų puokš­tę?

– Lau­kų gė­lės yra ver­tos ypa­tin­gos mū­sų pa­gar­bos. Jos ke­lią sa­vo dai­ge­liams pra­si­ski­na net ir pro as­fal­tą. Nie­kas joms ne­pa­de­da, ne­sau­go nuo šal­nų, ken­kė­jų, ne­pu­re­na joms dir­vos, pa­pil­do­mai ne­mai­ti­na nau­din­gais mik­ro­ele­men­tais.

Ma­no nuo­mo­ne, lau­kų gė­lės nu­si­pel­no at­ski­ro pa­gy­ri­mo. Jos yra ypa­tin­gai stip­rios ir at­kak­lios. Žmo­gus ga­lė­tų daug ko iš jų pa­si­mo­ky­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, jos yra mū­sų gė­ly­nuo­se au­gan­čių gė­lių pro­tė­viai.

Juk žmo­gus su­kul­tū­ri­no, su­kryž­mi­no ir iš­ve­dė le­pes­nes ir dau­giau prie­žiū­ros rei­ka­lau­jan­čias gė­lių veis­les bū­tent iš lau­ko gė­lių.

Kai pa­vyks­ta pa­pul­ti tin­ka­mo­je vie­to­je, mėgs­tu pri­sis­kin­ti lu­bi­nų – tik­rai įspū­din­gos gė­lės. La­bai ža­vi ug­nin­go­sios lau­ko aguo­nos, mė­ly­na­kės ru­gia­gė­lės, gel­to­nos pie­nių ir rap­sų jū­ros, ra­mu­nė­lės, do­bi­lai.

– Vais­tin­gų­jų au­ga­lų lys­vę tu­ri­te?

– Ne, vais­tin­gų­jų au­ga­lų lys­vės ne­tu­riu. Iš vais­tin­gų­jų au­ga­lų au­ga tik ša­la­vi­jas. Vais­ti­nė­mis gam­tos gė­ry­bė­mis mū­sų šei­mą ap­rū­pi­na ma­no ma­ma Al­do­na.

Per va­sa­rą ji žo­liau­ja, pri­džio­vi­na ir pa­si­da­li­ja su mu­mis. Taip pat gau­na­me vais­ta­žo­lių do­va­nų iš vy­ro ma­mos Vi­dos ir mo­čiu­tės Onu­tės.

– Kam­ba­ri­nių gė­lių ir­gi ne­sto­ko­ja­te? Kaip ver­ti­na­te tuos na­mų ir jų kie­mų erd­ves, ku­rio­se vi­siš­kai nė­ra gė­lių?

– De­ja, kam­ba­ri­nių au­ga­lų tu­riu ne­daug. Šei­mo­je yra aler­giš­kų žmo­gu­čių, to­dėl kam­ba­ry­je tu­riu tik ke­le­tą. Taip pat tu­ri­me iš­dy­kė­lį ka­ti­ną Spo­tį, ku­ris mėgs­ta žais­ti de­tek­ty­vą ir vi­suo­met sten­gia­si iš­si­aiš­kin­ti, kas yra gė­lių va­zo­no ar va­zos dug­ne.

Šiuo me­tu džiau­giuo­si kuk­lia kam­ba­ri­nių au­ga­lų drau­gi­ja: ža­lio­mis ali­jo­šių laz­de­lė­mis (tu­ri šiek tiek spyg­liu­kų, to­dėl šei­mos de­tek­ty­vas jų ven­gia), bon­su, va­di­na­muo­ju šei­mos me­džiu, ke­le­tu kak­tu­sų. Duk­ra au­gi­na kak­tu­są var­du Si­gis Raukš­lė.

Ma­no su­pra­ti­mu, na­mai, ku­riuo­se nė­ra au­ga­lų, pa­na­šūs į be­to­ni­nes džiun­gles. Gė­lės ir ki­ti au­ga­lai be­to­ną ga­li tiek vi­zu­a­liai, tiek fi­ziš­kai su­šil­dy­ti.

Dėl au­ga­lų oras pa­si­da­ro šva­res­nis. To­dėl sun­ku su­pras­ti tuos žmo­nes, ku­rie ne­tu­ri au­ga­lų na­muo­se. Na, bet pa­sau­lis mar­gas, yra vi­so­kių žmo­nių. Tik­riau­siai tie, ku­rių na­muo­se vi­siš­kai nė­ra gė­lių, tu­ri tam sa­vų prie­žas­čių.

Aš as­me­niš­kai pri­klau­sau tai gru­pe­lei, ku­ri, jei­gu ne­tu­rė­tų pro­fe­sio­na­laus de­tek­ty­vo na­muo­se, pri­sis­ta­ty­tų pil­nas pa­lan­ges gė­lių.

Ar ga­li­te sa­ky­ti, kad lai­kas, pra­leis­tas su šei­ma gam­to­je, yra pra­smin­giau­sias lai­kas?

– Taip, tik­ra tie­sa. Ap­skri­tai, ma­no su­pra­ti­mu, lai­kas, pra­leis­tas su šei­ma, yra pats pra­smin­giau­sias žmo­gaus gy­ve­ni­me. O jei­gu dar ir gam­to­je, kai vi­si at­si­pa­lai­da­vę, mė­gau­ja­si gam­tos spal­vo­mis, kva­pais, paukš­čių kon­cer­tais, ga­li­ma sa­ky­ti – to­bu­las de­ri­nys.

Gam­tos prie­globs­tis su­tei­kia ga­li­my­bę am­ži­nai sku­ban­čiam mies­to žmo­gui su­sto­ti, ap­si­žval­gy­ti, pa­si­gė­rė­ti gam­tos tei­kia­mais ste­buk­lais, įkvėp­ti gry­no oro pil­nais plau­čiais, įsi­klau­sy­ti ir iš­girs­ti sa­ve pa­tį.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Joooooo..... Žmogus gėlyne su mašina palei Alytų ištūnojo parą be 7 valandų. Jazminų "gatvė" , Miklusėnai. Grikių laukas. Aplink - Geltonų žiedų jūra. Molio tešlą. Įklimpęs 1:00 maždaug po šeštadienio baltas automobilius. Ant kalno. Šalia namukas. Taip ir nesulaukė 112 pagalbos. Nuo 00:30 gal iki 18:00 gal. Kol pats surado pažįstamą iš vairavimo kursų. Taip ir būtų likęs dar ir dar nakčiai. Visi policijos rekomenduotieji "teaukėjai" arba neatsakė į skambutį, arba atsisakė atvažiuoti. Tokie tad pagalbininkai 112. Gal kažką keiskime !? Teko su Bolt nuvažiuoti namo, pasiimti užrašų knygutę ir... Prisiminti šaunų pažįstamą. Jau antrą kartą išvertė iš bėdų. Irgi turi 4x4 Nissan džipuką. Nuėjo nxer visi tie 4x4 klubai, "skubi pagalba kelyje" ir t.t. Ilgam tos gėlės.... Vaizdas tai nuostabus, kai skęsti mÕlyj. Ačiū jam jau 2ą kartą. 112 "skubi" pagalba. Katę su trim gaisrinės sUgeba traukti iš medžio. Dar asmeninė kažkurių policininkų pagalba tel. Numeriais pasireiškė, bet ne 112. Ačiū ir jiems. Naktinis skambutis tai išvis privertė nebevargti ir išsimiegoti. "Nieko negalima, mes ne prie ko" mžd, paryčiais jau kitą pamainą buvo prie 112 tlf. Deja... 18 val molyje

    Komentaras

    Renata - gėrio, grožio puoselėtoja ir nešėja. Ji gėlės žiedu, mielu, šiltu žodžiu, subtiliais straipsniais malonina žmones, sušildo jų sielas. Ačiū jai už gydomąją gėlių terapiją.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.