Nutilus jubiliejaus šurmuliui, idėjų ir planų nestokojantis Albinas Rauličkis planuoja išleisti autobiografinę knygą (0)
– Gerbiamas Albinai, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvenate? Kai Prezidentui Valdui Adamkui sukako devyniasdešimt, jis žurnalistams kalbėjo: „Turbūt ne skaičiuose reikalas yra, bet kaip tu tą gyvenimą pragyvenai – ar laimėjimai, ar pralaimėjimai pateisina tavo viltis ir ar ta vertybė, kurią tu gyvendamas turėjai prieš akis, buvo įgyvendinta, ar ne.“ Pritartumėte ar ne tokiai minčiai?
– Pritariu Prezidento Valdo Adamkaus minčiai. Nors jaunystėje buvo sunkios gyvenimo sąlygos, buvau kovotojas. Turėjau tikslą ir jo siekiau.
Mėgau grožinę literatūrą, tiksliuosius dalykus ir sportą. Dėkingas motinai, kuri, sunkiai dirbdama, augindama du sūnus, leido mus mokytis. Baigiamojoje klasėje keletą mėnesių dirbau ir pamokose būdavau kaip svečias, bet ištvėriau, neatsilikau, labai gerais pažymiais išlaikiau egzaminus. Užsispyrimo ir ryžto pastangomis metais anksčiau pavyko ištrūkti iš sovietinės armijos. Dirbdamas mokytoju Šeštokų vidurinėje mokykloje neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus Pedagoginį institutą, įgijau matematikos mokytojo specialybę. Iš 150 įstojusiųjų mokslus baigėme vos penkiese.
– Kokių netikėčiausių sveikinimų jubiliejų progomis esate sulaukęs?
– Didžiausia staigmena – mano pirmųjų auklėtinių pasveikinimas 80-ojo jubiliejaus proga. Po 56 metų nesimatymo atvyko į Alytų su gėlėmis ir pakvietė į restoraną. Padovanota vinjetė su jų mokyklinėmis nuotraukomis puikuojasi mano darbo kambaryje. Su buvusiu auklėtiniu Sigitu Keršuliu palaikau nuolatinį ryšį.
– Prisiminkime darbinguosius metus, dėstytojo erą. Studentų buvote mylimas ir gerbiamas, girdisi jų gražūs atsiliepimai. Gal nebuvote griežtas? Ar dar vis sulaukiate jų skambučių, sveikinimų?
– Alytaus politechnikume išdirbau 47 metus. Į gyvenimą išleidau apie 300 auklėtinių. Su skirtingomis grupėmis rengėme ne vieną ekskursiją, įsimintiniausios – į Sankt Peterburgą ir Taliną. Iki šiol bendraujame su 1968 metų absolventais, kurių seniūnas buvo Vytautas Kolesnikovas, o kurso organizatorė Liuda Vichrovaitė-Jasionienė. Susitinkame kas penkerius metus. Įsimintini susitikimai vyko Panevėžyje, Alytuje, Lazdijų bei Marijampolės rajonų kaimo turizmo sodybose. Liūdesyje su absolventais palydėjome signatarą V.Kolesnikovą į paskutinę kelionę.
Turistiniuose sąskrydžiuose iškovota daug prizinių vietų. Štai posmelis iš turistinės dainos, laimėjusios konkursą: „Saulė šviečia danguje aukštai,/ šypsos pirmo PĮEĮ veidai./ Jau pušelės mums iš tolo moja/ ir pamatėm Dusią tolumoje“.
Sulaukiu skambučių, šventinių pasveikinimų iš įvairių grupių absolventų. Šilti santykiai išliko su Romanu Kravčenko, Sauliaus Ridziausko, Algio Kamandausko šeimomis.
– Kada į Jūsų gyvenimą įsipynė poezija?
– Visada mėgau dainas, poeziją. Turiu surinkęs kelis šimtus dainų tekstų. Pirmas eilėraštis parašytas jau dirbant mokykloje, 1951 metais. Tais laikais grėsmingos eilutės buvo jau tokios: „Ar sulauksim mes šviesių dienų,/Ar skriaus per amžius mus visi?“
Eiliuotus sveikinimus šeimos nariams, giminaičiams, draugams, auklėtiniams pradėjau rašyti jau gyvendamas Alytuje. Iš Sočio kurorto ketverių metų dukrai siunčiau eiliuotus atvirukus. Laiškuose iš armijos įdėdavau po posmelį poezijos. Juose buvo savo krašto ilgesys, noras greičiau sugrįžti, svajonės apie meilę ir laimingas dienas Lietuvoje.
