Nu­ti­lus ju­bi­lie­jaus šur­mu­liui, idė­jų ir pla­nų ne­sto­ko­jan­tis Al­bi­nas Rau­lič­kis pla­nuo­ja iš­leis­ti au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą (0)

Albinas ir Zofija Rauličkiai ateinančiais metais švęs bendro supratimo, vienas kito palaikymo keturiasdešimtmetį.
Albinas ir Zofija Rauličkiai ateinančiais metais švęs bendro supratimo, vienas kito palaikymo keturiasdešimtmetį.
Il­ga­me­tis Aly­taus ko­le­gi­jos ma­te­ma­ti­kos dės­ty­to­jas, Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ na­rys Al­bi­nas Rau­lič­kis šven­čia gar­bin­gą 90-me­čio ju­bi­lie­jų. Ju­bi­lia­tą kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ger­bia­mas Al­bi­nai, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na­te? Kai Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui su­ka­ko de­vy­nias­de­šimt, jis žur­na­lis­tams kal­bė­jo: „Tur­būt ne skai­čiuo­se rei­ka­las yra, bet kaip tu tą gy­ve­ni­mą pra­gy­ve­nai – ar lai­mė­ji­mai, ar pra­lai­mė­ji­mai pa­tei­si­na ta­vo vil­tis ir ar ta ver­ty­bė, ku­rią tu gy­ven­da­mas tu­rė­jai prieš akis, bu­vo įgy­ven­din­ta, ar ne.“ Pri­tar­tu­mė­te ar ne to­kiai min­čiai?

– Pri­ta­riu Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus min­čiai. Nors jau­nys­tė­je bu­vo sun­kios gy­ve­ni­mo są­ly­gos, bu­vau ko­vo­to­jas. Tu­rė­jau tiks­lą ir jo sie­kiau.

Mė­gau gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą, tiks­liuo­sius da­ly­kus ir spor­tą. Dė­kin­gas mo­ti­nai, ku­ri, sun­kiai dirb­da­ma, au­gin­da­ma du sū­nus, lei­do mus mo­ky­tis. Bai­gia­mo­jo­je kla­sė­je ke­le­tą mė­ne­sių dir­bau ir pa­mo­ko­se bū­da­vau kaip sve­čias, bet iš­tvė­riau, ne­at­si­li­kau, la­bai ge­rais pa­žy­miais iš­lai­kiau eg­za­mi­nus. Už­si­spy­ri­mo ir ryž­to pa­stan­go­mis me­tais anks­čiau pa­vy­ko iš­trūk­ti iš so­vie­ti­nės ar­mi­jos. Dirb­da­mas mo­ky­to­ju Šeš­to­kų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ne­aki­vaiz­di­niu bū­du bai­giau Vil­niaus Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, įgi­jau ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę. Iš 150 įsto­ju­sių­jų moks­lus bai­gė­me vos pen­kie­se.

– Ko­kių ne­ti­kė­čiau­sių svei­ki­ni­mų ju­bi­lie­jų pro­go­mis esa­te su­lau­kęs?

– Di­džiau­sia staig­me­na – ma­no pir­mų­jų auk­lė­ti­nių pa­svei­ki­ni­mas 80-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga. Po 56 me­tų ne­si­ma­ty­mo at­vy­ko į Aly­tų su gė­lė­mis ir pa­kvie­tė į res­to­ra­ną. Pa­do­va­no­ta vin­je­tė su jų mo­kyk­li­nė­mis nuo­trau­ko­mis pui­kuo­ja­si ma­no dar­bo kam­ba­ry­je. Su bu­vu­siu auk­lė­ti­niu Si­gi­tu Ker­šu­liu pa­lai­kau nuo­la­ti­nį ry­šį.

 

– Pri­si­min­ki­me dar­bin­guo­sius me­tus, dės­ty­to­jo erą. Stu­den­tų bu­vo­te my­li­mas ir ger­bia­mas, gir­di­si jų gra­žūs at­si­lie­pi­mai. Gal ne­bu­vo­te griež­tas? Ar dar vis su­lau­kia­te jų skam­bu­čių, svei­ki­ni­mų?

– Aly­taus po­li­tech­ni­ku­me iš­dir­bau 47 me­tus. Į gy­ve­ni­mą iš­lei­dau apie 300 auk­lė­ti­nių. Su skir­tin­go­mis gru­pė­mis ren­gė­me ne vie­ną eks­kur­si­ją, įsi­min­ti­niau­sios – į Sankt Pe­ter­bur­gą ir Ta­li­ną. Iki šiol ben­drau­ja­me su 1968 me­tų ab­sol­ven­tais, ku­rių se­niū­nas bu­vo Vy­tau­tas Ko­les­ni­ko­vas, o kur­so or­ga­ni­za­to­rė Liu­da Vich­ro­vai­tė-Ja­sio­nie­nė. Su­si­tin­ka­me kas pen­ke­rius me­tus. Įsi­min­ti­ni su­si­ti­ki­mai vy­ko Pa­ne­vė­žy­je, Aly­tu­je, Laz­di­jų bei Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­nų kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se. Liū­de­sy­je su ab­sol­ven­tais pa­ly­dė­jo­me sig­na­ta­rą V.Ko­les­ni­ko­vą į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę.

