„Norėčiau nufotografuoti Kostą Poškų ir Redą Diržį“

– Kaip gimė sumanymas fotografuoti alytiškius menininkus?

– Idėja kilo iš noro atkreipti dėmesį į Alytaus kūrybines asmenybes. Visuomet buvo smalsu, kaip, iš kur ir kodėl yra sukuriamas menas ir apskritai įdomus pats menininkas, kaip asmenybė ir kūrėjas. Tikslas užfiksuoti menininkus taip, kaip jie gyvena dabar, suprasti kuo „kvėpuoja“, nieko per daug nerežisuojant.

– Kaip pasirinkote savo modelius?

– Pradėjus fotografuoti galutinio sąrašo neturėjau. Pirmieji buvo tie, kuriuos jau pažinojau. Keletą parekomendavo mama, keletą draugai, ieškojau internete. Norėjosi, kad menininkai būtų iš skirtingų sričių. Pažinojau tik keletą. Vitas Zabita yra mano mokytojas nuo kurio ir prasidėjo fotografijos kelias besimokant mokykloje. Esu dėkinga savo mokytojui, kuris ir dabar man suteikė įkvėpimo ir padrąsinimo.

– Ar buvo tokių kūrėjų, kurių taip ir nepavyko nufotografuoti?

– Vienas menininkas iš anksto atsisakė dalyvauti, nes nenorėjo įsileisti į savo asmeninę erdvę. Taip pat buvo dar vienas menininkas, kurį pavyko nufotografuoti, tačiau vėliau jam nuotraukos nepatiko, todėl jis paprašė neviešinti ir atsisakė dalyvauti parodoje.

– Kiek laiko truko fotosesijos?

– Fotosesijos truko nuo valandos iki trijų valandų. Nuotraukų kiekis labai skirtingas, su vienais daug kadrų su kitais vos keletas.

– Kas lengviau – fotografuoti ar kalbinti menininką ir kur jis labiau atsiskleidžia?

– Kadangi ne visus menininkus pažinojau, o reikėjo greituoju būdu juos pažinti ir užfiksuoti, sugalvojau pateikti jiems klausimus apie meną, vertybes. Per klausimus labiau atsiskleidžia asmenybė, mąstymas. Tai gali padiktuoti, koks turėtų būti būtent to menininko portretas.

– Kodėl nespalvota fotografija?

– Visada labiau mėgau ne­spalvotą fotografiją. Juoda balta suteikia vientisumą šiai parodai. Žavi šviesos ir tamsos kontrastas.

– Kokius alytiškius kūrėjus dar norėtumėte įamžinti ateityje?

– Kostą Poškų, Redą Diržį.

– Kas buvo netikėta kuriant šitą fotografijų ciklą? Kas nustebino ir kas buvo sunkiausia?

– Sakyčiau emociškai intensyvūs susitikimai, kurie atnešė daug naujų minčių ir praturtino iš vidaus, privertė susimąstyti. Nesakyčiau, kad buvo sunkiausia, bet įtampos sukėlė tai, kad nežinojau kokioje erdvėje fotografuosiu, kokioje nuotaikoje bus menininkas ir koks bus apšvietimas.

– Koks buvo Jūsų pirmas fotoaparatas ir kokį naudojate dabar?

– Pirmasis buvo skaitmeninis „Olympus“, bet tikslaus modelio nebepamenu. Dabar fotografuoju su „Sony A7rIII“.

– O apie kokį svajojate?

– Ateityje norėčiau išbandyti „Mamiya 645“.