2003 metais su kolega Antanu Monkeliūnu Alytaus kolegijoje organizavome autorinę poezijos popietę „Kai širdis prabyla“. Skambėjo mano poezijos posmai ir A. Monkeliūno sukurtos melodijos mano eilėms.
Taip prasidėjo kūrybinis kelias. Už optimizmą, energingumą, draugiškumą, kolegoms sukurtas eiles man buvo suteikta Alytaus kolegijos 2003 metų žmogaus nominacija. Išsaugojau nuotaikingą kolegijos vadovybės – Vytauto Lubausko ir Danutės Remeikienės palinkėjimą: „Poezija – sparnuota laimės paukštė. Tarnauk, įkvėpk, pakelk ir vesk…/ Pasaulyje tiek daug sparnų sutverta,/ O tu, Albinai, jas visas poezija paversk.“
Mano poezijos klausytojai – šeimos nariai, bendradarbiai, draugų, artimųjų ir pažįstamų šeimos, miesto poezijos mylėtojai.
– Kokių dar pomėgių turite? Girdėjau Jus gražiai dainuojant...
– Muzika mane lydėjo visą gyvenimą. Šeštokuose dainavau chore, kolegijoje – etnografiniame ansamblyje, „Skujos“ ansamblyje.
Su A.Monkeliūnu dainavome mūsų sukurtas ir kitų autorių dainas. Mokėjome daugiau kaip 50 dainų. Dėkingas muzikams Stasiui Liupkevičiui, Jonui Šukiui, A.Monkeliūnui, Egidijai Pocienei, Reginai Zabitienei, Genovaitei Švabienei.
– Per gyvenimą sukrovėte gausų veiklų, įvykdytų projektų, įgytų žinių kraitį. Ar yra ko dar nespėjote padaryti ir vis dar apie tai pasvajojate?
– Planuoju išleisti autobiografinę knygą.
– Jūs – miestietis, ar su žemės ūkiu pačiam teko susidurti?
– Dirbdamas Šeštokuose gavau 15 arų, tai teko užsiimti daržininkyste. Talkinau artimam draugui įvairiuose ūkiniuose darbuose. Dabar atgaivą jaučiu mūsų sukurtuose ir žmonos Zofijos bei marčios Vilmos išpuoselėtuose gėlynuose Dzūkijos sodų bendrijoje, draugų pavadintame „Ramybės slėniu“. Ramybę sielai suteikia greta čiurlenantis upelis, miškas. Sodo darbuose dažnai talkina vaikaitis Tomas.
– Ką iki šiol nešiojatės atmintyje iš jaunystės laikų?
– Atmintyje iš jaunystės laikų išliko klasės, gerų draugų gausus būrys, linksmi šokiai, vakarojimai, pirmoji meilė. Kartu dirbome, bet ji pasisakė prieš komjaunimo organizaciją. Po skundo atleido iš darbo, Likimas mus negailestingai išskyrė.
Geri prisiminimai iš studijų laikų, naujos pažintys, turiningos kelionės, dainų šventės, išvykos prie ežerų.
– Tai kiek metų su Zofija vienas kitą vedate gyvenimo keliu? Ypatingų tradicijų šeimoje turite?
– Gyvenimas nepagailėjo ir džiaugsmo, ir skausmo. Pirmoji santuoka man padovanojo sūnų, dukrą, 3 vaikaičius ir 2 provaikaičius. Pirmokas provaikaitis Kristianas stebina mokytojus matematiniais gabumais.
Su žmona Zofija ateinančiais metais švęsime bendro gyvenimo 40-metį. Tai bendro supratimo, vienas kito palaikymo metai.
Tradicija tapo atsisveikinimas su senaisiais metais klausant simfoninio orkestro. Linksmi artimųjų ir draugų susibūrimai sode su muzika ir dainomis per gimtadienius.
Kiekvienas mano knygos pristatymas Alytaus kolegijoje (dėkingas jos vadovybei ir kolegoms už pagalbą) – tai ir jaudulys, ir džiaugsmas, matant tokį gausų būrį žmonių. Daug puikaus laiko praleista su literatų klubo „Tėkmė“ bendraminčiais. Šilti Kūčių vakarai, Velykų šventės su marčia Vilma ir anūku Tomu.
– Tokia ypatinga proga jubiliejaus dėmesio neišvengsite, o ko pats sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Nuoširdūs pasveikinimai, linkėjimai visada yra malonūs. Jubiliejaus proga tikiuosi jų sulaukti. Sau linkėčiau sveikatos, greitesnių kojų ir šilto židinio namuose.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą