„Nenorėjau, kad mane kažkas guostų ir pats niekam nesiguodžiau“

Grįžęs iš Turkijos pamatė daug praleistų skambučių

Šiandien galbūt jau kai  kas pamiršo 2019-ųjų spalio viduryje  kilusį ir dešimt parų trukusį garsųjį Dzūkijos sostinės padangų gaisrą. Kaip prisimena Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas A. Bautronis, jo keturių dešimčių ugniagesio praktikoje pagal dydį tai buvo antras toks gaisras, po nelaimės Jonavos „Azote“, kurią likviduojant jam taip pat teko dalyvauti.

Žinia apie per Boso dieną kilusį gaisrą tuometėje padangų perdirbimo bendrovėje „Ekologistika“ Algirdą pasiekė su šeima grįžtantį iš atostogų Turkijoje. „Iš spalio 15-os į 16-ą nusileidome lėktuvu, pažiūrėjau į telefoną, o ten krūva praleistų skambučių. Iš karto supratau, kad kažkas atsitiko. Perskambinau ir išgirdau apie gaisrą. Grįžęs į Alytų tuoj pat nuvažiavau į nelaimės vietą, atsišaukiau iš atostogų ir prasidėjo darbas, kurio  sudėtingumą, pavojų, rizikas sunku papasakoti. Šiandien galiu atvirai pasakyti, kad negalėjome ir neturėjome teisės leisti gaisravietę iš arti pamatyti politikams, žurnalistams dėl jos pavojingumo, bet, patikėkite, tada mes ne apie tai galvojome. Mes dirbome juodai, be poilsio, kai kas pirmą kartą darbavosi su sudėtinga priešgaisrine technika“, – prisiminė Algirdas.

Ąžuolo vainikas ir pareigūnų apsilankymas

Po užgesinto gaisro ugniagesiai buvo pakviesti į Rotušės aikštę padėkai už atliktą didelį darbą. Alytiškiai juos sutiko plojimais, o Algirdo, kaip ir kitų ugniagesių, pečius papuošė ąžuolo vainikai.

Gerai menu, kai kitądien po šios šventės apsilankiau Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko kabinete. Čia ant stalo gulėjo ąžuolo vainikas, o Algirdo pasiteiravau: „Kažin, ar viskas taip ir baigsis, ar nebus ugniagesių atžvilgiu pradėtas kažkoks tyrimas?“ Mat jau tada teisėsaugos institucijos buvo pradėjusios reikšti įtarimus ne tik padangų įmonės atstovams, bet ir kai kuriems aplinkosaugininkams.

Atėjo 2019-ųjų gruodžio pradžia ir, pasak Algirdo, į jo darbo kabinetą pasibeldė du Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai: „Pasakė, kad reikia daryti poėmį. Paėmė mano darbo kompiuterio kietąjį diską, ten buvo daug informacijos, susijusios su Alytaus ugniagesių gyvenimu, tai užfiksuota nuotraukose, tarp jų buvo ir asmeninių. Iki šiol diskas dar negrąžintas, kreipiausi į prokuratūrą dėl grąžinimo, gavau atsakymą, kad klausimas sprendžiamas“.

Po pareigūnų apsilankymo praėjo šiek tiek daugiau nei mėnuo ir viršininkui pareiškus įtarimus dėl galimai netinkamai atliktų pareigų nesiimant priemonių užkirsti kelią gaisrui, nekontroliuojant įmonės, jis buvo nušalintas nuo pareigų.

Algirdas tvirtina niekada nepamiršiantis nušalinimo momento – atvažiavę ugniagesių valdžios atstovai iš sostinės, kurie šiandien jau nebedirba, akylai stebėjo darbo kabinetą paliekantį ilgametį viršininką lyg kažkokį nusikaltėlį. „Aš gi pulkininkas, privalau vykdyti nurodymus, niekur neketinu bėgti ar kažką draudžiamo pasiimti“, – per nušalinimą pasakytus žodžius atsiminė A. Bautronis, kuriam šis momentas įstrigęs iki šiol.

