Nuo „nukryžiavotos“ katės iki degtinės prekybos

Šventųjų „stovylos“ ir „nukryžiavota“ katė

Viskas prasidėjo 1924 metų pradžioje, kai  „Lietuvos ūkininke“ pasirodė žinutė, jog Nemunaityje „yra vieno lietuvio krautuvė, kurioje pardavinėjamos šventųjų stovylos. Žmonės nusipirkę tų stovylų nešėsi pas kleboną šventinti, bet pastarasis atsisakė, girdi, tos stovylos pirktos pas bedievį krautuvininką ir todėl netinkamos. Žmonės, kurie pirko tas stovylas pradėjo nešti jas krutuvininkui atgal. Krautuvininkas kai kuriems pinigus grąžino, o kai kurie žmonės, kuriems pinigų negrąžino, stovylas primetė. Dabar krautuvininkas skelbia, kad tie, kurie paliko stovylas ir pinigus, ateitų atsiimti arba stovylas, arba už juos pinigus.“ 

„Lietuvos žiniose“ išspausdintas nemažas šūsnis įvairiausių žinių ir nutikimų Nemunaityje. Jų autorius pasivadino Pastumdėliu. Tarp įdomybių buvo rašoma, kad „Nemunaičio Valsčiaus sekretorius Leskevičius buvo geras draugas klebono F. Baltuškos. Jis pas kun. B. brolį per vestuves ant sienos „nukryžiavojo“ katę. Eina tardymas sulig 74 str. B. K.“ Taip pat paminėta, jog „1920 m. Nemunaičio klebonas Baltuška su ašaromis keikė degtinę ir tuos, kas ją geria. Šiemet gi Blaivybės name, kur gyvena davatkos, įtaisyta degtinės pardavinėjimas, ir kunigas Baltuška, stovėdamas prie baro, džiaugdamasis giria pirkėjams valstybinę degtinę.“

Kam kalbėtis, jeigu galima viešai susirašinėti

Vietoje to, kad du suaugę kultūringi žmonės – kunigas ir krautuvininkas (vėliau paaiškėjo, jog jis ir buvo tas Pastumdėlis), būtų susėdę, išsibarę, išplūdę, vienas kitam viską išsakę, galų gale apsibrėžę įtakas ir paspaudę rankas išsiskirstę – kiekvienas nutarė viešai prieš visą Lietuvą „išskalbti“ vienas kito apatinius.

Kunigo atsako ilgai laukti nereikėjo. „Lietuvos žinių“ redakcija gavo jo laišką: „buvo patalpinta Pastumdėlio korespondencija iš Nemunaičio. Aš buvau melagingai šmeižiamas, būk draugaująs, kaipo kunigas, su tokiais žmonėmis, kurie ant sienų „kryžiavoja“ kates ir būk aš patariu žmonėms degtinę gerti. Tas viskas yra grynas Pastumdėlio prasimanymas, nes aš su Leskevičium jokios draugystės nevedžiau. Dėl patarimo degtinę gerti turiu pažymėti, kad aš niekuomet to nedariau.“ 

Tai perskaitęs krautuvininkas pasismailino plunksną, gerai pamirkė rašale ir pasiėmęs popieriaus lapą pasileido per miestelį ieškoti, kas pasirašytų, jog „tvirtinam, kad matėm, kaip kun. Baltuška pardavinėjo degtinę, ir kvietė visus piliečius, kad pas jį pirktų.“ Rado. Keli suraitė savo pavardes po „pirkę šnapso“. Kad viskas skambėtų įtikinamai – vėl buvo prisiminta katė: „sako nebuvęs Leskevičiaus draugu. Kun. Baltuškai dabar sarmata savo draugo, nes jis areštuotas.“

Kalčiausios liko katės

Po šio parašymo kunigas pakeitė taktiką ir atsaką parašė ne į „Lietuvos žinias“, o į Lietuvos darbo federacijos savaitinį laikraštį „Darbininkas“: „netiesa, kad aš Nemunaičio valsčiaus sekr. Leskevičiaus buvau draugas. Žodžiai, „nukryžiavojo katę“, rodo, jog aš jokiu būdu negalėjau būti Leskevičiaus draugu.“ Ir pridūrė, jog krautuvininkas „tai tikrai buvo dideliu draugu sekr. Leskevičiaus, tik paskui ėmė ir susipyko ir pradėjo kaip katės tarpu savęs peštis.“ 

Tai perskaitę daugelis ironiškai sakė, jog čia kalčiausios katės. Tačiau viso konflikto esmė buvo prekyba ir ne tik degtine: „Nemunaičio „Blaivybės“ skyrius, su tikslu susiaurinimo girtuoklystės ir apgynimo piliečių nuo išnaudojimo ir plėšimo už degtinę, įsteigė monopolį bendrovės krautuvėje. Aš kaipo narys „Blaivybės“ skyriaus valdybos esu kviečiamas duoti patarimus monopolio dalyke.“ O štai krautuvininkas „laikydamas krautuvę, biauriai išnaudoja piliečius, daug brangiau imdamas už savo prekes. Žmonės, kuriems jis girdavo savo prekes ir brangiau imdavo; supratę tai, neina pirkti pas jį, bet eina bendrovės krautuvėn. Už tai ir manim jis baisiai pyksta ir šmeižia mane „Lietuvos žiniose“. Melavo, meluoja ir meluos visados, jei tik nesurimtės.“ Dar pridūrė, jog nesugyvenamas žmogus tas krautuvininkas.

(Gali kilti klausimas, kas gi buvo tas degtinės monopolis, apie tai kitose „Miesto pasakojimų“ istorijose.) 

Krautuvininkas po kunigo išsakytos nuomonės „pasispjaudė“ pagieža „Lietuvos žiniose“. Tačiau kunigas F. Baltuška (pačiam nutarus ar kam patarus) daugiau nesivėlė į viešą apsižodžiavimą ir viskas nurimo.

Birutė MALAŠKEVIČIŪTĖ
Muziejininkė