Tu­ris­ti­niuo­se są­skry­džiuo­se iš­ko­vo­ta daug pri­zi­nių vie­tų. Štai pos­me­lis iš tu­ris­ti­nės dai­nos, lai­mė­ju­sios kon­kur­są: „Sau­lė švie­čia dan­gu­je aukš­tai,/ šyp­sos pir­mo PĮ­EĮ vei­dai./ Jau pu­še­lės mums iš to­lo mo­ja/ ir pa­ma­tėm Du­sią to­lu­mo­je“.

Su­lau­kiu skam­bu­čių, šven­ti­nių pa­svei­ki­ni­mų iš įvai­rių gru­pių ab­sol­ven­tų. Šil­ti san­ty­kiai iš­li­ko su Ro­ma­nu Krav­čen­ko, Sau­liaus Ri­dziaus­ko, Al­gio Ka­man­daus­ko šei­mo­mis.

 

– Ka­da į Jū­sų gy­ve­ni­mą įsi­py­nė po­ezi­ja?

– Vi­sa­da mė­gau dai­nas, po­ezi­ją. Tu­riu su­rin­kęs ke­lis šim­tus dai­nų teks­tų. Pir­mas ei­lė­raš­tis pa­ra­šy­tas jau dir­bant mo­kyk­lo­je, 1951 me­tais. Tais lai­kais grės­min­gos ei­lu­tės bu­vo jau to­kios: „Ar su­lauk­sim mes švie­sių die­nų,/Ar skriaus per am­žius mus vi­si?“

Ei­liuo­tus svei­ki­ni­mus šei­mos na­riams, gi­mi­nai­čiams, drau­gams, auk­lė­ti­niams pra­dė­jau ra­šy­ti jau gy­ven­da­mas Aly­tu­je. Iš So­čio ku­ror­to ket­ve­rių me­tų duk­rai siun­čiau ei­liuo­tus at­vi­ru­kus. Laiš­kuo­se iš ar­mi­jos įdė­da­vau po po­sme­lį po­ezi­jos. Juo­se bu­vo sa­vo kraš­to il­ge­sys, no­ras grei­čiau su­grįž­ti, sva­jo­nės apie mei­lę ir lai­min­gas die­nas Lie­tu­vo­je.

2003 me­tais su ko­le­ga An­ta­nu Mon­ke­liū­nu Aly­taus ko­le­gi­jo­je or­ga­ni­za­vo­me au­to­ri­nę po­ezi­jos po­pie­tę „Kai šir­dis pra­by­la“. Skam­bė­jo ma­no po­ezi­jos pos­mai ir A. Mon­ke­liū­no su­kur­tos me­lo­di­jos ma­no ei­lėms.

Taip pra­si­dė­jo kū­ry­bi­nis ke­lias. Už op­ti­miz­mą, ener­gin­gu­mą, drau­giš­ku­mą, ko­le­goms su­kur­tas ei­les man bu­vo su­teik­ta Aly­taus ko­le­gi­jos 2003 me­tų žmo­gaus no­mi­na­ci­ja. Iš­sau­go­jau nuo­tai­kin­gą ko­le­gi­jos va­do­vy­bės – Vy­tau­to Lu­baus­ko ir Da­nu­tės Re­mei­kie­nės pa­lin­kė­ji­mą: „Po­ezi­ja – spar­nuo­ta lai­mės paukš­tė. Tar­nauk, įkvėpk, pa­kelk ir vesk…/ Pa­sau­ly­je tiek daug spar­nų su­tver­ta,/ O tu, Al­bi­nai, jas vi­sas po­ezi­ja pa­versk.“

Ma­no po­ezi­jos klau­sy­to­jai – šei­mos na­riai, ben­dra­dar­biai, drau­gų, ar­ti­mų­jų ir pa­žįs­ta­mų šei­mos, mies­to po­ezi­jos my­lė­to­jai.

 

– Ko­kių dar po­mė­gių tu­ri­te? Gir­dė­jau Jus gra­žiai dai­nuo­jant...

– Mu­zi­ka ma­ne ly­dė­jo vi­są gy­ve­ni­mą. Šeš­to­kuo­se dai­na­vau cho­re, ko­le­gi­jo­je – et­no­gra­fi­nia­me an­sam­bly­je, „Sku­jos“ an­sam­bly­je.

Su A.Mon­ke­liū­nu dai­na­vo­me mū­sų su­kur­tas ir ki­tų au­to­rių dai­nas. Mo­kė­jo­me dau­giau kaip 50 dai­nų. Dė­kin­gas mu­zi­kams Sta­siui Liup­ke­vi­čiui, Jo­nui Šu­kiui, A.Mon­ke­liū­nui, Egi­di­jai Po­cie­nei, Re­gi­nai Za­bi­tie­nei, Ge­no­vai­tei Šva­bie­nei.