Didžiausią palaikymą juto iš šeimos

Įsisiūbavus teismų  maratonui nuo vietinio iki Aukščiausiojo teismo Algirdas niekada nesijautė kaltas ir galvojo, kad viskas turėtų baigtis gerai: „Niekam aš nesiguodžiau ir nenorėjau, kad mane kažkas guostų. Per tuos puspenktų bylinėjimosi metų pajutau, kaip vieni žmonės nuo manęs nusisuko, galbūt nenorėdami bendrauti su teisiamu asmeniu, kiti susitikus tiesiog įkyriai klausinėjo, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi. Bet visada mane palaikė šeima – žmona, sūnus, dukra, brolis, sesė. Man tai buvo svarbiausia“, – teigia Algirdas.

O kai pernykštį gruodį jis buvo sugrąžintas į Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pareigas ir kolektyvui jo atvyko pristatyti šalies ugniagesių vadovai, A. Bautronis pasijuto nelabai jaukiai. „Lyg viskas pažįstama, bet tuo pačiu ir nauja. Iš tiesų daug kas pasikeitė, vienoje komandoje net pusė ugniagesių pasikeitė, taip pat ir valstybinėje priežiūroje. Dar dabar, pavyzdžiui, parduotuvėje su manimi kažkas pasisveikina, aš tuo momentu neprisimenu, tik vėliau suprantu, kad tai buvo mano kolega“, – atvirauja maždaug 100 darbuotojų kolektyvui vadovaujantis Algirdas.

Ko labiausiai gaila viršininkui?

Kai su Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku susėdome pokalbiui prieš didžiąsias metų šventes, jo kolegos nuolat skambino ir tarėsi, kaip geriau suorganizuoti kolektyvo pabuvimą palydint senuosius. Algirdas prisipažino, kad toks suėjimas bus pirmas jam grįžus į pareigas. Pernai to padaryti nespėjo, nes prieš Kalėdas buvo grąžintas į pareigas, o ir nuotaikos imtis organizavimo nebuvo, norėjosi pabūti ramiai, be didelio dėmesio.

Per metus nuotaikos pasikeitė, o ir kolektyvo artumą norėjosi susigrąžinti. Tačiau A. Bautronis prisipažįsta, kad jam iki šiol skauda ne vien todėl, kad jo niekas neatsiprašė už padarytą skriaudą, bet ir dėl padangų gaisrą gesinusių žmonių: „Mane nušalinus nuo pareigų, jie taip ir liko materialiai nepaskatinti, o patikėkit, dirbo sunkiai, dienomis ir naktimis. Kai dabar kai kam užsimenu, kad reiktų tuos žmones paskatinti, už tai jiems padėkoti, man atsako, jog praėjo penkeri metai, suprask, jau vėlu.“

Algirdas iki šios dienos dar nepajudino už neteisėtą nušalinimą  nuo pareigų arba priverstinę pravaikštą išmokėtų pinigų. „Žinokit, jei atvirai, tai dar neapsisprendžiau, kam juos išleisti. O jei kažkas galvoja, kad tai labai dideli pinigai, galiu pasakyti: „Taip, dideli, bet niekam nelinkėčiau nueiti mano kelią… Sunku patikėti tiems, kurie su tuo nesusidūrė.“

Niekada nepasigailėjo tapęs ugniagesiu

Kad ir kokius didelius profesinius iššūkius, profesinius išbandymus teko įveikti, Algirdas niekada nesigailėjo pasirinkęs ugniagesio profesiją.

„Su broliu dvyniu Kęstučiu (dabar Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininku – A. M.) labai norėjome tapti karininkais, pasirinkome tuometę Riazanės karininkų mokyklą. Tėvukas (a. a. Juozas Bautronis – A. M.) tuomet buvo Savanorių gaisrininkų draugijos pirmininkas, jam buvo pavaldžios tarpūkinės gaisrinės, išgirdo mūsų pasirinkimą, trenkė kumščiu į stalą ir pasakė: „Varot į gaisrininkus“. Gal ir gerai pasakė, tada buvo karas Afganistane ir tėvas galvojo, kad baigę Riazanės mokyklą būsime ten išsiųsti.  Taip su broliu  ir nuvarėm į tuometę Leningrado (dabar Sankt Peterburgo – A. M.) priešgaisrinę technikos mokyklą“, – apie ugniagesio profesijos pasirinkimą pasakojo Algirdas.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais). 

Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“. 

Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.