Nominuotas savanoris Tomas: „Svarbiausias apdovanojimas – ištartas ačiū“

– Neišbandžiusiems savanorystės gali atrodyti, kad tai tėra tik populiari tendencija, siekiant pasirodyti geresniu žmogumi. Kas Jums yra savanorystė?

– Man savanorystė susijusi su galimybe prisidėti prie renginių ir kitų kultūrinių veiklų organizavimo, įveiklinimo, pagalbos žmogui, kartais paprastais, o kartais labai svarbiais ir opiais klausimais. O svarbiausias ir maloniausias apdovanojimas už tokią veiklą – ištartas nuoširdus ačiū, galimybė tobulėti, pažinti daug įdomių ir unikalių asmenybių. 

Kai kurie žmonės išties savanoriauja tik dėl reklamos, tačiau norisi pasidžiaugti, kad daug daugiau jaunų žmonių šiuo laikmečiu prisideda kilniais darbais prie itin svarbių organizacijų veiklos. Jaunimas turėtų įsidėmėti, kad kartais savanoriavimas gali tapti ir puikiu tramplinu asmeninėje karjeroje, prisidėti prie viešo kalbėjimo baimės įveikimo.

– Pagal šalies Savanoriškos veiklos įstatymą, savanoriauti galima nuo keturiolikos metų. Kaip manote, ar nereikėtų tos amžiaus ribos keliais metais sumažinti, juk paties savanorio kelias anksčiau prasidėjo? 

– Dažnai, ypač mokyklose, prisidedant prie mokinių tarybos veiklos, renginių, pradedama savanoriauti kur kas anksčiau. Tačiau manau, kad amžius, kuris numatytas įstatyme, yra pakankamai tikslus jaunuoliams prisidėti prie patinkančios organizacijos veiklos. Pats savo kelią, bendruomenėje „Spindulys“ pradėjau vaikystėje. Tėvai buvo aktyvūs kultūros žmonės, stebėjau jų žingsnius, ir įsijungiau. Aktyvesnis įsitraukimas prasidėjo jau sulaukus pilnametystės.

– Jūs savanoriaujate tik kultūrinėje veikloje ar ir kitose srityse?

– Dažniausiai organizuoju renginius, rašau projektus ir vykdau kitas veiklas, susijusias su Luksnėnų kaimo bendruomene „Spindulys“. Tos šventės, renginiai ir veiklos, orientuotos ne tik Luksnėnų gyventojams, bet viso Alytaus rajono ir ne tik kultūros žmonėms. Šiek tiek prisidedu ir prie kitų Alytaus rajono kultūrinių veiklų techninio ruošimo. Tiesa, būnant bendruomenės nariu, pagal savo kompetencijas, kartais džiugu žmonėms padėti ir kitais klausimais.

– Dabar esate Vilniaus gyventojas, ar ir mieste radote nišą savanorystei?

– Esu pusiau Luksnėnų, pusiau Vilniaus gyventojas. Nuotoliniu būdu dirbu sostinėje, finansų ir draudimo srityje, taip pat esu mažosios bendrijos (MB) „10 su pliusu“ vadovas, matematikos ir chemijos korepetitorius. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę ir Vilniuje, savo darbovietėje, prisidėti prie mano mėgstamos veiklos – renginių vedimo. 

– Ar savanoriavimas, įvairūs projektai netrukdo mokslams, o ir jauno žmogaus gyvenimui?

– Praėjusių metų vasarą baigiau matematikos magistro studijas Vilniaus universitete ir šiuo metu studijų netęsiu, užsiimu tik darbais ir visuomenine veikla. Laisvo laiko lieka labai nedaug, tačiau visi mano darbai, įskaitant ir savanorystę, – mėgstami, kiekvieną rytą džiaugiuosi tuo, ką turiu, kur dirbu, kad esu reikalingas ir galiu savo žiniomis dalintis su kitais ir pats kiekvieną dieną kažką naujo išmokti.

– Kaip priėmėte Žemės ūkio agentūros skelbiamo konkurso gautą įvertinimą? 

– Tai labai reikšmingas įvertinimas. Bet kaip minėjau, man ne mažesnis apdovanojimas yra kolegų, mokinių, draugų ir bičiulių ištartas „ačiū“, geri ruošiamų moksleivių pasiekimai mokykloje, šypsenos ir dėkingumas po įgyvendinto projekto ar įvykusio renginio. Labai tai vertinu ir branginu.