 

– Per gy­ve­ni­mą su­kro­vė­te gau­sų veik­lų, įvyk­dy­tų pro­jek­tų, įgy­tų ži­nių krai­tį. Ar yra ko dar ne­spė­jo­te pa­da­ry­ti ir vis dar apie tai pa­sva­jo­ja­te?

– Pla­nuo­ju iš­leis­ti au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą.

 

– Jūs – mies­tie­tis, ar su že­mės ūkiu pa­čiam te­ko su­si­dur­ti?

– Dirb­da­mas Šeš­to­kuo­se ga­vau 15 arų, tai te­ko už­si­im­ti dar­ži­nin­kys­te. Tal­ki­nau ar­ti­mam drau­gui įvai­riuo­se ūki­niuo­se dar­buo­se. Da­bar at­gai­vą jau­čiu mū­sų su­kur­tuose ir žmo­nos Zo­fi­jos bei mar­čios Vil­mos iš­puo­se­lė­tuo­se gė­ly­nuo­se Dzū­ki­jos so­dų ben­dri­jo­je, drau­gų pa­va­din­ta­me „Ra­my­bės slė­niu“. Ra­my­bę sie­lai su­tei­kia gre­ta čiur­le­nan­tis upe­lis, miš­kas. So­do dar­buo­se daž­nai tal­ki­na vai­kai­tis To­mas.

 

– Ką iki šiol ne­šio­ja­tės at­min­ty­je iš jau­nys­tės lai­kų?

– At­min­ty­je iš jau­nys­tės lai­kų iš­li­ko kla­sės, ge­rų drau­gų gau­sus bū­rys, links­mi šo­kiai, va­ka­ro­ji­mai, pir­mo­ji mei­lė. Kar­tu dir­bo­me, bet ji pa­si­sa­kė prieš kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją. Po skun­do at­lei­do iš dar­bo, Li­ki­mas mus ne­gai­les­tin­gai iš­sky­rė.

Ge­ri pri­si­mi­ni­mai iš stu­di­jų lai­kų, nau­jos pa­žin­tys, tu­ri­nin­gos ke­lio­nės, dai­nų šven­tės, iš­vy­kos prie eže­rų.

 

– Tai kiek me­tų su Zo­fi­ja vie­nas ki­tą ve­da­te gy­ve­ni­mo ke­liu? Ypa­tin­gų tra­di­ci­jų šei­mo­je tu­ri­te?

– Gy­ve­ni­mas ne­pa­gai­lė­jo ir džiaugs­mo, ir skaus­mo. Pir­mo­ji san­tuo­ka man pa­do­va­no­jo sū­nų, duk­rą, 3 vai­kai­čius ir 2 pro­vai­kai­čius. Pir­mo­kas pro­vai­kai­tis Kris­tia­nas ste­bi­na mo­ky­to­jus ma­te­ma­ti­niais ga­bu­mais.

Su žmo­na Zo­fi­ja at­ei­nan­čiais me­tais švę­si­me ben­dro gy­ve­ni­mo 40-metį. Tai ben­dro su­pra­ti­mo, vie­nas ki­to pa­lai­ky­mo me­tai.

Tra­di­ci­ja ta­po at­si­svei­ki­ni­mas su se­nai­siais me­tais klau­sant sim­fo­ni­nio or­kest­ro. Links­mi ar­ti­mų­jų ir drau­gų su­si­bū­ri­mai so­de su mu­zi­ka ir dai­no­mis per gim­ta­die­nius.

Kiek­vie­nas ma­no kny­gos pri­sta­ty­mas Aly­taus ko­le­gi­jo­je (dė­kin­gas jos va­do­vy­bei ir ko­le­goms už pa­gal­bą) – tai ir jau­du­lys, ir džiaugs­mas, ma­tant to­kį gau­sų bū­rį žmo­nių. Daug pui­kaus lai­ko pra­leis­ta su li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ ben­dra­min­čiais. Šil­ti Kū­čių va­ka­rai, Ve­ly­kų šven­tės su mar­čia Vil­ma ir anū­ku To­mu.

 

– To­kia ypa­tin­ga pro­ga ju­bi­lie­jaus dė­me­sio ne­iš­veng­si­te, o ko pats sau pa­lin­kė­tu­mė­te gim­ta­die­nio pro­ga?

– Nuo­šir­dūs pa­svei­ki­ni­mai, lin­kė­ji­mai vi­sa­da yra ma­lo­nūs. Ju­bi­lie­jaus pro­ga ti­kiuo­si jų su­lauk­ti. Sau lin­kė­čiau svei­ka­tos, grei­tes­nių ko­jų ir šil­to ži­di­nio na­muo­se.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.